Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės ir Algio Markevičiaus (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas),

trečiojo suinteresuoto asmens - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei J. G. – V.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens - Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- pratęsti Kauno apygardos administracinio teismo 2016-05-18 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-422/2016 įvykdymo terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, nurodytus 2015-06-17 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuosiuose nurodymuose pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-10-150617-00016-(14.51) ir Nr. PRN-10-150617-00017-(14.51) bei 2015-11-27 sprendime Nr. RE-306-(14.51), dvylikai mėnesių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir jos atstovė teismo prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys – RAAT Kauno rūmų byla Nr. I-2731-422/2016) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Inspekcijos Alytaus skyriaus vyriausiasis specialistas 2015-06-08 surašė Savavališkos statybos aktus Nr. SSA-10-150608-00017-(14.51) ir Nr. SSA-10-150608-00018-(14.51), kuriuose nurodė, jog pareiškėjas savavališkai, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), kultūros paveldo objekto teritorijoje - Druskininkų miesto istorinėje dalyje (unikalus kodas kultūros vertybių registre - (duomenys neskelbtini)) - pastatė stoginę-pavėsinę bei savavališkai vykdė ūkinio pastato rekonstrukciją. Inspekcijos Alytaus skyriaus 2015-06-17 Privalomaisiais nurodymais pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-10-150617-00016-(14.51) ir Nr. PRN-10-150617-00017-(14.51) iš pareiškėjo buvo pareikalauta iki 2015-11-17 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Inspekcijos Alytaus skyrius 2015-11-27 sprendimu Nr. RE-306-(14.51) Privalomų nurodymų įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2016-03-17 (b.l. 108). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2016-05-18 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-422/2016 įvykdymo terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsė iki 2017-08-17 (b.l. 124-128).

Pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2017-09-19 prašymą teismui dėl termino pratęsimo pašto įstaigai įteikė 2017-09-20 (b.l. 5, 19) ir teisme jis buvo gautas 2017-09-22. 2017-08-31 pareiškėjas pateikė prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (b.l. 18). 2017-09-06 sprendimu Tarnyba pareiškėjui paskyrė advokatą (b.l. 18).

Ginčo teisinius santykius, susijusius su reikalavimo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymas) 14 str. 4 d. nuostatos. Privalomajam nurodymui, šiuo atveju - Reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – Reikalavimas), įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, kurį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir t.t.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Taigi, paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia pareiškėjai teisę kreiptis į atsakovą, o vėliau ir į teismą dėl Reikalavimo termino pratęsimo, tačiau tokio klausimo išsprendimas siejamas su įstatyme apibrėžtomis svarbiomis ir tik su atliekamomis procedūromis susijusiomis priežastimis, kurias pareiškėjas privalo nurodyti ir taip pat pateikti šias priežastis pagrindžiančius dokumentus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 - 4 d. nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 21 str.). Teismų įstatymo 33 str. 4 d. taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju - tai kas yra pasibaigę gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios (LVAT 2013-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013). Lingvistinis Įstatymo 14 str. aiškinimas bei šios teisės normos sukūrimo tikslo įvertinimas duoda pagrindą išvadai, kad minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti Reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Iš to seka, kad ginčo situacijoje turi būti taikoma bendra imperatyvi taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai toks terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta (naikinamasis terminas). Teisės aktai taip pat nenumato Reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui arba Inspekcijai nebetenka juridinės prasmės (LVAT 2012-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012). Paminėtos Įstatymo 14 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog Reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja 2 elgesio variantai – asmuo turi teisę: 1) iki 6 mėnesių Reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašyti Reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti 3 mėnesiams, arba 2) iki Reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į teismą ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti ilgiau negu 3 mėnesiams. Antruoju atveju asmuo gali kreiptis į teismą ir kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos jau pratęsė šį terminą 3 mėnesiams, tačiau asmuo mano, kad jo nepakaks reikalavimui įvykdyti (LVAT 2012-05-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012, 2012-07-13 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012, 2012-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012). Iš nurodytų nutarčių turinio matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuota vienareikšmiška pozicija šios situacijos teisės aktų aiškinimo ir taikymo prasme.

Įvertinęs, kad pareiškėjui konkretus apygardos administracinio teismo nustatytas terminas Reikalavimams įvykdyti buvo pratęstas iki 2017-08-17, tačiau pareiškėjas prašymą pratęsti šį terminą dar kartą 12 mėnesių administraciniam teismui pateikė tik 2017-09-20, teismas daro išvadą, kad Reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl jo pratęsimo dar kartą buvo jau pasibaigęs, todėl šiuo atveju, nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės (naikinamasis terminas), jo atnaujinimas iš esmės negalimas (LVAT administracinė byla Nr. A624-1532/2014)(ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo leidėjui nenustačius termino atnaujinimo instituto, sprendžiant šį ginčą dėl termino pratęsimo, pareiškėjo nurodytos ar bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių ji praleido reikalavime nustatytą terminą kreiptis į teismą, neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi reikalavimo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas, todėl pareiškėjo prašymo aplinkybės dėl termino pratęsimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei jis negali daryti įtakos, nenagrinėtinos (ginčo situacijoje jos perteklinės).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir esant nurodytam teisinių santykių teisiniam reglamentavimui pareiškėjo prašymas nepatenkintinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2017-10-09 pateikė teismui 2017-10-06 pažymą Nr. NTP-7-9795, kurioje prašo priteisti valstybės naudai 227,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 22).

ABTĮ 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-08-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 375-388) pažymėjo, jog ABTĮ 40 str. 1 d. minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, - t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-27 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.). Taigi ABTĮ 40 str. 1 d. iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2008-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-503/2008, 2012-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012, 2013-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013, 2013-07-03 nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015-06-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 pažymėjo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnį šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, kuri neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir kuriai atitinkamai gali tekti atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Taisyklė, pagal kurią pralaimėjusi bylą šalis turi padengti ne tik savo, bet ir kitos šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo plėtojama išaiškinant, jog ji saugo nuo nepagrįstų skundų ar atsikirtimų į skundus pareiškimo ir skatina siekti atkurti taiką tarp šalių alternatyviais neteisminiais būdais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 str. nuostatas privalomojo nurodymo vykdymą pratęsti ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui gali tik teismas. Tai atlikti neturi kompetencijos jokia kita institucija – nei Inspekcija, nei Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (šioje byloje – tretieji suinteresuoti asmenys). Pareiškėjas, siekdamas pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą naudojosi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nustatyta procedūra ir kreipėsi į teismą. Teismui netenkinus jo prašymo, nei Inspekcija, nei Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos negali būti laikomi pralaimėjusiomis proceso šalimis, todėl taikyti taisyklę „pralaimėjęs moka“ nėra pagrindo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr.AS-958-624/2015).

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str., 41 str., 42 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. prašymo nepatenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.