Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-1562-459/2015

Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-11204-2012-4)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. U. patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Azoluna“, tretiesiems asmenims A. R., R. A., T. T. (T. T.), UAB „Glaukas ir Ko“ dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-10-25 tarp ieškovo ir atsakovės buvo pasirašyta sutartis dėl tarpininkavimo perkant tentinį vilkiką DAF ir priekabą KRONE (tomas I, b. l. 10, 11). Nuo 2007-11-22 ieškovas dirbo pas atsakovę technikos direktoriumi (tomas I, b. l. 12). Ieškovas nuo 2010-10-26 iki 2011-03-01 atliko mokėjimo pavedimus R. A., T. T. ir A. R. (tomas I, b. l. 13–31). Ieškovas 2007-11-23 pervedė atsakovei UAB „Azoluna“ 8 130 JAV dolerių (tomas I, b. l. 32, 33, tomas II, b. l. 160, 162), 2007-11-23 – 450 Lt, (tomas I, b. l. 33, tomas II, b. l. 160), mokėjimo paskirtis – sąskaitos papildymas. 2009-07-15 per du kartus į atsakovės sąskaitą ieškovas pervedė 20 000 Lt, mokėjimo paskirtis – lizingo įsiskolinimo dengimas už UAB „Azoluna“ (tomas II, b. l. 114, 115). Pagal atsakovės pateiktus įrodymus atsakovės vilkiko su priekaba DAF įsigijimą finansavo UAB „Nordea Finance Lietuva“, pradinį įnašą sumokėjo atsakovė (tomas I, b. l. 81–90, tomas II, b. l. 39–57). Pagal 2007-12-31 avanso apyskaitą Nr. 1 ieškovas į atsakovės sąskaitą įnešė 19 688,83 Lt (tomas I, b. l. 102, tomas II, b. l. 128). 2008-07-31, 2008-12-01, 2008-12-15 kasos išlaidų orderiuose Nr. 33, 36, 40 yra duomenų apie avanso ūkinėms išlaidoms išmokėjimą ieškovui (tomas I, b. l. 104–105). Atsakovė pateikė 2012-10-18 pažymą, kad ieškovas dirbo pas ją nuo 2007-11-23 iki 2010-10-06 ir liko skolingas 16 384,35 Lt (tomas I, b. l. 106–116). 2012-10-18 pagal atsakovės pateiktą pažymą apie UAB „Glaukas ir Ko“ įsiskolinimą UAB „Glaukas ir Ko“ yra skolinga atsakovei 33 198 Lt (tomas I, b. l. 117–177). Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad ieškovo S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir Ko“ 2010 m. gruodžio – 2011 m. kovo mėn. naudojo atsakovės krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai. Aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė nurodytą laikotarpį buvo UAB „Glaukas ir Ko“ žinioje, patvirtina 2011-06-19 UAB „Glaukas ir Ko“ technikos direktoriaus S. U. pasirašyta pretenzija (tomas I, b. l. 177). Iš pretenzijos matyti, kad UAB „Glaukas ir Ko“ mokėjo pinigines lėšas UAB „Azoluna“ vairuotojams R. A. ir T. T. už kurą ir kitas kelionės išlaidas, kurių atsakovė negrąžino.

Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo šioje civilinėje byloje, 2014-12-15 nutartyje, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir šalių sudarytą 2007-10-25 sutartį konstatavo, kad šalys turėjo bendrą (o ne atskirus tikslus) tikslą – įsigyti vilkiką ir priekabą, šias transporto priemones eksploatuoti, įdarbinti ir gauti pelną. Todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2007-10-25 sutartis dėl tarpininkavimo įsigyjant vilkiką ir priekabą bei tam tikrų paslaugų teikimo toliau šias transporto priemones eksploatuojant buvo modifikuota į darbo sutartį. Ieškovas nuo 2007-11-22 įsidarbinimo pas atsakovę technikos direktoriumi iš esmės užsiėmė krovinių pervežimų į užsienį organizavimu. Jo žinioje buvo ne tik vilkikas su priekaba, bet ir dar keletas įmonės krovininių automobilių. Tarp šalių susiklostė darbo santykiai, o ne prievoliniai. Būtent darbo santykių pagrindu ieškovas organizavo minėto vilkiko eksploatavimą pagal paskirtį, t. y. iš esmės atliko funkcijas, numatytas 2007-10-25 sutarties 2.2–2.5 punktuose.

Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta, kad sutarties šalių susitarimas gali būti išreikštas ne tik vienos sutarties tekstu, bet ir keliais viena bendra valia susietais sandoriais, tarp jų ir sudarytais notarine forma, bei teisiniais faktais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009).

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta, kad paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008).

Įvertinusi tai, kad ir po darbo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo ieškovas 2009-07-15 per du kartus į atsakovės sąskaitą pervedė 20 000 Lt, mokėjimo paskirtis – lizingo įsiskolinimo dengimas už UAB „Azoluna“ (tomas II, b. l. 114–115), taip pat įvertinusi tai, kad ieškovo S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir ko“ nuo 2010-12-06 iki 2011-03-01 (laikotarpiu, kai ieškovas nebedirbo atsakovės įmonėje) naudojo atsakovės krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai (tomas I, b. l. 177), teisėjų kolegija konstatavo, kad šalis ir toliau siejo bendras tikslas – įsigyti vilkiką ir priekabą (mokėti įmokas), šias transporto priemones eksploatuoti, įdarbinti ir gauti pelną. Todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad tik darbo sutarties pagrindu ieškovas organizavo vilkiko ir jo priekabos eksploatavimą ir įdarbinimą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta ir tai, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus ,,Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. V. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).

Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-15 nutartyje pateiktas tarp bylos šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimas laikytinas prejudiciniu faktu, nagrinėjant bylą iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šis teisinis kvalifikavimas iš esmės keičia byloje įrodinėtų aplinkybių visumą, nes tarp paskolos ir jungtinės veiklos, investicinės veiklos, bendrosios nuosavybės kūrimo ar atidalijimo iš atitinkamoje veikloje sukurto bendro rezultato yra esminių skirtumų, todėl bylos faktinių aplinkybių pagrindu teismai ne visada gali tinkamai išspręsti ginčą tik jį perkvalifikuodami.

Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai).

Komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo.

CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio 1 dalis). Taigi partnerių įnašų proporcijos, įnešto turto nuosavybė, pelno paskirstymas reglamentuojamas įstatymu, jei šalys nesusitaria kitaip. Šios teisės normos nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė pasirašė sutartį dėl tarpininkavimo perkant vilkiką DAF ir priekabą KRONE, jį kartu išlaikė ir eksploatavo bei dalinosi gautą pelną. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti investuotas lėšas, kurių atsakovė negrąžino pardavusi kilnojamuosius daiktus. Taip pat nurodė, jog nesiekia prisiteisti pelno, gauto iš autotraukinio eksploatavimo. Taigi ieškovas iš esmės reiškia reikalavimą priteisti į jungtinę veiklą investuotas lėšas.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, po tarpininkavimo ir darbo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo ieškovas 2009-07-15 per du kartus į atsakovės sąskaitą pervedė 20 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta, jog sumos mokamos dengiant lizingo įsiskolinimą už UAB „Azoluna“ (tomas II b. l. 114–115). Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas šias pinigų sumas vertina kaip į bendrąją jungtinę veiklą ieškovo investuotas lėšas: jų mokėjimo atsakovei paskirtis yra aiškiai nurodyta, dėl to ginčo nekyla. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, jog UAB „Azoluna“ sumokėjo pradinį įnašą (10 % sandorio sumos) vilkiko pardavėjui UAB „Mitransa“, o likusią sumą - lizingo davėjui UAB „Nordea finance Lithuania“ (tomas I, b. l. 81-87, tomas II, b. l. 39-57). Vėlesnius mokėjimus taip pat atliko UAB „Azoluna“ (tomas II, b. l. 114-115).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis atitinkamų aplinkybių neįrodo, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Ieškovas patikslintame ieškinyje teigė, kad atsakovės direktorius A. R., prieš perkant autotraukinį, buvo jam skolingas 27 000,00 Lt, be to, jis iš kitų asmenų pasiskolino 72 500,00 Lt, kuriuos perdavė atsakovei kaip pradinį įnašą vilkiko su priekaba įsigijimui. Tačiau šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė, todėl jie atmestini kaip neįrodyti.

Taip pat nustatyta, kad ieškovo S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir Ko“ 2010 m. gruodžio – 2011 m. kovo mėn. naudojo atsakovės krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai. Aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė nurodytą laikotarpį buvo UAB „Glaukas ir Ko“ žinioje, patvirtina 2011-06-19 UAB „Glaukas ir Ko“ technikos direktoriaus S. U. pasirašyta pretenzija (tomas I, b. l. 177). Iš nurodytos S. U. pasirašytos pretenzijos matyti, kad UAB „Glaukas ir Ko“ mokėjo pinigines lėšas UAB „Azoluna“ vairuotojams R. A. – 26 450,00 Lt ir T. T. – 7 450,00 Lt už kurą ir kitas kelionės išlaidas, kurių atsakovė negrąžino. Atsakovė UAB „Azoluna“ į bylą pateikė 2012-10-18 pažymą apie UAB „Glaukas ir Ko“ įsiskolinimą už 33 198 Lt sumą (tomas I, b. l. 117–176). Pažymoje nurodyta, jog atsakovė su UAB „Glaukas ir ko“ dirbo nuo 2010-12-10 iki 2011-03-01 pagal jų užsakymus perveždama vidaus ir tarptautinius krovinius. Už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas nuo 2010-12-10 iki 2011-01-31 atsakovė išrašė UAB „Glaukas ir Ko“ sąskaitas - faktūras, pagal kurias liko nesumokėta 18194 Lt. Nuo 2011-02-01 iki 2011-03-01 UAB „Azoluna“ suteikė UAB „Glaukas ir Ko“ krovinių pervežimo paslaugas, kurioms negalėjo išrašyti sąskaitų – faktūrų, nes UAB „Glaukas ir Ko“ nepateikė krovinio pervežimo sutarties. Iš viso UAB „Glaukas ir Ko“ liko skolinga atsakovei 33 198 Lt. Pažymėtina, kad ieškovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino dalį šios skolos, tačiau kadangi atsakovė nereiškia reikalavimo priteisti skolos, be to, ieškinys pareikštas fizinio asmens S. U., o pervežimo santykiai susiklostė tarp UAB „Azoluna“ ir UAB „Glaukas ir Ko“, tai, kad UAB „Glaukas ir Ko“ liko skolinga atsakovei neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant faktines aplinkybes šioje byloje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovė žodiniu susitarimu perdavė ieškovui naudotis krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE kartu su vairuotojais R. A. ir T. T.. Ieškovas prašo priteisti šiems vairuotojams sumokėtas sumas už kurą ir kitas kelionės išlaidas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui eksploatuojant transporto priemones ir siekiant gauti pelną, turi tekti ir su tuo susijusios išlaidos, todėl pinigų sumos, išmokėtos vairuotojams, negali būti laikomos indėliu į bendrąją jungtinę veiklą. UAB „Azoluna“ už laikotarpį, kol ieškovas naudojosi vilkiku, jokio pelno negavo. Priešingai, kaip pripažino pats ieškovas, ieškovo įmonė liko atsakovei skolinga. Visgi atkreiptinas dėmesys, jog pagal byloje esančius duomenis, ieškovo įmonė krovininį automobilį su priekaba naudojo nuo 2010-12-06, ieškovas iš darbo atsakovės įmonėje, kaip nurodo pati atsakovė, atleistas nuo 2010-10-06. Laikotarpiu, kai ieškovas nebedirbo įmonėje iki UAB „Glaukas ir Ko“ pradėjo naudotis vilkiku, atlikti šie pavedimai vairuotojams: pagal 2010-10-26 mokėjimo nurodymą Nr. 451 R. A. (jis 2009-04-22 darbo sutarties, sudarytos tarp jo ir atsakovės UAB „Azoluna“ pagrindu, dirbo vairuotoju ekspeditoriumi, darbo sutartis nutraukta nuo 2011-04-14) sumokėta 300 Lt, pagal 2010-11-16 nurodymą Nr. 452 – 200 Lt, pagal 2010-11-19, mokėjimo paskirtis – avansas komandiruotės išlaidoms, 2010-11-22 mokėjimo nurodymą Nr. 453 – 1000 Lt (tomas I, b. l. 25-26); mokėjimu nurodymu Nr. 545 R. A. ieškovas pervedė 600 Lt, paskirtis – sąskaitos papildymas (tomas I, b. l. 27); iš sąskaitos išrašo matyti, jog nuo 2010-11-03 iki 2010-12-03 (tai yra, kai ieškovas jau nebedirbo įmonėje, tačiau dar neeksploatavo transporto priemonės) ieškovas R. A. pervedė 3000 Lt, paskirtis – sąskaitos papildymas. Taigi iš viso tuo laikotarpiu R. A. ieškovas pervedė 1500 Lt kaip avansą komandiruotės išlaidoms ir 3600 Lt, kurių paskirtis nurodyta kaip sąskaitos papildymas. Pats ieškovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paliudijo, jog vairuotojams pervedamus pinigus ėmė iš UAB „Glaukas ir Ko“. Nors nėra aiški pervedamų lėšų paskirtis, išskyrus 1500 Lt sumą, dėl kurios aiškiai nurodyta, jog tai yra avansas komandiruotės išlaidoms, 2007-10-25 sutarties nuostatas, pagal kurias S. U., kaip vykdytojas, įsipareigoja ne tik tarpininkauti perkant tentinį vilkiką, bet ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su jo eksploatavimu bei įdarbinimu (sutarties 1.1 punktas), kolegija šias ieškovo R. A. sumokėtas sumas vertina kaip indėlį į jungtinę veiklą. Tuo labiau, kad posėdžio, vykusio Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2013-07-08, R. A. parodė, jog pinigus iš ieškovo gaudavo už darbą su vilkiku, kad būdamas reise galėtų įsipilti kuro, grįžęs pateikdavo buhalterijai čekius, avanso apyskaitas pasirašydavo grįžęs iš komandiruotės, jam mokėdavo tiek UAB „Azoluna“, tiek S. U..

Kaip nustatyta, ginčo šalis – ieškovą ir atsakovę - iki 2010-10-06 siejo darbo teisiniai santykiai. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas 2007-11-23 pervedė atsakovei UAB „Azoluna“ 8 130 JAV dolerių (tomas I, b. l. 32, 33, tomas II, b. l. 160, 162), 2007-11-23 – 450 Lt, (tomas I, b. l. 33, tomas II, b. l. 160), mokėjimo paskirtis – sąskaitos papildymas. Pagal 2007-12-31 avanso apyskaitą Nr. 1 ieškovas 2007-11-23 į atsakovės sąskaitą įnešė viso 19 688,83 Lt (tomas I, b. l. 102, tomas II, b. l. 128). 2008-07-31, 2008-12-01, 2008-12-15 kasos išlaidų orderiuose Nr. 33, 36, 40 yra duomenų apie avanso ūkinėms išlaidoms išmokėjimą ieškovui (tomas I, b. l. 104–105). Atsakovė pateikė 2012-10-18 pažymą, kad ieškovas dirbo pas ją nuo 2007-11-23 iki 2010-10-06 ir liko skolingas 16 384,35 Lt (tomas I, b. l. 106–116). Taigi pagal byloje esančius įrodymus ieškovui dirbant atsakovės įmonėje tarp šalių nuolat vyko grynųjų pinigų srautų judėjimas, atsakovės teigimu, ieškovas liko skolingas 16 384,35 Lt. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo mokėjimai atsakovei buvo įskaityti nutraukiant darbo santykius tarp ieškovo ir atsakovės.

Nustačius nurodytas faktines bylos aplinkybes ir konstatavus, jog ieškovas iš esmės įrodė tik 25 100 Lt sumą kaip jungtinės veiklos indėlį (5100 Lt, sumokėtų R. A., ir 20 000 Lt, sumokėtų kaip lizingo įmokos), pažymėtina, jog ieškovas apskritai nepateikė įrodymų apie krovininio automobilio DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE sukurto pelno, jo išlaikymo, lizingo mokėjimo, nuostolių, patirtų jį eksploatuojant, santykį, taip pat neprašė priteisti iš jungtinės veiklos gauto pelno – tiktai investuotas lėšas. Nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai).

CK 6.978 straipsnis reglamentuoja jungtinės veiklos sutarties pabaigos santykius. Byloje nustatyta, kad vilkiką DAF FAR XF 105.460 su priekaba UAB „Azoluna“ pardavė 2011-04-21 už 205 964,61 Lt (tomas I, b. l. 89-90), taigi laikytina, jog nuo to momento UAB „Azoluna“ atsisakė būti jungtinės veiklos sutarties dalyvė (CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl turtas, buvęs bendrąja partnerių nuosavybe, dalijamas pagal CK 4.89-4.90 straipsnių nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, jog iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovas neginčijo jungtinės veiklos sutarties nutraukimo fakto: tik apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl neteisėto sutarties nutraukimo. Civilinio proceso kodekso 312 straipsnyje numatytas imperatyvus draudimas apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties kolegija išsamiau naujų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindų nepasisakys.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje esantys įrodymai apie tai, kad krovininis automobilis DAF FAR XF 105.460 buvo apgadintas, o priekaba KRONE sudegė ir jų remontui bei naujos priekabos įgijimui atsakovė išleido apie 95 000,00 Lt (tomas I, b. l. 91-94), patvirtina atsakovės nuostolius vykdant bendrą jungtinę veiklą su ieškovu. Šių nuostolių ieškovas atsakovei neatlygino (CK 6.974 straipsnis). Kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip matyti iš 2012-10-18 pažymos apie patirtus nuostolius dėl avarijų, atsakovė nurodo, jog 2009 metų vasario mėnesį priekaba Krone sudegė, tai buvo draudiminis įvykis, draudimo bendrovė nuostolius padengė, todėl visa naujos priekabos įsigijimo kaina 88 339,89 Lt (tomas I, b. l. 92), negali būti laikoma atsakovės jungtinės veiklos nuostoliais. Toje pačioje pažymoje nurodyta, jog 2010 metų liepos mėnesį tas pats vilkikas su nauja priekaba patyrė avariją: tentinio traukinio ir priekabos remontas kainavo viso 6984,12 Lt (4988,83 Lt + 1995,29 Lt) (tomas I, b. l. 93-94). Ši suma laikytina atsakovės nuostoliais ir įnašu į bendrąją jungtinę veiklą (CK 6.970 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog kadangi ieškovas neprašo padalinti pelno, gauto iš bendros jungtinės veiklos, turtas dalintinas atsižvelgiant į kiekvieno iš partnerių įnašą ir nuostolius įgyjant bei eksploatuojant vilkiką DAF FAR XF 105.460 su priekaba. Vilkiko ir priekabos įgijimo kaina sudarė 509 288 Lt, iš šios sumos 50 929,40 Lt atsakovė sumokėjo kaip pradinį įnašą, toliau mokėjimai buvo atliekami pagal pateiktą grafiką, iš viso turėjo būti sumokėta 578 586,80 Lt. 2011-04-21, lizingo davėjui sutikus autotraukinys, parduotas už 205 964,61 Lt (tomas I, b. l. 89-90). Kaip matyti iš vilkiko ir priekabos pirkimo – pardavimo sutarčių Nr. 20115344 ir 20115173, kadangi atsakovė buvo skolinga UAB „Nordea Finance Lithuania“ pagal finansinės nuomos sutartis, dalis mokėtinos sumos buvo užskaityta, o atsakovei realiai buvo sumokėta 28 773,45 Lt (tomas II, b. l. 89-100). Visgi vilkikas ir priekaba buvo lizinguojami pagal 2007-10-23 finansinės nuomos sutartį Nr. 20071298, tuo tarpu pirkimo – pardavimo sutartyse Nr. 20115344 ir 20115173 nurodyta, jog atsakovė skolinga pagal 2007-10-23 finansinės nuomos sutartį Nr. 20100037, taip pat pagal 2005-06-16, 2006-08-17, 2007-10-23 ir 2008-03-27 finansinės nuomos sutartis Nr. 20100035, 20100036, 20100038, 20100039, 20100040. 2007-10-23 finansinės nuomos sutartis Nr. 20071298 tarp sutarčių, pagal kurias atsakovė skolinga, nėra paminėta, taigi nustatant atsakovės indėlio į jungtinę veiklą ir susigrąžintų lėšų proporciją skaičiuotina visa autotraukinio pardavimo kaina. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė į jungtinę veiklą investavo iš viso 565 570,92 Lt (578 586,80 Lt – 20 000 Lt, kurias kaip lizingo įmokas sumokėjo ieškovas, + 6984,12 Lt remonto išlaidų), susigrąžino – 205 964,61 Lt. Ieškovas į jungtinę veiklą investavo 25 100 Lt. Atsakovės įnašas į bendrąją jungtinę veiklą sudarytų 96 proc. visos investuotos sumos, o ieškovo – 4 proc. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė į bendrą turtą investavo daugiau nei ieškovas, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tą faktą, jog ginčo šalis siejo jungtinės veiklos santykiai, suma, gauta pardavus autotraukinį, turėtų būti padalinta tarp šalių proporcingai jų indėliui į jungtinę veiklą, taigi ieškovui iš atsakovės priteistina 8238,58 Lt (2386,06 Eur) (205 964,61 Lt x 4 proc.) (CK 6.971, 6.977). Taip pat tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti 5 proc. procesinių palūkanų (CK 6.37, 6.210 str.).

Ieškovas taip pat reiškė reikalavimą priteisti 1670,38 Eur palūkanų, tačiau nei ieškinyje (t. I, b. l. 3-8,), nei patikslintame ieškinyje (t. VI, b. l. 12-16), nei jo prieduose nenurodė ir nepagrindė kaip jas apskaičiavo, t. y. už kokį laikotarpį ir nuo kokios sumos. Iš ieškovo nurodytos 2007-10-25 sutarties turinio (t. I, b. l. 10-11), prašomos palūkanų sumos apskaičiavimas taip pat nėra akivaizdus. Kita vertus teismas neturi pareigos numanyti kaip ieškovas apskaičiavo reikalaujamą priteisti sumą. Atsižvelgiant į aptartą, kadangi ieškovas nepagrindė kokiu pagrindu prašo būtent 1670,38 Eur palūkanų sumos, bei neišdėstė jų apskaičiavimo tvarkos, todėl šis reikalavimas netenkintinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Nurodytais motyvais konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė neteisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies: ieškovui iš atsakovės priteistina 8238,58 Lt (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti 35 078,05 Eur, taigi patenkinta 7 proc. ieškinio reikalavimų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pateikė įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 1000,00 Lt (289,62 Eur) žyminį mokestį. 2012-09-27 nutartimi likusi dalis žyminio mokesčio mokėjimo buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo. Šioje byloje mokėtinas 1001,37 Eur žyminis mokestis. Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, valstybei iš ieškovo priteistina 641,66 Eur žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas ieškovui buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, o valstybei iš atsakovės priteistina 70,09 Eur žyminio mokesčio (1001,37 Eur x 7 proc.) (Civilinio proceso kodekso 93, 96 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus apie byloje patirtas 4000,00 Lt (1158,48 Eur) ir 600,00 Eur, iš viso – 1758,48 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba. Šios išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 1635,39 Eur bylinėjimosi išlaidų (1758,48 Eur x 93 proc.)(CPK 98 str.).

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminį mokestį, nuo likusios dalies mokėjimo atleistas 2015-07-10 nutartimi. Už apeliacinį skundą mokėtinas 1001,37 Eur žyminis mokestis. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, valstybei iš atsakovės priteistina 49,09 Eur žyminio mokesčio (1001,37 Eur – 300 Eur x 7 proc.) (Civilinio proceso kodekso 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškovui S. U. iš atsakovės UAB „Azoluna“ priteisti 2386,06 Eur bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Valstybei iš ieškovo S. U. priteisti 641,66 Eur žyminio mokesčio, o valstybei iš atsakovės UAB „Azoluna“ priteisti 70,09 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, ir 49,09 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

Atsakovei UAB „Azoluna“ iš ieškovo S. U. priteisti 1635,39 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.