Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-631-816/2010 pagal ieškovo UAB „Antakalnio ūkis“ ieškinį atsakovei J. Ž. dėl išlaidų kompensavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1) Ieškovo UAB „ Antakalnio ūkis“ reikalavimo užtikrinimui taikyti laikinėją apsaugos priemonę – 28858,27 Lt dydžio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, priklausančio atsakovei J. Ž. areštą, uždraudžiant atsakovei disponuoti areštuojamu turtu;

2) Areštuojamą turtą palikti naudotis ir valdyti atsakovei. Antstolį įpareigoti pagal įstatymų reikalavimus paskirti areštuojamo turto saugotoją.

3) Nesant ar esant nepakankamai atsakovės kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę – piniginių lėšų, priklausančių atsakovei J. Ž., areštą 28858,27 Lt sumai.

4) Areštavus atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždrausti atsakovei su areštuota pinigų suma atlikti bet kokias operacijas, išskyrus privalomus atsiskaitymus valstybės, savivaldybės ar valstybės socialinio draudimo fondo biudžetams ir ieškovui. Teismas nurodė, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė fiziniam asmeniui, kuri savaime preziumuoja riziką dėl jos įvykdymo apsunkinimo, atsakovė vengia atsiskaityti, jos turtinė padėtis nežinoma. Teismas daro išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Vadovaujantis įstatymo nuostata, jog laikinųjų apsaugos priemonių bendra suma negali viršyti pareikšto reikalavimo bei bylinėjimosi išlaidų sumos, areštuotinas 28858,27 Lt dydžio atsakovei priklausantis kilnojamas ir nekilnojamas turtas, o jų nesant – areštuotinos atsakovei priklausančios piniginės lėšos šiai sumai. Teismas nusprendė, kad pirmiausia areštavus tokio dydžio fizinio asmens pinigines lėšas gali būti neproporcingai pažeistos asmens teisės (LR CPK 144 str. - 151 str.).

Atsakovė J. Ž. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-02-03 nutartį. Nurodė, kad nei LR CPK, nei teismų praktikoje nėra suformuoto savarankiško pagrindo, kuris įpareigotų teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones visose bylose, kuriose atsakovui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. „Didelė ginčo suma“ yra sąlyginė sąvoka, kurią savo nuožiūra pareikštame ieškinyje nustato ieškovas ir kurios dydis iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti laikomas absoliučiai įrodytu, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą. Teismo nutartyje dėstomas argumentas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę sąlygojo ir tai, kad atsakovė vengia atsiskaityti su ieškovu ir nežinoma jos turtinė padėtis, visiškai nepagrįstas. Skolininko vengimas atsiskaityti su kreditorium, nesumokant jo reikalaujamų sumų, yra pagrindas kreditoriui kreiptis į teismą, tačiau tai nėra savarankiškas pagrindas teismui remiantis vien šiuo faktu taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkui. Atsakovė pažymėjo, kad atskirąjį skundą nagrinėsiantis Vilniaus apygardos teismas 2009-12-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1410-340/2009 nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės – nebus įvykdytas ar bus netinkamai įvykdytas galimas teismo sprendimas reikalavimo patenkinimo atveju.

Ieškovas UAB „Antakalnio ūkis“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atmesti ieškovės J. Ž. atskirąjį skundą. Ginčo sumos dydis yra nustatomas pagal atsakovo turtinę padėtį bei pajamas. Lietuvos apeliacinio teismas 2010-01-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-94/2010, 2009-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-336/2009, 2007-11-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-782/2007, 2006-02-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-105/2006 pažymėjo, kad teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji turi pakankamai pajamų, kad įvykdytų būsimą teismo sprendimą. Laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos areštuojant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė minimaliai apsunkina atsakovės veiklą ar gyvenimo sąlygas.

Atskirasis skundas atmestinas. Tai, kad byloje yra pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės, nereiškia bylos išsprendimo iš esmės ieškovo naudai. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes teismas areštavo atsakovės turtą tik 28858,27 Lt sumai pagal byloje pareikštų reikalavimų sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neviršija bendros ieškinio sumos ir tai atitinka proporcingumo ieškinio reikalavimams, ekonomiškumo, teisingumo ir protingumo principus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės turtas areštuotas 28858,27 Lt sumai.

Apeliantės argumentai, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįsti tuo požiūriu, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra nagrinėjamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tik užtikrina galimą teismo sprendimą.

Tai, kad atsakovė gali patirti neigiamų pasekmių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia bylos išsprendimo iš esmės, nes tai yra tik preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė J. Ž. yra fizinis asmuo, pareikšto jai ieškinio sumą laiko didele, sudarančia CPK 144 str. 1 d. numatytą pagrindą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Įstatymų leidėjas nenustatė teismui pareigos kiekvienu atveju reikalauti, kad ieškovas, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrintų galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo nuostolius. Kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovė patiria žalą dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra duomenų dėl atsakovės galimų nuostolių dydžio. Kolegija pažymi, kad pati atsakovė nepateikė įrodymų dėl galimų nuostolių dydžio nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamu atveju netaikytini Vilniaus apygardos teismo 2009-12-16 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1410-340/2009 išaiškinimai, nes jie yra susiję su teisiniais santykiais tarp dviejų įmonių ir skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista. Kolegija nevertina argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu ir teisėtumu, nes šiuos argumentus įvertins pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pareikštus reikalavimus nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui, nes jie yra bendro pobūdžio samprotavimai (LR CK 1.5 str., CPK 7 str., 144 str. –148 str., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.). Atmetus atskirąjį skundą, atsakovė turi atlyginti valstybei 9,85 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 24) dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 3 str. 1 d., 92 str., 96 str., 320 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. Ž. 9,85 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.