Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui G. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-9) ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą ir 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-06-27 iki 2013-11-30 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) perpildytose palatose. Anot pareiškėjo, gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo palatose) vienam asmeniui teko 2-2,5 kv. m. ploto, o tai neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui (nuteistajam/suimtajam) tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, reikalavimo. Dėl kalinimo ir gydymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, teigia, patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, negalėjimu normaliai miegoti, dirglumu. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia LR Konstitucijos 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio, Lietuvos higienos normos HN:76-2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto, Europos Sąjungos Konstitucijos 61 straipsnio nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30-33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas su pertraukomis nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL pagal galiojančius teisės aktus nėra įpareigota vesti, todėl neturi duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin., 2003, Nr. 76-3498) ll¹ punkte nurodyta, kad „ Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11.4 „5,1 kv. m - Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1600-12; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat, ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Prašo atsižvelgti į tai, kad LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose dažniausiai buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taip pat nurodė, kad LAVL palatos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m, todėl atitinka higienos normų reikalavimus. Akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras LAVL išdavė Leidimą-Higienos pasą, kuris patvirtina, kad LAVL patalpos atitinka visas teisės aktuose įtvirtintas normas.

Akcentavo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindęs priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįstas žalos dydis. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik 3 (trims) metams nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus. Paaiškino, kad palatose Nr. 17 ir Nr. 19 buvo 4 lovos, jam gulint šiose palatose buvo po 3-4 asmenis. Palatose Nr. 1, 3 ir 4 buvo 9 lovos, kurios jo gydymosi laikotarpiu buvo visos užimtos. Taip pat nurodė, kad jam buvo leidžiama po 1 valandą pasivaikščioti kieme. Pažymėjo, kad jam nepatogumų kėlė ne tik ploto trūkumas, bet ir antisanitarinės sąlygos palatose.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas LAVL šiais laikotarpiais: nuo 2011-06-07 iki 2011-06-09 (2 lovadieniai; Chirurgijos sk., palata Nr. 17, palatos plotas 7,19 kv. m.), nuo 2011-08-09 iki 2011-08-24 (15 lovadienių; Chirurgijos sk., palata Nr. 19, palatos plotas 7,19 kv. m.), nuo 2012-03-14 iki 2012-03-16 (2 lovadieniai, Vidaus ligų sk., palata Nr. 1, palatos plotas 22,84 kv. m.), nuo 2012-08-29 iki 2012-08-31 (2 lovadieniai; Chirurgijos sk., palata Nr. 3, palatos plotas 28,49 kv. m.), nuo 2013-10-30 iki 2013-11-08 (9 lovadieniai; Chirurgijos sk., palata Nr. 4, palatos plotas 34,06 kv. m.; b. l. 34-38).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymosi sąlygos, t. y. neužtikrintas minimalaus kameros tipo palatoje vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant LR CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT jurisprudencijoje(žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, bylos Nr. 871/02).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl šiuo atveju aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, bylos Nr. 28524/95).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-05-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012 išaiškino, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m. taikytina ir LAVL gydomiems asmenims.

Byloje įrodymų, kiek konkrečiai asmenų kartu su pareiškėju ginčui aktualiais laikotarpiais buvo gydoma kamerų tipo palatose, nėra. Tačiau, kaip matyti, LAVL iš esmės neneigia, jog tam tikrais atvejais minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo nebuvo laikomasi. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai teismo posėdyje, kad palatose Nr. 17 ir 19 ( 7,19 kv. m.) ginčui aktualiais laikotarpiais buvo laikoma po 3-4 asmenis, o palatose Nr. 1 (22,84 kv. m.), 3 (28,49 kv. m.) ir 4 (34,06 kv. m.) – po 9 asmenis, negali būti atmesti. Taigi, remiantis LAVL 2013-11-18 atsakyme pareiškėjui Nr. 7-826 ir atsakovės atstovės atsiliepime detalizuotais palatų, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, dydžiais, pareiškėjo nurodytų lovų ir asmenų, gydytų paminėtose palatose ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011-06-07 iki 2011-06-09, nuo 2011-08-09 iki 2011-08-24, nuo 2012-03-14 iki 2012-03-16, nuo 2012-08-29 iki 2012-08-31, nuo 2013-10-30 iki 2013-11-08) skaičiumi, nustatyta, kad visas 30 parų, pareiškėjo praleistų LAVL, vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje neatitiko Įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų.

Teismo vertinimu, LAVL argumentai, kad ji negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl LAVL administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Nepaisant to, jog byloje nėra duomenų, kad būtent dėl tokių kalinimo sąlygų būtų sutrikusi G. R. sveikata, atsižvelgęs į tai, kad kalinant asmenis, turinčius sveikatos sutrikimų, remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, turi būti suteiktos geresnės sąlygos nei kitiems kaliniams, teismas daro išvadą, kad toks kalinimas sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad patyrė nepatogumų ir dėl antisanitarinių sąlygų, tačiau jokių konkrečių to įrodymų teismui nepateikė.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą (b. l. 44-52). LAVL paaiškino, kad kamerų tipo palatose sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m, kas atitinka nustatytus reikalavimus. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 43). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl laikymo LAVL antisanitarinėmis sąlygomis yra atmestini, kaip nepagrįsti.

LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Įvertinęs tai, kad byloje nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo laikymo (gydymo) LAVL trukmę (pareiškėjas LAVL buvo gydomas 5 kartus su pertraukomis, ilgiausias gydymo laikotarpis – 15 parų), sudarytas galimybes tarpuose tarp medicininių procedūrų nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, taip pat Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti pripažintas pagrįstu. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl atsakovei kilusios deliktinės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.271 str.). Pažymėtina, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 str. 1 d.). Vadovaujantis šia nuostata, civilinės teisės ir pareigos be kita ko atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p.). Civilinės atsakomybės samprata yra pateikiama CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, kurioje ji apibrėžiama, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Taigi, iš paminėtų CK nuostatų matyti, jog žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei. Nagrinėjamu atveju yra nagrinėjamas neturtinės, o ne turtinės žalos padarymo faktas. Nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato palūkanų instituto taikymo, sprendžiant neturtinės žalos, patirtos dėl valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str. ir 129 str. teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo G. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 (vieną tūkstantį) litų (kas atitinka 289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.