Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „E“, uždaroji akcinė bendrovė „D“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Departamentui pareigos priimant Ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pabrėžė, jog Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „E“ ir UAB „D“ atsiliepimų į skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128451, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „E“ statinių dažytoju, Departamento paskirtam išorės paslaugų teikėjui (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. rugsėjo 21 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. rugsėjo 27 d. Departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760292884, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 24 d.

2024 m. vasario 24 d. Departamente gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2402-LLGD-1441 leisti pakeisti darbdavį ir darbo funkciją ir dirbti UAB „D“ plataus profilio statybininku.

2024 m. kovo 7 d. Departamente gautas UAB „E“ pranešimas, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta.

2024 m. gegužės 23 d. Departamentas priėmė Ginčijamą sprendimą.

Pažymėtina, jog UAB „E“ tarpininkavimo rašte dėl leidimo gyventi išdavimo Nr. 20230525-095592 nurodyta, jog UAB „E“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui statinių dažytoju (713101), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (4120), numatant mokėti mėnesinį darbo užmokestį – 850,00 Eur. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėjui 2023 m. gruodžio – 2024 m. kovo mėnesiais nebuvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis bei, kad darbo sutartis, pareiškėjo sudaryta su UAB „E“ yra nutraukta. Šios aplinkybės nustatytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis.

Departamentas priėmė Ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei tuo pagrindu, jog nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. Ginčijamo sprendimo motyvuose nurodoma, jog duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „E“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. kovo 6 d. ir nei vieną mėnesį asmeniui nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850,00 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui per 3 mėnesių darbo UAB „E“ laikotarpį nemokėtas joks darbo užmokestis, tai reiškia, kad pareiškėjas UAB „E“ faktiškai nedirbo. Atsižvelgiant į tai Ginčijamame sprendime konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti Leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 24 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA (nuo 2023 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatyta 840 Eur MMA, 924 Eur MMA nustatyta nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. kovo 6 d. pareiškėjui nebuvo mokamas joks darbo užmokestis, todėl akivaizdu, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 1 MMA. Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje (Sodroje) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir darbdavio teikiama informacija, kuriuos, be kita ko, patvirtina ir skunde nurodytos aplinkybės.

Darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo mokamas ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA darbo užmokestis (darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas), o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

Įrodymų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl Leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad UAB „E“, pateikusi Departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui ir mokėti jam darbo užmokestį, nesilaikė savo įsipareigojimų, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes, jokiomis teisinėmis priemonėmis nesiekė, kad darbdavys laikytųsi prisiimtų įsipareigojimų. Be to, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Ginčijamo sprendimo motyvas, kad kreipdamasis dėl Leidimo, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to su asmeniu yra nutraukta darbo sutartis, yra pagrįstas. Tai yra pagrindas panaikinti Leidimą Ginčijamame sprendime nurodytais pagrindais.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas panaikintas trimis savarankiškais pagrindais. Skunde nurodomi argumentai dėl pareiškėjui sukeliamų neigiamų pasekmių ar Ginčijamo sprendimo proporcingumo yra pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes atsakovui nustačius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, atsakovas turėjo imperatyvą panaikinti atitinkamą leidimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog Departamentas ignoravo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas, pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį bei priėmė Ginčijamą sprendimą neišsprendęs prašymo dėl darbdavio pakeitimo, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas darbo santykius nutraukė Departamentui dar neišnagrinėjus jo pateikto prašymo dėl darbdavio pakeitimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje darbo sutarties nutraukimas vertinamas kaip imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2362-662/2023). Taigi pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

Apibendrinus, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Ginčijamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.