Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, R. J. gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, padarymą R. J., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietei, neturinčiai nuolatinės gyvenamosios vietos, deklaravusiai gyvenamąją vietą Vilniaus miesto savivaldybėje, netekėjusiai, nedirbančiai, neteistai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. J. dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos negalėdama suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų 2016 m. liepos 31 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, prie Trijų kryžių kalno Vilniuje, T. Kosciuškos g. 1, be jokios priežasties mėtė akmenį į nukentėjusiąją A. Š. ir pataikė jai į galvą, tuo sukėlė pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje ir poodine kraujosruva akių vokuose (pagal 2016 m. spalio 31 d. specialisto išvadą), tokiais savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais R. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

R. J. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad įvykio dieną, tikslios datos neprisimena, gali būti 2016 m. liepos 31 d., vaikščiojo po „Trijų kryžių kalną“. Atvažiavo viena tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Bevaikščiodama nuo kalno mėtė akmenis ir kankorėžius. Ji matė ten ne vieną žmogų, metantį nuo kalno kankorėžius. Tai jai pasirodė smagu, todėl ji nusprendė juos pamėtyti. Nuo kalno mėtė tai, kas jai papuolė po ranka, t. y. kankorėžius ir akmenukus. Mėtydama į nieką nesitaikė. Tiesiog nepastebėjo, kad apačioje buvo žmonių, todėl, pataikiusi nukentėjusiajai į galvą, to tyčia padaryti nenorėjo, tai gavosi netyčia. Ji nemanė, kad mėtymas sukels kažkokių pasekmių. Tikslo ir priežasčių sužaloti nukentėjusiąją arba kitus asmenis neturėjo, šis jos poelgis buvo netyčinis. Kokio dydžio buvo akmenukai, kuriuos mėtė, nepamena, jie jai pasirodė nedideli. Nukentėjusiosios nepažįsta, todėl ir mesti būtent į ją akmenį priežasčių neturėjo. Dėl padaryto labai gailisi (1 t., b. l. 70).

Nukentėjusioji A. Š. apklausiama teisme parodė, kad 2016 m. jai buvo atostogos, todėl atvyko į svečius pas dukrą R. Buvo gražus vakaras, dukra pasiūlė nuvykti prie Trijų kryžių kalno. Nuvažiavo ji, dukra ir pastarosios draugas K. Pabuvo ten, pasigrožėjo vaizdu, nueidinėjo nuo kalno, išgirdo, kad kažkas sukliko ir pajuto smūgį. Nieko nematė, parkrito, jai pasidarė bloga. Žmonės iškvietė greitąją pagalbą ir policiją. Ji to žmogaus nematė, tik paklaikusias akis ir pajuto smūgį. Atpažinimo metu jai rodė nuotraukas, ji atpažino akis. Kalba ne apie tą žmogų (1 t. b. l. 76), čia žmogus šypsosi, o tuo metu akys buvo paklaikusios. Tai buvo šis žmogus (nuotrauka Nr. 5, 1 t., b. l. 45). Pradžioje galvojo, kad tai narkomanai užpuolė. Visi buvo nustebę. Tas asmuo smogė jai akmeniu. Ji iškart gavo smūgį. Pradžioje nesuprato, kad gavo akmeniu. Ji suklupo, jai pradėjo bėgti kraujas, pasidarė bloga. Išgirdo, kaip kažkas šaukė, kad gaudytų, kitas vyras šaukė, kad ir į jį mėto. Buvo tikras chaosas. Tas žmogus buvo netoli jos. Tas žmogus sukliko ir paleido iš rankos į ją akmenį. Nežino, į ką taikė, bet smūgį gavo ji (A. Š.). Daugiau nieko nematė nei prieš tai, nei po to.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusioji A. Š. ikiteisminio tyrimo metu atpažino R. J., kaip asmenį, apie kurį ji davė parodymus, pagal paklaikusias akis (1 t., b. l. 46–48).

Iš apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtos A. Š. asmens ambulatorinio gydymo statistinės kortelės Nr. 2016/64262 ir Nr. 2016/0045967/00. Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R. nurodė, jog A. Š. nustatytas odos nubrozdinimas kaktoje ir poodinės kraujosruvos akių vokuose. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu, t. y. 2016 m. liepos 31 d., ir vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 61–62).

Liudytoja R. Š. apklausiama teisme parodė, kad vasarą, gal prieš porą metų, ji, jos motina ir draugas K. išėjo pasivaikščioti prie Trijų kryžių kalno. Nusileidžiant išgirdo šauksmą, instinktyviai atsisuko ir pamatė kaip skrieja akmuo į motiną. Motinai buvo šokas, ji pasiliko su motina. Buvo pastebėjusi tą žmogų, bet neatkreipė dėmesio. Tas žmogus mėtė akmenis ne tik į motiną, bet ir į kitus. Ji pasiliko prie motinos, nes pastarajai bėgo kraujas. Ji taip pat buvo šoko būsenoje, o draugas tuo metu bandė iškviesti pagalbą ir tuo pat metu bėgo link to žmogaus, kuris paleido akmenį. Asmens pasivyti nepavyko, matyt, jai ta aplinka buvo gerai žinoma, nes ji greit pabėgo. Matė tai, kaip skriejo akmuo, bet kas konkrečiai paleido akmenį nematė. Nors matėsi, kas ramiai eina, o kas bėga, tai tas ir mėtė akmenį. Jai atrodo, kad kone iškart tas žmogus pradėjo bėgti, matyt, suprato, ką padarė. Aplinkiniai norėjo jiems padėti, klausė ar reikia pagalbos. Buvo daug žmonių, nes buvo gražus vakaras. Jai atrodo, kad skriejo keletas akmenų į skirtingas puses. Tas asmuo buvo moteris. Į tą moterį neįsižiūrėjo, jai niekas nerodė pastarosios nuotraukos. Tai buvo panaši moteris į šią (nuotrauka Nr. 5, 1 t., b. l. 45). Nepamena, ar tai buvo kitą dieną ar dar kitą dieną, išvyko su draugu į miestą, pravažiavo pro Trijų kryžių kalną į Bernardinų sodą. Draugas pamatė, kad ten ta pati moteris, todėl skambino policijai. Policija sakė moterį ramiai sekti ir laukti. Draugas ėjo paskui moterį, tada atvyko policija ir ją sulaikė. Tikrai negali pasakyti, kokiu atstumu ta moteris buvo, gal šiek tiek daugiau nei 5 metrai, nes ten buvo nuolydis. Moteris stovėjo aukščiau, o jie buvo žemiau, nes nusileidinėjo. Jai sunku suprasti moters motyvus, gal ji mėtė akmenis į praeinančius žmones.

Liudytojas K. P. apklausiamas teisme parodė, kad nusileidžiant nuo Trijų kryžių kalno, nepamena, kada tai buvo, gal prieš pusantrų ar prieš dvejus metus, ėjo kartu su R. ir A., prasilenkė su mergina, kuri kilo į kalną. Ta mergina susilygino su jais, sušuko kažką ir mėtė, kaip paskui paaiškėjo, kažkokį asfalto gabaliuką. Klausė, ką pastaroji čia daro, pradėjo skambinti pagalbai, bėgo paskui tą merginą, norėjo ją pagauti, apibūdino policijai, kaip mergina atrodo. Mergina bėgdama sustojo, triukšmavo ir mėtė akmenis, ji turėjo rankoje gal 3–4 akmenis, o vėliau pasišalino. Merginai pavyko pabėgti. Policijos pareigūnams papasakojo kur mergina pasišalino, išvyko jos ieškoti, bet jos nerado. Vėliau, po kelių dienų, važiuojant mieste link kalnų parko pastebėjo tą merginą, ji vaikščiojo su pagaliu. Jis skambino policijai ir iš paskos važiavo. Vėliau ten nebuvo galima važiuoti automobiliu, todėl merginą sekė, atvyko policija ir ją sulaikė. Mergina mėtė akmenį ir pataikė juo A. tarp akių. Žmonių buvo daugiau. Iš pradžių ant tos merginos žmonės pradėjo rėkti, ką ji daro, kiti vaikinai jam padėjo, ėjo iš paskos, galvojo, kad padės jam merginą sulaikyti, bet to padaryti nepavyko. Mergina, kai stovėjo įkalnėje, mėtė akmenis į juos, t. y. ją besivejančius asmenis. Dėl to negalėjo prie merginos prieiti. Nebebuvo susikoncentravęs merginos sulaikyti, ėjo prie automobilio, kad galėtų sutvarkyti žaizdą. Tą merginą jis pastebėjo jau atvažiavus, ji tiesiog vaikščiojo. Antrą kartą pastebėjo, kai mergina mėtė akmenį. Yra įsitikinęs, kad akmenį mėtė ji. Negali pasakyti, ką mergina galvojo, ar ji mėtė akmenis į žmones ar šiaip. Gal buvo šita mergina (rodo į nuotrauką Nr. 5, 1 t., b. l. 45).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2016 m. liepos 31 d. 19.24 val. užregistruotas įvykis, kad Trijų kryžių kalne su žaliu megztiniu nepažįstama moteris sužalojo pranešėjo draugės motinai galvą, šalinasi link Užupio (1 t., b. l. 30).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 2 d. 19.28 val. užregistruotas įvykis, kad link Bernardinų sodų eina mergina, kuri sekmadienį užpuolė pranešėjo draugę. Mergina apie 25 metų amžiaus, apsirengusi žalią megztinį, su oranžine taše, rankose turi pagalį, plaukai surišti į kuodą (1 t., b. l. 31).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad R. J. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, t. y. 2016 m. liepos 31 d., nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl kurio ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. R. J. šiuo metu taip pat nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. R. J. reikalingas medicinos priemonių taikymas, jai rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Su R. J. dėl jos psichikos būsenos negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. Jai nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje, nes dėl lėtinio psichikos sutrikimo ji nebus pilnavertė teismo proceso dalyvė ir tai gali pabloginti jos psichikos būseną (2 t., b. l. 49–53).

Teismo psichiatrė ekspertė Nadežda Mačiūnienė teismo posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadas. Paaiškino, kad ji buvo kuruojanti ekspertė, kuri gydė R. J.. Gali patvirtinti, kad R. J. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir serga lėtiniu psichikos sveikatos sutrikimu, dėl ko negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų. Rekomenduoja priverčiamąsias medicinos priemones stacionare, kadangi asmuo yra visiškai socialiai neadaptuotas, ji buvo pristatyta pas juos dėl neadekvataus elgesio gatvėje, nors ir buvo gavusi medikamentus, jos būklė prasta, procesas yra ūmus, jai reikalingas ilgalaikis ir specializuotas gydymas. Ji sau nekritiška, neturi planų ateičiai, todėl reikalinga tvarkyti jos socialinę gyvenimo pusę, t. y. tvarkyti neįgalumą, išsiaiškinti su kuo gyvena ir kt. Ji yra neadekvataus elgesio, kontaktas bendrai formalus, gydymo eigoje išaiškėjo, kad ji išgyvena haliucinacijas. Procesas yra toli pažengęs, ko gero, ji jau serga nuo pat vaikystės, tai tikrai sergantis žmogus. Vaikystėje ji neturėjo stiprių socialinių ryšių, kaip supranta, globėja jos atsisakė, gyveno taip, kaip sugebėjo. Dėl jos artimi giminaičiai nesikreipė. Patį faktą, kad ji mėtėsi akmenimis, minėjo, tačiau to motyvuoti nesugebėjo, nes mąstymas tikrai padrikas, jos pasisakymai neturi loginio ryšio. Ji tuo metu nesuprato ką daro. Ji elgėsi neadekvačiai ir agresyviai, ji aiškino, kad prieš ją yra nusistatę žmonės, tokie pasisakymai yra liguisti. Medikamentai daro įtaką jos gydymosi procesui. Kadangi anksčiau ji gydėsi ambulatoriškai, viskas tik blogėjo, ji galėjo nevartoti paskirtų vaistų ir kt. Jai bus naudingas stacionarinis gydymas, nes jos psichinė būklė turėtų pagerėti. Ji buvo visiškai atsiribojusi nuo pasaulio. Ji turi organinių pakitimų, bet, kaip žinia, ilgainiui psichinė liga paveikia emocijas, mąstymą ir kt. Tai, ką parašė psichologai, yra patikima, ji serga daug metų. Jai reikalingas gydymo kompleksas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, tarp jų R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiosios A. Š. ir liudytojų K. P., R. Š. teisme duotus parodymus, kurie sutampa su šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kitą minėtą rašytinę bylos medžiagą (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, apžiūros protokolas, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys), konstatuoja, kad byloje visiškai įrodyta, kad R. J. viešoje vietoje, be jokios priežasties mėtė akmenį į nukentėjusiąją A. Š. ir pataikė jai į galvą, tuo sukeldama pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje ir poodine kraujosruva akių vokuose, tokiais savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais R. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, pateiktą išvadą ir teismo psichiatro eksperto teismui duotus paaiškinimus, pripažįsta, kad R. J., darydama minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl ko negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinama (BK 17 str. 1 d.).

Prokurorė ir gynėjas baigiamųjų kalbų metu pasisakė apie R. J. veikos subjektyviosios pusės požymį – kaltę. Prokurorė nurodė, kad R. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tyčia, t. y. veikdama neapibrėžta tyčia. Gynėjas akcentavo, kad R. J. veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką, t. y. gynėjas iš esmės nesutinka su veikos kvalifikavimu. Minėta, kad tyčia yra kaltės forma, o kaltė tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Nustačius, kad R. J. negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, nėra pagrindo kalbėti apie R. J. kaltę, nes nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų priemonių taikymo kaltės klausimas nesprendžiamas. Atsakant į gynėjo argumentus, pažymėtina, kad teismas R. J. padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Veika padaryta viešoje vietoje, matant aplinkiniams ir sukėlus jų neigiamą reakciją į šį įvykį, t. y. akivaizdžiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

BK 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką; jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. R. J. gynėjas prašė skirti jai priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas, kokią priverčiamąją medicinos priemonę tikslinga taikyti R. J., atsižvelgia į ekspertizės akte pateiktas rekomendacijas ir išvadą, kad R. J. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, į ekspertės paaiškinimus, jog šis lėtinis psichikos sutrikimas yra toli pažengęs, asmuo visiškai socialiai neadaptuotas, būklė prasta, procesas yra ūmus, jai reikalingas ilgalaikis ir specializuotas gydymas. Ekspertė teismo posėdyje akcentavo, kad R. J. anksčiau jau gydėsi ambulatoriškai, jos sveikatos būklė tik blogėjo, ji galėjo nevartoti vaistų. R. J. rekomenduoja priverčiamąsias medicinos priemones stacionare, nes ji elgiasi neadekvačiai ir agresyviai, išgyvena haliucinacijas, mąstymas tikrai padrikas, jos pasisakymai neturi loginio ryšio, jai reikalingas gydymo kompleksas. Ekspertės nuomone, R. J. bus naudingas stacionarinis gydymas, dėl kurio jos psichinė būklė turėtų pagerėti. Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi teismas konstatuoja, kad R. J. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 str. 1 d. 2 p.).

Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 str.6 d.).

Ikiteisminio tyrimo metu R. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 71–72), nutarčiai įsiteisėjus, naikintina.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi R. J. perkelta į VšĮ Rokiškio psichiatrinę ligoninę ir laikoma ten, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (2 t., b. l. 43–44). Ši procesinė prievartos priemonė paliktina galioti iki įsiteisėjusios nutarties gavimo VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (BPK 141 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nutaria:

Pripažinti, kad R. J. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, padarė būdama nepakaltinama.

Taikyti R. J. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

R. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti.

R. J. paskirtos procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą nekeisti ir palikti galioti iki įsiteisėjusios nutarties gavimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.