- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-16
- Bylos Nr.
- 2S-1410-340/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09184-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Kreditorius
- UAB „Karmo“
- Skolininkas
- A. S.
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Karmo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Karmo“ pareiškimą dėl skolos priteisimo išduodant teismo įsakymą skolininkui A. S. įmonei „Megaskalė“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš skolininko A. S. įmonės „Megaskalė“ 3 815 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas skolininką ir (ar) trečiuosius asmenis, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, ir piniginių lėšų, esančių pas skolininką ir (ar) trečiuosius asmenis, areštą reikalavimo sumai. Nurodė, kad skolininkas trūkumų nepašalina, į raginimus nereaguoja; prašoma priteisti suma yra didelė atsižvelgiant į tai, kad skolininkas yra likviduojamas, todėl tai objektyviai kelia grėsmę kreditoriui palankaus sprendimo įvykdymo realumui; skolininko įsipareigojimai nėra užtikrinti jokiais prievolių įvykdymo būdais.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2009-07-21 nutartimi kreditoriaus UAB „Karmo“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas konstatavo, jog įsiskolinimo suma juridiniam asmeniui nėra didelė. Be to, kreditorius teismui nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolininko vengimas atsiskaityti su kreditorium, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-07-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti skolininko nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, esančio pas skolininką ir (ar) trečiuosius asmenis, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, ir piniginių lėšų, esančių pas skolininką ir (ar) trečiuosius asmenis, areštą reikalavimo sumai. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad skolininkas likviduojamas, dėl šios aplinkybės skundžiamoje nutartyje nepasisakė; taip pat nevertino teiginio, kad skolininko prievolė nėra užtikrinta. Apelianto vertinimu, vien tik skolininko teisinė forma – individuali įmonė, leidžia laikyti šioje byloje prašomą priteisti pinigų sumą didele; be to visuotinai žinoma aplinkybe laikytina, jog dėl besitęsiančios ekonominės krizės dauguma įmonių susiduria su finansiniais sunkumais. Apeliantas nurodo, jog teismas nevertino aplinkybių viseto, kadangi prašyme nurodytas aplinkybes analizavo atsietai viena nuo kitos, dėl to padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad prašoma priteisti suma skolininkui nedidelė ir tai lėmė nepagrįstą atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Nustatytu terminu atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nors teismas, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau privalo įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo griežtai laikytis įstatymo reikalavimų ir taikyti tik tokias priemones, kurios padėtų užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės – nebus įvykdytas ar bus netinkamai įvykdytas galimas teismo sprendimas reikalavimo patenkinimo atveju. Tokie faktiniai duomenys gali būti susiję tiek su atsakovo (skolininko) asmeniu ir jo veiksmais, tiek su jo prievolės ypatybėmis (apimtimi, pobūdžiu, vykdymo būdu ir kt.). Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia didele reikalavimo suma bei tuo, kad skolininkas yra individuali įmonė bei yra likviduojamas. Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė reikalavimo suma savaime nėra pagrindas jas taikyti. Kolegijos nuomone, šiuo atveju skolininko kaip juridinio asmens atžvilgiu įsiskolinimo suma – 3 815 Lt, nelaikytina didele, todėl negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, net atsižvelgiant į apelianto pateiktus duomenis apie tai, kad skolininkas yra individuali įmonė bei yra likviduojamas. Kolegija pažymi, kad skolininko likvidavimo procedūra vyksta Individualių įmonių įstatymo 13 str. bei CK antros knygos VIII skyriaus nustatyta tvarka; kreditorių reikalavimų tenkinimas vykdomas CK 2.113 str. nustatyta tvarka ir šis eiliškumas negali būti keičiamas, todėl nepriklausomai nuo to, ar skolininko turtas būtų areštuotas, ar ne, apelianto reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti skolininko mokumu, taip pat duomenų apie skolininko turimą turtą apeliantas nepateikė. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad aplinkybė, jog skolininkas nevykdo įsipareigojimų yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš apelianto pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-07-21 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Iš apelianto (kreditoriaus) UAB „Karmo“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Karmo“ 5,60 Lt (penkis litus, 60 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.