Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. J. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 19 d. nutarties, kuria R. J. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-10-30 nutartimi R. J., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kuriose gydoma iki šiol. Gydymas tomis pačiomis sąlygomis paskutinį kartą pratęstas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019-10-07 nutartimi.

2. 2020 m. kovo 2 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma R. J. taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis nutraukti.

3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 19 d. nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas tenkintas iš dalies: atmestas prašymas R. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis nutraukti, pratęsiant stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadą, kad R. J. psichikos būklė nepagerėjo tiek, kad ji yra nepavojinga visuomenei, todėl jos priverstinis stacionarinis gydymas šiuo metu yra būtinas ir nutraukti jai taikomo režimo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Esminis apeliantės skundo argumentas yra tas, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ji negaunanti reikiamo gydymo, todėl priverčiamosios medicininės priemonės - stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymas turi būti keičiamas. Tačiau, įvertinęs byloje esančius duomenis apie R. J. psichikos būklę šiuo metu, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. J. psichikos būklė nėra pagerėjusi, jos socialinis pavojingumas neišnykęs, todėl keisti jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 405 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį panaikinti ar pakeisti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti.

8. Iš teismui kartu su teikimu pateiktos 2020 m. vasario 27 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad R. J. psichinė būsena be pakitimų, klinikiniame vaizde ryškus asmenybės defektas, psichozės, agresyvaus elgesio nebuvo. Iš išvados aprašomosios dalies, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės paaiškinimų apylinkės teisme žinoma, kad per stebimą laikotarpį R. J. psichinė būklė be pakitimų, ji ir nebepasitaisys – neadekvatus elgesys. Gydytojai geresnės jos sveikatos būklės nebegali pasiekti. Jos motina mirusi, apie tėvą jokių žinių neturi. Turėjo globėją, bet pati išėjo iš namų. Išėjusi iš globėjos gyvenamos vietos neturėjo, valkatavo. Dėl tokio jos elgesio globėja atsisakė ja rūpintis, kitų artimųjų nėra. Ji nuo visų atsiribojusi, mažai bendraujanti, daug laiko praleidžia lovoje, miega iki pietų. Jos pakelti negalima, pyksta. Ji nesitvarko plaukų, vaikšto susivėlusi, renka rūbus, pyksta, jeigu yra tvarkomi. Komisija rekomendavo priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis nutraukti dėl sunkios R. J. somatinės būsenos – ji serganti deseminuota plaučių tuberkulioze. Šios ligoninės atstovė apylinkės teisme sutiko su Komisijos išvada ir papildomai paaiškino, kad dėl to, jog R. J. taikomos priverčiamosios medicininės priemonės, ji negali būti gydoma specialioje psichiatrijos ligoninėje dėl jos somatinės būsenos. Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė siūlė nutraukti priverčiamąsias medicinines priemones ne dėl to, kad R. J. psichinė būklė pagerėjo, o todėl, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas riboja galimybę R. J. gydyti specializuotoje psichiatrijos ligoninėje. Nors skundu R. J. tuo pačiu pagrindu prašo pakeisti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis dėl kvalifikuoto gydymo nebuvo, tačiau nei šios aplinkybės, nei aukščiau aptartų duomenų visuma nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo keisti taikomas priverčiamąsias medicinines priemones. Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę R. J. psichikos būklę neleidžia daryti išvados nei apie jos socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jos nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jos gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jai pačiai, nei aplinkiniams.

9. Be kita ko, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, o apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti, jog Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 8-9 straipsniai aiškiai reglamentuoja ligonių asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, sukėlėjų nešiotojų hospitalizavimo, izoliavimo, ištyrimo ir gydymo ypatumus bei jų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ypatumus, būtinojo hospitalizavimo terminus, tvarką. Pagal minėto Įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių, kalinamųjų ir nuteistųjų būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Taigi, sprendimą dėl R. J. būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo turi priimti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktorius ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas šiuo atveju negali būti kliūtimi R. J. pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą dėl jai diagnozuotos deseminuotos plaučių tuberkuliozės specializuotoje tokių susirgimų gydymo įstaigoje.

10. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nėra pagrindo R. J. sušvelninti šiuo metu taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, todėl stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje jai tikslinga tęsti. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – R. J. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 19 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.