Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-12-29 nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas :

- pagal BK 187 str. 1 d. 60 parų arešto;

- pagal BK 178 str. 2 d. 70 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 parų arešto.

- pagal BK 187 str. 1 d. laisvės apribojimu 5 mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, M. P. skirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Žemės ūkio bendrovei „D“ pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis kartu su M. P., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į patalpą pagrobė svetimą turtą ir tyčia sugadino svetimą turtą, tai yra jie 2008 m. vasario mėn. pabaigoje (teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku), išlaužę žemės ūkio bendrovės „D“ pirmo aukšto pirties pastato duris, įsibrovė į šios pirties, esančios kaime, pastatą ir pagrobė 77 žalvarinius šviestuvus, kurių bendra vertė 26950 litų, 2 antklodes, kurių bendra vertė 160 litų, dulkių siurblį, kurio vertė 160 litų, užtiesalą, kurio vertė 40 litų, 6 aliumininius puodus, kurių bendra vertė 180 litų, be to, M. P. ir V. G. minėtomis aplinkybėmis, veikdami bendrininkų grupe, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, braudamiesi į pirties pastato antrą aukštą, bendrais veiksmais sugadino metalines dekoratyvines pirties, priklausančios žemės ūkio bendrovei „D.“, duris, padarydami žemės ūkio bendrovei „D.“ 300 litų turtinę žalą.

Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011-12-29 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde teigia, kad nuosprendžio teiginiai nėra nuoseklūs ir įvairiose vietose net prieštarauja vienas kitam. Apelianto teigimu, jis yra nuteistas už 77 žalvarinių šviestuvų pagrobimą, kurie galėjo būti tik aliuminiai, bet nuvariuoti dėl spalvos ir todėl nekainuoja tiek brangiai. Nurodo, kad liudytojai G. G. ir J. J. parodė, kad metalinės dekoratyvinės detalės buvo iš aliuminio ar kažko panašaus, bet ne iš žalvario. Tas pats liečia ir kitus jam inkriminuojamus pagrobtus daiktus ir jų galimas kainas. Nuteistasis mano, kad nesant žalos – nėra ir atsakomybės, ir jeigu byloje nebuvo įrodyti žalos dydžiai ir pagrobtų daiktų medžiagų, iš kurių jie buvo pagaminti, sudėtis, kokybė ir kiekiai, reikia atlikti papildomą ikiteisminį tyrimą tuo klausimu. Apelianto manymu, pats teismas tiksliai nežino, kokie buvo padaryti nuostoliai. Be to, nuosprendžio pradžioje teigiama, kad liudytojas Z. S. paliudijo, kad buvo pavogta apie 20 metalinių šviestuvų, tačiau bausmė jam paskirta už žymiai didesnį jų kiekį. Taip pat skunde teigiama, kad ŽŪB „D.“ dokumentaliai neįrodė jai padarytos žalos dydžio, dėl ko teismas net atsisakė bendrovei priteisti turtinę žalą. Todėl apeliantas nesupranta, už ką būtent konkrečiai jis yra nuteistas, nes tos pačios durys tarnauja ir toliau, yra naudojamos. Be to, jei liudytoja R. J. paliudijo, kad buvo suradusi paslėptas 4 metalines dekoratyvines detales, tai pagal atrastą vertę bendrovei žala toje dalyje nebuvo padaryta. Skunde keliami klausimai dėl įvykio vietoje rastų nuorūkų atsiradimo aplinkybių, kurias aiškinantis, nuteistojo manymu, turėjo būti padarytas tardymo eksperimentas. Be to, teismas turėjo priimti domėn pačių liudytojų teisme duotus parodymus, kad be policijos pareigūnų V. V., specialisto S. J. (gal net ir kitų, kaip vairuotojas ir kriminalistai operatyvininkai, bet neįrašyti į įvykio vietos apžiūros protokolą), aplink apiplėštą pirties pastatą vaikščiojo ir buvo jo viduje liudytojai L. B., S. Š., Z. S., J. J.. Mano, kad yra grubus BPK ir kriminalistikos mokslo pažeidimas, kai į įvykio vietą be nusikaltėlių ir ekspertų kriminalistų leidžiami pašaliniai asmenys. Nuteistojo manymu, teismas neturėjo teisės remtis tik viena, panašiomis į tarnybinį suklastojimą aplinkybėmis atsiradusia bylos medžiagoje nuorūka ir dėl to abejotina specialisto išvados verte. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje minimas įvykio vietos apžiūros protokolas, kaip pagrindinis įrodymas byloje, surašytas nekvalifikuotai ir privalo būti vertinamas kritiškai. Tame protokole visiškai neužsiminta apie rastų nuorūkų supakavimą ir užantspaudavimą. Nors teismas įsitikinęs, kad viena iš dviejų nuorūkų, buvo tarp jo ir dar kito asmens lūpų ir dantų, tačiau ikiteisminis tyrimas nepaskyrė žmogaus dantų sukandimo pėdsakų ant nuorūkų filtrų ekspertizių. Nors tyrėja K. J. ir paėmė jo lyginamuosius DNR (seilių) pavyzdžius, bet jis nepamena, kad ji būtų prie šių pavyzdžių pridėjusi ir tyrimui siunčiamos medžiagos, ant kurios jis paliko savo seiles, kontrolinius pavyzdžius, nors to ir reikalauja pareigūnei skirtos ekspertizių ir tyrimų, atliekamų VRM kriminalistinių ekspertizių valdyboje, metodinės rekomendacijos. Apeliantas skunde kelia klausimą, ar žiemos metu nešildomoje patalpoje, drėgmėje bent jau 10 parų galėjo išgyventi jo genomai ant vienos nuorūkos, ir kaip jo genomas seilėse ant vienos iš įvykio vietoje rastos cigaretės neišdžiuvo septyni mėnesiai, nesupelijo ir nežuvo. Taip pat nuteistasis kelia klausimą, kodėl ant abiejų nuorūkų yra ir M. P. genomas. Apeliantas mano, kad tyrimui galėjo būti pateiktos ne tos nuorūkos, kurios tariamai buvo rastos įvykio vietos apžiūroje, o nuorūkos, vėliau gautos jau iš anksto žinant kieno seilės liko ant nuorūkų ir kieno nenaudai bus ekspertų išvada dėl jų. Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ieškomas ir nebuvo surastas nusikaltimo įrankis – laužtuvas, su kuriuo buvo laužomos ir lankstomos dekoratyvinės metalinės durys bendrovės pirtyje. Mano, kad jo kaltė dalyvavus grobiant ir žalojant svetimą turtą yra neįrodyta, nes vienintelis jo kaltės įrodymas – specialisto išvada – yra suklastotas, neparemtas jokiu kitu neabejotinu įrodymu. Apelianto manymu, teismas turėjo kritiškai vertinti policijos specialisto S. T. parodymus dėl nuorūkų paėmimo ir saugojimo faktų, kadangi prieš save nei vienas liudytojas neliudytų. Nuteistasis teigia, kad jo parodymai byloje neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tuo tarpu teismas neteisingai vertino L. B. parodymus, nes ši liudytoja nuorūkų radimą įvykio vietoje pateikė kaip savo abejonę. Be kita ko apeliantas mano, kad nuosprendis priimtas šališkai, neįsigilinus į abejones keliančias įrodymų surinkimo aplinkybes, tikint prieštaringais liudytojų ir pareigūnų parodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagrindiniai įrodymų šaltiniai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apelianto V. G. kaltę dėl vagystės ir turto sugadinimo, yra biologinių tyrimų specialisto išvada ir liudytojos L. B. parodymai. Be to, paneigdamas V. G. versiją, kad pagrindinį kaltinantį įrodymą – cigarečių nuorūkas – į vagystės vietą įnešė ne jis, o kitas asmuo, teismas analizavo paties apelianto parodymų nuoseklumą.

Biologinių tyrimų specialisto 2010-09-28 išvada konstatuota, kad ant vienos iš tyrimui pateiktų dviejų cigarečių nuorūkų yra V. G. ir kito nuteistojo genotipai (1 t., 50-52 b.l.). Ginčydamas šios išvados patikimumą, apeliantas teigia, kad nuorūkų paėmimo ir saugojimo aplinkybės kelia abejonių, todėl biologinių tyrimų specialistui galėjo būti pateiktos ne įvykio vietoje paimtos, o sukeistos nuorūkos su ant jų žinomai paliktais jo biologiniais pėdsakais. Analogiškos versijos apeliantas laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl nuorūkų suradimo ir saugojimo aplinkybių aiškinimasis buvo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlikto įrodymų tyrimo vienas pagrindinių dalykų.

2008-03-07 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad antrame pirties pastato aukšte prie fotelių, esančių prie šiaurinės sienos, rastos dvi nuorūkos, kurios nufotografuotos ir paimtos iš įvykio vietos (1 t., 9; 23-24 b.l.). Įvykio vietos apžiūros protokolą surašiusi tyrėja V. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad įvykio virtoje rastos dvi cigarečių nuorūkos, jų radimo vieta užfiksuota protokole, jas į vokus sudėjo, užklijavo ir ant jų pasirašė apžiūroje dalyvavęs specialistas S. J.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja papildomai parodė, kad specialistas nuorūkas paėmė mūvėdamas pirštinėmis ir naudodamas pincetą. Įvykio vietos apžiūroje dalyvavo tik ji, S. J. ir liudytoja L. B.. Specialistas S. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė nuorūkas paėmęs pincetu, supakavęs į vokus ir ant jų pasirašęs įvykio vietoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje aiškinantis apeliaciniame skunde plačiai aptariamą aplinkybę, kad įvykio vietos apžiūros protokole detaliai neaprašyti nuorūkų individualūs požymiai, specialistas paaiškino, kad tai daryti netikslinga, nes, per daug liečiant objektus su ant jų galimai esančiais biologiniais pėdsakais, kyla pavojus juos užteršti savais biologiniais pėdsakais ir taip prarasti tolesniam tyrimui pateikiamų pėdsakų vertę. Užduotį atlikti nuorūkų biologinį tyrimą skyrusi tyrėja K. D. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė įvykio vietos apžiūros metu paimtus daiktus gavusi užantspauduotuose vokuose su aprašais, vokų turinio, nepažeidęs antspaudo, niekas negalėjo apžiūrėti, ji, atlikdama tyrimą, voką laikė seife, į kurį joks pašalinis asmuo patekti negalėjo. Nuorūkų biologinis tyrimas paskirtas ne iš karto po įvykio todėl, kad toks tyrimas atliekamas tik turint konkrečių įtariamųjų pavyzdžius lyginamajam tyrimui, o įtariamieji V. G. ir M. P. buvo nustatyti vėliau. Biologinių tyrimų specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad dvi nuorūkos tyrimui pateiktos supakuotos į atskirus užklijuotus popierinius vokus, ant kurių užrašytas aiškinamasis tekstas, pasirašytas specialisto S. J. (1 t., 50 b.l.).

Apibendrindama aptartus įrodymus, kolegija sprendžia, kad cigarečių nuorūkų radimo aplinkybių užfiksavimas ir jų laikymo tvarka iki jų patekimo pas biologinių tyrimų specialistą nekelia abejonių dėl jų autentiškumo, todėl atmeta apelianto skunde keliamą versiją dėl šių nuorūkų sukeitimo.

Antroji apelianto versija – tai, kad nuorūkas į vagystės vietą įnešė ne jis, o pašalinis asmuo, prieštarauja pirmiau paneigtajai, nes apeliantui laikantis pozicijos, kad nuorūkos buvo sukeistos, nebelieka pagrindo teigti, kad jos visgi nebuvo sukeistos, o tos, kurias jis iš tiesų rūkė, tačiau ne vagystės vietoje. Tačiau apeliantas turi teisę pateikti ir prieštaringas versijas, todėl nagrinėtina ir antroji. Ši versija buvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalyku, todėl skundžiamame nuosprendyje išanalizuota ir paneigta. Pagrindinis šią versiją paneigiantis įrodymų šaltinis yra liudytojos L. B. parodymai, kuriuose ji proceso metu nuosekliai tvirtino, kad po paskutinės šventės sutvarkė pirtį ir iki vagystės pirtyje jokių renginių nebebuvo. Liudytoja nurodė, kad iki vagystės pirmajame pirties aukšte darbininkai tvarkė kanalizaciją, tačiau jie į antrą aukštą nevaikščiojo, nes pirmajame aukšte buvo primindyta purvo, o antrajame aukšte, išklotame kilimais, purvo nebuvo. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad nuorūkų pirties pirmame aukšte nebuvo ir jos rastos tik antrame aukšte, o tai reiškia, kad pirmame aukšte dirbusiems asmenims šiukšlių palikinėjimas darbo vietoje nebuvo būdingas. Apeliantas, remdamasis liudytojos parodymais, kad ji po paskutinio renginio kilimų nesiurbė, daro prielaidą, kad ji nepakankamai gerai jas sutvarkė ir paliko nuorūkų. Tačiau įvykio vietos apžiūros metu antro aukšto patalpose rastos ne tik nuorūkos, bet ir peilis, kurio, pasak liudytojos, po paskutinio renginio nebuvo. To, kad peilio pašalinimui kilimo siurbimas nebūtinas, neginčija ir apeliantas. Gerai matomo peilio atsiradimas vagystės vietoje liudytojai V. B. nežinomu būdu rodo, kad vagystės vietoje po jos sutvarkymo buvo pašalinių asmenų ir suteikia pagrindą atmesti apelianto prielaidą, kad nuorūkos pirtyje liko dėl nepakankamai gerai sutvarkytų patalpų.

Liudytoja L. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose paneigė V. G. parodymus, kad prieš vagystę jam kita administratorė aprodė pirties patalpas, kurias norėjo išsinuomoti jo draugas. Pasak liudytojos, ji niekuomet jokiai kitai moteriai nėra perdavusi pirties raktų ir pavedusi aprodyti patalpas. Tai, kad apeliantas L. B. negalėjo sumaišyti su kita moterimi, patvirtina liudytojos parodymai, kad ji V. G. pažįsta nuo mažens, tačiau jis niekuomet nėra jos prašęs parodyti pirties patalpas. Pats apeliantas, kuris yra vietinis kaimo gyventojas, negalėjo net apytiksliai apibūdinti jam pirtį aprodžiusios moters, nenurodė jokių duomenų apie draugą, kurio prašymu esą domėjosi pirties nuomos kaina. Apelianto parodymų prieštaravimas liudytojos V. B. parodymams ir jo paties jokių tikslesnių duomenų, kurie sudarytų galimybę nustatyti jo minimus asmenis, neatskleidimas, rodo, kad šie apelianto parodymai apie jo ankstesnį apsilankymą pirtyje yra nepatikimi. Kitą apelianto argumentą, jog nuorūkas iš pirties kiemo, kuriame jis dažnai rūkydavo, į pirtį batais įnešė po vagystės įvykio vietą apžiūrėję daug asmenų, paneigia jau minėti liudytojos V. V. parodymai, kad įvykio vietą apžiūrėjo tik ji, specialistas S. J. ir liudytoja L. B..

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apelianto parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad proceso metu jų detalumas didėjo atvirkščiai proporcingai nuo vagystės praėjusiam laikui. Iš nuosprendyje chronologine tvarka išdėstytų apelianto parodymų matyti, kad jo vėlesni parodymai yra žymiai išsamesni nei duoti iš karto po įvykio : pirmosiose dviejose apklausose apeliantas teigė pirtyje buvęs prieš du metus, o vėliau ėmė prisiminti buvęs pirtyje su administratore neužilgo iki vagystės. Tokia apelianto pozicija rodo, kad jis savo parodymus derino prie proceso metu gautų naujų įrodymų : biologinių tyrimų specialisto išvados, liudytojos L. B. parodymų.

Apeliantas abejones dėl jo kaltės įrodymų pakankamumo argumentuoja ir ta aplinkybe, kad teismas tiksliai nenustatė vagystės dalyko, nes ŽŪB ,,D.“ pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Teismų praktikoje civilinis ieškinys privalo būti išspręstas nagrinėjamoje byloje tuomet, turtinės žalos dydis turi įtakos veikos kvalifikavimui. Šioje byloje sunkesnę iš apelianto padarytų nusikalstamų veikų – vagystę – kvalifikuoja įsibrovimas į patalpą, o ne pagrobto turto vertė, todėl tiksli pagrobto turto vertė įtakos šios veikos kvalifikavimui neturi. Pagrobti daiktai ir jų preliminari vertė, kuria teismas rėmėsi nuosprendžio nustatomoje dalyje, nurodyta ŽŪB ,,D.“ pažymoje (1 t., 45 b.l.), tačiau bendrovė teismui nepateikė tikslių žalos dydį pagrindžiančių duomenų, todėl teismas pagrįstai nusprendė klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad V. G. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodyta tarpusavyje susijusiais ir vienas kitą papildančiais netiesioginiais įrodymais, paneigiančiais apelianto versijas apie jo biologinių pėdsakų atsiradimą vagystės vietoje, todėl tenkinti jo skundo prašymą išteisinti dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nėra pagrindo.

Tačiau teismas, nustatęs, kad nuteistieji ŽŪB ,,D.“ dėl metalinių durų sugadinimo padarė 300 Lt turtinę žalą, jų veikas nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 187 str. 1 d. Pagal BK 190 str. nuostatas turtas, neviršijantis 3 MGL (veikos metu – 390 Lt) dydžio sumos, yra nedidelės vertės ir ši veika kvalifikuojama pagal BK 187 str. 3 d. Todėl V. G. nusikalstama veika iš BK 187 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 187 str. 3 d. Ši veika yra baudžiamasis nusižengimas, už kurį, pagal BK 49 str. 3 d., skiriamas areštas nuo 10 iki 45 parų. Atsižvelgiant į nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, V. G. pagal 187 str. 3 d. skirtinas areštas 30 parų. Kadangi nuteistajam skirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, galutinės bausmės dydį lemia pagal BK 178 str. 2 d. skirta bausmė, todėl galutinės subendrintos bausmės dydis lieka toks pat - areštas 70 parų.

Nuteistasis M. P. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, tačiau šis nuosprendžio keitimo pagrindas susijęs ir su juo (BPK 320 str. 5 d.), todėl nuteistojo nusikalstama veika iš BK 187 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 187 str. 3 d. Įvertinus nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, nuteistajam laisvės apribojimo trukmė už šią nusikalstamą veiką nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

V. G. nusikalstamą veiką iš BK 187 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 187 str. 3 d. ir skirti arešto bausmę 30 parų. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šią ir pagal BK 178 str. 2 d. skirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu, skirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 70 parų.

M. P. nusikalstamą veiką iš BK 187 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 187 str. 3 d. ir skirti laisvės apribojimo bausmę 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šią ir pagal BK 178 str. 2 d. skirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.