- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-05-09
- Bylos Nr.
- 1-1084-932/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01858-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Kaltinamasis
- V. R.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Civilinis atsakovas
- „Ergo Insurance SE“
- Advokatai
- Darius Butvilavičius, Edita Bumblienė
civilinio atsakovo „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo atstovui advokatui Dariui Butvilavičiui,
viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, darbo biržoje registruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2016 m. spalio 21 d., apie 16.14 val., vairuodamas R. A. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 27 punkto reikalavimus, numatančius, kad „įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų < ... > vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta < ... >“ ir 101 punkto reikalavimus, numatančius, kad „prieš pradėdamas važiuoti < ... > vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“, t. y. Vilniuje, išvažinėdamas iš Savanorių pr. 31-o pastato teritorijos, privažiavęs prie kelio važiuojamosios dalies, sustabdė vairuojamą automobilį, po ko vėl pradėdamas judėti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido jo automobilį iš priekio iš dešinės į kairę apeinančio pėsčiojo V. K., gim. (duomenys neskelbtini),jį partrenkė ir sužalojo; eismo įvykio metu V. K. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. R., atsakydamas į klausimą dėl kaltės pozicijos, iš pradžių parodė kaltę pripažįstantis iš dalies, vėliau – pilnai. Kaltinime nurodytu laiku išvažinėjo iš prekybos centro „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelės į pagrindinę gatvę, Savanorių prospektą. Išvažiavime praleido pėsčiuosius (pėsčiųjų perėjos nebuvo), privažiavo Savanorių pr. važiuojamąją dalį ir kažkur apie 0,5 m įvažiavo į ją (į pirmą eismo juostą, skirtą viešajam transportui). Jam reikėjo sukti į dešinę (link Gerosios Vilties žiedo), todėl jis žiūrėjo į kairę pusę, stebėdamas, kada pravažiuos kiti automobiliai, kurių buvo pakankamai nemažai, ir jis galės pasukti. Sulaukęs tinkamo momento, pajudėjo, tačiau tik pradėjus atlikti posūkio manevrą, išgirdo garsą. Jis iš pradžių net nesuprato, kas įvyko, bet pažiūrėjęs per galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė suklupusį vyriškį. Iš karto nesustojo, pasimetė, nesusivokė, kas atsitiko, dėl ko pavažiavo šiek tiek į priekį (apie 50 m), juo labiau, kad sustodamas toje vietoje būtų kliudęs eismui. Kaltinamojo teigimu, pėsčiasis, nepaisydamas to, kad jis buvo išvažiavęs į važiuojamąją dalį, lenkė (apeidinėjo) jį per priekinę automobilio pusę, tokiu būdu išeidamas į važiuojamąją dalį, nors turėjo automobilį apeiti iš galo. Pradėjęs važiuoti jis pėsčiąjį kliudė automobilio kairės pusės dalimi. Negali paaiškinti, iš kur atsirado pėsčiasis, kadangi jis pastarojo nematė, nors prieš važiuodamas pasižiūrėjo į dešinę pusę. Pažymėjo, kad tą pavakarę buvo šalta, krito lyg šlapdriba, buvo prieblanda, tačiau pakankamai šviesu, dėl ko matomumas iš esmės buvo normalus. Išlipęs iš automobilio, pamatė ateinantį pėsčiąjį, kuris rankoje laikė planšetę. Jis nukentėjusiojo klausė, ar šiam viskas gerai, siūlė kviesti greitąją, tačiau pastarasis jos atsisakė, jam labiausiai rūpėjo planšetė. Kaltinamojo teigimu, gali būti, jog pėsčiasis eidamas žiūrėjo į planšetę, dėl ko viskas ir galėjo įvykti. Jis ant nukentėjusiojo jokių sužalojimų nematė, nukentėjusysis nešlubavo, niekuo nesiskundė. Kaltinamojo vertinimu, eismo įvykis kilo dėl jo kaltės (prieš pradėdamas važiuoti gerai neįsitikino, kad yra saugu), tačiau ir pats pėsčiasis nebuvo pakankamai atsargus, kadangi, pamatęs jo automobilį, nusprendė jį apeiti ne iš galo, o iš priekio, tokiu būdu išeidamas į važiuojamąją kelio dalį. Savo paties veiksmus kaltinamasis vertina neigiamai, gailisi. Su civiliniu ieškiniu nesutinka, mano, jog nukentėjusysis bando pasipelnyti (b. l. 154-164).
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis V. R. parodė, jog 2016-10-21, apie 16.10 val., vairuodamas automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažinėjęs iš parduotuvės „Maxima“ teritorijos, adresu Savanorių pr. 31, Vilniuje, ir norėjo įvažiuoti į Savanorių prospekto važiuojamąją dalį bei važiuoti Gerosios Vilties gatvės kryptimi. Buvo dienos metas, apsiniaukę. Privažiavęs prie Savanorių prospekto važiuojamosios dalies, sustabdė vairuojamą automobilį taip, kad automobilio priekinė dalis apie 0,5 m buvo įvažiavusį į kelią, o likusi automobilio korpuso dalis buvo išvažiavime. Stovėdamas žiūrėjo į kairę, stebėdamas keliu nuo Žemaitės gatvės pusės atvažiuojančias transporto priemones ir laukdamas, kol atsiras tarpas ir jis galės pilnai įvažiuoti į kelią, pasukti į dešinę ir važiuoti link Gerosios Vilties gatvės. Atsiradus laisvam tarpui, pradėjo judėti iš vietos ir staiga savo automobilio priekyje, ties kairiuoju kampu, pamatė griūnantį pėsčiąjį. Suprato, kad kliudė vyriškį, tačiau pasimetė ir ne iš karto sustabdė vairuojamą automobilį. Pavažiavo dar apie 50 m Savanorių prospektu kryptimi link Gerosios Vilties gatvės ir, tik susigriebęs ir suvokęs, kad turi sustoti, sustabdė vairuojamą automobilį. Įjungė avarines šviesas, išlipo iš automobilio ir pėsčiomis grįžo į įvykio vietą. Jam artėjant prie įvykio vietos, maždaug pusiaukelėje, susitiko su kliudytu pėsčiuoju. Šis ėjo ištiesęs vieną ranką, kurioje laikė planšetę. Jiems priėjus arčiau vienas kito, pėsčiasis pasakė, kad dėl jo kaltės sudužo jo planšetė, aiškino, kiek mokėjo už ją. Jokiais skausmais vyriškis nesiskundė, nešlubavo. Pėsčiasis net pasakė, kad jeigu ne planšetė - neturėtų pretenzijų. Jis pasiūlė iškviesti policijos pareigūnus į įvykio vietą ir pėsčiasis iškvietė. Pats iškviesti negalėjo, nes jo telefonas buvo likęs automobilyje. Klausė ir dėl medikų, tačiau pėsčiasis atsakė, kad medikų nereikia, jam viskas gerai. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai taip pat klausė pėsčiojo, ar šiam iškviesti medikus, tačiau vyriškis visą laiką tvirtino, kad jam medikų pagalbos nereikia, viskas gerai. Tą dieną pareigūnai surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, bylos nagrinėjimą paskyrė po 3 dienų. Išnagrinėjus bylą jam paskirta administracinė nuobauda - piniginė bauda, kurią iš karto ir sumokėjo. Apie tai, kad pėsčiajam įvykio metu dar buvo sutrikdyta sveikata, sužinojo tik prieš savaitę, paskambinus Kelių policijos tyrėjai ir paprašius atvykti įtarimui pareikšti ir į apklausą. Savo kaltę pripažįsta, gailisi, nori susitaikyti su nukentėjusiuoju (b. l. 38, 39).
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis V. K. parodė išlipęs viešojo transporto sustojime prie prekybos centro „Maxima“ ir ėjęs link minėtos parduotuvės. Išvažiavime iš „Maxima“ teritorijos stovėjo automobilis, kuris tikrai nebuvo išvažiavęs į važiuojamąją dalį. Iki jos buvo likęs 1-1,5 m atstumas, kurio pilnai pakako praeiti. Būdamas įsitikinęs, kad eiti į priekį yra saugu, jis ėjo (arčiau važiuojamosios dalies pusės, tačiau jokiu būdu neįžengdamas į ją), buvo jau beveik praėjęs automobilį, kai išgirdo suūžiant variklį, automobilis pajudėjo ir kairės pusės sparnu jį kliudė. Smūgis kliuvo į kairės kojos kelią. Kadangi jis rankoje nešėsi rankinę su planšetiniu kompiuteriu, tai kontakto metu trenktasi ir į tą rankinę, kuri, jo manymu, kažkiek gal ir sušvelnino smūgį į koją. Nuo smūgio nugriuvo (parkrito išvažiavime ir kažkiek išsitiesė į važiuojamąją dalį). Po kontakto automobilis nesustojo, nuvažiavo toliau, tačiau, kai netoliese buvę praeiviai pradėjo šaukti, kad reikia užfiksuoti nuvažiuojančio automobilio numerius, šis sustojo. Išlipęs ir atėjęs kaltinamasis iš karto pradėjo aiškinti, kad jis nekaltas ir apkaltino jį patį (nukentėjusįjį). Anot nukentėjusiojo, jis tik policijoje pamatė, kad paskui kaltinamasis prisipažino. Nukentėjusysis parodė, jog po eismo patyrė šoką, stresą, jis iš karto jautė šiokį tokį skausmą, tačiau galvojo, kad tai nieko rimto, dėl ko kaltinamajam sakė, kad viskas gerai, jis nesužeistas, nieko neskauda, atsisakė greitosios. Tuo metu labiau rūpinosi planšetiniu kompiuteriu, kuris buvo sudužęs. Visgi skausmas kojoje nenurimo, iš karto negavo pas gydytoją talono, dėl ko buvo apžiūrėtas praėjus tik kuriam laikui. Nukentėjusiojo teigimu, eismo įvykis sukėlė jam didžiulius išgyvenimus, skausmą, yra ir ateityje ilgus metus bus priverstas kęsti skausmingas injekcijas, nebegalės dirbti slaugytojo padėjėjo darbo, o kol kas ir apskritai negali dirbti, tebevartoja analgetikus, suprastėjo jo psichinė būklė, dėl ko yra gydomas (b. l. 154-164).
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis V. K. parodė, jog 2016-10-21, apie 16.10 val., atvažiavo troleibusu nuo kino teatro „Vingis“ į sustojimą „Savanorių pr.“ ir ten išlipo. Paėjo atgal, kryptimi link parduotuvės „Maxima“. Priėjęs prie išvažiavimo iš parduotuvės, kuris kertasi su šaligatviu, kuriuo jis ėjo, pastebėjo išvažiavime stovintį automobilį. Būdamas tikras, kad eiti jam saugu, ėjo toliau tiesiai. Staiga išgirdo automobilio variklio garsą, lyg vairuotojas spaustų greičio pedalą, ir kitu momentu jau pajuto smūgį į kairę koją. Automobilis kliudė jį priekine kairiąja dalimi, nuo smūgio jis griuvo. Po partrenkimo automobilis įvykio vietoje nesustojo, įvažiavo į kelią (į Savanorių prospekto važiuojamąją dalį), pasuko į dešinę ir nuvažiavo link Gerosios Vilties gatvės. Žmonės, buvę netoliese, pradėjo rėkti vienas kitam, kad kas nors užsirašytų nuvažiuojančio automobilio numerius. Jį partrenkęs automobilis pravažiavo pro stotelę, kurioje jis prieš tai išlipo, ir sustojo apie 100 m atstumu nuo partrenkimo vietos (prie dešinio važiuojamosios dalies krašto). Iš automobilio išlipo jo vairuotojas ir pėsčiomis grįžo prie išvažiavimo iš parduotuvės „Maxima“ teritorijos. Kai šis priėjo prie jo, jis jau buvo atsikėlęs. Vyras paklausė, ar jis sužalotas. Jautė, kad jam skauda kairę koja, tačiau jam svarbiau buvo, ar nedužo jo kuprinėje buvusi planšetė. Apžiūrėjo planšetę, ji kaip tik ir sudužo, todėl pasakė, kad reikia kviesti policijos pareigūnus į įvykio vietą. Jis pats paskambino Nr. 112 ir pranešė apie įvykį, paprašė atsiųsti pareigūnus. Į operatorės klausimą, ar atsiųsti ir medikus, pasakė, kad šių nereikia. Vairuotojas nuėjo prie savo automobilio ir atbuline eiga pavažiavo atgal, t. y. arčiau įvykio vietos. Atvykę policijos pareigūnai taip pat klausė, ar reikalinga kviesti medikus, tačiau jis, nors ir jautė šiokį tokį skausmą kojoje, sakė, kad medikų nereikia. Vairuotojas iš pradžių neigė savo kaltę, pareigūnams aiškino, kad jis apeidinėjo šio automobilį, eidamas kelio važiuojamąja dalimi. Jis parašė paaiškinimą įvykio vietoje ir pareigūnai jį paleido, paaiškindami, kad dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į draudimo bendrovę, kurioje draustas jį partrenkęs automobilis. Kas vyko toliau, nežino. Kairę koją po sumušimo skaudėjo, tikėjosi, kad po dienos-antros skausmas praeis, tačiau skausmas neatlėgo, dėl ko jis užsirašė pas savo gydytoją Karoliniškių poliklinikoje. Artimiausias laisvas laikas buvo maždaug po savaitės, tai dienai ir užsirašė. Gydytoja davė jam siuntimą daryti radiologinį ištyrimą UAB „Affidea“, kur buvo nustatytas kremzlės atskilimas ir skysčio susikaupimu sąnaryje. Jis kreipėsi į draudimo bendrovę, kurioje buvo apdraustas jį partrenkęs automobilis, dėl žalos, susijusios su jo gydymu, atlyginimo. Draudime jam paaiškino, kad jo sužalojimas niekur užfiksuotas, nėra susietas su eismo įvykiu, kurio metu buvo partrenktas ir dužo jo planšetė, todėl jis kreipėsi į Kelių policiją su prašymu panaikinti vairuotojui priimtą administracinį nutarimą vairuotojo, atnaujinti tyrimą atnaujinti bei įvertinti jam padarytą sveikatos sutrikdymo mastą (b. 1. 16, 23).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės J. M.-Č. specialisto išvadoje nurodyta, jog V. K. nustatytas kairio kelio sąnario sumušimas, pasireiškęs kairio šlaunikaulio išorinio krumplio užpakalinio paviršiaus įspaustiniu lūžiu, plačiomis kairio šlaunikaulio ir kairio blauzdikaulio išorinio krumplio kaulų čiulpų sumušimo zonomis, skysčio susikaupimu sąnario ertmėje, kairės girnelės sąnarinės grimzlės deformacija bei laisvų kremzlės fragmentų palei išorinio menisko priekinį ragą. Sužalojimas galėjo būti padarytas aptariamo eismo įvykio metu ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi kaulo lūžio gijimas užtrunka ilgiau nei 10 dienų. Labiausiai tikėtina, kad pirminis smūgis buvo į kairio kelio išorinio paviršiaus sritį (b. l. 6).
Eismo įvykio vietos schemoje pavaizduotas 2016-10-21, 16.14 val., Savanorių pr. 31, Vilniuje, įvykęs eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas pėsčiasis V. K. (b. l. 16).
Papildomuose duomenyse apie eismo įvykį nurodyta eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės – automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys (b. l. 8).
Teisme nukentėjusysis V. K. pateikė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kaltinamojo bei draudimo bendrovės priteisti 4 400 Eur sumą, be to, atlyginti atstovavimo išlaidas (b. l. 72-97, 146-149).
Motyvuojamoji dalis
Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas laiko neginčytinai įrodyta, jog kaltinamasis V. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pastarasis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 27 ir 101 punktų reikalavimus, numatančius, jog prieš įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta bei prieš pradėdamas važiuoti vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, t. y. išvažiuodamas iš prekybos centro teritorijos, privažiavęs prie kelio važiuojamosios dalies, sustabdė vairuojamą automobilį, po ko vėl pradėdamas judėti neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nepraleido jo automobilį priekyje iš dešinės į kairę apeinančio pėsčiojo V. K., jį partrenkė ir sužalojo. Apklausiamas kaltinamasis savo kaltės iš esmės neneigė, tačiau įrodinėjo, kad prie eismo įvykio nemaža dalimi prisidėjo pats nukentėjusysis, kuris neleistinai iš priekio apeidinėjo jo automobilį, priekine dalimi įvažiavusį į važiuojamąją dalį, tokiu būdu pats įžengdamas į važiuojamosios dalies pirmąją eismo juostą (b. l. 154-164). Tokius kaltinamojo parodymus visų pirma kategoriškai paneigė nukentėjusysis V. K., kuris nuosekliai aiškino, jog kaltinamojo automobilis stovėjo išvažiavime, nuo važiuojamosios dalies skyrė 1-1,5 m atstumas, kuris buvo pilnai pakankamas nukentėjusiajam apeiti automobilį ir leido toliau judėti savo kryptimi. Matydamas stovintį automobilį, pakankamą tarpą praėjimui, būdamas įsitikinęs, kad eiti į priekį yra saugu, nukentėjusysis tą ir padarė – jis iš priekio apeidinėjo automobilį, kuomet šis netikėtai pradėjo važiuoti ir kairės pusės sparnu atsitrenkė į V. K. kairės kojos kelią bei rankinę su jos viduje esančiu planšetiniu kompiuteriu. Nuo smūgio nukentėjusysis pargriuvo, o kaltinamasis nuvažiavo tolyn, sustodamas už 50 m (b. l. 154-164). Nors byloje nėra užfiksuota pašalinių asmenų, galimai mačiusį eismo įvykį, parodymų, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Kaltinamasis gi, tvirtindamas neva V. K. išėjo į važiuojamąją dalį, savo veiksmais atėmė galimybę patikrinti tokias paties nurodytas aplinkybes, kadangi po kontakto neliko eismo įvykio vietoje, nuvažiavo tolyn ir tik po to sustojo (b. l. 6). Kita vertus, atsižvelgiant į kaltinamojo parodymus, kurių metu V. R. parodė, kad jo automobilis apie 0,5 m buvo įvažiavęs į važiuojamą dalį, tai, kad tuo metu Savanorių pr. buvo pakankamai intensyvus veiksmas, dėl ko jis kurį laiką (apie minutę) laukė tinkamo momento atlikti posūkio manevrą, sunkiai tikėtina, jog esant tokiai situacijai nukentėjusysis būtų rizikavęs ir įžengęs į važiuojamą dalį, net jei pirmoje juostoje, anot kaltinamojo, tuo metu ir nesimatė atvažiuojančio viešojo transporto (beje, jeigu pirmoji eismo juosta buvo laisva, lieka neaišku, kodėl tokiu atveju kaltinamasis posūkio manevro nedarė anksčiau). Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, iš kur atsirado pėsčiasis, nors ir teigė, kad, prieš pradėdamas judėti, jis pasižiūrėjo į dešinę pusę. Pagrįstai manytina, kad būtent to kaltinamasis ir nepadarė - tol, kol jis žiūrėjo į kairę, siekdamas praleisti Savanorių pr. važiuojančius automobilius, iki pastarojo automobilio „Ford Focus“ iš dešinės priartėjo nukentėjusysis V. K., į kurio pusę prieš pradėdamas judėti V. R. jau nebeatsisuko (arba bent jau nepasižiūrėjo pakankamai), dėl ko įvyko kontaktas tarp pėsčiojo ir kaltinamojo vairuojamo automobilio, pastaruoju atsitrenkiant į nukentėjusiojo kairės kojos kelią. Nenustatyta, kad eismo įvykio vietoje buvo kažkokie objektai, ribojantys matomumą (to nenurodė ir kaltinamasis), dėl ko V. R. turėjo visas galimybes įsitikinti, ar iki išvažiavimo, o tuo pačiu ir jo automobilio, nėra priartėjusių pėsčiųjų, kurių judėjimo krypčiai jis sudarė kliūtį. Kita vertus, aplinkybė dėl pėsčiojo įžengimo į važiuojamąją dalį neatleidžia vairuotojo nuo pareigos įsitikinti, ar nėra kliūties, sustoti bei praleisti pėsčiąjį, nors tokia situacija šioje byloje ir nebuvo objektyviai nustatyta (atitinkamai nėra pagrindo laikyti, jog nukentėjusysis elgėsi rizikingai). Automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Valdydamas automobilį, asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015).
Kaltinamojo V. R. kaltė yra įrodyta tiek jo paties, tiek nukentėjusiojo V. K. parodymais, specialisto išvada, eismo įvykio apžiūros protokolo duomenimis, kita rašytine bylos medžiaga. Eismo įvykio metu nukentėjusiajam V. K. dėl kairiojo kairio kelio sąnario sumušimo, pasireiškusio kairio šlaunikaulio išorinio krumplio užpakalinio paviršiaus įspaustiniu lūžiu, plačiomis kairio šlaunikaulio ir kairio blauzdikaulio išorinio krumplio kaulų čiulpų sumušimo zonomis, skysčio susikaupimu sąnario ertmėje, kairės girnelės sąnarinės grimzlės deformacija bei laisvų kremzlės fragmentų palei išorinio menisko priekinį ragą, buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Teismas bylos duomenų, pripažintinų įrodymais, visumą vertina kaip pakankamą nustatyti, jog kaltinamasis V. R. veikė nusikalstamai nerūpestingai - nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. V. R. kaltė pilnai įrodyta, veika baigta, teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Kaltinamojo V. R. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas V. R. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad V. R. dėl nusikalstamo nerūpestingumo įvykdė neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnis), kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Teismas įvertina kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis: vidurinio išsilavinimo, išsiskyręs, nurodė turintis 3 vaikus, iš kurių du mažamečiai, nedirbantis (b. l. 107-114), registruotas darbo biržoje (b. l. 151), praeityje neteistas (b. l. 41), administracine tvarka baustas, turi vieną galiojančią nuobaudą, kuri paskirta už pažeidimą, padarytą jau po padaryto nusikaltimo (b. l. 42-45), duomenų apie gydymąsi VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ar įrašymą į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą nėra. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas vadovaujasi BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, ir mano, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį - baudą, jos dydį nustatant daug mažesnį už galimos skirti šios bausmės rūšies vidurkį. Nors kaltinamasis šiuo metu ir nedirba, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, jog pirmą kartą teisiamam, neatsargų nusikaltimą padariusiam asmeniui, teismas turėtų skirti griežtesnę bausmės rūšį. V. R. yra sveikas, darbingo amžiaus asmuo, anksčiau dirbęs (taip pat ir užsienyje) ir šiuo metu ieškantis darbo, todėl yra pilnas pagrindas manyti, kad pastarasis darbą susiras, gaus pajamas ir galės įvykdyti jam skirtą bausmę. Teismas šiuo atveju pastarajam nustato ilgesnį nei įstatymo numatytą terminą baudai savanoriškai sumokėti (įvertinant, jog kaltinamasis yra laikinai nedirbantis).
Kaltinamasis V. R. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemonę. Pastarasis pažeidė kelis KET reikalavimus, dėl ko kilo nusikalstami padariniai – buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, jog V. R. praeityje ne kartą buvo baustas už KET taisyklių nesilaikymą, atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio pažeidimą padarė ir po to, kai įvykdė nusikalstamą veiką (vairavo automobilį maršrutiniam autobusui skirta eismo juosta), kas neleidžia charakterizuoti kaltinamąjį kaip išskirtinai teigiamą kelių eismo dalyvį, teismas mano esant tikslinga paskirti kaltinamajam V. R. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą įstatyme numatytam minimaliam terminui (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis).
Perdavus bylą teisminiam nagrinėjimui nukentėjusysis V. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydamas iš kaltinamojo bei draudimo bendrovės priteisti 4 400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 72-78, 79-99). Prašymas dėl nurodytos žalos rūšies atlyginimo grindžiamas tuo, jog nukentėjusysis eismo įvykio metu patyrė rimtus sveikatos sužalojimus, dėl kurių buvo priverstas iškęsti stiprų skausmą (jis kamuoja ir šiuo metu), jam buvo ir ateityje bus atliekamos ypač skausmingos procedūros (leidžiant injekcijas į kelio sąnarį), tenka dažnai lankytis pas gydytojus, netgi šiuo metu tebevartoja nuskausminamuosius vaistus. Dėl nusikaltimo jo sveikatos nebeįmanoma atstatyti į buvusią padėtį, gresia sąnario susidėvėjimas bei jo protezavimas. Iki eismo įvykio neturėjo jokių problemų dėl sąnarių, galėjo dirbti fiziškai sunkų darbą. Dėl nurodytų priežasčių negalės dirbti slaugytojo padėjėjo, kurio darbo pobūdis kaip tik ir yra susijęs su dideliu fiziniu krūviu, darbo (faktiškai jau turėjo darbo vietą). Nukentėjusysis nurodo ir tai, jog su pablogėjusia sveikata susijusios aplinkybės, prarastos galimybės įsidarbinti, paveikė emocinę būklę, sukėlė didelį nerimą, t. y. padarė neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai, dėl ko jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, galiausiai jis gydytas Psichikos sveikatos centre (būklė nėra atsistačiusi, numatomas gydymo tęsimas net iki 2016-06-05) (b. l. 150).
Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią normą, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad skirtingai nuo turtinės žalos, neturtinės žalos dydžio tiksliai išreikšti pinigais ir tai pagrįsti įrodymais nėra įmanoma. Neturtinė žala yra laikoma bendraisiais nuostoliais, kurių dydis ne įrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal tam tikrus nustatytus kriterijus. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir kt.). Imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Pagal juos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.
Nagrinėjamu atveju teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkina iš dalies. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nustatydamas nukentėjusiajam V. K. padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad eismo įvykiu metu nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, pastarasis nebuvo gydymas stacionare, neprireikė chirurginio gydymo. Visgi nepaisant nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto, iš byloje esančių objektyvių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam teko kęsti skausmą, jam taikytos skausmingos procedūros, apribota galimybė dirbti fizinį darbą, pakankamai ilgas nedarbingumas. Nukentėjusysis įrodinėja dėl eismo įvykio patirto sužalojimo netekęs galimybės dirbti slaugytojo padėjėjo darbo, tačiau šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad V. K. nurodytą slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją įgijo dar 2012 m. (b. l. 90), tačiau tokio pobūdžio darbo iki eismo įvykio nedirbo, dėl ko visgi kyla abejonės, ar vien tik patirtas sužalojimas yra ta aplinkybė, dėl ko nukentėjusysis neįsidarbino slaugytojo padėjėju. Teismas vertina byloje esančius duomenis, liudijančius, jog nukentėjusysis turi pakankamai daug kitokio pobūdžio sveikatos sutrikimų, būtent dėl ko dar 2008 m. jam buvo atliktas darbingumo lygio vertinimas, nustatytas tik 55 proc. darbingumas. Būtent toks darbingumo lygis yra konstatuojamas ir šiuo metu (b. l. 115, 128). Apklausiamas teisiamajame posėdyje V. K. neneigė, jog būtent dėl psichikos sutrikimų pastarojo darbo patirtis nėra didelė, dėl tokių sveikatos problemų jo galimybės dirbti yra apribotos. Vertindamas civiliniame ieškinyje išdėstytus argumentus dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo poveikio nukentėjusiojo emocinei psichinei būklei, teismas pabrėžia, jog objektyvūs bylos duomenys rodo, kad psichikos sutrikimai V. K. yra diagnozuoti beveik prieš dešimtmetį, būtent dėl to jis yra praradęs beveik pusę darbingumo, jam nustatytas neįgalumas, dėl ko daryti vienareikšmišką išvadą, jog būtent eismo įvykis iš esmės paveikė pastarojo psichinę būklę, negalima. Visgi negalima atmesti to, kad kelio sąnario sumušimas, dėl kurio teko kęsti skausmus, patirti nepatogumus, skausmingas procedūras, dėl sužalojimo nukentėjusiajam dar labiau apsunkintos galimybės susirasti darbą, turėjo tiesioginį poveikį jo psichinei emocinei būklei. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis, kuriam ir taip yra diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, sukeltus padarinius išgyveno dar sunkiau, dėl ko jo psichinė būklė tik pablogėjo. Iš byloje esančių medicininių dokumentų išrašų matyti, jog po eismo įvykio V. K. pradėjo skųstis nuotaikos blogėjimu, nerimu, nemiga, depresyviu mąstymu ir pan. (b. l. 91-92, 96-97). Nepaneigtina, jog eismo įvykio metu patirtas sveikatos sutrikdymas prisidėjo prie to, jog nukentėjusysis nuo 2017-02-13 iki pat šiol yra gydomas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (gydymą planuojama tęsti net iki 2017-06-05) (b. l. 93, 150). Tokios aplinkybės sprendžiant civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos klausimą yra reikšmingos ir vertintinos nukentėjusiojo naudai. Tuo pačiu teismas negali neatsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis V. K. atsisakė medikų pagalbos ir į gydytoją kreipėsi tik 2016-11-02, t. y. daugiau nei po 10 dienų. Nepaisant pastarojo teiginių, jog tik tokiu laiku gavo taloną pas mediką, laikytina, jog nukentėjusysis elgėsi nepakankamai rūpestingai, ilgą laiką kentė skausmą, iš pradžių atsisakė, o paskui nevyko būtinosios skubios medicinos pagalbos, kas neabejotinai neprisidėjo prie geresnės kelio sąnario būklės (matyti, jog sąnaryje jau buvo susikaupęs skystis), o po ilgo laiko šalinti sukeltus padarinius yra tik sunkiau. Pažymėtina, jog sprendžiant neturtinę žalą, be kita ko, atsižvelgtina ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas neatsargus nusikaltimas), jo padarymo aplinkybes (kaltinamasis vairavo transporto priemonę būdama blaivus, turėdamas teisę vairuoti, automobilis tvarkingas, apdraustas, nors nukentėjusysis išsakė manymą, jog kaltinamasis siekė pabėgti iš įvykio vietos, tačiau teismas neturi pagrindo daryti tokią išvadą), taip pat teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, yra labai įvairi. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti buvo priteista ir 651 Eur, ir 1 737 Eur, ir 2 316 Eur, ir nepilnai 3 000 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-471/2014, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-372-942/2015 ir kt.). Visgi iš esmės galima spręsti, kad eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą (nesant pagrindo dėl tam tikrų faktinių ypatumų nukrypti nuo teismų praktikoje susiformavusių neturtinės žalos dydžių), paprastai priteisiama nuo 600 eurų iki nepilnai 3 000 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280/2010, 2K-215/2010, 2K-215/2010, 2K-7-120/2010, 2K- 616/2010, 2K-477/2010, 2K-461/2010 ir kt.). Teismas mano, kad šiuo atveju nėra nustatyta tokių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo teismų praktikoje susiformavusių neturtinės žalos dydžių ir daro išvadą, jog nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo ADB „Ergo Insurance“ be jau išmokėtos sumos dar 890 eurų neturtinei žalai atlyginti. Būtent dėl užsitęsusio gydymo, kuris apima ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą, prie kurios pablogėjimo prisidėjo eismo įvykio sukeltas sužalojimas, apsunkintų darbo galimybių, būtinumo ateityje vartoti medikamentus, kas rodo, jog sužalojimo pasekmės ir šiai dienai yra išlikusios, laikytina esant tikslinga padidinti nukentėjusiajam jau išmokėtą sumą neturtinei žalai atlyginti iki teismo nurodytos.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas advokato atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis V. K. pateikė teismui prašymą atlyginti proceso išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti (iš viso 220 eurų), ką patvirtina darbų priėmimo-perdavimo aktas, sąskaita ir mokėjimo pavedimas (b. l. 117). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog nurodyta suma apima civilinio ieškinio parengimą bei atstovavimą teisme. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo prašoma priteisti proceso advokato paslaugų išlaidų suma yra pagrįsta, ne per didelė, todėl tenkintina pilna apimtimi, priteisiant iš kaltinamojo nukentėjusiajam 220 eurų advokato paslaugoms apmokėti.
Kaltinamajam kardomoji priemonė proceso metu nebuvo paskirta.
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
V. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 30 MGL (1 129,80 Eur) eurų dydžio baudą.
Nustatyti 5 mėnesių terminai baudai savanoriškai sumokėti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirti V. R. baudžiamojo poveikio priemonę - uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemonę 1 (vieneriems) metams.
Nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės „Ergo Incurance SE“ Lietuvos filialo priteisti nukentėjusiajam V. K. 890 (aštuonis šimtus devyniasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti iš V. R. nukentėjusiajam V. K. 220 (du šimtus dvidešimt eurų) eurų išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 23 straipsniu, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per du mėnesius po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.
2. Sumokėjęs baudą nuteistasis nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.
3. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.
4. Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.
5. Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti areštu.