- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2019-07-10
- Bylos Nr.
- I-4819-394/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- G. B. S.
- Atsakovas
- Telšių rajono savivaldybės administracijai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. S. skundą atsakovei Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus ir dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. B. S. 2019 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 21R3-15(AG3-9/24-2019), atsakovės Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėjos 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. V4-96 „Dėl informacijos pateikimo“, perduoti klausimą iš naujo nagrinėti Telšių rajono savivaldybės administracijai, priteisti žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkto dalis „<....> bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne <.....>“ neprieštarauja: a) Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams; b) LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai – „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“; c) LR Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai – „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“
Pareiškėjos skunde nurodama, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. B. 2019 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. V4-96 „Dėl informacijos suteikimo“ (toliau – ir 2019 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. V4-96) atsisakė teikti dokumentus dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo, nes sūnus A. S. teistas už sunkų nusikaltimą, nesvarbu, kad teistumas išnykęs. Su 2019 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. V4-96 nesutiko, teikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui, kuris 2019 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 21R3-15(AG3-9/24-2019) (toliau – AGK ŠAS 2019 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 21R3-15(AG3-9/24-2019) pareiškėjos skundą atmetė. Vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi (CK 3.155 straipsnio 1 dalis). Tėvų valdžia iš esmės tikrai buvo ir yra visais visuomenės raidos laikotarpiais ir reiškia tėvų teisių ir pareigų, susijusių su savo nepilnamečiais vaikais, visumą. Tėvų valdžios esmė įtvirtinta LR Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Teisiniu atžvilgiu tėvų valdžia prasideda nuo vaiko kilmės iš tėvų nustatymo ir gyvuoja iki vaiko pilnametystės, tai yra jai būdingas laikinumas, įstatymo apibrėžtas laikas, o tai reiškia, kad tėvų valdžia negali tęstis iki begalybės visą gyvenimą. Tėvų atsakomybė ir priežiūra baigiasi vaikui tapus pilnamečiu, nepilnamečiam sudarius santuoką ar tapus emancipuotu (CK 3.194 straipsnio 4 dalis). Tai yra baigtinis tėvų valdžios vaikams pasibaigimo sąrašas ir jis negali būti plečiamas, nustatant dar kokias nors papildomas tėvų valdžios ir priežiūros pasibaigimo sąlygų reikalavimus. <.....> Tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniam <.....> (CK 3.160 straipsnio 1 dalis). Šiame straipsnyje iš esmės pakartojama CK 3.155 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodyta, kad tėvų valdžia baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės – 18 metų arba tapus veiksniems. Taigi, tėvų valdžia baigiasi vaikui sulaukus ne tik 18 metų, bet ir esant nepilnamečiui tapus emancipuotam (CK 2.9 straipsnis bei sudarius santuoką (CK 2.5 straipsnio 2 dalis). Sulaukę 18 metų, būdami nepilnamečiai emancipuoti ar sudarę santuoką, vaikai savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo patys ir tėvai netenka tėvų valdžios jiems – praranda įstatymo suteiktas teises ir pareigas (pvz. CK 3.155 straipsnis, CK 3.194 straipsnio 4 dalis).
Pareiškėja nurodo, kad pagimdė ir užaugino aštuonis vaikus ir nė vienas iš vaikų nepadarė jokios nusikalstamos veikos, kol buvo prižiūrimi ir auklėjami šeimoje. Nusikalstamą veiką sūnus Antarijanas padarė būdamas 22 metų, tai yra, jis jau nebebuvo pareiškėjos priežiūroje ir pareiškėjos, kaip mamos, teisės ir pareigos sūnaus auklėjimo procese buvo pasibaigusios. Tai reiškia, kad nė vienas iš tėvų neturi pareigos ir prievolės atsakyti už pilnamečio vaiko veiksmus ar nusikalstamą veiką, o tokiu atveju pareiškėjai negali būti taikoma atsakomybė. Šiuo atveju tai daroma, nepaskiriant valstybinės antrojo laipsnio pensijos yra baudžiama finansiškai už pilnamečio sūnaus Antarijano padarytą nusikalstamą veiką. Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 papunktis nustato: „<.....> Daugiavaikiams motinai arba tėvui antrojo laipsnio valstybinė pensija neskiriama, jeigu: 4) ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne (išskyrus atvejus, kai įvaikis už labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo) <.....>“. Atkreipė dėmesį į formuluotę: „<....> išskyrus atvejus, kai įvaikis už labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo <....>“. Tai reiškia, kad įvaikinimas buvo galimas esant vaikui nepilnamečiui ir Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 papunkčio nuostata turi būti aiškinama ir taikoma tik tais atvejais, kai sunkus ar labai sunkus nusikaltimas yra padarytas nepilnamečio vaiko, tai yra tada, kai už jo auklėjimą ir priežiūrą yra atsakingi tėvai. Kitais atvejais tėvai neturi pareigos atsakyti už nepilnamečių vaikų padarytą nusikalstamą veiką, o kitoks traktavimas reikštų tėvų atsakomybę už pilnamečius vaikus iki gyvos galvos, o tai iš esmės prieštarauja CK 3.155, 3.194 straipsniams, kitiems teisės aktams ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes apie kokią teisinę valstybę galima kalbėti, kai tėvai turi atsakyti už pilnamečių vaikų padarytas nusikalstamas veikas iki gyvos galvos.
Pareiškėja mano, kad Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 papunktis turi būti taikomas tik tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro pilnametystės nesulaukęs vaikas, kuris yra auklėjamas ir prižiūrimas tėvų, nes tik tokiu atveju tėvai atsako už netinkamą nepilnamečio auklėjimą. Taip reikalauja teisės aktai, taip nurodyta Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir kitoks teisės aktų taikymas ir traktavimas šiuo atveju negalimas. Tai yra pagrindas panaikinti 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. V4-96 ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriui. Be to, pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad sūnaus A. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuojamos pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, o pagal 2000 metų Baudžiamąjį kodeksą šios veikos yra apysunkiai nusikaltimai. Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. B. šios aplinkybės iš viso nevertino, pasielgė biurokratiškai ir neteisingai, neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, neįvertino ir to, kad 2008 m. sūnus A. mirė, o būtent tik jis galėjo kreiptis į teismą dėl bausmės perkvalifikavimo. Šiuo atveju tokį kreipimąsi privalėjo inicijuoti Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. B., bet tai nebuvo padaryta, o tai yra dar vienas pagrindas panaikinti 2019 m. sausio d. 15 sprendimą Nr. V4-96 ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriui. Be to, kyla abejonių dėl Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio dalies 4 punkto dalies „<....> bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne <.....>“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai – „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai – „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“ Prašo teismo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ginčijamos nuostatos atitikimą Konstitucijai, nes tėvai neprivalo atsakyti už suaugusių ir savarankiškai gyvenančių vaikų padarytas nusikalstamas veikas, o jei įstatymas nustato tėvų atsakomybę už suaugusių vaikų padarytas nusikalstamas veikas, tai tokia nuostata yra nesuderinama nei su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei su Konstitucija. Net nuteisti iki gyvos galvos nusikaltimą padarę asmenys po tam tikro atliktos bausmės termino turi teisę kreiptis su prašymu dėl bausmės peržiūrėjimo ir paleidimo iš įkalinimo įstaigų, ir tokių atvejų jau yra Lietuvos teisinėje praktikoje. Bet valstybinės pensijos skyrimo atžvilgiu tai negalioja; taikoma bausmė yra griežtesnė, nei nuteistiems iki gyvos galvos. Šioje byloje galiojanti įstatymo nuostata, tai yra Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkto dalis „<.....> bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne <.....>“, lemia besitęsiančią situaciją, kurios atžvilgiu nėra jokių pareiškėjai prieinamų vidaus teisinės gynybos priemonių. Toks nuolatinis ir negrįžtamas draudimas pareiškėjai gauti valstybinę antrojo laipsnio pensiją negali būti laikomas proporcingu atsaku į reikalavimus saugoti demokratinę santvarką. Taigi, vertinant tokios bendrojo pobūdžio priemonės, kuria apribojamas naudojimasis įstatymo numatytomis teisėmis, proporcingumą, lemiama reikšmė turi būti suteikta termino nustatymui ir galimybei peržiūrėti tokią priemonę. Šioje byloje nagrinėjamam apribojimui ne tik nenustatytas joks terminas, bet ir jį pagrindžianti taisyklė turi konstitucinį pagrindą. Taigi draudimas pareiškėjai gauti valstybinę antrojo laipsnio pensiją turi nekintamumo atspalvį, sunkiai suderinamą su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Svarbu ir tai, kad nors nagrinėjama nuostata suformuluota bendrais bruožais ir taikytina visiškai vienodai visiems asmenims, kurių situacija atitinka aiškiai įbrėžtus kriterijus, jos priėmimui daug įtakos turėjo konkrečios aplinkybės. Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes, ypač į nuolatinį ir negrįžtamą draudimo pareiškėjai gauti valstybinę antrojo laipsnio pensiją pobūdį, mano, kad toks apribojimas neproporcingas, neteisėtas ir antikonstitucinis, tad būtina stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovės Telšių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime nurodoma, kad nesutinkama su pareikštu skundu, nes Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyrius, rinkdamas informaciją ir ruošdamas teikimą dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintais Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai). Vadovaujantis Nuostatų 17¹ punktu Savivaldybės administracija neteikia Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimo skirti antrojo laipsnio valstybinės pensijos daugiavaikiams motinai arba tėvui, esant nors vienai Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytai aplinkybei: daugiavaikiams motinai arba tėvui antrojo laipsnio valstybinė pensija neskiriama, jeigu: 1) dėl jos (jo) piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, priklausomybės nuo azartinių lošimų, psichologinės, fizinės ar seksualinės prievartos prieš savo vaikus (įvaikius) naudojimo arba gaunamos valstybės paramos panaudojimo ne šeimos interesams bent vienas jos (jo), vaikas (įvaikis) auga ar augo socialinės rizikos šeimoje, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme; 2) bent vienam iš jos (jo) vaikų (įvaikių) yra ar buvo nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa b), jis augo socialinės globos įstaigoje, išskyrus atvejus, kai vaikas (įvaikis) augo socialinėse įstaigose dėl savo sveikatos būklės, reikalaujančios specialiosios specialistų priežiūros ir pagalbos, ar buvo įvaikintas, išskyrus atvejus, kai vaikus (įvaikius) įvaikino asmens sutuoktinis, ir (ar) jai (jam) buvo apribota tėvų valdžia, išskyrus atvejus, kai laikinoji ar nuolatinė (rūpyba) nustatyta dėl objektyvių aplinkybių (daugiavaikių motinos arba tėvo ligos ir pan.); 3) ji (jis) buvo nuteista (nuteistas) už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo vaikui (įvaikiui) ir šeimai ar nusikaltimo, susijusio su jos (jo) vaiko (įvaikio) sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu, padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne; 4) ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne (išskyrus atvejus, kai įvaikis už labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo); 5) ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą (išskyrus atvejus, kai daugiavaikiai motina arba tėvas nuteisti už nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų šio straipsnio 6 dalies 3 punkte, padarymą) ir teistumas yra neišnykęs arba nepanaikintas (išskyrus atvejus, kai įvaikis už nesunkių ar apysunkių nusikaltimų padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo). G. B. S. dokumentai neteiktini, nes pareiškėjai antrojo laipsnio valstybinė pensija negali būti skiriama pagal Įstatymo straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatas. Atsakovė paaiškina, jog šio punkto formuluotė „ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne (išskyrus atvejus, kai įvaikis labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo)“ reiškia, kad jei vienas išaugintas vaikas, taip pat ir įvaikintas (ši sąlyga negalioja, jei įvaikis teistas iki įvaikinimo) negali būti padaręs sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Įstatyme nėra nurodyta, kad vaikas, būdamas nepilnametis, yra teistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Pareiškėjos sūnus A. S. Telšių rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 23 d. sprendimu teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 146 straipsnio 2 ir 3 dalis, 250 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 3 dalį (plėšimas, atvira vagystė sunkinančiomis aplinkybėmis). Nusikaltimas nusikalstamos veikos padarymo metu pagal LR BK buvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, tai yra buvo tyčinis nusikaltimas, už kurį skirta bausmė 4 metai laisvės atėmimo su turto konfiskavimu. Dėl to, kad pareiškėjos sūnus yra teistas už sunkų nusikaltimą, ji kaip daugiavaikė motina, negali gauti antrojo laipsnio valstybinės pensijos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu iki 2003 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka naujajame LR BK nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo LR BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Pareiškėja dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo pirmą kartą kreipėsi 2005 m. Gyvenimo aprašyme pareiškėja minėjo tik apie 2002 m. ir 2004 m. sūnaus teistumus už smulkias vagystes. Iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gavus informaciją, paaiškėjo, kad sūnus A. S. teistas už daugiau nusikaltimų, kurių teistumai dar neišnykę. Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš sunkaus į nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, pagal šiuo metu galiojančio LR BK straipsnius, į teismą turėjo kreiptis nusikaltimą padaręs asmuo. Pareiškėjos sūnus A. S. į teismą nesikreipė. Šiuo metu to padaryti negali, nes yra miręs (mirė 2008 m. balandžio 9 d.). Tačiau jo šeima ar artimieji turi teisę net ir po jo mirties kreiptis į teismą dėl padarytos veikos perkvalifikavimo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. V4-96, kuriuo atsakyta teikti pareiškėjos, kaip daugiavaikės motinos, pagimdžiusios, išauginusios ir gerai išauklėjusios penkis ir daugiau vaikų, kandidatūrą antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus minėtą sprendimą, pareiškėja prašo atsakovę įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą skirti Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškėja Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė prašymą skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
Telšių rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 255 patvirtintų Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17¹ punktu, Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punktu, nusprendė neteikti pareiškėjos kandidatūros Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti. Skundžiamame 2019 m. sausio 15 d. sprendime Nr. V4-96 nurodyta, kad pareiškėjos sūnus A. S. teistas už sunkų nusikaltimą, nesvarbu, kad teistumas išnykęs.
Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją turi motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), išauginę (vaikų mirties atveju – ne mažiau kaip iki 8 metų) 5 ir daugiau vaikų. To paties 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad daugiavaikiams motinai arba tėvui antrojo laipsnio valstybinė pensija neskiriama, jeigu: 1) dėl jos (jo) piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, priklausomybės nuo azartinių lošimų, psichologinės, fizinės ar seksualinės prievartos prieš savo vaikus (įvaikius) naudojimo arba gaunamos valstybės paramos panaudojimo ne šeimos interesams bent vienas jos (jo), vaikas (įvaikis) auga ar augo socialinės rizikos šeimoje, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme; 2) bent vienam iš jos (jo) vaikų (įvaikių) yra ar buvo nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba), jis augo socialinės globos įstaigoje, išskyrus atvejus, kai vaikas (įvaikis) augo socialinės globos įstaigose dėl savo sveikatos būklės, reikalaujančios specialiosios specialistų priežiūros ir (ar) pagalbos, ar buvo įvaikintas, išskyrus atvejus, kai vaikus (įvaikius) įvaikino asmens sutuoktinis, ir (ar) jai (jam) buvo apribota tėvų valdžia, išskyrus atvejus, kai laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba) nustatyta dėl objektyvių aplinkybių (daugiavaikių motinos arba tėvo ligos ir pan.); 3) ji (jis) buvo nuteista (nuteistas) už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo vaikui (įvaikiui) ir šeimai ar nusikaltimo, susijusio su jos (jo) vaiko (įvaikio) sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu, padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne; 4) ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne (išskyrus atvejus, kai įvaikis už labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo); 5) ji (jis) ar bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą (išskyrus atvejus, kai daugiavaikiai motina arba tėvas nuteisti už nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų šio straipsnio 6 dalies 3 punkte, padarymą) ir teistumas yra neišnykęs arba nepanaikintas (išskyrus atvejus, kai įvaikis už nesunkių ar apysunkių nusikaltimų padarymą buvo nuteistas iki įvaikinimo).
Pareiškėjos G. B. S. gyvenimo aprašyme nurodyta, kad pareiškėja pagimdė ir išaugino aštuonis vaikus: šešias dukras bei du sūnus.
Atsakovas, atsisakydamas teikti daugiavaikės motinos kandidatūrą antrojo laipsnio valstybinei pensijai skirti, nurodė tai, jog pareiškėjos sūnus A. S. Telšių rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 23 d. sprendimu teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 ir 3 dalis, 250 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 3 dalį (plėšimas, atvira vagystė, sunkinančiomis aplinkybėmis). Nusikaltimas nusikalstamos veikos padarymo metu pagal šiuos straipsnius buvo priskiriamas prie sunkių tyčinių nusikaltimų, už kuriuos pareiškėjos sūnui buvo skirta 4 metų laisvės atėmimo su turto konfiskavimu bausmė.
Pareiškėja savo skunde akcentavo, kad tėvų atsakomybė ir priežiūra baigiasi vaikui tapus pilnamečiu, nepilnamečiui sudarius santuoką ir tapus emancipuotu (CK 3.194 straipsnio 4 dalis) ir jog tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės ar tapus veiksniu (CK 6.160 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad LR valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta sąlyga „išaugintas vaikas“ yra neapibrėžta laike, t. y. nesietina su pilnametyste, taip pat ši sąvoka nesietina su pareigos išlaikyti savo vaikus ar tėvų valdžios pabaiga, taipogi neturima omenyje vaiko tapimo veiksniu. Įstatymų leidėjas Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio nuostatose dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo daugiavaikiams motinai arba tėvui numatė tik privalomą išauginto vaiko minimalaus amžiaus kriterijų – jog vaiko mirties atveju, vaikas laikytinas išaugintu, jei turėjo ne mažiau kaip 8 metus. Taigi šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas.
Pareiškėjos skunde taip pat nurodoma, kad sūnaus A. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuojamos pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, o pagal 2000 metų Baudžiamąjį kodeksą šios veikos yra apysunkiai nusikaltimai. Pareiškėjos manymu, Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. B. šios aplinkybės iš viso nevertino, taip pat neįvertino to, kad 2008 m. sūnus A. mirė, o būtent tik jis galėjo kreiptis teismą dėl bausmės perkvalifikavimo. Pareiškėjos manymu, tokį kreipimąsi privalėjo inicijuoti Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja.
Pažymėtina, kad Nuostatų 17¹ punktas numato, kad Savivaldybės administracija neteikia Komisijai teikimo skirti antrojo laipsnio valstybines pensijas daugiavaikiams motinai arba tėvui, esant bent vienai Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytai aplinkybei. Taigi atsakovė neprivalėjo ir netgi neturėjo teisės atlikti kokius nors papildomus veiksmus dėl Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių pakeitimo (pašalinimo). Šiuo atveju atsakovei Valstybinių pensijų įstatymas ir Nuostatai nesuteikė tokios diskrecijos laisvės, jog ji savo iniciatyva galėtų kreiptis į teismą su teikimu dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo nuteistas pareiškėjos sūnus, perkvalifikavimo iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį nusikaltimą.
Sutiktina su atsakovės atsiliepime išsakyta pozicija, kad pareiškėjos sūnaus A. S. šeima ar artimieji turi teisę net ir po jo mirties kreiptis į teismą dėl padarytos veikos perkvalifikavimo, nes tokią praktiką formuoja Lietuvos Respublikos teismai, pvz., Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartyje (byla Nr. T-154-564/2015) pasisakė, kad nors prašymą dėl veikos perkvalifikavimo pateikė ne pats nuteistasis, kuris yra miręs, o jo motina, ir todėl svarstyti prašymo dėl veikos perkvalifikavimo teismas neturėtų pagrindo, tačiau šis perkvalifikavimas susijęs su kita juridinę reikšmę turinčia aplinkybe – veikos perkvalifikavimas susijęs su jau mirusio nuteistojo motinos teise pretenduoti į valstybinę pensiją, skiriamą daugiavaikei motinai, todėl svarstytinas.
Savivaldybių administracijos gali teikti Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos daugiavaikės motinos prašymą skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją, jei bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą ir teistumas yra neišnykęs arba nepanaikintas. Šiuo atveju pareiškėjos prašymu (teikimu) teismui perkvalifikavus nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas pareiškėjos sūnus, iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį nusikaltimą, nebebūtų taikomas Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkte numatytas antrojo laipsnio valstybinės pensijos neskyrimo pagrindas, dėl to, jog pareiškėjos sūnus A. S. buvo nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą.
Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkto dalis „<....> bent vienas jos (jo) išaugintas vaikas (įvaikis) nuteistas už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne <.....>“ neprieštarauja: a) Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams; b) Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai – „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“; c) Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai – „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjos prašymas ištirti Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio įstatymo normų taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012).
Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Telšių rajono savivaldybės administracija, priimdama 2019 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. V4-96, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdama sprendimą neteikti Valstybinių pensijų skyrimo komisijai teikimo dėl antrojo laipsnio valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjai, kaip daugiavaikei motinai, atsakovė tinkamai vadovavosi Nuostatų 17¹ punkto ir Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovę nagrinėti klausimą iš naujo.
Kartu konstatuotina, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyrius 2019 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 21R3-15(AG3-9/24-2019) išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos Genovaitės B. S. 2019 m. vasario 9 d. skundą ir pagrįstai nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą, todėl pareiškėjos skundas likusioje dalyje, kuria prašoma panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 21R3-15(AG3-9/24-2019), taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Dėl aukščiau minėtų priežasčių pareiškėjos reikalavimai yra netenkintini, skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl atmestinas ir reikalavimas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos G. B. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.