Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, bausmės atlikimo metu uždrausti jam lankytis O. K. gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) ir bausmės atlikimo metu uždrausti jam bet kokiu būdu bendrauti su nukentėjusia O. K..

Civilinis ieškinys patenkintas ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš V. P. priteista 63,96 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. P. nuteistas už tai, kad 2022 m. vasario 26 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), prie namo laiptukų, sugriebė O. K. už kairės rankos dilbio ir dešinės rankos riešo, ir stipriai spaudė bei suko rankas, taip paklupdydamas ir laikydamas prispaudęs O. K. ant žemės. Šiais savo veiksmais jis padarė O. K. kraujosruvą dešiniame rieše, kraujosruvas dešinėje šlaunyje, kraujosruvą dešiniame kelyje, kraujosruvą kairėje šlaunyje, kraujosruvą kairiame kelyje, t. y., smurtaudamas, O. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. P. padaryta nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Nuteistojo V. P. versiją, kad O. K. pati išprovokavo konfliktą, kurio metu pati susižalojo, teismas vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje konstatuota, kad byloje esančiais įrodymais įrodyta, jog V. P. žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. sugriebė O. K. už kairio dilbio ir riešo, stipriai suspaudė bei suko rankas, taip parklupdydamas ir laikydamas prispaudęs ją ant žemės ir dėl tokių veiksmų nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 14 d. nuosprendį skundžia nuteistasis V. P., skunde prašydamas nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, nuosprendį pagrindė prielaidomis ir pripažino jį kaltu nesant jokių įrodymų, remdamasis išimtinai vien nukentėjusiosios prieštaringais ir nenuosekliais parodymais. Teisėjų kolegija, išanalizavusi įrodymus šioje byloje, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, nuteistojo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.

7. Nuteistajam skunde keliant klausimą dėl įrodymų vertinimo atitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, savaime nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

8. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė esminius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo keltą versiją dėl nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių. Skundo argumentai, jame pateikiama nuomonė dėl nukentėjusiosios parodymų, kitų duomenų vertinimo, nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo nuosprendį naikinti.

9. V. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Šiame BK straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip nurodyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šis nusikaltimas BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintas materialia sudėtimi, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

10. Nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai nustatyti ir kaip nežymus sveikatos sutrikdymas įvertinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas, atlikęs nukentėjusiosios medicininę apžiūrą, nustatė kraujosruvas dešinio riešo srityje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio srityje, kairėje šlaunyje, kairio kelio srityje, sužalojimai padaryti buku daiktu (daiktais). Įvertinęs sužalojimų vaizdą, lokalizaciją, pobūdį, specialistas pateikė išvadą, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (data, laikas – aplinkybių dalis) (1 t., b. l. 48, 49). Nuteistasis V. P., iš esmės neginčydamas nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų fakto, kategoriškai neigia atlikęs jam inkriminuotus fizinio smurto veiksmus tvirtindamas, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, kai jis (nuteistasis) bandė iš nukentėjusiosios atimti jai dovanotą laikrodį. Teisėjų kolegija šią nuteistojo versiją atmeta, kaip nepagrįstą.

11. Visų pirma būtina pažymėti, kad tokią pačią, kaip ir apeliaciniame skunde, versiją nuteistasis kėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš nuteistojo teisme duotų parodymų, nuteistasis tvirtino, kad nukentėjusioji pati sukosi ir pasisuko po savimi ranką, nekrito, kelį galėjo susimušti pati, jis (nuteistasis) jokio fizinio veiksmo neatliko, tik griebė plaštaką, nukentėjusioji pati ėjo ir griuvo, paslydo ir nuteistąjį apkaltino (2 t., b. l. 93, 94). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, kad tikėti jo pateikiama įvykio versija nėra pagrindo, kadangi kiti byloje esantys įrodymai ją patikimai paneigia. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

12. Nors skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, nuosprendžio turinys, jame išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, tokius apelianto teiginius paneigia. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. P. kaltės pagrindė ne tik nukentėjusiosios O. K. parodymais, bet ir kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, kuriuos nuosprendyje aptarė ir motyvuotai įvertino. Priešingai, nei skunde tvirtina nuteistasis, nukentėjusioji O. K., duodama parodymus skirtingu proceso metu, dėl esminių nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui aplinkybių buvo nuosekli.

13. Iš tikrųjų, 2022 m. vasario 27 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti nukentėjusiosios paaiškinimai, kad nuteistasis smurtavo namo (duomenys neskelbtini), koridoriuje, sugriebė už dešinės rankos riešo, parklupdė ant žemės, prispaudė prie palangės (1 t., b. l. 15). Liudytojo papildomos apklausos protokole O. K. nurodė, kad nuteistasis fizinį smurtą naudojo ant laiptų, pasivijo prieangyje ir prirėmė prie palangės, sugriebė už rankų, dilbių ar riešų nepamena, atrodo už vienos rankos riešo kitos rankos dilbio, parklupdė, laikė prispaustą (1 t., b. l. 32). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis smurtą naudojo prie namo durų, po to koridoriuje, sugriebė už abiejų rankų, parklupdė, klaupėsi iš skausmo (2 t., b. l. 55, 56). Tačiau kaip matyti iš aptartų nukentėjusiosios parodymų, esminiai prieštaravimai juose nėra nustatyti, o vien tai, kad skirtingu proceso metu duoti parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos aplinkybių bei nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdžio bei apimties nėra identiški, nesuponuoja jų, kaip neobjektyvių ir nepatikimų, vertinimo. Nukentėjusioji viso proceso metu tvirtino, kad V. P. prieš ją smurtavo jos gyvenamojoje vietoje (prie namo durų ant laiptų, koridoriuje), o jo naudotas fizinis smurtas pasireiškė sugriebimu už rankų, suspaudimu ir parklupdymu. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiosios parodymais nesivadovauti. Šios išvados kontekste būtina pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios O. K. parodymus, atsižvelgė ir jos parodymais rėmėsi tokia apimtimi, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

14. Pritariant nuosprendyje padarytoms išvadoms dėl nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pažymėtina, kad aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo sužalota nuosprendyje nustatytu laiku ir aplinkybėmis, patvirtina jau pirmiau aptarta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje išvadoje nustatyti sužalojimai (kraujosruvos dešinio riešo, dešinio kelio, dešinės šlaunies, kairio kelio, kairės šlaunies srityse) visiškai atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad nuteistasis sugriebė jai už rankų, spaudė, parklupdė, dėl to ji susižalojo kelį. Įvertinus sužalojimų vaizdą, lokalizaciją bei pobūdį, buvo padaryta išvada, kad jie galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Teisiamajame posėdyje apklausiamas specialistas išvadą patvirtino, papildomai paaiškino, kad pagal kraujosruvų vietą, dydį ir bendrą vaizdą, jos galėjo būti padarytos kito asmens ranka, kraujosruvos kelio srityje galėjo būti padarytos atsiklaupus (2 t., b. l. 78). Apie tai, kad nuteistasis naudojo fizinį smurtą (užlenkė ranką, laikė už rankos, norėjo bėgti kviesti kaimynus, bet neleido, įvyko susistumdymas), nukentėjusioji nurodė netrukus po įvykio atvykusiems pareigūnams (1 t., b. l. 71, 72). Iš 2022 m. vasario 27 d. 01.10 val. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad O. K. diagnozuotas riešo ir plaštakos dalių sumušimas, kelio sumušimas, pacientė paaiškino, kad užpuolė sugyventinis, traumavo dešinį kelį, išsuko riešą; objektyviai stebimas riešo patinimas, priekinėje dalyje tie girnele (kelio) matoma poodinė hematoma (1 t., b. l. 22).

15. Taigi, nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, netrukus po įvykio objektyviai užfiksuotos aplinkybės (nukentėjusiosios paaiškinimai pareigūnams, jai nustatyti vizualiai matomi sužalojimai), teismo medicinos tyrimo duomenys patikimai patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes ir tuo pačiu paneigia nuteistojo iškeltą versiją. Tai, kad sužalojimai buvo nustatyti ir nuteistajam, jo veikos teisiniam vertinimui reikšmės neturi ir baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nešalina. Nukentėjusioji neneigė, kad bandydama išsilaisvinti iš nuteistojo, jam įkando, tačiau jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis nėra nustatyta (įrodyta), kad O. K. būtų atlikusi kokius kitus aktyvius fizinio smurto veiksmus prieš nuteistąjį. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad būtent nuteistasis, konfliktuodamas su nukentėjusiąja, pirmas pradėjo naudoti smurtą, jo veiksmai buvo aktyvūs, truko kurį laiką, todėl nukentėjusiosios veiksmą – įkandimą į ranką – vertinti kaip nuteistojo atsakomybę šalinančią aplinkybę, nėra pagrindo.

16. Skunde nuteistasis akcentuoja aplinkybę, kad O. K. jam spyrė į koją, į šlaunį, tačiau be nuteistojo teiginių, šios aplinkybės kiti bylos duomenys nepatvirtina. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. kovo 9 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistajam V. P., be kita ko, konstatuoti nubrozdinimai dešinio dilbio srityje, poodinė kraujosruva kairios šlaunies srityje (1 t., b. l. 104, 105). Tačiau konstatuota ir tai, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, dviem trauminiais poveikiais, tiek suduodant, tiek atsitrenkiant. Iš nukentėjusiosios nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad nuteistajam nenutraukiant savo neteisėtų veiksmų, nukentėjusiajai bandant patekti į namus, vyko susistumdymas, grumtynės. Taigi logiška ir pagrįsta manyti, kad susistumdymo (grumtynių) metu nuteistasis galėjo susižaloti atsitrenkdamas į kietus paviršius, todėl nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kad O. K. būtų atlikusi kokius kitus, išskyrus įkandimą į pirštą, smurtinio pobūdžio veiksmus, nuteistajam nustatyti kūno sužalojimai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį aspektu.

17. Skunde atkreipiamas dėmesys į priešiškus nukentėjusiosios ir nuteistojo santykius, šią aplinkybę laikant pakankamu pagrindu O. K. parodymų nelaikyti patikimais. Iš tikrųjų konfliktiški asmenų santykiai gali būti aplinkybė, subjektyviai įtakojanti jų duodamų parodymų patikimumą (objektyvumą). Vis tik asmens duotų parodymų nepatikimumas dėl konfliktiškų santykių su asmeniu, apie kurį duodami parodymai, nėra preziumuojamas. Nustačius, kad asmenų tarpusavio santykiai, nesutarimai, kitokios aplinkybės gali turėti įtakos jų duodamiems parodymams, tokie parodymai yra vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir jais remiamasi tiek, kiek kiti duomenys, kurių patikimumas abejonių nekelia, juos patvirtina. Šiuo atveju pati nukentėjusioji neneigė, kad santykiai su nuteistuoju yra blogi, tačiau įvertinus tai, kad jos nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, spręsti, kad asmeniniai santykiai su nuteistuoju įtakojo nukentėjusiosios parodymų neobjektyvumą (nepatikimumą) nėra pagrindo. Teisiniai argumentai, kurie tokią išvadą paneigtų, skunde nėra nurodyti. Nuteistasis, nors ir tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu, jokių konkrečių ir objektyviais duomenimis (faktais) pagrįstų argumentų, kuo pasireiškė teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimai, nenurodė.

18. Atmetami, kaip deklaratyvūs, skundo teiginiai, kad atlikti nuosprendyje nurodytų veiksmų nuteistasis negalėjo dėl turimų fizinių susirgimų. Kauno teritorinės ligonių kasos 2022 m. gruodžio 7 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. P. įrašytas į sąnario endoprotezo skyrimo eilę nuo 2022 m. gegužės 1 d. (2 t., b. l. 73). Tokia informacija nurodyta ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo skyriaus 2019 m. spalio 1 d. rašte (2 t., b. l. 74). Iš nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateikto 2023 m. kovo 6 d. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad V. P. skundžiasi sąnario skausmais, rytiniu sustingimu, sutrikusia atramine kojos funkcija, ribota apsitarnavimo ir aktyvia fizine veikla, nusiskundimai vargina kelis metus, apžiūrint stebimas kojos sutrumpėjimas, judesiai per klubo sąnarį skausmingi, riboti. Tikslingas operacinis gydymas (2 t., b. l. 156). Šie duomenys patvirtina nuteistojo fizinę būklę, suponuojančią tikslingumą atlikti klubo sąnario protezavimą, tačiau niekaip nepagrindžia apelianto teiginio, kad tokia fizinė būklė neleido atlikti nuosprendyje nurodytų veiksmų – suimti nukentėjusiajai už rankų, jas suspausti, parklupdyti. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų nuosprendyje nustatytas ir įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes dėl nuteistojo atliktų fizinio smurto veiksmų pobūdžio, todėl aplinkybė, kad nuteistajam dėl degeneracinių pakitimų, sukeliančių skausmą, judesių ribotumą ir kt., yra reikalinga klubo sąnario operacija (protezavimas), nuosprendyje padarytų išvadų dėl kaltės įrodytumo nepaneigia. Šios išvados kontekste nėra pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę siekiant nustatyti, ar nuteistasis galėjo atlikti nuosprendyje nustatytus veiksmus.

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad vertindamas bei spręsdamas prašymus dėl naujų įrodymų rinkimo (gavimo), teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Proceso dalyvių prašymai privalo būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-173-976/2016, 2K-264-976/2022 ir kt.). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Nuteistojo atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai šioje byloje nustatyti ir įrodyti objektyviais ir patikimais duomenimis, atitinkančiais įrodymams keliamus reikalavimus, todėl nuteistojo prašomos ekspertizės skyrimas nėra tikslingas. Ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir specialisto išvada, kitais pirmiau aptartais įrodymais yra neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis sugriebė nukentėjusiajai už rankų (dilbio, riešo), jas suspaudė ir nukentėjusiąją parklupdė, t. y. esminės nuteistojo veikos teisiniam vertinimui aplinkybės šioje byloje jau yra nustatytos ir įrodytos.

20. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad V. P. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas V. P., jo veikoje nustačius visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką V. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą.

21. Pagrįstai pripažinęs V. P. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, skirdamas nuteistajam bausmę, teismas bendrųjų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų taip pat nepažeidė. Skiriant nuteistajam bausmę buvo atsižvelgta į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 55, 61 straipsnių nuostatas, BK 41 straipsnyje apibrėžtą bausmės paskirtį ir tikslus ir už nesunkų tyčinį nusikaltimą paskirta teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimus atitinkanti bausmė. Įvertinus tai, kad nuteistasis savo kaltę kategoriškai neigė, dėl savo poelgio nesigailėjo, elgesio kritiškai nevertino, nesant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į informaciją apie teistumą, baustumą administracine tvarka (neteistas, administracine tvarka baustas (1 t., b. l. 128–130; 139–153), artima vidurkiui laisvės apribojimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar netinkamai individualizuota.

22. Atskirai pasisakytina dėl skunde nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis buvo pašalintas iš posėdžių salės, negalėjo išklausyti proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, pasakyti paskutinio žodžio. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BPK 259 straipsnio 1 dalis įtvirtina teismo teisę kaltinamąjį, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, laikinai ar visam laikui pašalinti iš posėdžių salės. Iš 2023 m. sausio 31 d. teisimojo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu nuteistasis buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio, tačiau ir po įspėjimo nesilaikė posėdžio tvarkos, nevykdė teismo reikalavimų dėl to buvo pašalintas iš posėdžių salės iki kaltinamojo paskutinio žodžio. V. P. grįžus į teismo posėdžio salę ir suteikus jam paskutinį žodį, jis ir toliau elgėsi netinkamai, įžeidinėjo proceso dalyvius, nesilaikė tvarkos, nereagavo į teismo pastabas, todėl bylos nagrinėjimas buvo baigtas (2 t., b. l. 92–96). Aptartas nuteistojo elgesys teisiamojo posėdžio metu suponuoja išvadą, kad BPK 259 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

23. Nesant pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas ir dėl to nepagrįstai pripažino V. P. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tenkinti nuteistojo skundą ir teisėtą bei pagristą nuosprendį panaikinti nėra pagrindo. Todėl nuteistojo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.