Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-359-569/2015 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovams S. V. ir I. V. dėl apmokėjimo už atliktus darbus bei pirktas medžiagas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai, netinkamai išaiškintos ir pritaikytos materialinės teisės normos, pažeistos procesinės teisės normos. Taip pat pažeista apelianto teisė į nešališką teismą.Teismas netinkamai kvalifikavo šalių ginčo teisinį santykį ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo. Šalys susitarė, kad apeliantas pastatys atsakovui gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą nuo pamatų iki stogo uždėjimo be vidaus apdailos darbų; prie statybų dirbs pats, reikalui esant, pasamdys darbininkus, techniką, pirks reikalingas medžiagas, už jas sumokės, apmokės už darbą. Sutartus darbus baigs, kai bus uždengti abiejų pastatų stogai, tada statinius perduos savininkui. Dėl konkretaus sutartų darbų baigimo termino šalys nesusitarė, tačiau apeliantas, kai darbai buvo baigti ir į pastatus sudėtos durys, perdavė atsakovui raktus ir šis toliau tęsė statybos darbus. Apelianto teigimu, šalys žodžiu aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl esminių vartojimo rangos sutarties sąlygų, kurias apeliantas ir vykdė.Apeliantui priėmus atsakovo pasiūlymą statybos darbų atlikimui, šalys susitarė, kad apeliantas 5 proc. mėnesinių palūkanų (2 850 Lt) atsakovui nebemokės, o statybos išlaidų balansas turėjo būti suvestas darbų pabaigai, iš jo išminusavus 57 000 Lt apelianto skolą pagal 2008 m. vekselį. Liudytojas A. U. paaiškino, kad jo ofise buvo susitikę bendradarbiai apeliantas ir atsakovas, susitarė, kad už skolą apeliantas statys atsakovui namą; namą apeliantas statys savo sąskaita, o atsakovas nereikalaus grąžinti skolos; apie patiriamas statybos išlaidas žodžiu atsiskaitys kas mėnesį. Taigi, tarp šalių buvo sudaryta žodinė vartojimo rangos sutartis (CK 6.681 str. 4 d.). Atsakovas atvykdavo į statybvietę, teiraudavosi dėl dirbančių statybininkų patirties, kvalifikacijos, nupirktų medžiagų kainos, tačiau į procesą beveik nesikišo. Liudytojai teisme patvirtino, kad už atliktus darbus su jais atsiskaitė apeliantas, o atskirais atvejais ir atsakovas. Apeliantas neneigia, kad jam trūkdavo pinigų atsiskaityti su darbininkais, tačiau su ieškinyje nurodytais darbininkais jis atsiskaitė. Atsakovo atlikti mokėjimai į ieškinį neįtraukti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų apelianto pateiktus įrodymus, nepateikė specialisto išvados apie faktiškai sunaudotus per didelius medžiagų kiekius, nustatytus perduotų darbų kokybės trūkumus, nenuginčijo apelianto lėšomis atliktų mokėjimų, jų nepaneigė. Rašytiniai įrodymai patvirtina ieškinio pagrįstumą, nes apelianto pirktų atsakovo statybai medžiagų dokumentai yra pas apeliantą, o atsakovo medžiagų pirkimo faktus patvirtina jo turimi dokumentai, dėl to ginčo neturėtų būti. Liudytojų A. L., J. G. ir V. V. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams ir logikai. A. L. paliudijo, kad jam 15 000 Lt už darbą sumokėjo atsakovas, tačiau negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties jis apeliantui išduotu raštu patvirtino, jog pinigus jam sumokėjo būtent apeliantas. Liudytojas V. V. paliudijo, kad už darbą jam sumokėjo 10 ar 11 tūkstančių litų atsakovas grynais, o apeliantą jis pažinojo kaip „ūkvedį“. Liudytojas J. G. paliudijo, kad jis yra atsakovo kaimynas ir jis davė atsakovui pinigų kelis kartus po 1 000 Lt ar daugiau, kad šis juos perduotų apeliantui, o pastarasis kažką nupirktų, ar už kažką sumokėtų. Toks liudijimas yra prasimanymas, nes atsakovas ir šis liudytojas nėra kaimynai. Apeliantas minėto liudytojo namuose nesilankė, jokių pinigų nei iš jo, nei iš atsakovo negavo. 2010 m. apelianto skola atsakovui buvo 57 000 Lt. Pasirašyti vekselį 140 000 Lt sumai reikalavo atsakovas, nes baiminosi dėl neuždengto stogo dangos bei atsirasiančių nuostolių. Atsakovas savo lėšomis stogo dangos nepirko ir apeliantui pagal turimus dokumentus investuotų lėšų į statybą nemokėjo. Apeliantas laukė, kol pinigų darbų užbaigimui atsiųs dukra iš užsienio. Tuomet atsakovas pareikalavo pasirašyti vekselį apytikriai pastatyto daikto vertei, todėl apeliantas, nieko neįtardamas, pasirašė 140 000 Lt vertės vekselį. Kad tai apgaulė, apeliantas suprato žymiai vėliau. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM Šiaulių apygardos valdyboje atliekamas tyrimas dėl atsakovo „vekselių verslo“.Sutartis su atsakovu dėl nematerialaus pobūdžio paslaugų teikimo nei žodžiu, nei raštu nesudaryta. Apeliantas nurodo, kad jokių paslaugų atsakovui neteikė, o tik vykdė statybos rangos darbus atsakovo sklype, pirko medžiagas, kvietėsi į pagalbą kitus statybininkus ir jiems mokėjo savo lėšomis. Jokių pavedimų atsakovas apeliantui nedavė, apeliantas nebuvo atsakovo įgaliotas asmuo CK 6.757 straipsnio prasme. Ieškinys grindžiamas rašytiniais įrodymais, kurių atsakovas nei ginčijo, nei pateikė savo rašytinius įrodymus, kad vienokias ar kitokias apelianto nurodomas statybines medžiagas jis nupirko pats ir už jas sumokėjo. Teismas nepasisakė dėl apelianto patirtų išlaidų pagal pateiktus įrodymus. Nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas sutiko būti atsakovo statybos valdytoju. Gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statytojas yra atsakovas (jam išduotas statybos leidimas) ir pagal Statybos įstatymą jis pasirenka statybos būdą ir yra tiesiogiai atsakingas už statomą objektą, statinio statybos techninio prižiūrėtojo parinkimą, sutarties su juo sudarymą ir statybos žurnalo pildymą. Šalių nesutartų pareigų primetimas apeliantui yra nepagrįstas.Teismas buvo šališkas apelianto atžvilgiu, nes teisėjos užduodami menami klausimai atsakovui, jos pasisakymai ar pasitikslinimai dėl atsakovo ar jo liudytojų atsakymų, rodė teisėjos šališkumą. Byloje liko nepašalintas prieštaravimas dėl UAB „Gudasta“ sumokėtų 11 000 Lt be PVM lėšų už stogo konstrukcijos atliktus darbus. Apeliantas buvo nurodęs, kad jis UAB „Gudasta“ per du kartus sumokėjo 10 000 Lt (7 000 Lt ir 3 000 Lt), o likusį 1 000 Lt ir PVM turėjo sumokėti pavasarį, kai darbai bus visiškai baigti. Tačiau 2012 m. vasarą, nuvykus į bendrovę, paaiškėjo, kad išrašytą sąskaitą visai sumai pasiėmė atsakovas. Bylos nagrinėjimo metu teismas tenkino prašymą išreikalauti iš bendrovės finansinius dokumentus, tačiau ši teismo protokolinė nutartis taip ir liko neįvykdyta, prieštaravimas nepašalintas, kas suponuoja išvadą, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.

Apeliantas teikė atsakovui pagalbą statant ūkininko ūkio sodybą, tačiau tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė rangos sutartis. Atsakovas apeliantui neatlygintinai buvo paskolinęs pinigų, todėl apeliantas, pradėjus ūkininko ūkio sodybos statybą, pasisiūlė atsakovui neatlygintinai suteikti pagalbą išimtinai tik apelianto žiniomis statybų srityje ir dalykiniais ryšiais (darbininkų paieška, nuolaidos statybinėms medžiagoms, konsultacijos). Atsakovas nurodo, kad su apeliantu nesitarė, jog jis savo lėšomis pirks medžiagas ir samdys darbuotojus. Apelianto teiginiai prieštaringi, todėl laikytini išgalvotais. Apeliantas liudytojo A. U. parodymus paėmė iš konteksto, nes šis liudytojas taip pat parodė, jog apeliantas atvykdavo iš atsakovo paimti pinigų darbams ir medžiagoms, nes pats jų neturėjo. Be to, minėtas liudytojas suprato, kad pagal šalių susitarimą apeliantas turėjo būti darbų organizatorius. Apeliantas atsakovui buvo skolingas 140 000 Lt; šie pinigai paskolinti neatlygintinai; apeliantas nurodė, kad negaus jokio atlygio bei neturėjo pinigų; nesudaryta rašytinė sutartis (nors tokias su kitais asmenimis sudarydavo); apeliantas, tariamai vykdydamas statybos darbus, iš atsakovo per trejus metus nereikalavo pinigų; apeliantas nebuvo įregistravęs individualios veiklos ir nevykdė kitų su tuo susijusių pareigų (nedeklaravo pajamų, nevedė žurnalo). Todėl apeliantas savo lėšomis nepirko statybinių medžiagų ir nesamdė darbininkų, su juo nebuvo susitarta dėl rangos, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pasak apelianto, ieškinio suma (169 936,13 Lt) susidaro iš visų darbų kainos atėmus iš atsakovo pasiskolintus 57 000 Lt, t. y. tariama darbų kaina yra ne 169 936,13 Lt, o 226 936,13 Lt. Todėl neaišku, iš kur apeliantas, neturėdamas pinigų, gavo dar 57 000 Lt. Abejonės kyla ir dėl paskolos su apelianto dukra fiktyvumo. Net jei ir daryti prielaidą, kad apelianto dukters ir jos sutuoktinio paskolos nėra fiktyvios, jos neįrodo, kad pinigai buvo panaudoti atsakovo namo statybai. Apeliantas per savo įmones UAB „Kreidiva“ ir UAB „Temagas“ vertėsi statybų verslu, kuris bankrutavo, todėl pinigai galėjo būti panaudoti šiam verslui.Apeliantas su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kurie neįrodo, kad statybos darbai atlikti būtent atsakovui. Su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai bendrai 100 856,13 Lt sumai, nors ieškinio suma yra 169 936,13 Lt. Taigi, rašytinių įrodymų suma yra gerokai mažesnė už ieškinio sumą, jau nekalbant apie pačių rašytinių įrodymų pakankamumą ir patikimumą. Apelianto pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad statybinės medžiagos buvo pirktos būtent atsakovo gyvenamajam namui, jokio parašo ar kito įrodymo, kad atsakovas būtų gavęs rašytiniuose įrodymuose nurodytas statybines medžiagas nepateikta.Net ir vertinant liudytojų V. I., A. N., R. B. parodymus, apeliantas maksimaliai už darbus dar galėjo jiems sumokėti apie 23 116 Lt. Todėl, net ir sudėjus pagal visus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus gautas sumas, ieškinio suma nesigauna. Be to, didžioji dalis rašytinių įrodymų yra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais: A. L. parodė, kad pinigus gavo iš atsakovo, o apeliantas tik po metų paprašė išrašyti pinigų gavimo kvitą; pamatinius blokus pirko atsakovas iš BUAB „Antkona“, o apeliantas blokus pamatams nupirko jau dengiant namo stogą; M. A. negalėjo atlikti ūkio pastato fasado šiltinimo darbų, nes juos atliko V. V.; V. I. ir nežinomas asmuo negalėjo vykdyti gyvenamojo namo fasado šiltinimo darbų, nes juos atliko A. B., R. L., T. M. ir E.Net jei ir daryti prielaidą, kad galimai apelianto nurodytos medžiagos buvo panaudotos atsakovo gyvenamojo namo statybai, būtina nustatyti, kieno pinigais buvo pastatytas atsakovo gyvenamasis namas. Apeliantas pripažįsta, kad neturėjo pinigų atsakovo namo statybai, priešingai buvo atsakovui skolingas. Liudytojai patvirtino, kad atsakovas duodavo pinigų apeliantui atsiskaityti už medžiagas ar darbus arba atsakovas atsiskaitydavo tiesiogiai su darbininkais. Todėl labiau tikėtina, kad atsakovo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo pastatyti atsakovo pinigais.Vertinant ieškinio sumos pagrįstumą, aktualus 2011 m. lapkričio 1 d. vekselis. Apeliantas pripažįsta tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, tačiau nesutinka su paskolos suma (nors šią sumą pripažįsta sutartyje dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu). Apelianto teiginiai apie vekselį 140 000 Lt sumai kaip garantą dėl stogo uždengimo prieštarauja logikai. Apeliantas neteisingai nurodo, kad iš atsakovo pasiskolino tik 57 000 Lt 2008 m., nes atsakovas apeliantui 70 000 Lt paskolino 2006 m., 2010 m. paskolino dar 50 000 Lt, o 2011 m. lapkričio 1 d. dar 20 000 Lt, tačiau sunaikinus ankstesnius vekselius buvo išrašytas naujas 2011 m. lapkričio 1 d. vekselis 140 000 Lt sumai. Statybos darbai vyko nuo 2010 m. pabaigos iki 2012 m. vidurio, todėl apeliantui savo ranka išrašant 2011 m. lapkričio 1 d. vekselį paskolos suma, jei atsakovas būtų apeliantui skolingas už statybos darbus, būtų mažinama skolos už darbus suma. Minėtas vekselis įrodo, kad 2011 m. lapkričio 1 d. atsakovas nebuvo skolingas apeliantui, o priešingai - apeliantas buvo skolingas atsakovui 140 000 Lt. Atsakovo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis pats pirko medžiagas ir apmokėjo už darbus bendrai 76 610,79 Lt sumai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantas nenurodo absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija ex officio jų neįžvelgia, todėl skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėti bylą žodiniame procese būtinumo nėra.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas.

Taigi, procesinės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju apeliantas prašymą grindžia vieninteliu argumentu, kad tarp šalių susitarimas dėl statybos darbų atlikimo buvo tik žodinis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingą buvusio susitarimo savo bei priešingos šalies vertinimą šalys jau yra pateikę tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl dėl jų jau išdėstytų vertinimų išklausyti šalis dar kartą nėra būtinumo. Kitokių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos prašymo tenkinimui, apeliantas nėra nurodęs, o savo iniciatyva teisėjų kolegija nemato būtinumo nukrypti nuo bylos nagrinėjimo bendrosios (rašytinės) apeliacinio proceso tvarkos.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tokį savo teiginį apeliantas grindžia dėl teisėjos proceso metu, jo nuomone, menamų klausimų atsakovui uždavimo, pasisakymų ar patikslinimų dėl atsakovo ar jo liudytojų atsakymų. Tačiau tokie apelianto argumentai yra susiję tik su jo subjektyviu vertinimu ir neteikia pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Juo labiau turint galvoje, kad apeliantas galėjo naudotis teisėjos nušalinimo institutu, tačiau to nedarė.

Kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodo, teisėjų kolegija ex officio jų neįžvelgia, todėl skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.

Dėl apeliacinio skundo esmės

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti apeliantui (anot jo) turėtas išlaidas statant atsakovui gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nurodo, kad tarp jo ir atsakovų yra susiklostę vartojimo rangos santykiai. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismu, kad tarp šalių rangos teisinių santykių nebuvo, atsiliepime į apeliacinį skundą bei pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę neatlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Taigi, byloje tarp šalių kyla ginčas dėl teisinių santykių kvalifikavimo, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo klausimu.

Kaip jau minėta, rašytinės sutarties dėl statinių atsakovui statybos šalys nebuvo sudariusios. Todėl, vertinant šalių susitarimą kilusių teisinių santykių kvalifikavimo aspektu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikšmingos CK 6.193 straipsnio nuostatos dėl tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, o tuo atveju, jei tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Juo labiau toks aiškinimas aktualus nagrinėjamoje byloje dėl to, kad byloje be šalių paaiškinimų apie žodinio susitarimo turinį (apimtį) reikšmingesnių įrodymų, išskyrus iš dalies liudytojo A. U. parodymus, faktiškai nėra.

Apeliantas teigė, kad jis atsakovui buvo skolingas 57 000 Lt, mokėjo palūkanas, tačiau suėjus paskolos grąžinimo terminui skolos grąžinti negalėjo, tuomet atsakovas pasiūlė jam už skolą „atidirbti“. Jų susitarimo, anot apelianto, esmė - apelianto neatlygintinis statinių statybos organizavimas, darbas, medžiagų savo lėšomis pirkimas, statybininkų samdymas ir to rezultate statinių pastatymas iki visiško jų baigtumo (be vidaus apdailos). Toks apelianto aiškinimas iš tiesų suponuotų galimybę vertinti šalių susitarimą kaip rangos teisinius santykius (CK 6.644 str. 1 d.). Kita vertus, šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 12, 178 str.). Atsakovas šioje byloje taip pat nurodo, kad buvo paskolinęs apeliantui pinigų, šis negalėjo jų grąžinti ir pasisiūlė neatlygintinai suteikti atsakovui pagalbą statybose. Anot atsakovo, pagalbos neatlygintinumą sąlygojo tai, kad jis apeliantui paskolą buvo suteikęs neatlygintinai (pastebėtina, kad apeliantas ieškinyje buvo nurodęs, jog paskola nebuvo neatlygintinė, nes jis už paskolą mokėjo palūkanas), o pagalba apsiribojo išimtinai tik žiniomis statybos srityje ir dalykiniais ryšiais (statybininkų suradimas, patarimai dėl statybinių medžiagų įgijimo, atliekamų darbų bei jų kokybės ir pan.), bet ne savo (apelianto) lėšų naudojimu medžiagoms ir darbuotojams. Taigi, vertinant iš esmės sutampančias šalių aiškinimų dalis dėl apelianto nematerialių paslaugų teikimo (organizavimas, konsultavimas, patarimai ir pan.), yra pagrindas pripažinti, kad jie bet kuriuo atveju leidžia pripažinti paslaugų teisinių santykių tarp šalių atsiradimą (CK 6.716 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmetęs skundžiamame sprendime rangos, o po to ir atlygintino pavedimo teisinių santykių egzistavimą, iš esmės pagrįstai svarstė paslaugų santykių atsiradimo galimybę, tačiau nepagrįstai sprendė, kad šalių tarpusavio santykių negalima kvalifikuoti kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutarties dėl to, kad tokia sutartis turi būti atlygintinė, o šalys nenumatė atlyginimo. Tai reikštų, kad apeliantas, net jei jo veiklą vertinti statybos kaip valdytojo (taip sprendė pirmosios instancijos teismas), organizuodamas statybos darbus daugiau nei du metus, tai darė apskritai iš to neturėdamas ir net neketindamas turėti naudos, kitaip tariant – „dovanai“, kas būtų sunkiai logiškai paaiškinama įprastos tarp asmenų praktikos kontekste. Teisėjų kolegijos taip pat neįtikina ir atsakovo argumentai, kad šiuo atveju neatlygintinumą lėmė neatlygintinos paskolos suteikimas – paskola, dėl kurios sąlygų šalys jokių įrodymų neteikė ir kuri galėjo būti suteikta tiek neatlygintinai, tiek atlygintinai (minėta, apeliantas nurodo mokėjęs palūkanas), anot paties atsakovo, buvo suteikta dar 2006 m. Todėl daugiau nei abejotinas būtų manymas, kad apeliantas už paskolos vien tik neatlygintinumą (net jei paskola buvo tokia) praėjus ketveriems metams sutiko „atsidėkoti“ atsakovui neatlygintinomis savo paslaugomis statyboje. Juo labiau, kad atsakovas, nurodęs neatlygintinos paskolos suteikimą kaip pagrindą neatlygintinai apelianto pagalbai, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinka su apelianto teiginiu, jog pagalba bus teikiama „už skolą“. Būtent apelianto aiškinimą apie skolos „atidirbimą“, kitaip tariant, tarimąsi dėl paslaugų atlygintinumo būdo iš esmės taip pat patvirtina paties atsakovo kviesto liudytojo A. U. parodymai (2014 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas). Todėl galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog, nepaisant to, kad šalių nėra įvardintas konkretus atlyginimo dydis, pripažinti, kad šalys susitarė dėl apskritai neatlygintinų paslaugų, nėra pagrindo, bylos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia teigti, jog šalys turėjo ketinimus dėl apelianto pagalbos mainais į negrąžintą skolą. Pastebėtina, kad konkreti atlygintinumo apimtis (kaip ir konkretus apelianto skolos dydis) šiuo atveju ir nėra itin reikšminga sprendžiant klausimą dėl susitarimo vertinimo atlygintinumo kriterijaus (kaip tokio) egzistavimo aspektu, nes pareikštas ieškinys grindžiamas rangos sutartimi ir dėl apelianto pagal tokią sutartį turėtų išlaidų medžiagoms ir darbui, bet ne dėl konkretaus dydžio atlyginimo už paslaugas priteisimo. Kartu iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas atsakovo interesais veikė ir santykiuose su kitais asmenimis – surado darbininkus, davė jiems pinigus, jo vardu išrašytos sąskaitos ir kvitai daliai statybai reikalingų medžiagų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paneigęs šalių tarpusavio rangos santykius, pagrįstai apelianto veikimą atsakovo interesais „išoriniuose“ santykiuose su trečiaisiais asmenimis vertino kaip veikimą pagal pavedimo santykius (CK 6.756 str. 1 d.), tačiau kartu tai nepaneigia šalių tarpusavio paslaugų teisinių santykių, nes asmenų susitarimai gali turėti ir keleto susitarimų elementų.

Vis tik apeliantas ir apeliaciniame skunde, kaip minėta, teigia rangos teisinių santykių tarp šalių susiklostymą ir nurodo, kad buvo sutarta, jog darbus ir medžiagas jis apmokės būtent savo lėšomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatuoti rangos teisinius santykius, nepaisant kai kurių prielaidų tokiam vertinimui, nėra pagrindo, nes toks apelianto aiškinimas, visų pirma, nėra pagrindžiamas pakankamais įrodymais, antra, neatrodo įtikinamas bylos faktinių aplinkybių kontekste. Be to, - ir byloje svarbiausia - esminę reikšmę ginčo išsprendimui turi nustatymas aplinkybių, kieno lėšomis statiniai pastatyti.

Iš tikrųjų, apeliantas į bylą yra pateikęs pirkimo - pardavimo sutartis, kvitus, čekius, apmokėtas sąskaitas, iš kurių galima būtų spręsti, kad už dalį atliktų darbų, medžiagų jis yra sumokėjęs atitinkamas pinigų sumas (t. 1, b.l. 10-33), kas teiktų tam tikras prielaidas manyti, kad jis galėjo veikti kaip rangovas, įsipareigojęs vykdyti statybą savo lėšomis (CK 6.644 str. 1 d., 6.647 str. 1 d.). Tačiau, visų pirma, ir atsakovas yra pateikęs jo vardu išrašytus dokumentus, patvirtinančius, kad už dalį medžiagų bei darbų mokėjo būtent jis (t. 1, b.l. 78-97). Todėl vien pastaroji aplinkybė paneigia apelianto teiginį, kad pagal susitarimą statinius jis turėjo pastatyti savo lėšomis. Antra, atsakovo aiškinimą, kad jis duodavęs pinigų apeliantui sumokėti už medžiagas ir darbus, patvirtino liudytojas A. U., kurio kabinete tai buvo padaryta ne vieną kartą (pavyzdžiui, už stogo darbus, langus - „tiksliniai pinigai“). Tokį aiškinimą iš esmės patvirtina ir liudytojų V. V., J. G., A. B. parodymai. Liudytojas A. L., kurio pasirašytu kvitu rėmėsi apeliantas, parodė, kad faktiškai jam pinigus sumokėjo ne apeliantas, o atsakovas dalyvaujant apeliantui, tuo tarpu liudytojo išduotą kvitą beveik po metų pasirašė apeliantas tik dėl to, kad būtent pastarasis (o ne atsakovas) atvyko pas liudytoją paimti kvito. Taigi, ir šie liudytojų parodymai nepatvirtina apelianto versijos, jog jis mokėjo nuosavais pinigais. Šiame kontekste paminėtini ir prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitai, pasirašyti M. A., dirbančio pagal verslo liudijimą – nors faktiškai šiuos kvitus išrašyti turėjo būtent jis, tačiau iš jo parašo ir teksto kvite braižo net be specialių žinių matyti, kad kvitai pildyti ne šio asmens (t. 1, b.l 32). Todėl nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto nuosavų lėšų panaudojimo ir pagal kitus apelianto pateiktus rašytinius įrodymus bei pagal liudytojų, nurodžiusių apie pinigų gavimą iš apelianto, parodymus, Trečia, apeliantas ieškinyje nurodė, kad atsakovas nesirašė ant atliktų darbų aktų. Tačiau jis pats į bylą nepateikė jokių (nepasirašytų) atliktų darbų aktų, taigi, įrodymais ne tik nepatvirtinamas aiškinimas apie atsakovo vengimą pasirašyti aktus, bet nėra įrodymų, kad tokie iš viso buvo rašomi. Ketvirta, teisėjų kolegijos apskritai neįtikina apelianto nurodomo susitarimo sąlygų dėl statybų nuosavomis lėšomis realumas tokioje situacijoje, kai asmuo (verslininkas), būdamas skolingas 57‘000 Lt ir nepajėgdamas skolos grąžinti tokia apimtimi, ne tik įsipareigoja pastatyti statinius už kelis kartus didesnę sumą nuosavomis lėšomis, bet netgi ir be jokio papildomo atlygio ir, dar daugiau, darbų atlikimo eigoje pasirašo vekselį, pagal kurį atsakovui turėtų sumokėti 140 000 Lt . Šiame kontekste pažymėtina, kad konkretūs šalių paskoliniai santykiai visoje apimtyje, taip pat ir vekselio 140 000 Lt sumai išrašymo pagrindas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija išsamiau jų nenagrinėja. Nagrinėjamai bylai pastarosios aplinkybės reikšmingos tik vertinant jas kitų bylos aplinkybių visumos kontekste (teisinių santykių kvalifikavimo, šalių ketinimų ir susitarimo pobūdį atlygintinumo nustatymo, statybų finansavimo įrodinėjimo prasme). Pastebėtina, kad apeliantas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išvakarėse pateikė prašymą, kuriame nurodo, kad dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų inter alia apelianto atžvilgiu Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla. Tačiau iš LITEKO duomenų nustatyta, kad joje atsakovui pateikti kaltinimai dėl neteisėto pajamų nedeklaravimo ir mokesčių valstybei nesumokėjimo, tačiau nėra jokių kaltinimų, susijusių su aplinkybėmis dėl nagrinėjamos bylos statybos ar vekselių (Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-106-519/2016). Penkta, net ir darant prielaidą, kad apeliantas epizodiškai už kokią nors dalį medžiagų ar statybos darbų vis tik mokėjo nuosavais pinigais, tai savaime nereiškia, kad tai neįėjo į „atidirbimo“ už skolą apimtį ar ją viršijo.

Todėl, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė šalių susitarimo, kurio pagrindu jis būtų įsipareigojęs pastatyti statinius nuosavomis lėšomis, o atsakovas būtų įsipareigojęs už juos sumokėti, t.y. neįrodė rangos teisinių santykių atsiradimo (CK 6.644 str. 1 d.), taip pat neįrodė, jog už medžiagas ir darbus faktiškai yra mokėjęs savo lėšomis (CPK 12, 178 str.). Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.