Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-97-988/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-27
Bylos Nr.: 1A-97-988/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-37048-2018-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Cininas, Aušra Bielskė, Darius Pranka
Nuteistasis: E. J., A. Z.
Nukentėjusysis: R. B.
Advokatai: Gediminas Bukauskas

Kategorijos

1.1.8.6.1Kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.)
1.1.8.12Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BK 64-1 str.)
1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
1.2.23.2.2Kvalifikuotas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 2-3 d.)
1.2.23.6.1Lenkimas vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas (BK 264 str. 1 d.)
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-988/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37048-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.1; 1.1.8.12; 1.1.10.1; 1.2.4.6.1; 1.2.22.1.1; 1.2.23.2.1; 1.2.23.2.2; 1.2.23.6.1; 2.1.7.4.6 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorui Gyčiui Normantui,nuteistajam E. J., jo gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,nuteistajam A. Z. (A. Z.), jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro Gyčio Normanto, nuteistųjų E. J. ir A. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1959-1057/2019, kuriuo

E. J. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį – 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi);

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirta E. J. galutinė subendrinta bausmė – 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir skirta E. J. 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmę įskaitytas E. J. suėmime ir sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš E. J. konfiskuota automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti 2 570 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt eurų) suma.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 107 straipsniu procesas dėl nukentėjusiojo R. B. civilinio ieškinio nutrauktas.

E. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

A. Z. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 264 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės tarpusavyje subendrintos jas iš dalies sudedant ir A. Z. skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Z. skirta 2 (dvejų) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu 2 dalimi iš A. Z. konfiskuoti 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų).

A. Z. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimą neišvykti bei karinio dalinio vadovybės stebėjimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent:

1.1. jis 2018 m., liepos mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip liepos 26 d., apie 17 val. 00 min. – 18 val., prie parduotuvės „Iki“ Didlaukio g. 80a, Vilniuje, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti iš savo pažįstamo A. Z. už 330 eurų įsigijo ne mažiau kaip 8,998 g psichotropinės medžiagos – MDMA;

1.2. tęsdamas nusikalstamą veiką jis turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti festivalyje „Granatos Live“, vyksiančiame nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., Kauno r. sav., Rumšiškėse, iš anksto sumokėjęs asmeniui, pasivadinusio „S. Ž.“, 850 Eur, 2018 m. rugpjūčio 2 d., apie 23 val. 00 min., automobiliu „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su A. Z. nuvyko prie parduotuvės „Maxima“, Architektų g. 152, Vilniuje, kur, padedant A. Z., t. y. pastarajam perduodant jam gautą iš „S. Ž.“, įgijo ne mažiau kaip 56,732 g psichotropinės medžiagos – MDMA, po ko visą minėtą psichotropinę medžiagą – 65,73 g MDMA, supakavęs į polietileninius maišelius, neteisėtai laikė savo kuprinėje ir minėtu automobiliu „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iš Vilniaus miesto į festivalį „Granatos Live“ Kauno r. sav., Rumšiškėse, kol 2018 m. rugpjūčio 3 d., apie 01 val. 45 min., kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda, 37 kilometre, sustabdžius patikrinimui minėtą jo vairuojamą automobilį, policijos pareigūnai rado ir paėmė visą kiekį minėtos psichotropinės medžiagos – 65,73 g MDMA.

2. Šiais savo veiksmais E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

3. E. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2018 m. gruodžio 13 d., apie 14 val. 40 min., restorane ,,Paslėpti receptai“, esančiame Saltoniškių g. 9, Vilniuje, žodinio konflikto metu suėmė R. B. kairės rankos nykštį ir jį spaudė žemyn tuo sukeldamas fizinį skausmą, po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką jis vieną kartą ranka sudavė R. B. į žandikaulį padarydamas žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, dėl ko R. B. nežymiai sutriko sveikata. Šiais savo veiksmais E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

4. A. Z. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė psichotropinę medžiagą turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, o taip pat ją platino, o būtent: jis 2018 m. liepos mėnesį, tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip liepos 26 d., dienos metu Pašilaičių mikrorajone, Vilniuje, vykdydamas E. J. užsakymą, turėdamas tikslą perparduoti iš asmens, pasivadinusio „S. Ž.“, už 250 eurų įgijo ne mažiau kaip 8,998 g psichotropinės medžiagos – MDMA, kurią laikydamas prie savęs nugabeno iki Vilniuje, Didlaukio gatvėje, esančios parduotuvės „Iki“, kur tą pačią dieną apie 17 val. 00 min. – 18 val. 00 min., visą minėtą psichotropinę medžiagą už 330 eurų pardavė E. J.. Šiais savo veiksmais A. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

5. Be to, A. Z. nuteistas už tai, kad padėjo įsigyti psichotropinės medžiagos, o būtent: jis, iš anksto susitaręs su E. J. ir asmeniu, pasivadinusiu „S. Ž.“, kartu su E. J. pastarojo vairuojamu automobiliu 2018 m. rugpjūčio 2 d., apie 23 val. 00 min., atvyko prie parduotuvės „Maxima“, Architektų g. 152, Vilniuje, kur, išlipęs iš automobilio ir perėjęs į kitą gatvės pusę, prie daugiabučio gyvenamojo namo, iš asmens, pasivadinusio „S. Ž.“ ir kito asmens gavo didelį kiekį – ne mažiau kaip 56,732 g psichotropinės medžiagos MDMA, kurią iš karto perdavė E. J., buvusiam minėtame automobilyje „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris už minėtą psichotropinę medžiagą buvo iš anksto sumokėjęs 850 Eur asmeniui, pasivadinusiam „S. Ž.“. Šiais savo veiksmais A. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje.

6. Taip pat A. Z. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė šaudmenis, o būtent: jis neturėdamas leidimo 2017 m., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, miške, esančiame Eišiškių mieste, naudodamas metalo ieškiklį rado 7 vnt. tinkamų šaudyti 12-to kalibro medžioklinių šovinių (pagaminimo metai nenustatyti, gamintojas „Fam-Pionki“, Lenkija, ir „Z. A.“, Lietuva), skirtų analogiško kalibro lygiavamzdžiams šaunamiesiems ginklams, ir 2 vnt. tinkamų šaudyti 9 mm kalibro (9x17 mm, .380ACP) trumpųjų „Browning“ šovinių (pagaminimo metai nenustatyti, gamintojas – „C. B. de Cartuchos“, Brazilija), skirtų analogiško kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, kuriuos iki 2019 m. sausio 25 d. laikė savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini), kai minėti šaudmenys buvo surasti ir paimti 2019 m. sausio 25 d. atliktos kratos metu. Šiais savo veiksmais A. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Prokuroras Gytis Normantas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

7.1. E. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirti 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirti E. J. galutinę subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti E. J. 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ją atliekant pataisos namuose;

7.2. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą;

Atsiliepimas

8. Apeliaciniame skunde prokuroras Gytis Normantas pateikia šiuos argumentus:

8.1. Apeliaciniame skunde dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nepagrįstumo atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas sprendimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu priėmė vienpusiškai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes. O būtent, apylinkės teismas suteikė išskirtinę reikšmę nuteistojo prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką ir jį po nusikalstamos veikos padarymo teigiamai charakterizuojantiems duomenims.

8.1.1. Prokuroro vertinimu, nėra pagrindo lengvinančia aplinkybe laikyti tai, kad E. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Priešingai, iš byloje esančių duomenų, kurie aprašyti nuosprendyje – asmens atpažinimo protokolų ir E. J. pokalbių su savo motina protokolų, akivaizdu, kad E. J. sąmoningai neatpažino asmens, jam pardavusio ir perdavusio psichotropines medžiagas, t. y. kito tęsiamojo A. Z. (t. 2, b. l. 120–121). Taip pat yra didelis pagrindas abejoti, ar jis nuoširdžiai gailisi. Iš minėtų pokalbių su motina taip pat matyti, jog jis labiausiai buvo susirūpinęs, kaip išvengti atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų platinimo, kelis kartus išsakydamas, jog reikia gauti popierių, jog A. Z. atrodytų kaip veikęs pagal modelį (t. 2, b. l. 120–121).

8.1.2. Apeliaciniame skunde pastebima, kad E. J. savo kaltę pilnai pripažino tik teisminio nagrinėjimo metu. Jis tai padarė formaliai, tarsi ne visai pilnai – nurodydamas, kad „norėjo sau įgyti narkotines medžiagas sau vartoti <...> turėjo galbūt tokį tikslą jas išplatinti, galbūt atgauti pinigų <...> gal ir turėjo mintį parduoti, bet ėmė sau.“.

Šalies argumentai

8.1.3. Apeliantas nurodo, kad E. J. buvo sulaikytas gabenantis didelį kiekį psichotropinių medžiagų, todėl šių medžiagų laikymo ir gabenimo fakto neigimas ar teigimas įtakos ikiteisminiam tyrimui bei teisminiam nagrinėjimui neturėtų reikšmės. Viso ikiteisminio tyrimo metu E. J. kaltę dėl BK 260 straipsnio 2 dalies pripažino tik iš dalies parodydamas, kad festivalyje būtų keletą tablečių neatlygintinai davęs savo pažįstamiems (2018 m. rugpjūčio 3 d. apklausa su ikiteisminio tyrimo pareigūnu), nebūtų dalinęs dideliais kiekiais (2018 m. rugpjūčio 10 d. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją). Tokiu parodymų E. J. laikėsi ir 2018 m. spalio 5 d. apklausos metu teigdamas, kad „būtų išdalinęs, maksimum, 10 tablečių“. Iš tokių parodymų akivaizdu, kad jis suvokė skirtumą tarp platinimo dideliais kiekiais ir nedidelio kiekio platinimo bei gresiančių bausmių už tokias veikas skirtumą. Ši aplinkybė akivaizdžiausiai atsispindi byloje esančiuose jo pokalbiuose su motina apie tai, kad tikisi, jog advokato pagalba veika bus perkvalifikuota į pirmąją dalį, bet motina suabejoja, kadangi „neleidžia kiekis“ (t. 2, b. l. 120–121). Apklausų ikiteisminio tyrimo pabaigoje metu 2019 m. gegužės 9 d., 2019 m. gegužės 22 d., jis pažymėjo, kad laikosi anksčiau duotų parodymų.

8.1.4. Prokuroro nuomone, tokiu būdu nesutinkama su teismo vertinimu tokį teisminio nagrinėjimo metu duotą E. J. prisipažinimą laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų gausą, teigtina, jog E. J. kaltę teisme pripažino pilnai suvokdamas, kad jo kaltė dėl BK 260 straipsnio 2 dalies vis tiek bus įrodyta, o tokį E. J. pozicijos pasikeitimą lėmė įstatymuose (BK 64¹ straipsnyje ir BPK 273 straipsnyje) numatyta galimybė švelninti bausmę.

8.1.5. Prokuroras nesutinka su skundžiamojo nuosprendžio vertinimu apie E. J. rodomą norą taisytis ir laikytis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių. Priešingai, žinoma, kad po šio sunkaus nusikaltimo padarymo, dar vykstant procesui, E. J. padarė naują nusikalstamą tyčinę veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Nors pirmosios instancijos teismas šį faktą skundžiamame nuosprendyje paminėjo, tačiau jo reikšmės tinkamai neįvertino.

8.1.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – jos pavojingumą. Nors apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, tačiau negalima visiškai sutikti su teismo išvada, kad nėra duomenų apie aktyvų, sistemingą narkotinių medžiagų platinimą, ir tai rodo jo asmenybės mažesnį pavojingumą. Antai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog E. J. inkriminuota veika buvo tęstinio pobūdžio – prieš 2018 m. liepos 26 d. jis įgijo apie 100 vnt. tablečių, kurių dalį, pasak jo paties parodymų, jis išplatino anksčiau vykusiame festivalyje „Sūpynės“, o po savaitės, 2018 m. rugpjūčio 3 d., jis įgijo dar virš trijų šimtų vienetų tablečių ir visą kiekį gabenosi platinti į festivalį „Granatos live“. Tokiu būdu teigtina, kad byloje yra duomenų apie tai, kad E. J. turėjo psichotropinių medžiagų platinimo masiniuose renginiuose, pavyzdžiui, muzikos festivaliuose, patirties. Tai liudija apie jo veikos neatsitiktinį pobūdį ir apie jo asmenybę, kryptingai siekusią pasipelnyti platinant psichotropines medžiagas masinio žmonių susibūrimo vietose, ir neleidžia sutikti su teismo išvada apie jo asmenybės mažesnį pavojingumą.

8.1.7. Pabrėžiama, kad skundžiamame nuosprendyje išvardintos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs teismas nusprendė skirti mažesnę nei sankcijos minimume numatytą bausmę, yra aiškiai pervertintos, jos nėra ir negali būti laikomos išimtinėmis. Tai, kad asmuo gailisi, mokosi, yra jauno amžiaus, neteistas, yra įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, jos neturėtų sudaryti pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Į jas atsižvelgiama, bet vien jos savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

8.1.8. Prokuroras pažymi, kad sprendžiant iš anksčiau aptartų bylos faktinių aplinkybių, nuteistojo asmenybę ir padarytos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės vertintinos išimtinai kaip gyvenimiškai įprastos, jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadų, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga ar veika yra atsitiktinio pobūdžio. Dėl šių priežasčių teigtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos ir BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas teisingumo principui neprieštarautų, todėl E. J. taikytina minimali BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Šalies argumentai

8.2. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nepagrįstumo apeliaciniame skunde apibendrinama, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje padarė faktinėms byloms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai laikydamas E. J. prisipažinimą teisminio bylos nagrinėjimo metu, neatsižvelgdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis daug kartų duodamas parodymus kaltę pripažino tik iš dalies, be to, nesigailėjo dėl tokios veikos bei nepadėjo išaiškinti šią veiką ir ją padariusius asmenis, o priešingai, siekė, kad jie nebūtų nustatyti. Taip pat teismas nepagrįstai įvertino E. J. elgesį po nusikalstamos veikos kaip liudijantį jo norą taisytis ir paisyti visuomenės elgesio normų, neatsižvelgdamas į tai, kad E. J. padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką. Minėtos nepagrįstos išvados, o taip pat nepakankamas E. J. padarytos numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje veikos pavojingumo įvertinimas dėl jos tęstinio pobūdžio pavojingumo, jo asmens pavojingumo nepakankamas įvertinimas dėl tos aplinkybės, kad jis turėjo psichotropinių medžiagų platinimo patirties (jas platino prieš savaitę buvusiame festivalyje) bei pervertinimas ir kaip išimtinių traktavimas tokių įprastinių aplinkybių kaip jaunas amžius, mokymasis, darbo turėjimas bei teistumo neturėjimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, pasireiškusį BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymu paskiriant švelnesnę už sankcijos minimume numatytą bausmę – 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri už šią prie sunkių nusikaltimų priskiriamą nusikalstamą veiką yra aiškiai per švelni.

8.3. Apeliaciniame skunde dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 64¹ straipsnio taikymo nepagrįstumo atkreipiamas dėmesys į tai, kad:

8.3.1. skundžiamu nuosprendžiu E. J. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu pagal BK 64¹ straipsnio nuostatas po to, kai E. J. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirta švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė. Tokiu būdu E. J. bausmė faktiškai buvo mažinama du kartus. Tokia situacija nesuderinama su bausmės paskirtimi, ypač su teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimu (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pabrėžiama, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas suponuoja, kad teismas konkrečiu atveju mano, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų tam pačiam teisingumo principui. Atsižvelgęs į tokią išvadą, teismas ir skiria mažesnę nei sankcijos minimume nurodytą bausmę. Šiuo atveju teismo paskirta bausmė – 4 metai 6 mėnesiai – yra mažesnė ir už tokią bausmę, kuri galėtų būti paskyrus sankcijoje numatytą bausmės minimumą (8 metai laisvės atėmimo) ir ją sumažinus vienu trečdaliu – 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo. Tokiu būdu teigtina, kad skirdamas mažesnę už sankcijos minimumą bausmę teismas jau vadovavosi siekiu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o dar vienas tokios teisingumo principą įgyvendinančios bausmės mažinimas kaip tik ir pažeidžia tą patį teisingumo principą;

8.3.2. teismų praktikoje yra nurodoma, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmės skyrimo taisyklė gali būti taikoma tada, kai nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179- 699/2016). Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, teisiamo asmens padėtis faktiškai paskiriant švelnesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą bausmę gali būti gerinama tik remiantis vienu iš minėtų pagrindų. Atsižvelgiant į tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją teigtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės santykis su kita bausmės skyrimo taisykle, numatyta BK 64¹ straipsnyje, turėtų būti traktuojamas analogiškai. Tokia nuomonė yra išreikšta ir teisinėje literatūroje (G. Š., P. V., J. L., D. P. „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies vientisumo ir naujovių (su)derinimo iššūkiai“, l. 188).

8.4. Apeliaciniame skunde dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 64¹ straipsnio taikymo nepagrįstumo apibendrinama, kad pirmosios instancijos teismas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi nepagrįstai paskyręs švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę nepagrįstai ją sumažino trečdaliu remdamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dėl ko po tokio dvigubo bausmės sumažinimo E. J. skirta atlikti 3 metų laisvės atėmimo bausmė laikytina paskirta neteisingai, yra aiškiai per švelni, kas prieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai.

8.5. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad nesant pagrindo E. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendis keistinas dalyje ir E. J. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina sankcijos minimume numatyta bausmė – 8 metai laisvės atėmimo. Ši bausmė, subendrinus ją apėmimo būdu su už BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažintina trečdaliu.

9. Nuteistasis E. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1959-1057/2019 BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu ir skirti jam su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

9.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. J. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas E. J. laisvės atėmimo bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį apskritai nemotyvavo laisvės atėmimo bausmės paskyrimo už nesunkų nusikaltimą pirmą kartą teisiamam asmeniui, nors tą daryti įpareigoja BK 55 straipsnis.

9.2. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismui nukentėjusysis R. B. nedviprasmiškai parodė, kad E. J. jokių pretenzijų neturi, nes E. J. jam atlygino visą žalą ir jie faktiškai yra susitaikę (t. 2, b. l. 111). Taigi teismas galėjo svarstyti galimybę vadovautis BK 38 straipsnio nuostatomis ir apskritai atleisti E. J. nuo atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kas palengvintų jo padėtį. Juolab, teismas nuosprendyje faktiškai išdėstė motyvus, kuriais remiantis buvo galima taikyti BK 38 straipsnį.

9.3. E. J. atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš motyvų, kodėl pagal BK 260 straipsnio 2 dalį teismas skyrė jam būtent laisvės atėmimo, o ne kitą bausmę, buvo tas, kad E. J., be BK 260 straipsnio 2 dalies numatyto nusikaltimo, padarė ir kitą, smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, už kurią laisvės atėmimas buvo skirtas visiškai be pagrindo. E. J. nuomone, toks teismo argumentas negali būti pagrindas skirti laisvės atėmimą už kitą nusikaltimą. Jei už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, E. J. būtų atleistas nuo bausmės BK 38 straipsnio pagrindu ar už šį nusikaltimą jam būtų paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, mano, kad ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalį teismas galėtų E. J. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

9.4. Pažymi, kad nusikaltimo padarymas ne spontaniškai, o apgalvojant ir siekiant konkrečių tikslų taip pat negali būti argumentas skirti laisvės atėmimą, nes šis argumentas yra tiesiog BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijos sutrumpintas atkartojimas. Jei nebūtų tikslo platinti, tai nebūtų inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Be to, narkotinių medžiagų didelis kiekis taip pat yra minėto straipsnio dispozicijos dalis. Jei nebūtų narkotikų didelio kiekio, tai nebūtų inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

9.5. Apeliantas nurodo, kad jis yra gan jauno amžiaus žmogus, nusikaltimus padarė turėdamas vos 20 metų, kai dar faktiškai neturėjo jokios gyvenimiškos patirties, elgėsi naiviai ir neatsakingai kaip nepilnametis jaunuolis. Padaryti nusikaltimai, jų pasekmes (sulaikymas, suėmimas, gan netrumpas ikiteisminis tyrimas, padaryta moralinė žala savo artimiesiems) turėjo jam daug įtakos, privertė kardinaliai keisti požiūrį į gyvenimą ir dorai gyventi. E. J. toliau siekia mokytis, dirbti, ketina kurti šeimą. Jokiais būdais neketina toliau gyventi nesilaikydamas dorovės principų ar juo labiau naujai nusikalsti. Apylinkės teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių visumos, kas leistų skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

9.6. Apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę, kuri iš esmės neatitinka jo veiksmų pavojingumo ir BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų.

10. Nuteistasis A. Z. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1959-1057/2019:

10.1. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; subendrinus bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytus BK 264 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą;

Šalies argumentai

10.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Z. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas jam bausmę tinkamai neįvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek jo asmenybės pavojingumą, tiek jo padalytų veikų, ypatingai nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, dėl ko netinkamai individualizavo jam paskirtas bausmes, tokiu būdu netinkamai taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl tokia bausmė negali būti laikoma teisinga.

10.3. Pažymėjo, jog po nusikaltimų, dėl kurių jis buvo pripažintas kaltu, nėra padaręs jokių naujų nusikalstamų veikų, nei susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nei kitų. Priešingai, jau po veikų įvykdymo A. Z. stengėsi vesti tinkamą gyvenimo būdą: atliko savanorišką karinę tarnybą, po jos įsidarbino uždarosios akcinės bendrovės „GINVISTA“ tiekimo vadybininko pareigose, kur yra darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai.

10.4. A. Z. vertinimu, visos šios ir skundžiamame nuosprendyje jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės rodo, kad A. Z. vadovaujasi visuomenėje priimtomis nuostatomis, teisės ir moralės standartais, nėra linkęs nusikalsti ir nusikaltimų darymas, tame tarpe ir susijęs su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, nėra nei jo gyvenimo būdas, nei pajamų šaltinis. A. Z. pozicija po nusikalstamų veikų įvykdymo, tai, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino dėl man inkriminuotų veikų, dėl to gailisi, rodo, kad A. Z. suvokia savo elgesio netinkamumą ir vertina ji kritiškai. Visos šios aplinkybės neabejotinai rodo mažesnį A. Z. asmenybės pavojingumą nei tipinis BK 260 straipsnyje įtvirtintas veikas darančio asmens pavojingumas, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, bei suponuoja išvadą, kad jo įvykdytos veikos, susijusios su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, yra atsitiktinio pobūdžio, tinkamai neįvertinti ir neapgalvoti veiksmai, kuriuos, be kita ko, lėmė ir jo jaunas amžius, gyvenimiškos patirties stoka. Be to, A. Z. atžvilgiu vykstantis baudžiamasis procesas privertė apsvarstyti savo elgesį ir galimas jo pasekmes bei jau šiuo metu turi akivaizdų prevencinį poveikį A. Z. ateities veiksmams.

10.5. Apeliantas pažymi, kad aptartos jo asmenybės pavojingumą apibūdinančios aplinkybės, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, rodo ne tai, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti aukščiau nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, bet priešingai, suponuoja išvadą, kad reali laisvės atėmimo bausmė užtikrindama tik jo nubaudimą kaip vieną iš bausmės tikslų ne tik nepadėtų pasiekti kitų bausmės tikslų, tačiau ir turėtų daugiau žalingo poveikio tiek tolesniam A. Z. asmenybės vystymuisi ir jo socialinei ir (ar) ekonominei padėčiai, tiek sėkmingai resocializacijai.

10.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai įvertinti realios laisvės atėmimo bausmės būtinumą ir teisingumą konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju, kaip minėta, A. Z. yra jaunas žmogus, vedantis tinkamą gyvenimo būdą (dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, neteistas, atliko savanoriškąją karo tarnybą), o jo padarytos veikos yra atsitiktinio pobūdžio, dėl kurių jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę ji neabejotinai turėtų stigmatizuojantį poveikį, dėl kurio A. Z. būtų sudėtinga susirasti naują darbą, kurti teigiamus socialinius ryšius, juo labiau, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, didinančių pakartotinio nusikalstamumo riziką. Taigi aptartos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas A. Z. bausmę tiek už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tiek už kitas nusikalstamas veikas, pats tiesiogiai pripažinęs mažesnį jo asmenybės pavojingumą, tinkamai neįvertino minėtų aplinkybių bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės poveikio A. Z., jaunam žmogui, ir bausmės tikslų pasiekimui, ir tokiu būdu tinkamai neindividualizavo A. Z. paskirtos bausmės.

10.7. A. Z. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik logiškai neišplaukia iš paties teismo dėstomų argumentų, bet ir prieštarauja teisingumo principui. Aplinkybės, rodančios A. Z. padarytų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 264 straipsnio 1 dalyje, atsitiktinį pobūdį (niekada savo iniciatyva neužsiiminėjo narkotinių medžiagų platinimu, abi vienkartinio pobūdžio veikas padarė tik sulaukęs pavienių E. J. prašymų padėti jam gauti narkotinių medžiagų ar padėti atsiimti įsigytas narkotines medžiagas), tai, kad A. Z. veikomis realiai nebuvo sukelta jokių neigiamų padarinių, neatsirado jokios realios žalos įstatymo saugomiems gėriams, suponuoja išvadą, kad ne tik A. Z. asmenybės pavojingumas, tačiau ir jo padarytų veikų, ypač BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, pavojingumas, yra mažesni nei tipinis šių veikų pavojingumas, kas vėlgi privalėjo būti tinkamai įvertinta skiriant A. Z. bausmes.

10.8. Apelianto vertinimu, šiame apeliaciniame skunde aptartos ir paties Vilniaus miesto apylinkės teismo konstatuotos aplinkybės, rodančios mažesnį A. Z. asmenybės pavojingumą bei mažesnį jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat aptartos gyvenimiškos aplinkybės, kurių tinkamas vertinimas neatsiejamas nuo tinkamo bausmės individualizavimo, leidžia spręsti, kad reali laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neužtikrintų bausmės tikslų pasiekimo. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių, susijusių tiek su A. Z. elgesiu po veikų atlikimo, tiek su A. Z. elgesiu ir pozicija proceso metu, matyti, kad jau šiuo metu yra pasiekti tokie baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bausmės tikslai kaip sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų – A. Z. jau dabar suvokia neigiamas nusikalstamo elgesio pasekmes, kritiškai vertina savo elgesį, veda tinkamą gyvenimo būdą, o reali laisvės atėmimo bausmė gali sukurti priešingą rezultatą. Tuo tarpu kitos rūšies, nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas taikant jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas neabejotinai užtikrintų visų bausmės tikslų įgyvendinimą, užtikrintų visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų ir kartu nesukurtų jam neproporcingai neigiamų padarinių, t. y. tokia bausmė būtų teisinga.

10.9. A. Z. atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nenuoseklumą vertinant aplinkybes, kurioms esant, teismo manymu, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Viena vertus, apylinkės teismas, įvertinęs A. Z. jauną amžių, tai, kad yra neteistas, dirbantis, kad nenustatyta, jog būtų sistemingai platinęs psichotropines medžiagas, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad nepadaryta reali žala įstatymo saugomoms vertybėms, konstatavo, kad šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kita vertus, nuosprendyje dėstydamas motyvus dėl kitam nuteistajam, E. J., skirtinos bausmės, kuris buvo pripažintas kaltu dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto sunkaus nusikaltimo įvykdymo bei nustatyta, kad po veikos padarymo jis įvykdė kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, teismas, atsižvelgęs į tai, kad „<...> narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos ar išplatintos, nes buvo sulaikyta policijos pareigūnų, todėl reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nepadaryta), veikos padarymo motyvus (norėjo narkotines medžiagas parduoti ir užsidirbti), į turėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį (didelis kiekis), kaltinamojo, kad jis būtų aktyviai, sistemingai platinęs narkotines medžiagas (kas rodo jo asmenybės mažesnį pavojingumą), taip pat į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nėra sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, jog jis visgi padarė ir kitą – smurtinio pobūdžio – nusikalstamą veiką“ sprendė E. J. atžvilgiu skiriant jam bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi teismas aptartas aplinkybes, susijusias su E. J. asmenybe bei jo padarytomis veikomis, įvertinęs kaip sudarančias pagrindą taikyti pastarojo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepaisant to, kad A. Z. asmenybę apibūdinančios aplinkybės iš esmės rodo dar mažesnį pavojingumą nei kito nuteistojo, taip pat, kad A. Z. įvykdytos veikos yra mažesnio pavojingumo, A. Z. atžvilgiu nepagrįstai atsisakė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tai rodo teismo motyvų vidinį prieštaringumą ir tik patvirtina padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, nulėmusias neteisingos bausmės A. Z. atžvilgiu paskyrimą.

10.10. Apibendrindamas A. Z. nurodo, kad akivaizdu, jog jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, nors ir priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neatitinka tipinio šios veikos pavojingumo, o įvertinus tai kartu su jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad net ir minimali šiame BK straipsnyje numatyta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo – yra aiškiai per griežta ir neatitinka nei jo veikos, nei jo asmenybės pavojingumo bei prieštarauja teisingumo principui. Visa tai sudaro pagrindą A. Z. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pavyzdžiui, viešuosius darbus ar baudą.

10.11. Apeliaciniame skunde dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pažymima, kad tinkamai pritaikius BK nuostatas ir už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, atsižvelgus į jo asmenybę bei kitų jo įvykdytų veikų, numatytų BK 264 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, už jas paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtinas vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Šiuo atveju egzistuoja ne tik formalusis BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas taikyti A. Z. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau ir materialus pagrindas – manymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

10.12. Apeliantas pastebi, kad BK 264 straipsnio 1 dalyje įvykdyta veika buvo atsitiktinio pobūdžio, ja nebuvo sukelti jokie neigiami padariniai visuomenės sveikatai kaip BK saugomai vertybei, psichotropinės medžiagos iš asmens, kuriam A. Z. padėjo jas įsigyti, buvo paimtos policijos pareigūnų.

10.13. Pabrėžia, kad apylinkės teismui skiriant bausmes liko visiškai neįvertintas ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumas, turintis reikšmės sprendžiant tinkamos bausmės (jos realizavimo formos) paskyrimui. Byloje nustatytos ir paties teismo konstatuotos šios veikos aplinkybės rodo, kad veika įvykdyta dėl A. Z. jauno amžiaus, lengvabūdiškumo, nepakankamo savo veiksmų apgalvojimo ir galimų pasekmių įvertinimo. Kaip nustatyta, pas jį rastus šovinius A. Z. rado miške, naudodamasis metalo ieškikliu, ketino juos panaudoti savo kolekcijai, kadangi renka daiktus, susijusius su karu. Tai patvirtina ir kratos jo namuose metu rasti ir paimti daiktai: maždaug 1920 m. pagaminimo artilerijos sviedinio korpusas, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos gamybos granatos dalys, maždaug 1910 m. gamybos netinkami šaudyti šoviniai, šalmas. Visa tai rodo, kad A. Z. veiksmai neteisėtai laikant šaudmenis nebuvo nukreipti į visuomenės saugumą kaip BK saugomą vertybę, jie nebuvo laikomi nusikalstamiems tikslams. Tačiau šios aplinkybės, neabejotinai rodančios mažesnį jo padarytos veikos pavojingumą, skundžiamu nuosprendžiu liko neįvertintos iš esmės be jokių motyvų skiriant už šią bei kitas jo įvykdytas veikas realią laisvės atėmimo bausmę.

10.14. Apeliaciniame skunde dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo apibendrinama, kad aukščiau šiame apeliaciniame skunde aptartų aplinkybių, apibūdinančių A. Z. asmenybės pavojingumą, A. Z. požiūrį į padarytas veikas, jo procesinę poziciją, padarytų veikų pavojingumą visuma, o taip pat aplinkybės, susijusios su jo jaunu amžiumi, darbine veikla, neabejotinai rodo, kad realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas šiuo konkrečiu atveju ne tik, kad neužtikrintų visų bausmės tikslų pasiekimo, bet iš esmės apsunkintų jų įgyvendinimą. Kaip jau nurodyta, realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas teismo nustatytą terminą neabejotinai kliudytų A. Z., tokio jauno amžiaus žmogui, vėliau reintegruotis į visuomenę, darbo rinką, išlaikyti ir kurti socialinius ryšius. Esant aptartoms aplinkybėms, susijusioms su jo asmenybe bei jo padarytų veikų aplinkybėmis, o taip pat remiantis cituojama kasacinio teismo praktika dėl laisvės atėmimo bausmių taikymo kaip kraštutinės priemonės, darytina išvada, kad šioje byloje egzistuoja visos, tiek formalios, tiek ir materialios, sąlygos A. Z. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, ir už nusikaltimus, numatytus BK 264 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Atsiliepimas

11. Nuteistasis E. J. atsiliepimu į prokuroro Gyčio Normanto apeliacinį skundą prašo atmesti prokuroro Gyčio Normanto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1959-1057/2019.

11.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nepagrįstumo nuteistasis E. J. pateikia šiuos argumentus:

11.1.1. E. J. atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas aplinkybę, jog E. J. padėjo išaiškinti veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nepripažino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Atsiliepimas

11.1.2. Taip pat pažymėjo, kad E. J. neatpažinimas kito nuteistojo bei užfiksuoti pokalbiai su mama patvirtina tik nenorą sunkinti savo padėtį (sulaukti kaltinimų padarius nusikaltimą grupėje ar pan.) ir tuo pačiu sulaukti dar griežtesnės bausmės. Tai yra natūralus, žmogiškas noras apsaugoti save, bet jokiais būdais negali būti pagrindas jo kaltės pripažinimą nelaikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. E. J. nuomone, nesant jo prisipažinimo apskritai nebūtų nustatytas 2018 m. liepos mėn. narkotikų disponavimo faktas.

11.1.3. E. J. vertinimu, prokuroras manipuliuoja žodžiais, frazėmis: „<...> pastebėtina, kad E. J. savo kaltę pilnai pripažino tik teisminio nagrinėjimo metu, tą padarė formaliai, tarsi ne visai pilnai <...>“, „<...> teigtina, jog E. J. kaltę pripažino pilnai, suvokdamas, kad jo kaltė dėl BK 260 str. 2 d. vis tiek bus įrodyta, o tokį E. J. pozicijos pasikeitimą lėmė įstatymuose (BK 64¹ str. ir BPK 273 str.) numatyta galimybė švelninti bausmę.”.

11.1.4. Atsiliepime į apeliacinį skundą pastebima, kad įstatymuose, kuriuos mini prokuroras (BK 64¹ straipsnis, BPK 273 straipsnis, taip pat BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) apskritai nėra minima apie kažkokį pilną, nepilną, visišką, nevisišką, dalinį ar kokį kitą prisipažinimą, nėra ten minima ir apie tai, kur, kada ir kokias aplinkybes kaltinamasis prisipažįsta. Įstatymuose minima tik apie asmens prisipažinimą (atitinkamai, neprisipažinimą).

11.1.5. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroras 2019 m. rugsėjo 3 d. teisiamojo posėdžio metu (teisiamojo posėdžio protokolo 6 lapas) E. J. uždavė klausimą, ar jis pripažįsta kaltę padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, į kurį jis atsakė teigiamai. Toliau teismui pasiteiravus dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo prokuroras nesutikdamas su E. J. kaltės pripažinimo forma, būdu, pilnumu galėjo prieštarauti dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo, bet to nedarė ir pareiškė: “Kaltinamasis pripažįsta kaltę, manau galima nagrinėti.”. Taigi akivaizdu, kad E. J. prisipažinimas bylos nagrinėjimo metu prokurorui jokių abejonių nekėlė.

11.1.6. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu E. J. suvokė savo kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį sunkumą, žinojo ir tai, kad vien aptiktų pas jį psichotropinių medžiagų kiekis jau byloja apie tikslą platinti, ir kaltę jis pripažino. Prokuroras norėjo iš jo išgirsti, kaip, kam, kokiomis aplinkybėmis E. J. būtų tas tabletes platinęs. Vis dėlto E. J. nėra ir nebuvo kaltinamas narkotikų ar psichotropinių medžiagų platinimu, todėl ir negalėjo atsakyti tiksliai bei aiškiai į gan retorinius klausimus.

11.1.7. E. J. vertinimu, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas įvyko dėl to, kad su nukentėjusiuoju jie susikonfliktavo dėl menkniekių. To neginčija ir pats nukentėjusysis, pareiškęs, kad civilinio ieškinio atsisako ir su E. J. susitaikė. Nuteistojo požiūriu, šis nusikaltimas buvo spontaniškas, iš dalies paties nukentėjusiojo išprovokuotas ir negali būti pagrindas netikėti jo norais gyventi dorai.

11.1.8. E. J. pažymi, kad jis pats geranoriškai atlygino nukentėjusiajam jo prašomą 500 Eur žalą, todėl ši aplinkybė BK 59 straipsnio 2 dalies 3 punkto kontekste gali būti laikoma jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. E. J. sąžiningai dirba visuomenei naudingą darbą, tęsia mokslus, ketina tuoktis ir kurti savo šeimą. Būtent tai byloja apie norą taisytis ir laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių.

11.1.9. Nuteistojo vertinimu, prokuroras tendencingai parinko kasacinio teismo sprendimų pavyzdžius apie E. J. pavojingumą.

11.1.10. E. J. atsiliepime į apeliaciniame skundą nurodė teismų praktikos pavyzdžius, kurių kontekste jo pavojingumas pirmosios instancijos teismo nėra aiškiai sumažintas: Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-113-396/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. spalio 2 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-632/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2005 m. lapkričio 29 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005.

11.1.11. Atsiliepime į apeliaciniame skundą nurodoma, kad sistemingas veikimas konstatuojamas tuo atveju, kai yra nustatyti mažiausiai trys veikimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-683/2012). Šiuo atveju to nėra nustatyta. Be to, nei vienas narkotikų ar psichotropinių medžiagų pardavimo, perdavimo, dovanojimo, pavaišinimo ar pan. faktas apskritai nėra nustatytas, jau nekalbant apie E. J. praturtėjimą dėl narkotikų platinimo. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagristai nustatė E. J. mažesnį pavojingumą.

11.1.12. E. J. argumentuoja, kad teismų praktikoje nėra išvardintas sąrašas išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų besąlygiškai taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taigi išskirtinė teisė nustatyti tokias aplinkybes ir tinkamai įvykdyti teisingumą kiekvienu atveju priklauso tik bylą nagrinėjančiam teismui, bet ne prokurorui.

11.1.13. Atsiliepime į apeliacinį skundą pastebima, kad teismų praktikoje išimtinėmis aplinkybėmis buvo pripažįstamos gan panašios į E. J. byloje nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2009.

11.1.14. E. J. apibendrindamas pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, kurios sudarė teismui pagrindą visiškai teisingai ir pagrįstai taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

11.2.1. Dėl prokuroro argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 64¹ straipsnio taikymo nesuderinamumo nurodoma, kad BK, įstatymuose nėra numatyta draudimų kartu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 64¹ straipsnio nuostatas. Apie tokius draudimus nėra minima jokioje teismų praktikoje. Taigi viskas, kas nėra įstatymo uždrausta, yra leidžiama nežiūrint į atskirų teisininkų nuomonę, kuri, nors ir gerbtina, tačiau įstatymo galios neturi.

11.2.2. E. J. argumentuoja, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje yra minima apie teismo teisę tam tikromis aplinkybėmis švelninti bausmę, bet ne apie teismo pareigą tai daryti. BK 64¹ straipsnis esant tam tikroms aplinkybėms konkrečiai nurodo, kaip privalo pasielgti teismas po bausmės paskyrimo: bausmė be jokių norų bei išlygų mažinama vienu trečdaliu. Taigi 64¹ straipsnis įpareigoja teismą sumažinti paskirtą galutinę bausmę vienu trečdaliu, bet jokiu būdu negali būti eliminuojama teismo teisė tuo pačiu švelninti bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalyje arba BK 62 straipsnyje numatytais pagrindais atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką.

12. Teismo posėdyje nuteistieji E. J. ir A. Z. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų E. J., A. Z., prokuroro apeliaciniai skundai atmetami

13. Šioje byloje apeliaciniais skundais ginčijamas tik nuteistiesiems paskirtų bausmių rūšys ir dydžiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, ir nenustačius byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinių skundų ribose.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – E. J. ir A. Z. paskirtos bausmės už padarytas atskiras nusikalstamas veikas, taip pat paskirtos galutinės subendrintos bausmės nėra per griežtos ar per švelnios, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

15. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

16. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Apeliacinis teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris, visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už Baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Dėl E. J. paskirtos bausmės, E. J. ir prokuroro apeliacinių skundų

17. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti E. J. nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apelianto vertinimu, nuteistasis E. J. viso proceso metu nebuvo nuoširdus, o savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, iš esmės pripažino tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, duodamas parodymus vengė atsakomybės, sąmoningai neatpažino kitų asmenų, nepadėjo tyrimui.

17.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-942/2017; Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Be to, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014 ir kt.).

17.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. J. ikiteisminio tyrimo pradžioje iš dalies pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 260 straipsnio 1 dalis) faktines aplinkybes, t. y. pripažino, jog disponavo narkotinėmis medžiagomis, bet neturėjo tikslo jų platinti (t. 1, b. l. 36); sekančios apklausos metu E. J. iš esmės pripažino faktines veikos aplinkybes, tik neigė turėjęs tikslą platinti, nors teigė norėjęs pavaišinti draugus, kas, jo manymu, platinimu nelaikytina (t. 1, b. l. 62-65). Dar kartą ikiteisminio tyrimo metu apklaustas E. J. jau visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje padarymo bei teigė, kad nuoširdžiai gailisi dėl įvykių, pradėjo kitaip žiūrėti į gyvenimą (t. 3, b. l. 47-48). Iš esmės tokios pat pozicijos E. J. laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2019 m. rugsėjo 3 d. teisiamojo posėdžio metu, visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, smerkė save dėl tokio savo neatsakingo poelgio ir nuoširdžiai gailėjosi (t. 3, b. l. 160-165).

17.3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios pirmiau įvertintos aplinkybės rodo, kad nuteistasis E. J. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir kritiškai vertina tokį savo poelgį. Atkreipiamas prokuroro dėmesys į tai, kad faktinių aplinkybių netinkamas teisinis vertinimas ar jų detalizavimas vėlesnio proceso metu, pirmosios instancijos teisme, o ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodymas minimalių aplinkybių taip pat atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017). Be to, kiekvienu konkrečiu atveju asmens prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, vertinant jį tik savanoriškumo (asmens laisvos valios) prasme, neturėtų užkirsti kelio prisipažinti bei gailėtis ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, įvertinant ir tokio prisipažinimo ir gailėjimosi racionalumo motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017).

17.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. jog prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu, prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė įtikinamų argumentų, pagrindžiančių šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės panaikinimą.

18. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija ir netinkamą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, skiriant E. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį švelnesnę negu nustatyta sankcijoje bausmės dydį. Apelianto vertinimu, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu švelnesnė bausmė buvo paskirta nepagrįstai bei nenustačius jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima pagrįsti, kad nagrinėjamoje byloje bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingoms bausmėms paskirti. Kartu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kartu taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir 64(1) straipsnio 1 dalį, dėl ko nepagrįstai itin daug buvo sumažinta skiriama bausmė.

18.1. Pažymima, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014; Nr. 2K-186-942/2015; Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.).

18.2. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Todėl ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 432/2014; Nr. 2K-186-942/2015; Nr. 2K-204-942/2015 ir kt.).

18.3. Pažymima ir tai, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015; Nr. 2K-449-942/2016; Nr. 2K-268-942/2017).

18.4. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas E. J. bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, pasekmes (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, draudžiamas medžiagas įsigijo platinimui, tačiau jos nebuvo suvartotos ar išplatintos, nes buvo sulaikyta policijos pareigūnų, todėl reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nepadaryta), veikos padarymo motyvus (norėjo narkotines medžiagas parduoti ir užsidirbti), į turėtą psichotropinių medžiagų kiekį (didelis kiekis), kaltinamojo asmenybę (dirba, mokosi, neteistas, baustas administracine tvarka, bet baudos sumokėtos), tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų aktyviai, sistemingai platinęs šias medžiagas (kas rodo jo asmenybės mažesnį pavojingumą), taip pat į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nėra sunkinančių aplinkybių, taip pat į tai, jog jis visgi padarė ir kitą – smurtinio pobūdžio – nusikalstamą veiką. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės rodo, jog kaltinamasis E. J. nėra tiek pavojingas, kad būtų galima daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant tik ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. E. J. prokuroro prašomos 8 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir jo izoliavimas nuo visuomenės ir šeimos bei dabartinių jo įsipareigojimų, bei neįvertinimas E. J. rodomo ir realaus savo veiksmais noro taisytis ir laikytis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių šioje byloje aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties.

18.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroras apeliaciniame skunde iš esmės teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Rekomendacija teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte ir ne kartą pakartota vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013; Nr. 2K-252/2014; Nr. 2K-447/2014; Nr. 2K-361/2014; Nr. 2K-P-89/2014; Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog minėtos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, nes BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2012; Nr. 2K-348/2013; Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.). Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius bei labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat labai skiriasi. Bausmės teisingumas neatskiriamai susijęs ir su kitu pamatiniu baudžiamosios teisės principu, glaudžiai susijusiu su bausmės paskirtimi – bausmės individualizavimu. Todėl tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

18.6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors nuteistasis E. J. veikdamas tiesiogine tyčia padarė sunkų ir nesunkų nusikaltimus, tačiau, akivaizdu ir tai, jog padarytos nusikalstamos veikos buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, sąlygotos jauno nuteistojo amžiaus bei lengvabūdiško požiūrio į įstatymo saugomas vertybes, taip pat dėl gyvenimiškos patirties stokos neteisingai įvertinus pačių veikų pavojingumą bei iš to kylančius atsakomybės griežtumo klausimus. Tai, kad E. J. baustas administracine tvarka (baudos sumokėtos) ar padarė dvi nusikalstamas veikas, negali būti laikoma pakankamu pagrindu nuteistajam skirti labai griežtas bausmes, nes kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padarytų nusikaltimų. Todėl atsižvelgiant į E. J. asmenybę (jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, dirba, mokosi, neteistas, ketina tuoktis) (t. 3, b. l. 152-159) ir nusikaltimo pavojingumą (t. y. nėra duomenų, kad jis būtų aktyviai, sistemingai platinęs narkotines medžiagas) bei į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuojama, jog bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę, nei įtvirtinta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmes kaltininkui tai ne tik nusikalstamų veikų, jų padarymo aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimas, tačiau ir žmogaus, visuomenės bei valstybės interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to akivaizdu, kad bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

18.7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, įvertinusi pirmiau aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bei E. J. ir prokuroro apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kuriais ginčijamas šis nuosprendis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skirdamas E. J. bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė adekvačią, teisingą bei proporcingą bausmės rūšį ir dydį.

18.8. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam E. J. šių nusikalstamų veikų sankcijų ribose numatytų laisvės atėmimo bausmių skyrimas, aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui, taip pat būtų pažeistos teisingos pusiausvyros (proporcijos) tarp siekiamo tikslo, priemonių šiam tikslui pasiekti ir nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžio. Atsakydama tiek į prokuroro, tiek į nuteistojo skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios apibūdina nuteistąjį E. J., jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo, taip pat ir jo padarytas nusikalstamas veikas bei jų padarymo aplinkybes. Įvertinus šias aplinkybes ir BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sankcijos ribas, darytina išvada, kad net minimali 8 metų laisvės atėmimo bausmė nagrinėjamu atveju nebūtų teisinga ir tinkamai individualizuota bausmė E. J., kas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

19. Apygardos teismas pažymi, kad nepagrįstas yra ir prokuroro argumentas dėl negalėjimo BK 54 straipsnio 3 dalį bei 64(1) straipsnio 1 dalį taikyti vienu metu.

19.1. Visų pirma, baudžiamasis ar baudžiamojo proceso įstatymas tokio draudimo nenumato. Abi normos yra tame pačiame VIII BK skyriuje, kuris reguliuoja bausmės skyrimą. BK 54 straipsnio 3 dalis teismui leidžia skirti švelnesnę bausmę tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tuo tarpu BK 64(1) straipsnis nustato konkrečias sąlygas, kai teismui privaloma taikyti šią normą: baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šiuo atveju teismas neturi pasirinkimo taikyti ar netaikyti šio straipsnio nuostatas, nes įstatymas imperatyviai nurodo, esant tam tikroms sąlygoms, jas taikyti. Juo labiau, nei BK šiame skyriuje, nei kituose skyriuose nėra draudimo taikyti BK 64(1) straipsnį, jeigu asmeniui buvo paskirta švelnesnė bausmė.

19.2. Antra, kasacinio teismo praktikoje taip pat nepaneigta tokia galimybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016 pažymėjo, kad kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija, o kartu šioje baudžiamojoje byloje ir BK 64(1) straipsnio nuostatų taikymas buvo pagrįstas, nes atitiko visus būtinus šiai BK nuostatai keliamus reikalavimus. Taigi daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies ir 64(1) straipsnio nuostatas nepažeidė nei proporcingumo, nei teisingo nubaudimo principų. Apygardos teismas visiškai pritaria bei vadovaujasi būtent šias kasacinio teismo praktika.

19.3. Nors prokuroras apeliaciniame skunde kaip argumentus pateikė baudžiamosios teisės teorijoje išsakytas mokslininkų mintis, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad šios mintys nėra plačiau išvystytos ir detalizuotos, nepagrįstos nei nacionaliniais ar tarptautiniais teisės šaltiniais ir tyrimais, nei sisteminiu, gramatiniu ar kitokiu baudžiamojo įstatymo aiškinimu.

19.4. Šiame kontekste pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, kad teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Teismas visuomet turi turėti galimybę pritaikyti kitokios rūšies bausmę, paskirti mažesnę bausmę, negu numatyta įstatyme, ir pan. Tokiu atveju teismui turi būti palikta laisvė taikyti įstatymą konkrečiam atvejui. Konkretūs atvejai turi būti siejami su padaryta veika, jos padariniais, nusikaltėlio asmenybe, kitų aplinkybių vertinimu, ir kurie išreiškia bausmės individualizavimą konkrečioje byloje. Taigi iš teismo negali būti atimama galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu tai būtina konkrečioje byloje įgyvendinant teisingumo principą. Tai reiškia, kad BK 64(1) straipsnio nuostatų taikymas negali eliminuoti teismo teisės taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalį. Ir priešingai, jeigu teismas sprendžia, kad konkrečioje byloje teisingumo principas reikalauja švelnesnės nei sankcijoje nustatyta bausmės, tai negali būti kliūtis taikyti BK 64(1) straipsnį. Nors, minėta, abi normos yra tame pačiam baudžiamojo įstatymo skyriuje, tačiau jų prigimtis iš esmės skirtinga. BK 54 straipsnis reguliuoja būtent bausmės skyrimo klausimus, t. y. išimtinai materialiosios teisės reguliavimo sritis. Tuo tarpu BK 64(1) straipsnio prigimtis daugiau procesinio pobūdžio, kurios sąlygos siejamos su tam tikrais proceso ypatumais (supaprastinta proceso forma ir pan.). Vien ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas labiau procesinei normai parinko materialiosios teisės aktą, negali lemti ydingo jos taikymo, tokiu būdu nepagrįstai sunkinant (nešvelninant) kaltininkų teisinės padėties. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šiuo apsektu skirtingų prigimčių teisės normų taikymas tuo pačiu metu yra galimas ir pateisinamas.

20. Kartu apygardos teismas sprendžia, kad dar labiau mažinti ar skirti švelnesnę bausmės rūšį E. J. taip pat nėra pagrindo. Visos E. J. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo įvertintos ir jos sudarė sąlygas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismo posėdžio metu pateikti dokumentai, kad E. J. ketina tuoktis ar vis dar mokosi, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti paskirtą bausmę.

21. E. J. apeliaciniame skunde kelia klausimą, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam nepagrįstai buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, o tai sąlygojo bausmės rūšies parinkimą ir dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija su šiuo skundu argumentu nesutinka. Nustatyta, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo padaryta sunki, BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta, veika. Nepaisant to, kad už pastarąją nusikalstamą veiką jis dar nebuvo nuteistas, o už abi veikas teisiamas vienu metu, tačiau apylinkės teismas, skirdamas bausmę už antrą nusikalstamą veiką, pagrįstai vertino tai, kad iki šios nusikalstamos veikos padarymo jis jau buvo įtariamas sunkios nusikalstamos veikos padarymu (pranešimas apie įtarimą įteiktas 2018-08-03). Vien ši aplinkybė pakankamai neigiamai apibūdina E. J. ir jo elgesį, todėl apylinkės teismo parinkta minimali laisvės atėmimo bausmė už nesunkų nusikaltimą nelaikoma žymiai neproporcinga, neteisinga, ar juo labiau sąlygojanti bausmės rūšies parinkimą dėl kitos padarytos nusikalstamos veikos.

22. Minėta, kad teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Visuomenės interesas ir baudžiamojo įstatymo tikslas reiškia, kad kiekvienam kaltam asmeniui būtų paskirta tinkama, individualizuota, proporcinga ir teisinga bausmė. Sprendžiant ar šioje byloje yra pagrindas dar labiau švelninti E. J. paskirtą bausmę (pagal jo skundą), atsižvelgiama į tai, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas padarytas ne spontaniškai, o apgalvojant ir siekiant konkrečių tikslų (užsidirbti pinigų pramoginiame festivalyje, sutraukiančiame daug žmonių), narkotinių medžiagų, skirtų platinimui, kiekis (skaičiuojant tabletėmis) iš tiesų buvo didelis – beveik 400 tablečių, kas kėlė nemažą pavojų kitų žmonių sveikatai, kuris buvo realus, nes narkotine medžiaga buvo disponuojama žmonių susibūrimo vietose. Be to, pažymima ir tai, kad E. J., jau būdamas įtariamuoju, padarė ir kitą – smurtinio pobūdžio – nusikalstamą veiką, kas vėlgi rodo jo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų taisyklių.

23. Šiuo atveju E. J. už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo paskirta beveik dvigubai mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei sankcijoje nustatytas jos minimumas (8 metai laisvės atėmimo), kas reiškia, kad apylinkės teismas reikšmingai sumažino skiriamos bausmės dydį, tinkamai įvertino E. J. teigiamai ir neigiamai apibūdinančias aplinkybes, taip pat jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kitas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma (ypač išdėstytų 22 punkte) neleidžia dar labiau švelninti E. J. paskirtos bausmės, nes priešingu atveju paskirta bausmė bus neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, neatliks savo funkcijų, nerealizuos paskirties, nepasieks tikslų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Konstatuojama, kad per švelni bausmė ne tik, kad nenubaus E. J., bet ir neatgrasys (nesulaikys) nei jo, nei kitų asmenų nuo nusikalstamų veikų darymo. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko padarytą įstatymo pažeidimą – skiriama bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Dėl A. Z. paskirtų bausmių ir A. Z. apeliacinio skundo

24. A. Z. apeliaciniu skundu taip pat prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę bausmę, o galiausiai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

25. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas.

26. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Z. bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą ir du apysunkius nusikaltimus; į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, sunkinančių aplinkybių nenustatyta; yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas (t. 3, b. l. 111), administracine tvarka baustas (t. 3, b. l. 113-115), dirbantis, tarnauja Lietuvos kariuomenėje, charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 150, 151). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra nustatytų visų baudžiamajame įstatyme nurodytų aplinkybių, kurios leistų A. Z. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą teisingumo principą nėra pagrindo.

27. Apeliaciniame skunde sutinkama su nuosprendyje išdėstytomis A. Z. ir jo padarytas veikas charakterizuojančiomis aplinkybėmis, tačiau pažymima, kad visos veikos yra atsitiktinio pobūdžio, dėl kurių jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę ji neabejotinai turėtų stigmatizuojantį poveikį, dėl kurio A. Z. būtų sudėtinga susirasti naują darbą, kurti teigiamus socialinius ryšius. Anot apelianto, visos A. Z. charakterizuojančios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, dėl ko nepagrįstai nebuvo taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis.

28. Teisėjų kolegija, vertindama paskirtų bausmių rūšį, dydį ir proporcingumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teigiamai apibūdinančiomis A. Z. asmenybę (neteistas, dirba, jauno amžiaus, teigiamai charakterizuojamas ir pan.), todėl jų nekartoja ir plačiau nedetalizuoja. Plačiau pasisakoma apie A. Z. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, padarymo aplinkybes.

29. Vertinant padarytų nusikaltimų pavojingumą ir pobūdį, pažymima, kad A. Z. padarė net tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas sunkių nusikaltimų, kiti du – apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Pirmas nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, susijęs su narkotinės medžiagos pardavimu E. J., buvo padarytas 2018 m. liepos mėnesį, ne vėliau kaip liepos 26 d., jo metu A. Z. iš nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 8,998 g psichotropinės medžiagos MDMA, kurią vėliau už 330 eurų pardavė E. J.. Teisėjų kolegija nesutinka su A. Z. apeliacinio skundo argumentu, kad ši veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nes A. Z., praėjus vos savaitei nuo šios veikos padarymo, padarė naują tyčinę apysunkę nusikalstamą veiką: jis padėjo E. J. įsigyti psichotropinės medžiagos, o būtent: iš kito asmens gavo didelį kiekį – ne mažiau kaip 56,732 g psichotropinės medžiagos MDMA, kurią iš karto perdavė E. J.. Nors pagal įstatyme nustatytą sankciją BK 264 straipsnio 1 dalyje numatyta veika atitinka apysunkio nusikaltimo kategoriją, tačiau, apygardos teismo vertinimu, ji laikytina didesnio pavojingumo nei įprasta tokio pobūdžio nusikalstama veika, nes A. Z. kitam asmeniui padėjo įsigyti didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad neteisėtas disponavimas analogiška psichotropine medžiaga, turint tikslą ją perduoti E. J., buvo įvykdytas per savaitę du kartus, kas rodo tokių A. Z. veiksmų sistemiškumą, o kartu ir, dėl žymiai padidėjusio medžiagos kiekio (lyginant su pirmu epizodu) bei pakartotinio veikimo, didėjantį veikų pavojingumą.

30. Trečia, A. Z. padaryta nusikalstama veika buvo susijusi su neteisėtu šaudmenis įgijimu ir jų laikymu: jis neturėdamas leidimo 2017 m., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, rado 7 vnt. tinkamų šaudyti 12-to kalibro medžioklinių šovinių, 2 vnt. tinkamų šaudyti 9 mm kalibro, kuriuos iki 2019-01-25 laikė savo gyvenamojoje vietoje. A. Z. skunde nurodė, kad ši veika apskritai buvo mažai pavojinga, įvykdyta dėl jo jauno amžiaus, lengvabūdiškumo, nepakankamo savo veiksmų apgalvojimo ir galimų pasekmių įvertinimo. Anot apelianto, pas jį rastus šovinius jis rado miške, ketino juos panaudoti savo kolekcijai, kas rodo, kad A. Z. veiksmai neteisėtai laikant šaudmenis nebuvo nukreipti į visuomenės saugumą.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad A. Z. šaudmenis įgijo kolekcionavimo tikslu, reikšmingai nemažina šios nusikalstamos veikos pavojingumo, tačiau turi būti įvertintos skiriant bausmę. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos: areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Apylinkės teismas už šią nusikalstamą veiką A. Z. paskyrė laisvės atėmimą šešiems mėnesiams. Nors parinkdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių tiesiogiai neaptarė, tačiau A. Z. paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimą minimumui. Atsižvelgiant į tai, kad ši nusikalstama veika truko pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 2 metus), kad buvo įgyti ir laikomi net 9 vnt. šaudmenų, kurie buvo tinkami panaudoti (šaudyti), kad šios veikos darymo metu A. Z. padarė dar du nusikaltimus, kad jis šaudmenis įgijo kolekcionavimo tikslu ir galimai neketino naudoti pagal paskirtį, apygardos teismas sprendžia, jog už šią nusikalstamą veiką jam paskirta bausmės rūšis ir jos dydis yra teisinga, proporcinga ir tinkamai individualizuota.

32. Pagrindinis dėmesys apeliaciniame skunde skiriamas bausmės skyrimui už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju A. Z. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė kiek didesnė nei sankcijoje nustatytas jos minimumas (2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, kai minimali bausmė – 2 metai laisvės atėmimo), kas reiškia, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pakankamą dėmesį skyrė teigiamai (ir neigiamai) patį nuteistąjį ir jo padarytą veiką charakterizuojančioms aplinkybėms bei paskyrė tinkamą bausmės dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma (išdėstytų 27-32 punktuose) neleidžia taikant BK 54 straipsnio 3 dalies dar labiau švelninti A. Z. paskirtos bausmės, nes priešingu atveju paskirta bausmė bus neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, neatliks savo funkcijų, nerealizuos paskirties, nepasieks tikslų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Konstatuojama, kad per švelni bausmė ne tik, kad nenubaus A. Z., bet ir neatgrasys (nesulaikys) nei jo, nei kitų asmenų nuo nusikalstamų veikų darymo. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko padarytą įstatymo pažeidimą – skiriama bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

33. Apygardos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad BK 54 straipsnio 3 dalį pritaikius vienam nuteistajam (E. J.), esant panašioms nuteistąjį charakterizuojančioms aplinkybėms, teismas privalėjo švelnesnę bausmę skirti ir A. Z.. Jau minėta, kad bausmė skiriama atskirai kiekvienam nuteistajam, atitinkamai įvertinus jo asmenybę bei padarytas veikas. Šiuo atveju padarytos veikos nebuvo tapačios, jas padarę nuteistieji ir jų elgesys taip pat buvo skirtingas. E. J. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena sunki, kita nesunki, tuo tarpu A. Z. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena sunki, o dvi apysunkės. Taigi nuteistieji padarė ne tik skirtingą skaičių nusikalstamų veikų, bet jų padarytos veikos skyrėsi ir savo pavojingumu (A. Z. veikos sistemiškesnės, nes net dvi susiję su neteisėtu psichotropinės medžiagos platinimu). Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik atveju, kai konkretaus nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmės rūšis ar dydis yra per griežti. Todėl šiuo atveju pagrįstai buvo vertinta tai, jog BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra 8 metai, kai šio straipsnio 1 dalyje – 2 metai laisvės atėmimo. Akivaizdu, kad šios sankcijų ribos buvo reikšmingos vertinant jų ribose skirtinos bausmės teisingumą, todėl apylinkės teismas vienam nuteistajam taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį neprivalėjo to daryti ir kito nuteistojo atžvilgiu. Be to, teismas nuosprendyje nurodė motyvus dėl kiekvieno nuteistojo bausmės skyrimo bei BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ar netaikymo. Apygardos teismas su tokiais bausmės individualizavimo argumentais kiekvienam nuteistajam sutinka.

34. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje yra numatytas sunkus nusikaltimas, o atidėti bausmės vykdymą dėl padarytų sunkių nusikaltimų galiojantis BK 75 straipsnis neleidžia. Jau minėta, kad A. Z. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę nėra pagrindo. Taigi šiuo atveju nėra galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. J. ir A. Z. bei prokuroro Gyčio Normanto apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aušra BielskėAudrius CininasDarius Pranka