Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.1.9.1; 1.1.9.7; 1.2.17.3.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1

2025 m. gruodžio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė -480 MGL (28 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. N. skirta galutinė bausmė - 320 MGL (16 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. N. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. birželio 5 d. 12.00 val. iki 2025 m. birželio 5 d. 19.09 val., tai yra 1 para, ir nuspręsta laikyti, kad sumokėta 6 MGL (300 Eur) bauda. Likusi nesumokėta bauda - 15 700 Eur.

A. N. įpareigotas 15 700 Eur baudą sumokėti per 24 mėnesius, dvidešimt tris mėnesius kas mėnesį mokant po 654 Eur, o dvidešimt ketvirtą įmoką mokėti 658 Eur, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į bet kurią Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, A. N. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Opel Insignia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos, tai yra 3 580 Eur konfiskavimas.

Nuosprendžiu išspręsti kardomosios priemonės, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis Latvijos Respublikos teritorijoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2025 m. birželio 5 d., iš nenustatyto asmens įgijo 5 000 vienetų akcizais apmokestinamų cigarečių „Marlboro Gold“ pakelių be banderolių, 25 053 Eur vertės, kurias laikė ir gabeno jo vairuojamoje transporto priemonėje „Opel Insignia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kol 2025 m. birželio 5 d., apie 12.00 val., kelyje (duomenys neskelbtini), jas po sustabdymo surado ir paėmė valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. birželio 5 d. (turėtų būti – 2025 m. liepos 22 d.) nuosprendžio dalį dėl paskirtos baudos mokėjimo sąlygų; sumažinti paskirtos baudos dydį, atsižvelgiant į jo sunkią turtinę padėtį ir realias galimybes ją sumokėti; nustatyti mažesnę mėnesinę įmoką – ne didesnę nei 150 Eur per mėnesį, arba proporcingai išdėstyti baudą ilgesniam laikotarpiui; panaikinti 3580 Eur dydžio piniginės baudos dalį, susijusią su automobilio „Opel Insignia“ turto verte, kaip nepagrįstą ir perteklinę, kadangi jam jau yra paskirta pagrindinė bausmė – piniginė bauda pagal nuosprendį ir papildoma bauda, prilygstanti grąžinto turto vertei, sudaro dvigubą sankciją už tą pačią veiką. Nurodo, kad remiantis nuosprendžiu, jam buvo paskirta galutinė 320 MGL (16 000 Eur) dydžio bauda, kurią jis įpareigotas sumokėti per 24 mėnesius, kas mėnesį sumokant 654 Eur, o tokia mėnesinė įmoka viršija 84 proc. jo mėnesinių pajamų, kurios siekia 777 Eur į rankas. Tokia situacija prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams bei BK 47 straipsnio 4 daliai. Prašo teismo atsižvelgti į jo sunkią turtinę padėtį ir paskirti baudos mokėjimo grafiką, kuris būtų realiai įgyvendinamas, kadangi tokiomis aplinkybėmis reikalauti mokėti 654 Eur per mėnesį yra neadekvatu ir sukelia grėsmę jo socialiniam stabilumui.

3. Atsiliepimų į nuteistojo A. N. apeliacinį skundą negauta.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. N. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 199² straipsnio 2 dalį.

Dėl A. N. paskirtos bausmės

7. Kaip minėta, nuteistasis A. N. kelia bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas ją sušvelninti, t. y. paskirti mažesnę baudą ir nustatyti ne didesnes kaip 150 Eur mėnesines įmokas, be to, panaikinti 3580 Eur dydžio turto konfiskavimą, susijusį su automobilio „Opel Insignia“ turto verte, kaip nepagrįstą ir perteklinį, kadangi jam jau yra paskirta pagrindinė bausmė – piniginė bauda.

8. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014 ir kt.). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

9. BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. BK 199² straipsnio 2 dalies sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. N. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir jam skirta bausmė 480 MGL (24 000 (dvidešimt keturių tūkstančių) eurų) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė 320 MGL (16 000 (šešiolikos tūkstančių) eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. birželio 5 d. 12.00 val. iki 2025 m. birželio 5 d. 19.09 val. ir laikyta, kad sumokėta 6 MGL (300 Eur (trijų šimtų eurų)) bauda. Likusi nesumokėta bauda 15 700 Eur (penkiolika tūkstančių septyni šimtai eurų), kurios sumokėjimo terminą pirmosios instancijos teismas nustatė dvejiems metams, dvidešimt tris mėnesius kas mėnesį mokant po 654 Eur, o dvidešimt ketvirtą įmoką mokėti 658 Eur nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. N. ne kartą baustas administracine tvarka, paskirtas bausmes sumokėjęs, nors nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, tačiau praeityje teistas net 7 kartus, dirbantis. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. N. baudos bausmę. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad A. N. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ši aplinkybė pagrįstai pripažinta lengvinančia nuteistojo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė.

11. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus A. N. už jo padarytą nusikalstamą veiką švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Esant nustatytai vienai nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nuteistasis suvokė darantis nusikalstamą veiką, kadangi iš pradžių pamelavo pasienio pareigūnui, kad automobilio bagažinė, kurioje buvo dėžės su cigaretėmis, neatsidaro), taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu A. N. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ar aiškiai neteisinga, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. N. paskirtą 480 MGL baudą (24000 Eur) sumažino vienu trečdaliu ir nustatė 320 MGL (16000 Eur) baudą. Tai, kad A. N. pablogino savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Dėl to nuteistajam paskirtos baudos bausmės mažinti nėra teisinio pagrindo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo A. N. veiksmams, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

12. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas nurodė, kad nuteistasis šiuo metu nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma tinkama ir išskirtine priežastimi, kodėl nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bauda turėtų būti sumažinta. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis buvo dirbantis, jis yra darbingo amžiaus, byloje duomenų, kad dėl sveikatos problemų jis dirbti negalėtų, nėra, todėl nėra pagrindo dar labiau mažinti paskirtą baudą ir sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą kasmėnesinę įmoką.

13. Apeliantas ginčija ir paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje – turto, kuris buvo panaudotas, darant nusikalstamą veiką kaip įrankis ar priemonė, vertės konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad „Opel Insignia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) laikytina nusikaltimo priemone, be kurios A. N. nebūtų turėjęs galimybės padaryti nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad automobilio „Opel Insignia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytoja / savininkė yra L. G., todėl atsižvelgiant į tai, kad automobilis priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė iš A. N. išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Opel Insignia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 580 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai vertina paskirtąją baudžiamojo poveikio priemonę kaip piniginės baudos dalį, kadangi pažymėtina, kad nors baudžiamojo poveikio priemonės savo esme ir turiniu yra labai panašios į bausmes, tačiau nėra tapačios joms, nes yra skirtingi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai ir pan. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų, turinčių padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-699/2018, 2K-183-942/2018, 2K-67-942/2019). Taigi, nors nusikalstamai veikai daryti naudojamo turto konfiskavimas turi nubaudimo elementų, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nereiškia dvigubo nubaudimo, nedubliuoja kaltininkui paskirtos bausmės. Baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019). Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019).

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. liepos 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

15. Pastebėtina, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. liepos 22 d. nuosprendžio aprašomosios dalies 1 punkte neteisingai nurodyta, kad „tokiais savo veiksmais R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje“, šis neatitikimas ištaisytinas į „tokiais savo veiksmais A. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje“.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

18. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. liepos 22 d. nuosprendį apskundė nuteistasis A. N.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjant apeliacinį skundą nuteistąjį A. N. gynė gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. lapkričio 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.3.3, 11 punktais, prašoma iš A. N. valstybės naudai priteisti 37,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

19. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis A. N. yra darbingo amžiaus, o išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. N. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš A. N. 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.