- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-23
- Bylos Nr.
- 2A-964/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-08196-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Varpas – 154“
- Atsakovas
- biudžetinės įstaigos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- notarė O
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Varpas – 154“ ir atsakovo biudžetinės įstaigos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-885-372/2013 pagal nurodyto ieškovo ieškinį paminėtam atsakovui dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl dalies sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo (trečiasis asmuo – notarė O. J.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Varpas – 154“ 2010 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui BĮ Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba, NCT), CK 6.154, 6.189, 6.222 straipsnių pagrindais prašydamas nutraukti 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities viršininko (toliau – Apskrities viršininkas) įgalioto asmens Šiaulių apskrities viršininko Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – Žemėtvarkos skyrius) vedėjo bei ieškovo UAB „Varpas – 154“, ir taikyti restituciją (I b. t., 2 – 4 l.).
Nurodė, kad 2006 m. kovo 31 d. ieškovas ir Lietuvos Respublikos valstybė (toliau – Valstybė), atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko A. Š. bei Žemės tvarkymo departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, sudarė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas išsimokėtinai nupirko 2,0160 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 2901-0023-0432, esantį Šiauliuose, Ragainės g. 73A, kurio kaina buvo 800 000 Lt, kurios 8.2 punkte šalys susitarė, kad, ieškovui neįvykdžius Sutartyje numatytų įsipareigojimų, šalys įsipareigoja ją nutraukti, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigojo atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo nuostolius dėl šios sutarties neįvykdymo (toliau – Sutartis, ginčo sutartis); ieškovas 2006 m. kovo 6 d. sumokėjo 160 000 Lt, o vėlesniais mokėjimais sumokėjo bendrą 116 089,70 Lt sumą (iš viso – 276 089,70 Lt). Ieškovo teigimu, nesumokėjęs pagal Sutartį eilinių priklausančių mokėti įmokų, 2010 m. rugpjūčio 23 d. jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas nutraukti Sutartį, tačiau atsakovas 2010 m. rugsėjo 14 d. rašte nurodė, kad, nesant nustatyto teisės aktų pagrindo ir tvarkos, jis negali nutraukti Sutarties šalių susitarimu, todėl jis buvo priverstas kreiptis į teismą dėl Sutarties nutraukimo teismine tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba priešieškiniu prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms, 2006 m. kovo 31 d. Sutarties 8.2 punktą; tęsti Sutartį ir priteisti iš ieškovo už laikotarpį iki 2010 m. lapkričio 30 d. pradelstų sumokėti 91 430 Lt įmokų, 21 028,50 Lt palūkanų ir 38 559,31 Lt delspinigių bei metines procesines palūkanas (I b. t., 30 – 34 l.), o
Nurodė, kad ieškovas UAB „Varpas – 154“ iš esmės pažeidė Sutartį, nes nuo 2009 m. sausio 2 d. nevykdo įsipareigojimų valstybei, praleido periodinių įmokų mokėjimo terminą, nemoka sutartyje nustatytų palūkanų ir delspinigių, o valstybė dėl šios sutarties nevykdymo patyrė nuostolių, negavo planuotų pajamų, kurias tikėjosi gauti, todėl pagrįstai reikalauja tęsti sutartį ir priteisti pradelstą įsiskolinimą su palūkanomis ir delspinigiais. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities viršininkas 2006 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-434 leido parduoti valstybės žemės sklypą Ragainės g. 73A, sutarties projekte nurodytomis sąlygomis, tačiau Sutarties projekte nebuvo aptarta sąlyga, išdėstyta Sutarties 8 punkte, kuriame nurodyta: „jei pirkėjas neįvykdo šioje sutartyje numatytų sutartinių įsipareigojimų, šalys įsipareigoja šią pirkimo – pardavimo sutartį nutraukti, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo nuostolius dėl šios sutarties nevykdymo“, kuri buvo įrašyta Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui ir UAB „Varpas – 154“ direktorei pasirašant sutartį Šiaulių miesto pirmajame notarų biure, ir neišku, kieno iniciatyva minėta sąlyga atsirado Sutartyje.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi perdavė nagrinėti pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Varpas – 154“ ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai ir trečiajam asmeniui notarei O. J. dėl 2006 m. kovo 31 d. Sutarties nutraukimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui bei trečiajam asmeniui dėl 2006 m. kovo 31 d. sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir niekine (I b. t., 85, 86 l.).
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba Šiaulių apygardos teisme patikslintu priešieškiniu, prašė pripažinti niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms 2006 m. kovo 31 d. Sutarties 8 punkto antrąją dalį; tęsti sutartį ir priteisti iš ieškovo už laikotarpį iki 2010 m. lapkričio 30 d. pradelstų sumokėti 137 145 Lt įmokų, 30 171,30 Lt palūkanų ir 38 559,31 Lt delspinigių bei metines procesines palūkanas (I b. t., 122 – 127 l.).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu buvo patenkinęs ieškovo ieškinį, atmetęs atsakovo priešieškinį bei nutraukęs 2006 m. kovo 31 d. sutartį, o pritaikydamas restituciją, įpareigojęs šalis grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal nutrauktą sutartį, t. y. grąžinti ieškovui 276 089,70 Lt, o atsakovui – 2,0160 ha ploto žemės sklypą Šiauliuose, Ragainės g. 73A (I b. t., 137 – 141 l.). Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas (I b. t., 175 – 181 l.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, kasacinį skundą, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį ir bylą perdavė Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo (II b. t., 71 – 79 l.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami sprendimą patenkinti ieškinį, neatsižvelgė į valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius aspektus ir priėmė neteisėtus sprendimus; ginčą nagrinėję teismai kasatoriaus priešieškinį atmetė iš esmės tais argumentais, kuriais buvo tenkintas ieškovo ieškinys, dėl priešieškinio reikalavimų plačiai nepasisakydamas; priimdami skundžiamus sprendimus, teismai netinkamai taikė valstybinės žemės perleidimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai tenkino ieškinį, neišnagrinėjo kasatoriaus priešieškinio iš esmės, neatskleidė bylos esmės, padarė esminių teisės normų pažeidimų, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
Ieškovas po bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006 m. kovo 31 d. Sutartį; taikyti restituciją; priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtus 276 129,70 Lt (II b. t., 132 – 136 l.). Nurodė, kad sutarties 8 punkto sąlyga jam buvo esminė, ir jos nesant jis Sutarties nesudarytų, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, sudarant 2006 m. kovo 31 d. sutartį, valstybei priklausantis žemės sklypas buvo įsigytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, tokiu būdu veikiant, sudaryti sandoriai yra niekiniai, prašė 2006 m. kovo 31 d. sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į ieškovo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašė jį atmesti (III b. t., 2 – 9 l.). Nurodė, kad Sutarties 8 punkto sąlyga, kuri nebuvo aptarta sutarties projekte, suteikė vienai šaliai privilegijuotą padėtį kitos šalies ir kitų asmenų, įsigyjančių naudojamus kitos paskirties valstybinės žemės sklypus, atžvilgiu, todėl tokia sąlyga pažeidžia civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principą, kadangi sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančiu kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies; pripažinus Sutarties 8 punkto negaliojančiu, Sutarties likusios sąlygos atitiktų sutarties projektą ir neprieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba Šiaulių apygardos teisme prašymu dėl priešieškinio patikslinimo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia Sutarties 8.2 punktą, prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms; priteisti iš ieškovo visą skolą už žemę (572 079,85 Lt), 2 procentų palūkanas už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. (64 511,82 Lt) ir 0,05 proc. delspinigių, susidariusių 2013 m. rugpjūčio 22 d. (138 074,05 Lt) bei metines procesines palūkanas (II b. t., 111 – 119 l.). Nurodė, kad ieškovo pradelstos skolos suma yra pakankamai didelė, todėl, siekiant užtikrinti kreditoriaus interesus, yra pagrindas reikalauti sumokėti visą kainą, nes yra reali grėsmė, kad, prisiteisus dalį skolos, likusio įsiskolinimo išieškojimas taptų sudėtingas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo priešieškinio patikslinimą ieškovas prašė jį atmesti (II b. t., 126 – 131 l.). Nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis nenumato atsakovo Valstybės galimybės reikalauti sumokėti už žemės sklypą visą sutartyje nurodytą sumokėtą sumą, nesuėjus skolos grąžinimo terminui, be to, ši sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia, o byloje taikytina restitucija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė ieškinį, o atsakovo priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento šalių 2006 m. kovo 31 d. sudarytos Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkto 2 papunktyje numatytą sąlygą, pagal kurią, jei pirkėjas neįvykdo šioje sutartyje numatytų sutartinių įsipareigojimų, šalys įsipareigoja šią pirkimo – pardavimo sutartį nutraukti, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl šiuos sutarties neįvykdymo, priteisė iš ieškovo atsakovui 362 621,35 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 362 621,35 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, ir atmetė kitą priešieškinio dalį dėl 319 915 Lt įmokų, likusių už ginčo žemės sklypą, bei 92 049,37 Lt delspinigių priteisimo (III b. t., 25 – 29 l.).
Teismas nurodė, kad 2006 m. kovo 31 d. tarp ieškovo UAB „Varpas-154“ ir Valstybės (atstovaujamos Apskrities viršininko) buvo sudaryta Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas (pirkėjas) įsigijo iš Valstybės (pardavėjo) 2,0160 ha dydžio žemės sklypą, esantį Šiauliuose, Ragainės g.73A, už 800 000 Lt sumą išsimokėtinai per 15 metų, paskutinę išmoką sumokant 2020-01-15, pagal Sutarties 8.2 punkto sąlygą, UAB „Varpas-154“ neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, šalys įsipareigoja ją nutraukti, grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal sutartį, o UAB „Varpas-154“ įsipareigojo atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl šios sutarties neįvykdymo.
Teismas pažymėjo, kad Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektas buvo paruoštas 2005 m. gruodžio 8 d., ieškovo atstovė sutiko su žemės sklypo pirkimo sąlygomis, tai patvirtino 2005 m. gruodžio 20 d. savo parašu; jokie prierašai ar pastabos šiame projekte nebuvo atliekami, taigi abi šalis tenkino sutarties sąlygos, išdėstytos projekte; tačiau sudarant Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį 2006 m. kovo 31 d. pas notarą, joje buvo nurodytas 8.2 punktas, kuriame nustatyta sąlyga, kad, pirkėjui neįvykdžius šioje sutartyje numatytų sutartinių įsipareigojimų, šalys įsipareigoja šią pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti, grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl šios sutarties neįvykdymo. Teismas sprendė, kad nurodytas sutarties 8 punkto 2 papunktis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 nustatytai tvarkai, nes pirkimas-pardavimas galėjo būti atliekamas tik pagal sutarties projekte nurodytas sąlygas, ir bet kokios kitos sutarties sąlygos, prieštaraujančios suderintam projektui, laikytinos neteisėtomis ir niekinėmis (CK 1.78 str.).
Teismas konstatavo, kad gali būti pripažinta niekine tik Sutarties dalis, kuri prieštarauja Šiaulių apskrities viršininko 2006 d. vasario 3 d. įsakyme Nr. V-434 2 punkte nustatytai tvarkai - leidimui parduoti pagal individualiu turto vertinimu apskaičiuotą kainą, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte (pridedama) nurodytomis sąlygomis, kadangi jos šalys jau vykdė Sutartį, todėl darytina išvada, kad „viešajam interesui yra negaliojanti ir niekinė tik viena sutarties sąlyga, prieštaraujanti sutarties projektui“, o „Šiaulių apskrities viršininko įgaliotas asmuo, kuris pateikė notarei ginčijamos sutarties originalą patvirtinimui, viršijo savo įgaliojimus, pažeisdamas nustatytą tvarką“. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad sutartį notarei pateikė ieškovo atstovė, todėl atsakovas pagrįstai prašo pripažinti niekiniu vieną punktą, kuris nebuvo numatytas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte, ir visi kiti šalių įsipareigojimai pagal notariškai patvirtintą sutartį buvo vykdomi – atsakovas perdavė ieškovui įsigytą žemės sklypą, ieškovas vykdė sutartį, mokėdamas įmokas; taigi ieškinio tenkinimas iš esmės pažeistų pagrįstą valstybės interesą gauti pajamas už parduotą turtą, o, nutraukus sutartį visa apimtimi, nesąžininga sandorio šalis atgautų jos sumokėtas lėšas (CK 1.80 str. 2 d.).
Teismas nurodė, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui, kad įvertina ir tą aplinkybę, jog šalys turi teisę apsispręsti dėl sutarties nutraukimo ateityje, kadangi teismas atmeta ieškinį, pagal kurį ieškovas tikėjosi atgauti įmokėtas sumas pagal sutartį. Pasak teismo, jei teismo sprendimas ieškovui liktų nepalankus, jis gali siekti derinti savo pozicijas su atsakovu dėl sutarties nutraukimo galimybės; atsakovo naudai yra įregistruota Priverstinė hipoteka, todėl nėra rizikos, kad valstybė patirs nuostolių, skubiai nenutraukus sutarties.
Teismo nuomone, atsakovas neginčija Sutarties teisėtumo visa apimtimi, todėl darytina išvada, kad yra pagrindo priteisti tik tas sumas, kurių ieškovas nesumokėjo iki 2013-08-22, o įvertinus, kad ieškovas dar 2010-11-24 pateikė ieškinį teismui, priteistiną pagrindinės skolos sumą sudaro 252 084,85 Lt. Be to, Sutarties 7 punkte numatyta, kad už įsiskolinimo likutį pirkėjas moka 2 procentus metinių palūkanų, todėl atsakovas pagrįstai reikalauja priteisti 64 511,82 Lt palūkanas.
Teismo teigimu, nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodinėja savo turėtų nuostolių, todėl teismas turi teisę mažinti priteistinų delspinigių sumą, įvertindamas faktinę situaciją; kaip matyti iš šalių sudarytos Sutarties 7 punkto, delspinigių suma buvo sutarta 0,05 procentų už kiekvieną pradelstą dieną, nesumokėjus metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų; atsakovas paskaičiavo, kad delspinigių suma sudaro 138 074,05 Lt, o įvertinus tai, kad sumokėta suma sudaro 276 089,70 Lt, reikalaujami priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl jų suma mažintina ir laikytina, kad delspinigių suma sudaro 46 024,68 Lt, taigi bendra priteistina suma sudaro 362 621,35 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Varpas – 154“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. kovo 31 d. valstybinės žemės prikimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos ieškovui UAB „Varpas – 154“ jo sumokėtus 276 129,70 Lt ir bylinėjimosi išlaidas (III b. t., 32 – 39 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutarties nurodymais šioje byloje, kad, vertinant sutarties sudarymą, pripažintina, jog nebuvo laikytasi valstybinės žemės perleidimo ne aukciono tvarka nustatytų procedūrų reikalavimų, nes pasirašyta sutartis neatitiko Apskrities viršininko patvirtinto projekto, nors Apskrities viršininko įsakymu buvo leista valstybinę žemę parduoti projekte nurodytomis sąlygomis; kad žemės perleidimo sandoriai yra niekiniai, kadangi sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus. Taigi 2006 m. kovo 31 d. pirkimo – pardavimo sutartis nuo jos sudarymo momento visa apimtimi, o ne atskira jos sąlyga, kaip sprendė apygardos teismas, yra niekinė ir negaliojanti;Teismas, pripažindamas ginčijamos sutarties 8 punkto 2 papunkčio sąlygą niekine ir negaliojančia, o kitas sutarties dalis palikdamas galioti, nenurodė motyvų dėl CK 1.96 straipsnio taikymo, t. y. nenurodė, kodėl jis nusprendė, kad sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant 8 punkto 2 papunkčio sąlygos. Ieškovas nuosekliai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek paaiškinimuose tvirtino, kad jis 2006 m. kovo 31 d. sutarties nebūtų sudaręs, jei nebūtų susitaręs su pardavėju dėl Sutarties 8 punkto 2 papunkčio;Teismas suabsoliutino sutarties projektą ir jo reikšmę, nuspręsdamas, kad jo sąlygos tenkino šalis. Jeigu projekte nurodytos sąlygos būtų tenkinusios abi šalis, tada sutartis ir būtų buvusi sudaryta tomis sąlygomis, tačiau projekte nurodytos sąlygos be papildomos esminės sąlygos (Sutarties 8 punkto 2 papunktyje), buvo nepriimtinos ieškovui, o atsakovas sutiko pakeisti sutarties projektą, Sutartis buvo sudaryta ne projekte nurodytomis sąlygomis; taigi abi šalis tenkino tos sąlygos, kurios buvo įtvirtintos Sutartyje, kurią patvirtino notaras; skundžiamu sprendimu teismas nustatė ieškovui pareigą būti šalimi tokios sutarties, kokios jis nebūtų su atsakovu sudaręs, o tai prieštarauja sutarties laisvės principui;Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas buvo nesąžininga sandorio šalis. Ieškovas, išsiderėdamas Sutarties sąlygas ir sudarydamas Sutartį su joje įtvirtintomis sąlygomis, tarp jų ir 8 punkto 2 papunkčio sąlyga, buvo įsitikinęs, kad veikia teisėtai, nežinojo, kad 8 punkto 2 papunkčio sąlygos įtraukimas į sutartį gali pažeisti valstybinės žemės pardavimo procedūrą; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat neįžvelgė, jog ginčijama sutartis yra ydinga, vertino, kad jos sąlygos yra teisėtos, todėl ieškovą laikyti nesąžininga sutarties šalimi nėra pagrindo;Atsakovas procesiniuose dokumentuose bei žodiniuose paaiškinimuose sutiko, kad pagal 2006 m. kovo 31 d. prikimo – pardavimo sutartį ieškovas jam yra sumokėjęs 276 129,70 Lt, ir dėl šios sumos nėra ginčo, todėl, pripažinus niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento sutartį, iš atsakovo ieškovui turi būti priteista 276 129,70 Lt; iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad pirmiau minėto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 1 019 000 Lt, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia praturtėtų, o atsakovas nukentėtų;Ieškovas teismo prašė atsakovo priešieškinio reikalavimui dėl delspinigių priteisimo taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas šio klausimo apskritai nesprendė, todėl šioje dalyje priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo jį atmesti (III b. t. 63 – 71 l.). Nurodo, kad apygardos teismo priimtas sprendimas dėl ieškovo ieškinio atmetimo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais. Pasak atsakovo, jeigu Sutartis visa apimtimi būtų buvusi absoliučiai niekinė, kaip teigia ieškovas, teismas ją būtų galėjęs pripažinti niekine ir negaliojančia savo iniciatyva bei taikęs niekinio sandorio pasekmes. Atsakovo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, vertino Sutarties atitikimą Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatoms, todėl pagrįstai sprendė dėl šalių ketinimų sudaryti sutartį ir dėl jos galiojimo. Atsakovo nuomone, ieškovo veiksmai, prieš sudarant sutartį, leidžia spręsti, kad ieškovas rengėsi pirkti valstybinės žemės sklypą sutarties projekte nurodytomis sąlygomis, nes ieškovo direktorė 2005 m. gruodžio 20 d. ne tik pasirašė sutarties projektą ir savo parašą patvirtino antspaudu, bet įrašė žodžius „su žemės sklypo pirkimo sąlygomis sutinku“, o priėmus Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. vasario 3 d. įsakymą, leidžiantį parduoti žemės sklypą sutarties projekte nurodytomis sąlygomis, 2006 m. kovo 6 d. ieškovas įmokėjo pradinę įmoką už perkamą žemės sklypą (160 000 Lt). Atsakovo manymu, sandorio pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu būtų visapusiškai naudingas tik ieškovui, o valstybė patirtų nuostolių, nes netektų teisės reikalauti palūkanų iš UAB „Varpas – 154“ už naudojimąsi valstybės pinigais už laikotarpį, kurį ieškovas buvo žemės sklypo savininku, netesybų; apygardos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, priimdamas sprendimą dėl delspinigių priteisimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė skolos priteisimo klausimą, atmesdamas atsakovo patikslinto priešieškinio reikalavimus dėl skolos, bei priteisti iš ieškovo UAB „Varpas – 154“ atsakovo naudai skolą už žemę – 572 079,85 Lt, kurią sudaro 252 084,85 Lt skola, kurios terminas suėjo 2013-01-15, ir 319 995 Lt sumą, kurios mokėjimas buvo numatytas sutartyje pagal grafiką iki galutinio atsiskaitymo dienos, 2 procentų dydžio palūkanas už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. – 64 511,82 Lt, ir 0,05 proc. delspinigių, susidariusių 2013 m. rugpjūčio 22 d. – 138 074,05 Lt, t. y. iš viso – 774 665,72 Lt (III b. t., 53 – 59 l.). Apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas sprendimą atmesti atsakovo priešieškinio dalį, nepagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti to, kam terminas dar nesuėjęs, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Nacionalinei žemės tarnybai nėra grėsmės neatgauti savo lėšų, nes žemės sklypui 2011-01-11 yra nustatyta priverstinė hipoteka. Teismas, priteisdamas tik dalį skolos, nepakankamai įvertino, kad ieškovo pradelstos skolos suma už žemės sklypą yra pakankamai didelė (252 084,85 Lt), ji susidarė, nemokant įmokų ilgą laiką (5 metus), ir dėl šios priežasties kreditoriui neliko pagrindo toliau pasitikėti tokiu prievolių nevykdančiu skolininku, nes buvo reali grėsmė, jog priteisus tik dalį skolos, likusio įsiskolinimo išieškojimas taptų sudėtingas ar neįmanomas, todėl buvo pagrindas reikalauti sumokėti visą kainą už žemės sklypą;Teismas neįvertino, kad ieškovas ne kartą pažymėjo, jog nebeketina toliau vykdyti Sutarties sąlygų ir mokėti įmokų pagal Sutartį, per agentūrą skelbė apie žemės sklypo su statiniais pardavimą, taigi kyla reali grėsmė atsakovui prarasti galimybę išieškoti pagal Sutartį už žemės sklypą likusią skolą, kurios mokėjimo terminas sueis pagal sutartį po 2014 m. sausio 15 d., jeigu ieškovas ir toliau atsisakytų vykdyti sutarties sąlygas;Teismas nepagrįstai sprendė, kad turi teisę mažinti priteistinus delspinigius, nes atsakovas neįrodinėja nuostolių. Delspinigių dydis buvo nustatytas imperatyvia įstatymo norma, todėl atsakovas pagrįstai skaičiavo delspinigius (138 074,05 Lt) už visą laikotarpį, ir šie delspinigiai negali būti pripažįstami neprotingai dideli, o teismas neturėjo teisės mažinti imperatyvių teisės normų nustatytų delspinigių dydžio. Teismas neįvertino, kad skolininkas ilgą laiką naudojosi valstybės pinigais, negrąžindamas įmokų už žemės sklypą, nemokėdamas palūkanų, kad kasmet skola padidėdavo nustatytu įmokos dydžiu – 457 150 Lt ir palūkanomis, kad ieškovas jau nuo 2007 m. sausio 15 d. netinkamai vykdė prievolę, vėlavo sumokėti įmokas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Varpas – 154“ prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (III b. t., 72 – 77 l.). Nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė teisės normas, nuspręsdamas, jog skolos, kurios terminas nėra suėjęs, ieškovas atsakovui neturi mokėti. Ieškovo nuomone, atsakovas negalėjo būti laikomas sąžininga sutarties šalimi, kadangi jis siekia atsisakyti sąlygos, numatytos sutarties 8 punkto 2 papunktyje, nors dėl jos tarp šalių buvo susiderėta. Ieškovo teigimu, apygardos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovo prašomi priteisti delspinigiai yra per dideli, todėl mažintini, nepažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo UAB „Varpas – 154“ prašymas prijungti prie bylos 2014 m. vasario 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus raštą, kuriame nurodyta, kad pagal Šiaulių miesto bendrąjį planą, patvirtintą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-1, per žemės sklypą Šiauliuose, Ragainės g. 73A, vidurį planuojama C1 kategorijos gatvė, kurios įrengimas numatytas įtraukti į planus, bet tai priklauso nuo įvairių aplinkybių (III b. t., 83, 84 l.). Nurodoma, kad ieškovas šio rašto negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui dėl to, kad jis buvo surašytas tik 2014 m. vasario 27 d., ir apeliantui nebuvo žinomos jame nurodytos aplinkybės. Ieškovo teigimu, pateiktas raštas įrodo, kad atsakovas, sudarydamas su juo Sutartį, nepagrįstai neatskleidė, jog ateityje planuojama perduodamą žemės sklypą išpirkti viešiesiems poreikiams (III b. t., 103, 104 l.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo prašymą dėl papildomo įrodymo prijungimo atsakovas prašo jį atmesti, kadangi, nagrinėjant bylą teisme, ieškovas nesirėmė Šiaulių miesto bendruoju planu, patvirtintu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-1, nors jo sprendiniai nuo priėmimo dienos viešai skelbiami Šiaulių miesto savivaldybės interneto svetainėje ir buvo prieinami visiems asmenims, ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra nepradėta, o ieškovo pateiktas raštas neįrodo, kad ginčo žemės sklypas bus išpirktas viešiesiems poreikiams (III b. t., 106 – 109 l.).
Teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovo UAB „Varpas – 154“ pateiktą 2014 m. vasario 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus raštą, kadangi nurodytu raštu ieškovas grindžia aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, be to, jame nurodoma apie 2009 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. T-1, kuris priimtas iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taigi byloje nėra pagrindo teigti, jog šis raštas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ir nėra pagrindo teigti, kad šio rašto pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 306 str. 2 d., 314 str.). Juolab kad ieškovo apeliaciniame skunde taip pat nenurodoma apie 2014 m. vasario 27 d. rašte įrodinėtinas aplinkybes, o vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Dėl Sutarties dalies pripažinimo niekine
Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi ginčo santykių metu) nustato, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso (CK), kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 22 punktą, Žemėtvarkos skyrius parengtą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą suderina su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis; suderintą su pirkėju valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projektą kartu su prašymu parduoti žemės sklypą ir šių Taisyklių 12, 14 arba 19 punktuose nurodytais dokumentais žemėtvarkos skyrius per 10 dienų pateikia apskrities viršininkui, kuris per 10 dienų nuo šių dokumentų pateikimo priima sprendimą parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti, tai įformindamas įsakymu; jeigu priimamas sprendimas parduoti žemės sklypą, įsakyme nurodoma, kad žemės sklypą leidžiama parduoti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis (arba su atitinkamais tų sąlygų papildymais ir pakeitimais); sutarties projektas ir kiti dokumentai pridedami prie įsakymo kaip neatskiriamas priedas.
Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o CK 1.96 straipsnio pagrindu, sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančia visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje išaiškino, kad sutarties projekto parengimo ir jo sąlygų derinimo su pirkėju procedūros nevykdymas daro neteisėtą ir niekinį, nesukeliantį teisinių padarinių valstybei atstovaujančios institucijos sprendimą dėl valstybės turto pardavimo; priešingu atveju būtų pažeisti konstituciniai valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo visos visuomenės labui principai; valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis Nr. 3K-3-318/2013).
Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 31 d. ieškovas UAB „Varpas - 154“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko sudarė Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad pardavėjas (Lietuvos Respublikos valstybė) parduoda, o pirkėjas (UAB „Varpas – 154“) perka 2,0160 ha ploto žemės sklypą Šiauliuose, Ragainės g. 73A, už 800 000 Lt išsimokėtinai; už iš valstybės perkamą žemės sklypą pirkėjas UAB „Varpas – 154“ sumokėjo 2006 m. kovo 6 d. 160 000 Lt, o įsiskolinimo likutį (640 000 Lt) ir 95 998,70 Lt palūkanas ieškovas įsipareigojo sumokėti Sutartyje nurodytais terminais ir sąlygomis per 15 metų (Sutarties 1, 3, 5 p.); be to, šalys Sutarties 7 punkte sutarė, kad nustatytu laiku nesumokėjus metinių įsiskolinimo sumų ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 proc. privalomos mokėti įsiskolinimo sumos (I b. t. 6 – 9 l.), o Sutarties 8.2 punkte šalys susitarė, kad pirkėjui neįvykdžius Sutartyje numatytų įsipareigojimų, šalys įsipareigoja nutraukti šią pirkimo – pardavimo sutartį, grąžinti viena kitai visa, ką gavo pagal sutartį, o pirkėjas įsipareigoja atlyginti ir kompensuoti visus pardavėjo patirtus nuostolius dėl šiuos sutarties neįvykdymo.
Iš byloje esančio Apskrities viršininko 2006 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-434 matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko pavaduotojas (laikinai einantis apskrities viršininko pareigas) leido parduoti pagal individualiu turto vertinimu apskaičiuotą kainą, Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis UAB „Varpas – 154“ naudojamą 2,0160 ha žemės sklypą Šiaulių m., Ragainės g. 73A, už 800 000 Lt išsimokėtinai per 15 m., o 2005 m. gruodžio 9 d. Valstybinės žemės, esančios Šiauliuose, Ragainės g. 73A, pirkimo – pardavimo sutarties projektą pasirašė ieškovo vardu UAB „Varpas – 154“ direktorė L. Ž. (I b. t., 47, 48 l.) (toliau – Sutarties Projektas). Byloje nėra ginčo, kad šalių pasirašytame Sutarties Projekte nebuvo ginčo Sutarties 8.2 punkte nurodytos sąlygos, kad Sutarties 8.2 punktas neatitiko šalių pasirašyto Sutarties Projekto.
Neturi pagrindo ieškovo UAB „Varpas – 154“ apeliacinio skundo argumentai, kad teismas suabsoliutino Sutarties projekto reikšmę, kad turėjo pripažinti negaliojančia ir niekine visą Sutartį, kad nenurodė motyvų, kurių pagrindu nusprendė, jog Sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant 8.2 punkto.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-318/2013, priimtoje nagrinėjamoje byloje, pažymėta, kad sutarties projekto parengimo ir jo sąlygų derinimo su pirkėju procedūros nevykdymas daro neteisėtą ir niekinį, nesukeliantį teisinių padarinių valstybei atstovaujančios institucijos sprendimą dėl valstybės turto pardavimo. Taigi sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projekto sudarymas ir derinimas yra viena esminių valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sąlygų (Žemės įstatymo 10 str. 1 d., Taisyklių 22 p.).
Apygardos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ieškovo atstovė sutiko su žemės sklypo pirkimo sąlygomis, nurodytomis Sutarties Projekte, patvirtindama sutikimą 2005 m. gegužės 20 d. savo parašu, ir nebuvo atliekami jokie prierašai ar pastabos šiame projekte; taigi abi šalis tenkino sutarties sąlygos, išdėstytos jos projekte; šalys jau vykdė Sutartį: atsakovas perdavė ieškovui įsigytą žemės sklypą, o ieškovas, vykdydamas Sutartį, perėmė žemės sklypą, mokėjo įmokas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl Sutarties pripažinimo niekine apimties, padarė teisingą išvadą, jog Sutarties 8.2 punktas nebuvo ta sąlyga, kurios neįtraukus į Sutartį, ieškovas atsisakytų pasirašyti žemės pirkimo – pardavimo sutartį. Tai, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose tvirtino, jog nebūtų sudaręs Sutarties be ginčo 8.2 punkto, nepaneigia apygardos teismo išvados, kad ieškovas, pasirašydamas Sutarties Projektą, sutiko su visomis jo sąlygomis: tarp kurių nebuvo ginčijamo Sutarties 8.2 punkto (I b. t., 47 l., 185 str.).
Pažymėtina, kad tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą – kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai, cituodamas kitą šio teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, kurios ratio decidenti (faktinės aplinkybės) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju visa ginčo Sutartis yra niekinė ir nepaneigia apygardos teismo išvados dėl pripažinimo negaliojančia Sutarties dalies - Sutarties 8.2 punkto, kuris prieštaravo Sutarties Projektui (CK 1.96 str., 6.226 str. 1 d.).
Nepaneigia teismo išvados ir ieškovo pateikti duomenys, jog ginčo žemės sklypo vertė - 1 019 000 Lt. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašyme dėl priešieškinio dalyko patikslinimo nurodė, kad buvo pažeisti valstybinės žemės patikėtinio teisėti lūkesčiai: buvo tikėtasi parduoti valstybinės žemės sklypą ir gauti pastovias periodines pajamas, kurios būtų pervedamos į atitinkamų metų valstybės biudžetą (planuojamos kaip tų metų valstybės pajamos), kad Sutartyje įrašyta 8.2 punkto sąlyga sudarė prielaidas pirkėjui nesąžiningai elgtis, piktnaudžiauti, laiku nemokėti įmokų ir, nutraukus sutartį, atgauti investuotas lėšas (II b. t, 111 – 119 l.). Ieškovas nepaneigė aukščiau nurodytų argumentų, be to, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės žemės sklypo vertė po Sutarties sudarymo.
Dėl atsakovo reikalavimo priteisti visą ieškovo skolą
CK 6.314 straipsnio 4, 5 dalių nuostatomis, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą; kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties numatytas palūkanas. Be to, pagal CK 6.414 straipsnio 1 dalį, daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka, parduodant jį išsimokėtinai, nustatoma šalių susitarimu; kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą; jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas, o pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui, užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita.
Pagal CK 6.219 straipsnį, šalys gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.
Nagrinėjamu atveju atsakovas CK 6.314 straipsnio 5 dalies pagrindu priešieškinyje prašė priteisti visą skolą už žemę (572 079,85 Lt), palūkanas ir delspinigius, susidariusius pagal Sutartį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. (priešieškinio parengimo data, II b. t., 111 – 119 l.), apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas, atmesdamas reikalavimą dėl visos skolos (572 079,85 Lt) priteisimo, nepagrįstai netaikė CK 6.219 straipsnio.
Apygardos teismas teisingai nurodė, kad, esant abipusiam šalių ginčui dėl Sutarties nutraukimo pagrindo ir apimties, negalima laikyti ją vienašališkai nutraukta (CPK 185 str.). Atsakovas priešieškinyje, prašydamas pripažinti negaliojančiu Sutarties 8.2 punktą, bei atsiliepime į ieškovo patikslintą ieškinį neprašė pripažinti Sutartį nutraukta bei nepateikė teismui įrodymų dėl vienašališko Sutarties nutraukimo (II b. t., 111 – 119 l., III b. t., 2 – 9 l.). Taigi byloje nebuvo pagrindo taikyti CK 6.219 straipsnio, kadangi teismui patenkinus priešieškinio reikalavimus dėl Sutarties 8.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, Sutartis liko galioti be 8.2 punkto sąlygos.
Be to, atsakovo priešieškinis negalėjo būti patenkintas ir CK 6.314 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes ši norma yra bendroji, o šalių santykiai yra specifiniai, susiklostę dėl daikto pardavimo išsimokėtinai (CK X skirsnis). Todėl apygardos teismas, konstatavęs, kad egzistuojanti ieškovo prievolė yra su atidedamuoju terminu, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės (CK 6.33 str. 2 d.), turėjo pagrindo netenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl visos likusios sumokėti skolos už ginčo žemės sklypą (572 079,85 Lt) priteisimo (CPK 185 str.).
Dėl delspinigių
CPK 265 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalies nuostatą, delspinigiai – tai rūšis netesybų, t. y. įstatymų, sutarties ar teismo nustatytos pinigų sumos, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d.).
Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (tarp jų – delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Mokėjimo už valstybinės žemės sklypus, perkamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), tvarkos (toliau – Tvarka) 6 punktą, asmenims, nustatytu laiku nesumokėjusiems metinės įsiskolinimo sumos ir palūkanų, už kiekvieną pradelstą dieną skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procento privalomos mokėti įsiskolinimo sumos.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas, šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus; jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-232/2014).
Be to, pagal teismų praktiką, reikalavimams priteisti delspinigius nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvieną praleistą dieną (arba už kitą sutartyje numatytą laikotarpį) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013).
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priteisdamas iš ieškovo atsakovo naudai sumažintus 46 024,68 Lt delspinigius, nepasisakydamas dėl ieškovo prašymo taikyti byloje ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, netinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.126 str. 2 d., CPK 265 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neturėjo teisės mažinti imperatyvia teisės nuostata numatytos delspinigių normos (0,05 proc.). Tokia išvada atitinka teisės aktų bei teismų praktikos nuostatas (Žemės įstatymo 10 str. 1 d., Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-232/2014). Taigi apygardos teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovo prašomi priteisti aiškiai per dideli delspinigiai, kurių norma yra 0,05 proc., ir neturėjo pagrindo sumažinti atsakovui priteistinų delspinigių CK 6.73 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Be to, apygardos teismas be pagrindo, esant ieškovo prašymui, netaikė ieškinio senaties priešieškinio reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, dėl ko taip pat suklydo, apskaičiuodamas atsakovui priteistinų delspinigių dydį.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti 138 074,05 Lt dydžio delspinigius, susidariusius 2009 m. sausio 15 d. – 2013 m. rugpjūčio 22 d. Bylos duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 22 d. delspinigių suma buvo 164,57 Lt už 14 pradelstų dienų sumokėti 2009 m. tenkančią skolą, 14 721,63 Lt už 365 pradelstas dienas sumokėti 2010 m. įmoką, 23 064,61 Lt už 365 pradelstas dienas sumokėti 2010, 2011 m. įmokas ir palūkanas, 31 407,60 Lt už 365 pradelstas dienas sumokėti 2009 – 2012 m. įmokas ir palūkanas, 39 859,50 Lt už 366 pradelstas dienas sumokėti 2009 – 2013 m. įmokas ir palūkanas, bei 7 303,82 Lt už 219 pradelstų dienų sumokėti palūkanas 2013 m. (II b. t., 123 l.). Be to, ieškovas 2013 m. rugsėjo 10 d. atsiliepime į atsakovo priešieškinį prašė teismo taikyti reikalavimui dėl delspinigių priteisimo ieškinio senatį ir šį reikalavimą atmesti (II b. t., 126 – 131 l.).
Priešieškinio pateikimo teismui dieną (2013 m. rugpjūčio 22 d.) ieškovas buvo nesumokėjęs 252 084,85 Lt įmokų ir 64 511,82 Lt palūkanų už 2009 – 2013 m., iš viso – 316 596, 67 Lt (II b. t., 123 l.).
Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį bei teismų praktikos išaiškinimą, delspinigiai, esant reikalavimui taikyti ieškinio senatį, gali būti priteisiami tik už 6 mėnesius (180 d.), darytina išvada, kad atsakovo naudai iš ieškovo priteistina delspinigių suma - 28 500 Lt (316 596, 67 Lt*0,0005*180 d.). Todėl apygardos teismo priteisti 46 024,68 Lt delspinigiai sumažintini iki 28 500 Lt.
Dėl nurodyto, iš dalies tenkinant ieškovo apeliacinį skundą, pakeistinas apygardos teismo sprendimas, sumažinant iš ieškovo atsakovo naudai priteistą 362 621,35 Lt sumą iki 345 120 Lt (362 621,35 Lt - 17 500 Lt (46 024,68 Lt - 28 500 Lt) (CPK 329 str., 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos kitų argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 80 straipsnio 4 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas, pareiškiant ieškinį. Teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.).
Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka, paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 str. 3 d.).
Pagal CPK 96 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai.
Nagrinėjamu atveju apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi atidėjo ieškovui 7 626 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo terminą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme (III b. t., 49 l.). Iš dalies patenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir sumažinus iš jo atsakovo naudai priteistiną sumą, iš ieškovo valstybės naudai, proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, priteistinas byloje mokėtinas už apeliacinio skundo padavimą žyminis mokestis, t. y. 7 451 Lt (CK 80 str. 4 d., 93 str. 2, 3 d., 96 str. 1-3 d., 302 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą.
Sumažinti apygardos teismo sprendimu priteistą iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Varpas - 154“ atsakovo biudžetinės įstaigos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos naudai skolą iki 345 120 Lt (trijų šimtų keturiasdešimt penkių tūkstančių vieno šimto dvidešimties Lt).
Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.
Priteisti iš ieškovo UAB „Varpas-154“ (juridinio asmens kodas 300001817) valstybės naudai 7 451 Lt (septynis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt vieną Lt) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.