Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-11-17 · Civilinė byla Nr. 2A-915-460/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-01-18Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-17Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-11-17
Bylos Nr.
2A-915-460/2011
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-12657-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė (pirm.), Eugenija Morkūnienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas
I. B.
Atsakovas
N. R., D. S.
Kategorijos
  • 45.12pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-915-460/2011

Teisėja Regina Bertašienė (Proceso Nr. 2-06-3-12657-2010-5)
Procesinio sprendimo kategorija 45.12; 21.4.1.4; 114.11; 121.21(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. lapkričio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Alvydo Žerlausko, kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-915-460/2011 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams N. R., D. S. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei ieškovės (apeliantės) I. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-18 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė su ieškiniu (b. l. 3–6) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2004 m. balandžio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. B. ir N. R., bei 2004 m. balandžio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. B. ir D. S., negaliojančiomis nuo sudarymo momento; taikyti restituciją ir įpareigoti N. R. grąžinti ieškovei I. B. akcijų sertifikatus nuo Nr. 301 iki 450; įpareigoti D. S. grąžinti ieškovei I. B. akcijų sertifikatus nuo Nr. 451 iki 600. Ieškinyje nurodė, kad 2003 m. sausio 8 d. I. B. individualios įmonės pertvarkymo akto pagrindu buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „GLASVEGA", įmonės kodas 141712372, kuri įregistruota Juridinių asmenų registre 2003 m. sausio 14 d. su vėlesniais pakeitimais registre. Įmonės įstatuose nurodyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas jos steigimo metu sudarė 10 000 Lt, vėliau 2004 m. balandžio 9 d. buvo padidintas iki 60 000 Lt. Akcinis kapitalas padalytas į 600 vardinių paprastųjų akcijų, vienos akcijos nominali vertė lygi 100 Lt. Visos akcijos buvo apmokėtos jos akcininkės I. B., kuri buvo 100 procentų akcijų savininkė. 2004 m. balandžio 9 d. I. B. iš vienos pusės (pardavėja) ir D. S. bei N. R. iš kitos pusės (pirkėjai) pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias pardavėja I. B. pardavė po vieną šimtą penkiasdešimt vieno šimto litų nominalios vertės vardinių paprastųjų UAB „GLASVEGA“ akcijų už 15000 Lt pirkėjams D. S. ir N. R.. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad akcijų kainą po 15000 Lt (iš viso 30000 Lt) pirkėjai sumokėjo sutarties pasirašymo dieną. Buvo išrašyti atitinkami akcijų sertifikatai. Abi akcijų pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestinės, nes buvo pasirašytos siekiant pridengti kitą sutartį, todėl yra negaliojančios nuo sutarčių pasirašymo dienos. Faktiškai akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo pasirašytos atsakovams pareikalavus garantijų už tai, kad UAB „JŪROS AIDAS“, kurioje N. R. ir D. S. buvo pagrindiniai akcininkai, 2004 m. balandžio 26 d. davė sutikimą, kad UAB „JŪROS AIDAS" priklausantis nekilnojamasis turtas (sandėlis), adresu Šilutės pl. 23–23A, Klaipėdoje, būtų įkeistas bankui „Nord LB Lietuva“ už įmonei UAB „GLASVEGA“ suteiktą 86 600 EUR paskolą. Nors sutartyje buvo įrašyta standartinė frazė, kad už akcijas sumokėta akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, jokie atsiskaitymai neįvyko, pinigai nebuvo sumokėti. Tai rodo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo kitokie, nei nurodyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje. Faktiškai pasirašant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo sudaryta kita – įkeitimo sutartis, su sąlyga, jog įmonei UAB „GLASVEGA" grąžinus suteiktą paskolą – 86 600 EUR – ir panaikinus įmonės UAB „JŪROS AIDAS“ turto įkeitimą, akcijos bus neatlygintinai grąžintos jos savininkei I. B. 2009 m. balandžio 20 d. UAB „GLASVEGA" 86 600 EUR paskolą grąžino ir 2009 m. gegužės 12 d. buvo panaikintas turto – UAB „JŪROS AIDAS“ sandėlio patalpų įkeitimas. Ieškovė mano, jog nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl teisinio rezultato, kurio siekė akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi. Dėl to esminės įrodinėtinos aplinkybės yra atsakovų veiksmai iki ir po sutarties sudarymo: jie niekada nesielgė kaip įmonės akcininkai, nesinaudojo jiems suteiktomis teisėmis ir pareigomis, jie nesumokėjo akcijų kainos pardavėjai I. B. Tai reiškia, kad šalys neketino sukurti teisinio rezultato, kuris atsiranda dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šalių ketinimai atitiko įkeitimo sutarties tikslo, t. y. pasirašyta sutartis buvo apsimestinė ir negaliojanti. Tai, kad tarp šalių buvo įkeitimo sandoriui būdingi santykiai, patvirtina 2004 m. balandžio 26 d. protokolo išrašas ir 2004 m. liepos 22 d. kreditavimo sutartis Nr. 1/4339, kurios 11.1 punkte nurodyta, jog sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės yra sandėlio patalpų, priklausančių UAB „JŪROS AIDAS", įkeitimas. Tai, kad ieškovė išdavė atsakovams akcijų sertifikatus, nekeičia sandorio turinio, nes šalių tikruoju susitarimu buvo sutarta, kad jeigu UAB „GLASVEGA" negrąžins kredito pagal 2004 m. liepos 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 1/4339, kuriuo grąžinimui buvo įkeistas ieškovų įmonės turtas, atsakovams išliks akcininkų teisės. Tai tik papildomai patvirtina, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo apsimestinis. Pripažinus sutartį negaliojančia, taikoma restitucija, grąžinant tai, ką neteisėtai gavo šalys – t. y. akcijų sertifikatus.

Atsiliepimas

Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį (b. l. 66–70) nurodė, kad ieškinys pareikštas tuo tikslu, kad būtų vilkinamas kitų ieškovės ir atsakovų ginčų sprendimas ir stabdomas civilinių bylų nagrinėjimas pagal atsakovų ieškinius. Akcijas ieškovė pradėjo savintis tada, kai atsakovai nurodė, jog jie planuoja savo akcijas parduoti. Atsakovai galimą akcijų perleidimą pradėjo svarstyti 2010 m. balandžio – gegužės mėn. Susipažinę su informacija apie bendrovę nustatė, jog įmonei buvo vadovaujama aplaidžiai, be akcininkų sutikimo buvo vienasmeniškai skirstomas pelnas, tvirtinami atlyginimai, ne pagal buhalterinius standartus nurašomas ilgalaikis turtas, be visuotinio akcininkų susirinkimo leidimo įsigyjamas brangus turtas (asmeninio naudojimo automobiliai). Dėl nustatytų pažeidimų santykiai tarp ieškovės ir atsakovų pasidarė įtempti. Pareiškėjai įvertinę situaciją ir tolesnio bendro darbo negalimumą, galutinai nusprendė jiems priklausančias bendrovės akcijas parduoti. Kadangi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas ir bendrovės įstatai įpareigoja parduodamas akcijas iš pradžių siūlyti kitam įmonės akcininkui, o tik paskui jas parduoti rinkoje, atsakovai kreipėsi į I. B. ir pasiūlė jai įsigyti bendrovės akcijas pirmumo tvarka, taip pat vedė derybas dėl bendrovės akcijų pardavimo ir su kitais asmenimis. Būtent po to, kai atsakovai pareiškė norą akcijas parduoti, I. B. ėmė neigti, jog jie yra bendrovės akcininkai, ir ėmė savintis atsakovams priklausančias akcijas. Atsakovai neginčija aplinkybės, jog UAB „JŪROS AIDAS" davė sutikimą dėl bendrovei priklausančio sandėlio įkeitimo už UAB „GLASVEGA" imamą paskolą. Atsakovai, 2004 m. balandžio 9 d. tapę UAB „GLASVEGA" akcininkais, patys buvo suinteresuoti tolesne bendrovės veiklos plėtra ir įrenginių (staklių), kurioms įsigyti buvo imama paskola, įsigijimu. Būdami abiejų bendrovių savininkais, vienos bendrovės turtu laidavo už kitos bendrovės įsipareigojimų įvykdymą, o tai yra normali verslo praktika. Nesutiko su ieškovės teiginiu, kad už akcijas nebuvo sumokėti pinigai. Už akcijas buvo atsiskaityta akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Minėtų sutarčių 3 punkte nurodoma, jog ieškovė parduoda „akcijas už 15000 (penkiolika tūkstančių) litų, kuriuos iš pirkėjo gavo sutarties pasirašymo metu". Atsižvelgiant į tai, jog sandoris buvo sudarytas tarp fizinių asmenų, buhalteriniai pinigų priėmimo–perdavimo dokumentai nebuvo ir negalėjo būti pasirašomi. Tai, jog ieškovė pinigus gavo, patvirtina tolesni veiksmai: pati ieškovė, būdama bendrovės vadove, atsakinga už akcijų apskaitą, pasirašytų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu išdavė atsakovams akcijų sertifikatus; kviesdavo atsakovus į visuotinius akcininkų susirinkimus, taip patvirtindama atsakovų, kaip akcininkų, pilnateisiškumą ir dalyvavimą įmonės veikloje; pati ieškovė informavo Juridinių asmenų registrą apie akcininkų sudėtį (3 akcininkai) ir pateikė tai įrodančius dokumentus. Į paskutinį visuotinį akcininkų susirinkimą ieškovė atsakovus kvietė 2010 m. birželio 15 d. Tai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė atsakovus laike tinkamais akcininkais iki to laiko, kol atsakovai nereiškė pretenzijų dėl netinkamo vadovavimo. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog neva buvo susitarta, kad bendrovei grąžinus paskolą ir išregistravus įkeitimą, atsakovai privalėjo akcijas jai asmeniškai neatlygintinai grąžinti. Šis ieškovės paaiškinimas neatitinka faktinių aplinkybių ir chronologinės įvykių sekos. UAB „JŪROS AIDAS" turto hipoteka buvo išregistruota 2009 m. gegužės 12 d. Kaip nurodo ieškovė, iš karto po hipotekos išregistravimo atsakovai turėjo jai grąžinti akcijas. Tačiau jokių ieškovės reikalavimų 2009 metais pareikšta nebuvo. Ieškovė pradėjo ginčyti atsakovų nuosavybės teisę į akcijas tik po to, kai buvo užfiksuoti UAB „GLASVEGA" veiklos pažeidimai ir atsakovai kreipėsi į ieškovę dėl akcijų pardavimo. Ieškovė ieškinyje teigia, jog apsimestinį sandorį įrodo tai, kad atsakovai po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo niekada nesielgė kaip įmonės akcininkai bei nesinaudojo jiems suteiktomis teisėmis. Atsakovai su tokiu ieškovės teiginiu nesutinka. Teisėmis naudojamasi jas turinčio asmens nuožiūra, o tam tikrų akcininkų teisių realizavimas (pavyzdžiui, dalyvavimas akcininkų susirinkimuose) tiesiogiai priklauso nuo įmonės vadovo. Atsakovai dalyvavo visuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, į kuriuos jie buvo įstatymų nustatyta tvarka kviečiami, atsakovų sprendimu buvo keičiami bendrovės įstatai, adresas, kreipiamasi j banką dėl papildomo kreditavimo suteikimo ir pan. Tai, jog atsakovai nedalyvavo kai kuriuose susirinkimuose, parodo ne jų pasyvumą, o tai, jog ieškovė netinkamai vadovavo įmonei ir pažeidė ne tik įstatų, bet ir įstatymų reikalavimus dėl visuotinių akcininkų susirinkimų šaukimo. Atsakovai teismui nurodo, jog nėra jokio pagrindo akcijų pirkimo–pardavimo sandorius laikyti nei tariamais, nei apsimestiniais: šalys tinkama forma ir tinkamu būdu susitarė dėl nuosavybės į bendrovės akcijas perleidimo; tikroji šalių valia buvo sukurti teisėtą teisinį rezultatą – vienam asmeniui, t. y. ieškovei, priklausančias akcijas įstatymų numatyta tvarka perleisti kitam asmeniui – atsakovams; atsakovai akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimo laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 9 d. veikė kaip įmonės akcininkai; ieškovė nė karto akcijų perleidimo teisėtumo neginčijo, pripažino atsakovus kaip bendrovės dalyvius: išdavė akcijų sertifikatus, kvietė į akcininkų susirikimus, informavo Juridinių asmenų registrą apie tris bendrovės akcininkus ir pradėjo ginčyti akcijų priklausomybę tik po to, kai atsakovai nusprendė akcijas parduoti ir pareikalavo ieškovę pašalinti nustatytus aplaidaus vadovavimo bendrovei faktus.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-01-18 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti. Nurodė, jog vertinant abiejų šalių pateiktus įrodymus atsižvelgė į faktą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartys parengtos ieškovės iniciatyva ir užsakymu, kad sutartys buvo pasirašytos gera valia, jokie prierašai dėl neatsiskaitymo ar įsipareigojimo atsiskaityti ateityje nepadaryti. Akcijų sertifikatai išrašyti pačios ieškovės kaip įmonės direktorės, ieškovė ir atsakovai pasirašę visus UAB „GLASVEGA“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus. Įvertino sutarties tekstą ir padarė išvadą, kad bet kuris apdairus žmogus iš sutarties teksto būtų nustatęs, jog ši sutartis yra sudaryta dėl akcijų pirkimo–pardavimo be jokių išlygų ir joje nėra užsiminta apie akcijų grąžinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra verslininkė, įmonės direktorė, jokių duomenų apie tai, kad ji negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir reikšmės, byloje nebuvo.

Šalies argumentai

Ieškovė (apeliantė) teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos argumentus: teismas ginče dėl sandorio vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis; teismas spręsdamas klausimą dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus; bylos esminės įrodinėtinos aplinkybės yra atsakovų veiksmai iki ir po sandorio sudarymo; pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestinės ir negaliojančios; byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė už akcijas pinigus gavo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-18 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė, nekviesdama atsakovus į visuotinius akcininkų susirinkimus, netinkamai vadovavo įmonei, tuo pažeidė akcinių bendrovių įstatymą. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartys yra parengtos ieškovės iniciatyva ir užsakymu. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovų nurodytas aplinkybes, ir neįrodė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartys neatitiko tikrųjų šalių ketinimų bei jų vidinės valios išraiškos. Pažymi, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2004 m. balandžio 9 d. I. B. (pardavėja) ir D. S. (pirkėjas) pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja pardavė pirkėjui vieną šimtą penkiasdešimt vieno šimto litų nominalios vertės vardinių paprastųjų UAB „GLASVEGA" akcijų (t. 1, b. l. 31). Sutarties 3 punkte nustatyta, kad pirkėjas perka minėtas bendrovės vardines paprastąsias akcijas už 15 000 Lt, kuriuos pardavėjai sumokėjo šios sutarties pasirašymo metu (t. 1, b. l. 31). Analogiška akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 2004 m. balandžio 9 d. sudaryta ir su N. R. (t. 1, b. l. 32). Atsakovams išduoti akcijų sertifikatai (t. 1, b. l. 33–34).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys (CK 1.87 str.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl to būdamas nepriklausomas ir nešališkas teismas turi išklausyti abi šalis, kurios privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą. Įrodinėjamų aplinkybių apimtis turi atitikti ieškinio reikalavimų pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir atmeta apeliantės argumentą, jog atsakovai nereikalavo jokių jiems, kaip akcininkams, priklausančių teisių realizavimo. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai, iš kurių matyti, kad 2004-05-06 (t. 1, b. l. 38), 2006-12-13, (t. 1, b. l. 89–90), 2007-04-12 (t. 1, b.l. 87–88), 2007-04-30 (t. 1, b. l. 104), 2007-08-01 (t. 1, b. l. 93) atsakovai susirinkimuose dalyvavo. Kituose visuotinio akcininkų susirinkimuose atsakovai nedalyvavo, tačiau apeliantė teismui nepateikė įrodymų, jog atsakovai į minėtus susirinkimus buvo pakviesti, nors apeliantė turi visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę (Akcinių bendrovių įstatymo 23 str., CPK 178 str., CPK 185 str., CPK 197 str.).

Apeliantė teigia, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartys laikytinos apsimestiniais sandoriais: atsakovai už gautas UAB „GLASVEGA“ akcijas įkeitė UAB „JŪROS AIDAS“ turtą – sandėlį tam, kad įmonė UAB „GLASVEGA“ iš banko galėtų paimti kreditą; būtent tokie buvo šalių tikrieji ketinimai. Apsimestinio sandorio buvimą ieškovė grindžia šiais dokumentais: 2004-04-26 protokolo išrašu (t. 1, b. l. 36) bei 2004-07-22 kreditavimo sutartimi Nr. 1/4339 (t. 1, b. l. 39–41). Minėtos sutarties 11. 1 punkte yra nurodyta, jog kreditavimo sutarties įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeičiamos sandėlio patalpos, kurių savininkė UAB „JŪROS AIDAS“. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą ir nurodo, jog apeliantės paminėtos aplinkybės nepaneigia fakto, jog tarp apeliantės ir atsakovų susiformavo pirkimo–pardavimo santykiai. Pirkimo–pardavimo santykiuose aktyvesni yra pardavėjo veiksmai, nes būtent jis siekia daiktą parduoti už jam priimtiną kainą. Sutartys buvo pasirašytos gera valia, jokie prierašai dėl neatsiskaitymo ar įsipareigojimo atsiskaityti ateityje nepadaryti, sutartys yra be jokių išlygų ir jose nėra užsiminta apie akcijų grąžinimą. Be to, po akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo atsakovams buvo išduoti akcijų sertifikatai (t. 1, b. l. 33, 34), kuriuos išdavė apeliantė . Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 13 d., akcijų turėjimas pasireiškia tuo, kad įmonės vadovas atsako už akcininkų nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą ir materialių akcijų savininkų registravimą bendrovėje. Būtent šios informacijos pagrindu yra konstatuojama, ar konkretus asmuo yra bendrovės akcininkas, ar ne. Duomenys apie visus tris akcininkus buvo pateikti valstybės įmonei Registrų centrui (CPK 178 str., CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad byloje nėra įrodymų, jog už akcijas buvo sumokėta. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių 3 punktuose nustatyta, jog pirkėjas perka minėtas bendrovės vardines paprastąsias akcijas už 15 000 Lt, kuriuos pardavėjai sumokėjo šios sutarties pasirašymo metu (t. 1, b. l. 31). Visi sandorio dalyviai tai patvirtino savo parašais. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai už akcijas nesumokėjo sutartos kainos bei nepaneigė oficialiame rašytiniame įrodyme – akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų aplinkybių, kad už parduotas akcijas apeliantei yra sumokėta (CPK 178 str., CPK 185 str.).

Ieškovė neįrodė sandorio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys, buvimo, todėl darytina išvada, kad pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis pagal Civilinio kodekso 1.87 straipsnį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė anksčiau nurodytų sutarčių aiškinimo principų, t. y. kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo, ir tai lėmė teisėto sprendimo priėmimą (CK 1.63 str., CK 1.87 str., CK 6.193 str., CPK 12 str., CPK 178 str., CPK 185 str., CPK 197 str.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325–333 str.,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Aušra MaškevičienėKolegijos teisėjai Eugenija MorkūnienėAlvydas Žerlauskas