- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-16
- Bylos Nr.
- e2S-205-413/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21949-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Transaibė“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-29083-894/2017 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transaibė“ dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. S. pateikė ieškinį atsakovei UAB „Transaibė“, kuriuo prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu tarp UAB „Transaibė“ ir V. S. 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytą Susitarimą dėl žalos atlyginimo Nr. 16/09-28/1, dalyje dėl 17 483 Eur žalos atlyginimo.
2. Ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. ieškovas įsidarbino pas atsakovę vairuotoju-ekspeditoriumi ir pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. 2016 m. liepos 2 d. komandiruotės Olandijoje metu ieškovas pateko į autoįvykį, o jo vairuojama atsakovei priklausanti transporto priemonė buvo apgadinta. Ieškovas savo kaltę pripažino ir sutiko atlyginti darbdaviui žalą pasirašydamas ginčijamą 2016 m. rugsėjo 28 d. Susitarimą Nr. 16/09-28/1 dėl 24 483 Eur žalos atlyginimo. Žala buvo išskaitoma iš ieškovo darbo užmokesčio iki pat darbo sutarties su atsakove nutraukimo – 2017 m. rugsėjo mėn. Šiuo metu neatlyginta 17 483 Eur dydžio žala. Ieškovo nuomone, atsakovei sumokėta 7000 Eur suma yra pakankama atlyginti atsakovės patirtus nuostolius dėl automobilio apgadinimo, todėl likusioje dalyje Susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi ieškovo V. S. ieškinį atsisakė priimti ir išaiškino ieškovui, kad dėl ieškinyje reiškiamų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokestį jis turi kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje yra ieškovo darbovietė.
4. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – DK) 220 straipsnio 1 dalimi, darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis.
5. Sistemiškai aiškinant minėtas DK nuostatas, teismas sprendė, kad darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, išskyrus darbo ginčus dėl teisės, susijusius su streiku ar lokautu, kuriems nėra privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka. Kartu su ieškiniu nėra pateiktas darbo ginčų komisijos sprendimas. Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovas nepasinaudojo ginčo išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka, dėl ko yra pagrindas pateiktą ieškinį atsisakyti priimti.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovas V. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Tarp šalių kilusio ginčo negalima pripažinti individualiu darbo ginču, nes privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka yra taikoma tik tiems ginčams, kurie yra priskirtini individualių darbo ginčų kategorijai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog individualaus darbo ginčo sąvoka yra įtvirtinta LR DK 185 straipsnyje ir apibrėžiama kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, šis nesutarimas nagrinėjamas LR DK XIX skyriuje nustatyta tvarka. Taigi išskirtinis individualaus darbo ginčo požymis yra tai, kad šio ginčo šalis sieja darbo teisiniai santykiai ir ginčas yra kilęs įgyvendinant iš šių santykių kilusias teises ir pareigas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017). Ginčo situacijoje šalys nėra saistomos darbo teisinių santykių, nes darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2017 m. rugsėjo mėnesį, taigi, neegzistuoja išskirtinis individualaus darbo ginčo požymis.
1.2. Ieškovas prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu susitarimą, t. y. ginčas yra kilęs dėl civilinio pobūdžio santykių ir ieškinys reiškiamas sandorio negaliojimo instituto pagrindu. Sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota ir yra gausi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, ieškovas siekia, kad teismas pripažintų šalių sudarytą Susitarimą iš dalies negaliojančiu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. Byloje sprendžiamas nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl to, jog ieškovas, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kai ieškiniu yra ginčijamas susitarimas dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
9. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, privalo su prašymu kreiptis į darbo ginčų komisiją (DK 220 straipsnio 1 dalis). Tai yra, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas pirmiausia turėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją ir tik nesutikdamas su jos sprendimu – į teismą.
10. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos realizavimu įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 straipsnio 2 punktas).
11. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme (toliau – DK įgyvendinimo įstatymas) numatyta, kad naujasis darbo kodeksas įsigalioja nuo 2017 m. liepos 1 d. Taigi ir DK nuostatos, reglamentuojančios individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, yra taikomos nuo 2017 m. liepos 1 d. Jeigu tarp darbuotojo ir darbdavio kilo nesutarimas dėl tam tikrų abipusių teisių ir pareigų iki DK įsigaliojimo, bet darbuotojas jo manymu pažeistas teises nusprendė ginti jau po DK įsigaliojimo, tokiu atveju darbuotojas turėtų vadovautis naujojo DK nuostatomis, reglamentuojančiomis individualių darbo ginčų nagrinėjimo procedūrą. Taigi, individualaus darbo ginčo inicijavimui ir nagrinėjimo procedūrai neturi reikšmės, kada pasireiškė manomas teisės pažeidimas ar kada tarp šalių nutrūko darbo santykiai, o esminė aplinkybė yra ta, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. inicijuojant ginčą ir jį nagrinėjant būtina vadovautis nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusia darbo ginčų nagrinėjimo tvarka.
12. Individualaus darbo ginčo sąvoka yra įtvirtinta DK 213 straipsnio 3 dalyje ir apibrėžiama kaip nesutarimas tarp darbuotojo ar kitų darbo santykių dalyvių, iš vienos pusės, ir darbdavio, iš kitos pusės, kylantis sudarant, keičiant, vykdant ar nutraukiant darbo sutartį, taip pat dėl darbo teisės normų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo darbo santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo ginčo šalimi laikomas ir buvęs darbdavys. Taigi išskirtinis individualaus darbo ginčo požymis yra tai, kad šio ginčo šalis sieja darbo teisiniai santykiai ir ginčas yra kilęs įgyvendinant iš šių santykių kilusias teises ir pareigas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).
13. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovą V. S. ir atsakovę UAB „Transaibė“ nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo siejo darbo teisiniai santykiai, t. y. ieškovas atsakovės įmonėje dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi, su kuriuo buvo sudaryta ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Remiantis minėta materialinės atsakomybės sutartimi, dėl ieškovo kaltės užsienyje 2016 m. liepos 2 d. įvykusio autoįvykio metu apgadinus atsakovei priklausančią transporto priemonę, darbuotojas su darbdaviu 2016 m. rugsėjo 28 d. pasirašė Susitarimą, kuriuo nustatė transporto priemonei padarytos žalos dydį – 24 483 Eur, suderino žalos atlyginimo grafiką, kurį ieškovas vykdė iki darbo sutarties nutraukimo. Ieškovo vertinimu, jis pagal minėtą susitarimą yra atlyginęs 7000 Eur dydžio žalą, kuri visiškai padengė atsakovės patirtus nuostolius, dėl to likusioje dalyje – dėl 17 783 Eur žalos atlyginimo susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu, kadangi atsakovė nepateikė jokių įrodymų, iš ko susidėjo jai padaryta žala. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl kiekvienos įmokos mokėjimo pasirašė po atskirą vekselį, kaip prievolės užtikrinimo priemonę, todėl pripažinus iš dalies sandorį negaliojančiu, turi būti panaikinti ir vekseliai, kurie laikytini išvestinėmis ieškovo prievolėmis.
14. Tokiu būdu, bylos duomenys patvirtina, kad apie ginčijamą susitarimą ieškovui buvo žinoma nuo jo pasirašymo dienos – 2016 m. rugsėjo 28 d. Šalis tuo metu siejo darbo teisiniai santykiai, ieškovas vykdė ginčijamą Susitarimą, tačiau teigia, jog jį pasirašė ne laisva valia, o buvo ekonomiškai spaudžiamas sutikti su darbdavio nurodytu žalos dydžiu, grasinant, jog ieškovas bus atleistas iš darbo.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju šalis anksčiau siejo darbo teisiniai santykiai, tačiau šiuo atveju iškilęs ginčas turėtų būti nagrinėjamas vadovaujantis civilinės teisės, bet ne darbo teisės normomis, t. y. ieškovas, prašydamas pripažinti susitarimą negaliojančiu, ginčija ir patį žalos dydį, ir jo sudarymo aplinkybes. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai). Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK, kuriame įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
16. Nagrinėjamu atveju turi būti nustatinėjamas ne tik materialinės žalos dydis, tačiau ir Susitarimo sudarymo aplinkybės, nes ieškovas ginčija Susitarimą vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.91 straipsnio nuostatomis, o tokio reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas Darbo ginčo komisijos kompetencijai. Be to, iš ieškinio turinio galima spręsti, jog atsakovei pateikus visus bylai išnagrinėti reikalingus dokumentus, ieškovas galimai pareikš naujus, kaip jis pats teigia, išvestinius iš pagrindinio reikalavimus, prašydamas pripažinti negaliojančiais vekselius, kurių nagrinėjimas taip pat nepriskiriamas Darbo ginčo komisijos kompetencijai.
17. Atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nesilaikė įstatymo nustatytos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kad ginčas kilo iš darbo teisinių santykių ir kad tarp šalių kilęs ginčas yra individualus darbo ginčas.
18. CPK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismams nagrinėti šio Kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jeigu iškyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme (CPK 24 straipsnio 2 dalis).
19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 220 straipsnio ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, dėl ko nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį.
20. Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, kurio tikslas užkirsti kelią proceso vilkinimui (CPK 6 straipsnis), nagrinėjamu atveju iškilus abejonių dėl ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ši byla nagrinėtina tiesiogiai teisme (CPK 24 straipsnio 2 dalis).
21. Apibendrinant tai, kas nurodyta, netinkamas materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir ieškovo V. S. ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transaibė“ dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.