- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-310-544/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01760-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- R. S.
- Atsakovas
- V. B.
- Advokatai
- Antanas Jarašius, Aivaras Škėma
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-310-544/2011
Teisėjas Algimantas Brigadierius Proceso Nr. 2-22-3-01760-2010-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovui R. S., jo atstovui advokatui Aivarui Škėmai, atsakovui V. B., jo atstovui advokatui Antanui Jarašiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) R. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-736/2011 pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui V. B. dėl 15000 Lt ir 4500 JAV dolerių, viso – 27441,60 Lt, skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Ieškovas, vadovaudamasis LR CK 1.138 str. 6 p., 6.1 str., 6.37 str., 6.38 str. 1 d., 6.154 str., 6.256 str., 6.260 str., 6.871 str. 3 d., prašė iš atsakovo priteisti 15000 Lt ir 4500 JAV dolerių skolą, viso – 27 441.60 Lt, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui 2006-03-29 paskolino 15000 Lt ir 1500 JAV dolerių, o 2006-04-13 - 3000 JAV dolerių. Rašytinės formos skolos rašteliai tinkamai patvirtina paskolos suteikimo atsakovui faktą bei prievolę grąžinti suteiktą paskolą. Kadangi skolos rašteliuose nenumatytas skolos grąžinimo terminas, 2010-06-01 atsakovui išsiuntė reikalavimą grąžinti visą paskolos sumą iki 2010-06-15. Atsakovas atsisakė grąžinti skolą ir nurodė, kad prašoma grąžinti paskola įskaityta į 2006-06-02 sudarytą paskolos sutartį tarp jo ir UAB „Fashion Trading", kuriai paskolino 90 000 Lt. Skolos grąžinimo atsisakymo motyvai nepagrįsti, nes su atsakovu nesitarė, kad asmeninė atsakovo skola bus įskaityta į minėtos paskolos bendrovei sumą ir tai nenurodyta sutartyje. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai bendrovės atsiskaitymą laiko ir jo paties asmeninės skolos pabaiga. Vadovaujantis CK 6.256 str., kiekvienas asmuo savo sutartines prievoles privalo vykdyti tinkamai ir laiku, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. 1 d., atsakovas privalo mokėti 5 % dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1-3).
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011-02-07 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad esminės paskolos sutarties sąlygos, reiškiančios paskolinių teisinių santykių buvimą, yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Todėl teismas sprendė, jog atsakovo 2006-03-29 ir 2006-04-13 rašytų raštelių apie tai, kad jis iš ieškovo gavo atitinkamas pinigų sumas, laikyti paskolos sutartimis su ieškovu, kaip fiziniu asmeniu, nėra teisinio pagrindo, nes nėra esminės sąlygos – atsakovo įsipareigojimo pinigus grąžinti. Teismas minėtus raštelius vertino kaip pakvitavimus, įrodančius tik patį pinigų gavimo faktą, o ne atsakovo skolinius įsipareigojimus. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, jog šalis siejo partnerystė versle nuo 2006-01-03 iki 2006-10-31, ieškovas dirbo atsakovo vadovaujamoje bendrovėje, tačiau vėliau iškilo konfliktai ir ginčai teismuose. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė (CPK 178 str.), kad pinigai pagal pakvitavimus – tai paskola atsakovui kaip fiziniam asmeniui bei nepaneigė atsakovo teiginių, kad pinigai buvo skirti UAB „Fashion Trading", kurios veikla buvo suinteresuotas ir pats ieškovas, reikalams, ką patvirtino ir liudytojos J. Z. parodymai bei rašytiniai įrodymai. Teismas nustatė, kad pakvitavimai surašyti 2006-03-29 ir 2006-04-13 dienomis ir tomis pačiomis dienomis atsakovas įnešė į bendrovės sąskaitą atitinkamai 8700 Lt ir 5000 Lt. Sąskaitos buvo papildytos ir kitomis panašaus laikotarpio dienomis. Apie abiejų šalių suinteresuotumą bendrovės veikla teismas sprendė ir iš to, kad ieškovas bendrovei suteikė notarine tvarka įformintą net 90 000 Lt beprocentinę paskolą, šalys sutarties sudarymo išlaidas apmokėjo lygiomis dalimis, ieškovas turėjo teisę imti lėšas iš bendrovės sąskaitos ir tą darė. Sutartyje nurodyta suma bendrovei perduota ne vienu metu, nes, be jau nurodytų sumų pagal pakvitavimus, dalį grynų pinigų ieškovas perdavė sutarties sudarymo dieną, 2006-05-31 pervedė 4000 Lt, 2006-06-01 - 1000 Lt, 2006-06-02 - 6000 Lt, ir likusius 1500 Lt jau po sutarties sudarymo – 2006-06-09. Teismas padarė išvadą, kad, nesant įrodymų, jog pinigai, gauti pagal 2006-03-29 ir 2006-04-13 pakvitavimus, buvo asmeninė atsakovo paskola, ir nepaneigus, kad tai buvo dalis ieškovo UAB „Fashion Trading“ suteiktos 90000 Lt paskolos (tarp šių šalių ginčas išspręstas taikos sutartimi, patvirtinta 2009-11-16 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi), ieškinio tenkinti nėra teisinio pagrindo (b. l. 144-145).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo šiuos motyvus:
1.Teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis, nes paskolos rašteliuose nėra skolininko įsipareigojimo grąžinti pinigus, neatitinka CK 6.870 str., 6.871 str. 3 d. nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Tiek CK, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstamos net žodžiu sudarytos paskolos sutartys, kurių sudarymo metu nėra raštu fiksuojamas paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti skolą. Todėl teismas netinkamai aiškino materialinės teisės tesiės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CPK 330 str.).
2. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), neatsižvelgė į įrodymų, kuriais atsakovas grindė savo versiją, prieštaringumą, šios bylos teisingam išsprendimui neįvertino teisiškai reikšmingų ieškovo nurodytų faktų ir pateiktų įrodymų bei motyvuotai jų neatmetė (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 3 p.), ir dėl to priėmė neteisingą ir apeliacine tvarka naikintiną sprendimą. Būtent: išvadą, kad jis 2006-03-29 ir 2009-04-13 paskolos rašteliais neskolino atsakovui pinigų, o tik perdavė dalį 90 000 Lt paskolos bendrovei, teismas padarė remdamasis V. B. paaiškinimais, UAB „Fashion Trading“ sąskaitos išrašais, liudytojos J. Z. parodymais, t. y. įvertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, o jo pateiktų įrodymų: kredito sutarties išrašo, ieškovo sąskaitų išrašų ir kitų įrodymų - sprendime neaptarė ir neįvertino kartu su atsakovo įrodymais. Davė išsamius ir nuoseklius paaiškinimus apie tai, kada, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis pinigus atsakovui ir UAB „Fashion Trading" skolino atskirai. Jo pateikti rašytiniai įrodymai turėjo patvirtinti, kad bendrovei paskolą suteikė iš banko jam suteiktos 100000 Lt paskolos, kad 90000 Lt paskolą pradėjo suteikti 2006-05-31 (4000 Lt pavedimas), o ne anksčiau, kad 2006-06-02 bendrovės atstovui perdavė 77500 Lt grynais, kuriuos nuėmė nuo savo sąskaitos, o nuo 2006-05-31 iki 2006-06-09 į atsakovo sąskaitą pats pervedė 12500 Lt. Iš visų šių įrodymų turėjo būti padaryta išvada, kad atsakovui perduoti 15000 Lt ir 4500 JAV dolerių pagal 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos raštelius nebuvo dalis bendrovei paskolintų pinigų. Teismas netinkamai įvertino liudytojos J. Z. parodymus, neįvertino atsakovo paaiškinimų prieštaravimų ir rašytinių įrodymų, dėl to šiuos įrodymus nepagrįstai pripažino paneigiančius jo nurodytas aplinkybes. Atsakovo į bylą pateiktos 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos raštelių kopijos, pažymėtos 105 A ir 105 B, yra su įrašu „KPO 00000077 2006-06-02 (tikėtina - kasos pajamų orderio numeris ir 2006-06-02 paskolos sutarties data), tačiau skolos raštelių originaluose tokių įrašų nėra. Kasos pajamų orderyje Nr. 00000077 nėra duomenų, kad 77500 Lt būtų gauti ir pagal 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos raštelius. Todėl laikytina, kad šiuos žymėjimus atsakovas galėjo padaryti, kai gavo ieškinį su skolos raštelių kopijomis siekdamas pagrįsti savo versiją ir išvengti skolos sumokėjimo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas skolos raštelių surašymo dienomis į bendrovės sąskaitą įnešė 8700 Lt ir 5000 Lt, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pagal ginčo skolos raštelius gauti pinigai buvo dalis 90 000 Lt paskolos bendrovei. Atsakovas paaiškinimuose teigė, kad, gavęs pinigus pagal 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos raštelius, jis visus juos įnešė į kasą, bet atsakovas nepateikė nė vieno kasos pajamų orderio, kuris patvirtintų, kad tomis dienomis į bendrovės kasą buvo įnešta atitinkamai 15000 Lt bei 1500 JAV dolerių ir 3000 JAV dolerių. Mano, jog neturi reikšmės, kam atsakovas panaudojo pagal 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos raštelius gautus pinigus, nes jie buvo perduoti jo nuosavybėn, tačiau liko pareiga pinigus grąžinti, net jei jie perduoti bendrovei. Liudytojos J. Z. parodymus dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo, dėl to, kad ji dirbo UAB „Fashion Trading" buhaltere, kad atsakovas buvo jos tiesioginis vadovas ir jų santykiai buvo geri, teismas turėjo vertinti kritiškai kaip siekimą padėti atsakovui. Liudytoja nurodė, kad pati nematė, jog 2006-03-29 ir 2006-04-13 skolos rašteliuose nurodytos sumos būtų buvę įneštos į bendrovės kasą, kad apie paskolos suteikimo aplinkybes ją informavo atsakovas, o iš jos parodymų buvo galima spręsto, jo ji nežinojo tikrosios bendrovės finansinės padėties ir nesilaikė 2000-02-17 LRV nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 p. jeigu būtų žinojęs, kad bendrovė turi finansinių sunkumų, nebūtų sutikęs joje dirbti ir skolinti pinigų. 2006-02-03 bendrovės vienintelio akcininko sprendimas nepatvirtina atsakovo teiginių apie jo įdarbinimo aplinkybes ir yra priimtas po jo įdarbinimo. Atsakovas pirmosios instancijos teismui įrodinėjo, jog jis ieškovui padėjo gauti paskolą, kadangi jis neva sumokėjo 15000 Lt ieškovo įsiskolinimą bankui pagal Overdrafto sutartį, tačiau to nepatvirtino įrodymai (b. l. 149-156).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovo ieškinys tendencingas, jame iškraipomi faktai: pakvitavimuose nurodytų sumų jis niekada nepripažino kaip savo asmeninės skolos. Pagal pakvitavimus gautos sumos yra įtrauktos į 2006-06-02 paskolos sutartį su UAB „Fashion Trading". Bendrovė pagal paskolos sutartį atsiskaičiusi. Neneigė, kad pakvitavimuose nurodytas sumas gavo, tačiau įrodė, jog tai buvo bendrovės skola ir ji yra grąžinta. Teismas sprendime šiuos faktus aptarė ir įvertino sutinkamai su įstatymo prasme, esme bei teismų praktika. Esminės paskolos sutarties sąlygos - paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Esant nustatytiems faktams, visi apelianto argumentai neturi juridinės reikšmės (b. l. 161-162).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nuspręsta atmesti ieškovo ieškinį, todėl visų nustatytų aplinkybių ir argumentų nekartoja.
Pagrindiniai apelianto apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes apie pinigų gavimą, paskolos suteikimą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina nepagrįstais dėl šių motyvų. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Teismas pakankamai plačiai argumentavo savo sprendimą dėl ieškinio nepagrįstumo pateiktų byloje įrodymų pagrindu, o ieškovo skundo argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad tarp šalių pasirašius 2006-03-29 ir 2006-04-13 raštelius (pakvitavimus) apie tai, kad atsakovas gavo iš ieškovo 15 000 Lt, 1500 USD ir 3000 USD, buvo sudarytos būtent paskolos sutartys tarp bylos šalių (fizinių asmenų) (b. l. 5, 6), o atsakovas įrodė, kad pagal minėtus raštelius gautos sumos buvo dalis ieškovo suteiktos 90 000 Lt paskolos UAB UAB „Fashion Trading" pagal 2006-06-02 paskolos sutartį (b. l. 10), kuri ieškovui buvo iš dalies grąžinta, po ginčo teisme buvo pasirašyta taikos sutartis, o skolos likutį 25 000 Lt pagal vekselį įsipareigojo grąžinti atsakovas (b. l. 69, 96-98, 122-123). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2006-03-29 ir 2006-04-13, kada buvo surašyti pakvitavimai apie pinigų gavimą, atsakovas į UAB „Fashion Trading" sąskaitą atsakovas įnešė 8700 Lt ir 5000 Lt. Pagal byloje pateiktą paskolos sutartį ieškovas bendrovei suteiktą paskolą faktiškai išmokėjo 2006-05-31 pervesdamas 4000 Lt, 2006-06-01 - 1000 Lt, 2006-06-02 - 6000 Lt, 2006-06-02 - atsakovas pagal orderį Nr. 00000077 įnešė ieškovo grynaisiais pinigais jam perduotus 50 000 Lt ir pagal pakvitavimus gautus 27 500 Lt, viso – 77 500 Lt, ir tai yra 90 000 Lt paskolos suma (b. l. 5, 6, 10, 41, 42, 43, 61-62, 63-67,92-95, 128-135). Esant tokiam įrodymų turiniui buvo pagrindas daryti išvadą apie ieškinio nepagrįstumą. Ieškovas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde išsamiai išdėstė savo versiją apie asmeninės paskolos atsakovui suteikimo aplinkybes, tačiau jo paaiškinimai prieštarauja atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentams, o rašytinių įrodymų visuma, liudytojo parodymų turinys labiau patvirtina atsakovo atsikirtimų į ieškinį pagrindą, o ne ieškovo argumentus. Ieškovas teigia, jog paskolą bendrovei suteikė tik iš AB bankas „Hansabankas“ suteiktos paskolos, tačiau nėra įrodymų, kad būtent šie pinigai iš sąskaitos į sąskaitą buvo pervesti bendrovei. Be to, paskola suteikta už palūkanas, ji nebuvo netikslinė, kaip teigia apeliantas, o suteikta šeimos poreikiams tenkinti (statinio remontui), užtikrinta įkeitimu ir laidavimu (b. l. 58-62). Rašytiniai įrodymai partvirtina, kad 2006-06-02 bankas ieškovui pervedė kitą dalį (50000 Lt) paskolos, kad 40650 Lt buvo konvertuota į 15000 JAV dolerių, kad šią sumą, kaip ir 34 000 Lt, ieškovas yra nusiėmęs nuo sąskaitos, tačiau jokie patikimi ir objektyvūs įrodymai nepatvirtina, kad būtent šie pinigai ieškovo nurodytu laiku ir aplinkybėmis buvo perduoti atsakovui, kaip UAB „Fashion Trading" atstovui pagal 2006-06-02 sutartį. Ieškovo teigimu, faktą, kad būtent nuo sąskaitos nuimtos minėtos sumos bei 2850 Lt santaupų buvo perduotos atsakovui 2006-06-02 kaip paskolos dalis, patvirtina UAB „Fashion Trading" kasos pajamų orderis Nr. 00000077. Tačiau iš jo turinio matyti, kad minėtą sumą įnešė ne ieškovas, bet atsakovas, kuris aiškina, kad šią sumą sudarė 27 500 Lt, iš ieškovo gauti pagal minėtus du pakvitavimus ir 50 000 Lt ieškovo duotų grynųjų pinigų (b. l. 41). Ieškovas teigia, jog teismas neįvertino faktų, kad paskolos sutartyje nėra įrašų apie tai, kad į paskolos sumą įskaitoma ir asmeninė atsakovo paskola pagal minėtus raštelius bei kad atsakovas neturi pakvitavimų, jei skolą grąžino, tačiau paskolos sutartyje aplamai nėra jokių įrašų, kokiais terminais ir tvarka paskola bus sumokėta bendrovei ir kas tą paskolą sudarys. Atsakovas nurodo, kad savo turėtus raštelius įregistravo bendrovėje Nr. 105A ir 105 įnešęs visus pinigus po 2006-06-02 sutarties sudarymo (b. l. 39, 40), todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl šių įrašų buvimo nesudaro pagrindo įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš banko išrašų matyti, kad ieškovas turėjo ne vieną paskolinę sutartį, įsiskolinimų kitiems kreditoriams, panašiu laiku dengė įsiskolinimus pagal overdrafto sutartį, todėl vien tas faktas, kad 2006-05-31 buvo keičiamos pinigų valiutos ir išimtos tam tikros pinigų sumos grynaisiais dar neįrodo, kad tie pinigai būtinai buvo panaudoti minėtos paskolos suteikimui bendrovei (b. l. 58-68, 93-95, 122-123). Apeliantas neginčijo elektroninio laiško turinio, kuriame jis nurodo, kad bendrovei yra suteikęs pinigų per atsakovą verslui vystyti (b. l. 167).
Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 32 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.). Tarp šalių nesant ginčo, kad atsakovas minėtuose rašteliuose nurodytas sumas iš ieškovo gavo, atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė aplinkybes apie tai, ar minėtas pinigų sumas atsakovas gavo kaip savo asmeninę paskolą, kurią pats įsipareigojo asmeniškai grąžinti ieškovui, ar kaip dalį paskolos bendrovei, kurią ieškovas suteikė pagal 2006-06-02 paskolos sutartį ir jam yra grąžinta. Šioje byloje būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Atsakovas nuosekliai teigė, kad pagal minėtus raštelius (pakvitavimus) su ieškovu asmeninių paskolos sutarčių nesudarė ir pats, kaip fizinis asmuo, gautų pinigų sumų grąžinti nebuvo įsipareigojęs. Iš minėtų dokumentų (raštelių) turinio matyti, kad juose nurodyta, jog atsakovas rašteliuose nurodytas sumas gavo (b. l. 5, 6), tačiau nenurodyta, kad pinigus jis pasiskolino iš ieškovo kaip fizinis asmuo, taip pat nėra jokio įrašo apie tai, kokiu teisiniu ar sutartiniu pagrindu minėtos pinigų sumos atsakovui perduotos. Tuo metu nuo 2006 metų sausio mėnesio atsakovas ėjo UAB „Fashion Trading“ generalinio direktoriaus pareigas, o ieškovas nuo 2006-01-03 iki2006-10-31 - direktoriaus pareigas (b. l. 10, 27, 36). 2006-02-03 buvo priimtas UAB „Fashion trading“ akcininko A. J. sprendimas, pagal kurį atsakovas buvo įpareigotas paimti bendrovės naudai 90 000 Lt paskolą ūkinei veiklai plėsti (b. l. 38). Todėl šioje konkrečioje situacijoje toks raštelių turinys nesuteikia pagrindo preziumuoti, kad atsakovas pinigus iš ieškovo gavo kaip jam asmeniškai ieškovo suteiktą paskolą. Pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes, pasaugos, dovanojimo sutarčių pagrindu ir t. t. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo įvairūs teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį ir buvimą. Abi šalys buvo pažįstamos apie 20 metų, turėjo bendrų verslo reikalų (b. l. 122-123), buvo suinteresuotos UAB „Fashion Trading“ veikla, abi dirbo UAB „Fashion Trading“ vadovaujančiose pareigose, ieškovas bendrovei suteikė ženklaus dydžio beprocentinę paskolą, šalys sutarties sudarymo išlaidas apmokėjo lygiomis dalimis, nors jam pačiam bankas paskolą suteikė už 3,840 palūkanas, ieškovas turėjo teisę imti lėšas iš bendrovės sąskaitos, taip pat iki 2006-06-01 gavo 3750 Lt darbo užmokestį kas mėnesį, tarp šalių 2010-04-09 buvo pasirašytas paprastasis vekselis 25 000 Lt sumai, pagal kurį atsakovas perėmė bendrovės skolos dalį ir įsipareigojo ją išmokėti per 10 metų (b. l. 36, 68, 70). Šalys sistemingai bendravo verslo, minėtos bendrovės veiklos klausimais tiek kai dirbo minėtoje bendrovėje, tiek po to (b. l. 27-28, 87). Taigi, iš bylos duomenų seka, kad šalis siejo tam tikri iš bendros ūkinės-komercinės veiklos įmonėje kilę teisiniai bei finansiniai santykiai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu CK 6.870 str., 6.871 str. 3 d. nuostatų taikymu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nesilaikymu, vertinti nepagrįstais.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės pajamas priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (b. l. 160, CPK 88 str. 3 p., 96 str.). Atsakovas už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo 1100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 163, 164, 168). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo, nes jų dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimais ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius (8.11 p., 8.18 p.)).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti; į valstybės pajamas – 5 (penkis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB “Svedbank”, AB, įmokos kodas 5660).