Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-87-797/2014, iškeltoje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovei valstybės įmonės (toliau VĮ) Lietuvos prabavimo rūmams (toliau ir LPR) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. Š. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovės VĮ Lietuvos prabavimo rūmų direktoriaus 2013-01-11 įsakymo Nr. 1K „Dėl įmonės veiklos organizavimo struktūrinių pertvarkymų“ dalį dėl struktūrinių pertvarkymų VĮ Lietuvos prabavimo rūmų Šiaulių filiale ir 2013-03-13 įsakymą Nr. 28K „Dėl darbo sutarties su I. Š. nutraukimo“; 2) pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo VĮ Lietuvos prabavimo rūmų Šiaulių filialo (duomenys neskelbtini) pareigų ir grąžinti ją į darbą; 3) priteisti jai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2013-03-21 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovės 7 200 Lt darbo užmokestį už papildomą darbą; 5) priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 1997-01-06 ieškovė dirbo VĮ Lietuvos prabavimo rūmuose. Iš pradžių dirbo (duomenys neskelbtini), vėliau buvo (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių filialo (duomenys neskelbtini). Kartu su ja dirbo dar du darbuotojai: A. V. ir V. P., ieškovės darbo funkcijos sutapo su šių darbuotojų darbo funkcijomis. Teigė, kad jos kvalifikacija buvo aukštesnė nei kitų darbuotojų. Tvirtina, kad nuo 2009 metų atsakovė ėmė dirbtinai kurti ekonomines sąlygas ir prielaidas būsimiems Šiaulių filialo struktūriniams pertvarkymams, darė jai moralinį spaudimą, jog ji savo noru nutrauktų darbo sutartį. 2013 m. sausio mėnesį ieškovei buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuo ji informuota, kad, vykdant atsakovės direktoriaus 2013-01-11 įsakymą dėl įmonės veiklos organizavimo struktūrinių pertvarkymų, nuo 2013-03-15 su ja bus nutraukta darbo sutartis. Kitiems darbuotojams V. P. ir A. V. buvo pasiūlytos kitos pareigos, o su ja 2013-03-13 įsakymu pagal Darbo kodekso (toliau DK) 129 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo nutraukta darbo sutartis. Mano, kad atsakovė nepagrįstai nusprendė atlikti Šiaulių filialo struktūrinius pertvarkymus. Ieškovės vertinimu, buvo pažeista jos pirmenybės teisė likti darbe. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2009 m. balandžio mėnesio ieškovė dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą – atliko (duomenys neskelbtini) funkcijas, atliko (duomenys neskelbtini) darbus, tačiau už šį darbą jai nebuvo mokamas darbo užmokestis. Dėl to, kad buvo neteisėtai atleista iš darbo, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, emocinę depresiją, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendė, kad įspėjimas atitiko DK 130 straipsnio reikalavimus, ir ieškovė su juo susipažino. Nurodė, kad po įvykdytų struktūrinių pertvarkymų atsakovės struktūra pakito, po pertvarkymų buvo atleisti ir kiti įmonės darbuotojai. Teismo vertinimu, struktūrinius pertvarkymus lėmė sumažėjusios darbų apimtys ir nuostolinga įmonės filialo veikla. Teismas, įvertinęs pareiginius nuostatus, sprendė kad ieškovės darbo funkcijos po struktūrinių pertvarkymų nebuvo perduotos buvusiam pavaldiniui. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės įspėjimo metu ir atleidimo dieną nebuvo galimybės siūlyti ieškovei kitą darbą, ir po atleidimo iš darbo ieškovė nedalyvavo atrankoje į Kauno filialo vadovo pareigas. Teismas, atsižvelgdamas į pareigybių reikalavimus, sprendė, kad reikalavimai abiems darbuotojams buvo vienodi, tačiau ieškovė turėjo galiojančią drausminę nuobaudą, o jos pavaldinys turėjo didesnę patirtį, atliekant ūkio subjektų patikrinimus, buvo universalesnis, turėjo aukštesnę kvalifikaciją kaip (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė dirbtinai sukūrė ekonomines sąlygas ir prielaidas Šiaulių filialo struktūriniams pertvarkymams, pažymėdamas, jog pati ieškovė pasiūlė vadovui daryti struktūrinius pertvarkymus. Nustatė, kad pati ieškovė siūlė panaikinti (duomenys neskelbtini) etatą, įsipareigodama užtikrinti tvarką ir švarą, ir nurodė, jog tą darbą atliko ir kitas darbuotojas, ir ieškovė neprašė darbdavio, kad jai būtų už tai mokama, o tvarkymas buvo atliekamas ieškovės tiesioginio darbo metu, nesant tiesioginio darbo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) I. Š. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės atkartojo savo ieškinio teiginius ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes. Teigė, kad įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo turinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, ji nebuvo supažindinta su direktoriaus 2013 m. sausio 11 d. įsakymu. Tvirtina, kad tik po jos atleidimo iš darbo, LR finansų ministerija pakeitė įmonės struktūrą. Nurodo, kad ji yra labiau socialiai pažeidžiama, nei buvęs pavaldinys, kuris buvo paliktas dirbti įmonėje. Mano, kad jos pareigybės sąrašas buvo platesnis, o kvalifikacija aukštesnė. Nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovė nedarė jai moralinio spaudimo ir dirbtinai nesukūrė sąlygų darbo sutarčiai nutraukti. Pabrėžia, kad jos darbo apimtys padidėjo, todėl jai turi būti atlyginta už papildomo darbo atlikimą.

Atsiliepdama į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė VĮ Lietuvos prabavimo rūmai prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad ieškovei buvo pasirašytinai įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą ir ieškovė žinojo ekonomines ir finansines aplinkybes. Pažymi, kad buvo atliekami realūs struktūriniai pertvarkymai. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais dėl jos socialinio pažeidžiamumo ir atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė atsisakė jai pasiūlyto darbo Kauno filiale, turi nuosavą būstą (duomenys neskelbtini) ir gyvena nuosavame name. Atsakovės vertinimu, ieškovės kvalifikacija nėra aukštesnė, ji atliko mažiau ūkio subjektų patikrinimų, turėjo mažiau praktinių įgūdžių bei galiojančią drausminę nuobaudą. Nesutinka su ieškovės teiginiais dėl moralinio spaudimo. Pabrėžia, kad pati ieškovė pasiūlė atsakovės vadovui naikinti (duomenys neskelbtini) etatą, prisiimdama atsakomybę palaikyti filialo švarą, ir filialo darbuotojų darbo apimtys žymiai sumažėjo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) I. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą

Darbuotojas, su kuriuo numatoma nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, turi būti apie tai įspėtas (DK 129 str. 1 d., 130 str. 1 d.). Atleidžiant darbuotojus dėl įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūrinių pertvarkymų, tokie pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu ir paprastai tik po tokio sprendimo priėmimo darbuotojai įspėjami apie būsimą darbo santykių pabaigą. DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą privaloma rašytinė forma. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytus turinio reikalavimus. Įspėdamas darbuotojus, darbdavys turi laikytis nustatytų įspėjimo turinio ir formos reikalavimų, jų nesilaikymas gali būti pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ar taikyti DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatytus teisinius padarinius. Tačiau ne kiekvienas nukrypimas nuo nustatytos darbuotojų įspėjimo tvarkos reiškia darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą. Pažymėtina, kad įspėjimo tikslas – informuoti darbuotoją apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, konkrečią darbo sutarties nutraukimo priežastį, laiką, atsiskaitymo tvarką, t. y. suteikti darbuotojo teisėms įgyvendinti reikalingą informaciją. Po įspėjimo įteikimo darbdavys įgyja pareigą siūlyti įspėtam darbuotojui laisvas darbo vietas (129 str. 1 d.), suteikti jam laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms (DK 130 str. 3 d.), o darbuotojas – teisę sutikti su darbo pasiūlymais ar jų atsisakyti, naudotis įstatymo nustatytos trukmės darbo laiku savarankiškoms kito darbo paieškoms, pranešti darbdaviui ir teikti dokumentus apie turimas garantijas (DK 131–134 str.) ir pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (DK 135 str.) ir pan. Dėl to teismas, spręsdamas, ar darbuotojas buvo tinkamai įspėtas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, net ir konstatavęs tam tikrus pažeidimus, kiekvienu atveju turėtų įvertinti nustatyto pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius darbuotojui ir tik priklausomai nuo to, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 6 d.) spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą neteisėtu (DK 297 str. 3 d.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovei pasirašytinai buvo įteiktas 2013 m. sausio 11 d. įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (3 tomas, 15 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, kadangi įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodytos atleidimo iš darbo priežastys ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, pažymint, kad dėl ekonominių priežasčių įmonėje yra atliekami struktūriniai pertvarkymai ir, vykdant 2013 m. sausio 11 d. įmonės direktoriaus įsakymą „Dėl įmonės veiklos organizavimo struktūrinių pertvarkymų“, yra optimizuojami darbuotojų etatai ir naikinama Šiaulių filialo (duomenys neskelbtini) pareigybė; nurodyta atleidimo iš darbo data – 2013 m. kovo 15 d.; nurodyta atsiskaitymo su ieškove tvarka, ieškovei sumokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Įspėjime taip pat nurodyta, kad per įspėjimo laikotarpį ieškovei bus suteiktas keturių valandų per darbo savaitę laisvas laikas nuo darbo naujo darbo paieškoms, už kurį bus mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Priešingai, nei teigia apeliantė, kad ji nebuvo tinkamai supažindinta su 2013 m. sausio 11 d. įmonės direktoriaus įsakymu „Dėl įmonės veiklos organizavimo struktūrinių pertvarkymų“, bylos duomenimis, ieškovė pasinaudodama savo asmeniniu slaptažodžiu kelis kartus prisijungė prie vidinės dokumentų ir pavedimų tvarkymo sistemos, todėl turėjo galimybes susipažinti su prieš tai minėtu įsakymu (1 tomas, 65, 66 b. l., 2 tomas, 4, 5 b. l.). Be to, ieškovė, užimdama (duomenys neskelbtini) pareigas, privalėjo pati aktyviai domėtis įmonės vadovo priimamais sprendimais, ir šios pareigos be kita ko, išplaukia iš (duomenys neskelbtini) pareigų pobūdžio ir pareigybės nuostatų, pagal kuriuos atsakovė privalėjo tinkamai organizuoti filialo veiklą (9.1 punktas), laiku ir kokybiškai vykdyti LPR direktoriaus įsakymus, direktoriaus pavaduotojo, skyriaus viršininko pavedimus ir nurodymus (9.35 punktai, 1 tomas, 11–12 b. l.) ir pan.

Pažymėtina, kad pagal atsakovės 2009 m. vasario 18 d. direktoriaus įsakymą dėl įmonės vidaus tvarkos taisyklių keitimo, su kuriuo buvo susipažinusi ir apeliantė (3 tomas, 59 b. l.), darbuotojas, gavęs kontoros priemonėmis įsakymą, yra laikomas supažindintu su dokumentu (3 tomas, 58 b. l.).

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apeliantė buvo tinkamai įspėta apie būsimą darbo sutarties nutraukimą.

Be to, kasacinis teismas išaiškino, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008; kt.).

Dėl struktūrinių pertvarkymų

Teisėjų kolegija pažymi, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po įvykdytų struktūrinių pertvarkymų atsakovės struktūra pakito, buvo panaikintas Šiaulių filialas, ir liko trys iš keturių filialų. Teismas taip pat nustatė, jog po pertvarkymų buvo atleisti ir kiti įmonės darbuotojai. Prieš tai minėtas teismo išvadas patvirtina bylos medžiaga (2 tomas, 156–157, 172–173 b. l.).

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad atsakovės struktūra realiai pakito, struktūriniai pertvarkymai buvo įforminti atitinkamais sprendimais ir buvo realiai vykdomi. Pažymėtina, kad kolegija neturi įgaliojimų vertinti prieš tai minėtų struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar atsakovė pagrįstai sumažino filialų ir darbuotojų skaičių, kadangi tai nėra teismo kompetencija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati apeliantė, būdama filialo vadove, nuolat informuodavo atsakovę apie žymiai sumažėjusias darbo apimtis (1 tomas, 80, 121 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad struktūriniai pertvarkymai nebuvo fiktyvūs, apėmė ne tik atsakovės pareigas, buvo žymiai platesnės apimties, ir jais nebuvo siekiama pagrįsti darbo sutarties su apeliante nutraukimą.

Dėl darbuotojo kvalifikacijos vertinimo

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad turi aukštesnę kvalifikaciją, nei paliktas dirbti darbuotojas A. V..

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog apeliantės pareigybių sąrašas yra platesnis, nereiškia, kad ji yra aukštesnės kvalifikacijos darbuotoja, kadangi kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo tam tikram darbui laipsnis, ir ją parodo darbuotojo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, sukaupta (įgyta) patirtis, reikalinga dirbti tam tikrą darbą.

Visų pirma, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus, kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Apeliantė skunde nepaneigė aplinkybių, kad tiek jai, tiek A. V. buvo nustatyti tie patys kvalifikaciniai reikalavimai.

Antra, vertinant darbuotojų kvalifikaciją svarbu atsižvelgti ne tik į atliekamų funkcijų apimtį, bet ir įvertinti pavesto darbo atlikimo kokybę, darbo patirtį, darbui reikalingų įgūdžių turėjimą ir įgijimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantei buvo ne kartą skirtos drausminės nuobaudos ir atleidžiant apeliantę iš darbo ji turėjo galiojančią drausminę nuobaudą (DK 243 str.), kurios pagrįstumas buvo įvertintas Darbo ginčo komisijos (1 tomas, 91, 92, 94 b. l., 2 tomas, 29–30 b. l.).

Trečia, apeliantė neneigia aplinkybių, kad po struktūrinių pertvarkymų pakito atsakovės veiklos koncentracija ir prioritetas buvo teikiamas darbuotojo praktiniams įgūdžiams, tarp jų: ūkio subjektų patikrinimo įgūdžiams ir patirčiai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. atliko žymiai daugiau ūkio subjektų patikrinimų (1 tomas, 115, 2 tomas, 116 b. l.).

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius, kad apeliantė atleidimo iš darbo metu buvo labiau socialiai pažeidžiama. Apeliantė savo didesnį pažeidžiamumą grindžia aplinkybe, kad ji turėjo teikti materialinę paramą savo pilnametei dukteriai, studijuojančiai universitete. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neparodo didesnio apeliantės socialinio pažeidžiamumo, kadangi apeliantės duktė yra pilnametė ir apeliantė nepateikė duomenų, kad jos duktė dėl objektyvių sąlygų negalėjo pasinaudoti galimybėmis gauti paskolą studijoms, įsidarbinti ar t. t. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. spalio 23 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovės atstovė siūlė apeliantei užimti pareigas Kauno filiale su 45 proc. priemoka, tačiau atsakovė į pasiūlymą nereagavo (2 tomas, 116 b. l.), nurodydama, jog jei nebuvo pasiūlyta darbo vieta (duomenys neskelbtini), kur ji turi būstą (3 tomas, 19 b. l.). Bylos duomenimis, atsakovė nuo 2013-07-03 įsidarbino kitoje įmonėje (2 tomas, 127 b. l., 3 tomas, 20 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys paneigė apeliantės teiginius dėl jos didesnio socialinio pažeidžiamumo, ir abiem darbuotojams turint tą pačią pirmenybės teisę likti dirbti, atsakovė, papildomai įvertinusi kitus kriterijus: darbo įgūdžius, naudingą patirtį, turėtas drausmines nuobaudas ir t. t., turėjo teisę rinktis, su kuriuo iš darbuotojų nutraukti darbo sutartį.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės turimas (duomenys neskelbtini) išsilavinimas nepagrindžia aplinkybių, jog apeliantė turėjo pirmenybės teisę prieš A. V. likti dirbti, kadangi atsakovė nenustatė tokio minimalaus kvalifikacinio reikalavimo (1 tomas, 10, 95 b. l., 4 pareigybių punktai), ir tik darbdavys galėjo spręsti, ar tai yra privalumas.

Dėl apmokėjimo už papildomą darbą

Apeliantė skunde nurodo, kad atliko papildomas (duomenys neskelbtini) funkcijas, ir mano, jog darbdavys turi sumokėti 7200 Lt darbo užmokestį už papildomą darbą.

Byloje nustatyta, kad 2009-03-23 apeliantė surašė tarnybinį pranešimą LPR direktoriui, siūlydama naikinti (duomenys neskelbtini) etatą, kadangi Šiaulių filiale 2009 m. sausio, vasario, kovo mėnesiais dvigubai sumažėjo darbo apimtis, ir įsipareigojo užtikrinti filialo švarą ir tvarką, kurią palaikys filialo darbuotojai (1 tomas, 121 b. l.). Iš pranešimo turinio matyti, kad atsakovės tarnybų vadovai pritarė ieškovės siūlymui.

Sudarydami darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas susitaria, kokį konkretų darbą dirbs arba kokias pareigas eis darbuotojas ir kaip jam už tai bus atlyginama (DK 93 str.). Jei darbuotojui pavedama atlikti darbo sutartimi nesulygtą darbą, už jį turi būti mokama papildomai (DK 197 str. 1 d.).

Taigi, už darbą darbuotojui mokama proporcingai daugiau, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma.

Visų pirma, pati apeliantė minėtame tarnybiniame pranešime nurodė, kad darbo mastas sumažėjo pusiau.

Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad darbdavys atliko kokius nors aktyvius veiksmus, kuriais būtų išreiškęs savo valią, jog sutinka ir pritaria ieškovės darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimui.

Trečia, tai, kad apeliantė sutiko palaikyti filialo švarą ir užtikrinti tvarką, nesuponuoja išvados, jog apeliantė perėmė ir visiškai atliko visas (duomenys neskelbtini) v funkcijas, ir jos darbo mastas padidėjo.

Ketvirta, apeliantei pagal pareigas priklausė duoti privalomus nurodymus filialo darbuotojams ūkiniais klausimais (1 tomas, 11 b. l., pareigybės nuostatų 9.12 punktas).

Pagal LPR direktoriaus 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymu patvirtinto „Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių bei užduočių, susijusių su darbuotojų sauga ir sveikata, sudarant filiale saugias ir nekenksmingas darbo sąlygas, sąrašo“ 14 punktą (duomenys neskelbtini) priklausė užtikrinti švarą ir tvarką patalpose, taip pat aprūpinti darbuotojus asmens higienos priemonėmis (15 punktas) (1 tomas, 123–124 b. l.).

Penkta, bylos nagrinėjimo metu apeliantė nurodė, kad darbdavys neįpareigojo jos atlikti (duomenys neskelbtini) darbų, tai buvo tik jos sprendimas, ir darbas buvo atliekamas apeliantei turint laisvo laiko (3 tomas, 21 b. l.).

Šešta, byloje nustatyta, kad apeliantė negalėjo (duomenys neskelbtini) filialo patalpų dalies, nes neturėjo rakto nuo revizorių patalpų (3 tomas, 25 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertindama bylos aplinkybes, sprendžia, kad darbdavys neturėjo papildomai mokėti už funkcijas, kurios buvo deleguotos apeliantei pagal pareigas, ir byloje nėra duomenų, jog darbdavys pavedė apeliantei atlikti kitas papildomas funkcijas, nesusijusias su pagrindinėmis.

Dėl moralinio spaudimo

Bylos duomenimis, 2011 m. liepos 19 d. LPR direktoriaus įsakymu ieškovei buvo leista išeiti kasmetinių atostogų nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. (1 tomas, 48 b. l.), o 2011 m. liepos 21 d. įsakymu, iškilus gamybiniam būtinumui, buvo atšauktas prieš tai minėtas įsakymas (1 tomas, 49 b. l.).

Apeliantė mano, kad buvo pažeistos DK 174 straipsnio nuostatos, pagal kurias perkelti kasmetines atostogas leidžiama tik darbuotojo prašymu arba sutikimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2011 m. liepos 21 d. įsakymu ieškovės kasmetines atostogos nebuvo perkeltos, ieškovė nebuvo atšaukta iš kasmetinių atostogų ir nebuvo apribota jos galimybė gauti atostogas, todėl darbdavys, esant gamybiniam būtinumui ir ieškovei dar neišėjus kasmetinių atostogų, priimdamas 2011 m. liepos 21 d. įsakymą, nepažeidė DK normų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantei buvo nuolat suteikiamas laikas pailsėti ir darbingumui susigrąžinti (kasmetinės atostogos) (1 tomas, 97–114 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog 2012 m. gegužės 11 d. buvo priimtas LPR direktoriaus įsakymas dėl darbuotojų komandiruotės į (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad buvo pažeistos apeliantės teisės. Iš įsakymo turinio matyti, kad darbuotojų susirinkime buvo pavesta dalyvauti taip pat ir Kauno, Klaipėdos, Vilniaus filialų darbuotojams, ir jiems buvo sumokėti dienpinigiai ir kitos kelionės išlaidos (1 tomas, 38 b. l.). Apeliantės teiginiai, kad kitiems filialo vadovams reikėjo įveikti mažesnį atstumą iki darbuotojų susirinkimo vietos, laikytini deklaratyviais ir nepagrindžiančias įsakymo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, todėl plačiau neanalizuojami.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.