Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-492-1600-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-05-03
Bylos Nr.: A-492-1600-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01127-2011-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: R. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės

Administracinė byla Nr. A492-1600/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01127-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Artūro Drigoto,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant atsakovės atstovui Rimantui Marčiukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (t. I, b. l. 1–3), kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė) priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė nuo 2009 m. kovo mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio, laikinai perkeliant gydymui, buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Periodiškai palatose, kurių plotas yra nuo 4 iki 10 kv. m., jis buvo gydomas kartu su 3–8 asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo įstaigoje, turi tekti nustatytas plotas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kvadratiniai metrai. Nuo tada, kai pasibaigė LAVL higienos paso Nr. 519 galiojimas, pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 23 d. buvo perkeltas gydymui 3 kartus į LAVL (2010 m. liepos ir gruodžio mėnesiais, 2011 m. kovo mėnesį). Palatos, kuriose jis buvo gydomas, nebuvo atnaujinamos ir remontuojamos nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, t. y. mažiausiai 20 metų. Mano, kad direktoriaus teiginys, jog remontai nėra įforminami pažymomis, yra melagingas, nes privalomai turi būti fiksuojamas lėšų panaudojimas. Palatų apšildymas, ventiliacija, kanalizacija, visi tualetai neatitinka jokių higienos reikalavimų, neatnaujinami nuo pastato statybos laiko.

Paaiškino, kad buvo gydomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant sąlygų gydymui, dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.250 straipsniu ir paaiškino, kad tai, jog asmuo yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, jis patiria žalą būtent taip, kaip apibrėžta CK 6.250 straipsnyje. Taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą Nr. 871/02, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi byloje Nr. 3K-371/2003. Paaiškino, kad dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sunkiai ir ilgai buvo gydomas, pirmus metus kentėjo didelius fizinius skausmus, negali ramiai miegoti.

2011 m. spalio 13 d. teisme gautame prašyme (t. I, b. l. 111–112) pareiškėjas patikslino, kad LAVL jis netinkamai buvo gydomas nuo 2009 m. iki 2011 m., tuo laikotarpiu jam padaryta neturtinė žala. Nesutiko su papildomai pateiktais įrodymais, kad Ligoninės palatos buvo šildomos, o elektriniai šildytuvai buvo išduodami tik papildomam apšildymui, nurodo, kad kai 2010 m. buvo gydomas bendrame skyriuje, palatos nebuvo šildomos. Jis dėl to savavališkai pakeitė nešildomą palatą Nr. 2 į palatą Nr. 5, kurioje šiek tiek veikė šildymas. Kitu atveju nakčiai buvo atneštas elektrinis šildytuvas. Paaiškino, kad dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų ir neveikimo patyrė 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 19–21) nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsiliepime išvardijo laikotarpius, kai pareiškėjas buvo gydomas. Nurodė, kad LAVL statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, nevedama, todėl atsakovė negali pateikti duomenų, kiek kurią dieną nurodytose palatose buvo gydomų asmenų. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinat Higienos norma HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nenustato ploto kiekvienam nuteistajam normos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma – 5,1 kv. m., tačiau Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, nes turi būti suteikiama pagalba visiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalinga. Dėl to nurodyta norma galėjo būti ir viršyta. Aiškino, kad Ligoninė privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų. Teigė, kad Vidaus ligų skyriuje, kuriame paprastai buvo gydomas pareiškėjas, pacientams ploto trūkumas kompensuojamas tuo, kad yra sudaryta galimybė nuo 6 valandos ryto iki 22 valandos vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Paaiškino, kad nuteistųjų teisė gauti medicinos pagalbą, izoliacijos reikalavimai, kaip ir visos kitos nuteistųjų teisės bei jiems taikomi draudimai yra reglamentuoti įstatymais. Todėl mano, kad trumpalaikis pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų rekomendacijoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, neturėtų būti laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu.

Nesutiko su kaltinimu, kad palatos nebuvo remontuojamos mažiausiai 20 metų. Aiškino, kad remonto darbai planuojami ir derinami su Kalėjimų departamentu. Kiekvienais metais šiam tikslui paskirtos lėšos ligoninėje pilnai panaudojamos, palatos nuolat remontuojamos. Tai patvirtina LAVL ūkio skyriaus komendanto 2011 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. LD-382 (t. I, b. l. 22), prie pažymos pridedami atliktų darbų aktai, trumpalaikio materialaus turto nurašymo aktas, darbų priėmimo aktas (t. I, b. l. 23–30).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad palatos nešildomos, nėra ventiliacijos, kanalizacija ir tualetai neatitinka higienos reikalavimų, kad pareiškėjas 3 kartus buvo gydomas pasibaigus higienos paso galiojimui, paaiškina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. V-156, kuriuo patvirtintos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklės, ne higienos pasas, o licencija suteikia teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas. Galiojantis leidimas–higienos pasas vykdomai veiklai yra tik viena iš daugelio sąlygų licencijai gauti. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduota 2011 m. vasario 24 d. įstaigos sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 paneigia pareiškėjo kaltinimus. Nurodo, kad LAVL pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų ir nėra pagrindo žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1064/2007, nurodė, kad neturtinė žala nebuvo padaryta, nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodomų išgyvenimų, skausmo ir pareiškėjo gydymosi Ligoninėje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2916-142/2011 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui R. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis CK 6.271 bei Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktika, (žr. byla Nr. A756-122/2010, byla Nr. A438-121/2009), nurodė, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią Higienos normos HN 76:1999 reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Dėl to teismas vertino tik tai, ar valstybė užtikrino asmeniui, kurio laisvė apribota, tokias gydymo sąlygas, kurios nustatytos teisės aktuose.

Atsakydamas į LAVL paaiškinimą, kad Ligoninė negali pateikti informacijos, kiek pacientų buvo palatose, kai jose buvo gydomas pareiškėjas, nes tokia apskaita nevedama (t. I, b. l. 96), teismas nurodė, kad tokių duomenų, dėl kurių teisės aktuose yra nustatytos tam tikros privalomos normos, neregistravimu jau yra pažeidžiami teisės aktai, kuriuose nustatytos gyvenamojo ploto normos kiekvienam asmeniui, kitos privalomos sąlygos, kadangi tokiu atveju neįmanoma patikrinti, ar laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad galiojant Higienos normai HN 76:1999 minimali ploto norma buvo nustatyta ne asmeniui, bet 1 lovai, Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatai buvo nustatyta minimali ploto norma – ne mažiau kaip 7,0 kvadratinio metro.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. buvo gydomas 4 ir 6 palatose Vidaus ligų skyriuje. 4 palata yra 14,90 kvadratinių metrų ploto (t. I, b. l. 22), joje yra 4 lovos (II t., b. l. 18). Pagal nustatytas normas palata turėjo būti ne mažesnė kaip 28 kv. m. 6 palatos plotas yra 12,11 kvadratiniai metrai, joje yra 3 lovos, taigi mažiausias plotas galėjo būti 21 kv. m. (II t., b. l. 18). Pareiškėjas 2009 m. buvo gydomas bendrojo skyriaus 24 palatoje, jos plotas yra 21,25 kvadratiniai metrai, nurodyta, kad joje yra 5 dviaukštės lovos. Teismas pažymėjo, kad net ir skaičiuojant dviaukštę lovą kaip vieną lovą, palatos plotas turėjo būti 35 kvadratiniai metrai Pareiškėjas 2009 m. taip pat buvo ir palatoje Nr. 3, Vidaus ligų skyriuje, jos plotas yra 19,80 kvadratiniai metrai, joje yra 7 lovos, todėl palatos plotas turėtų būti 49 kvadratiniai metrai. Pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį buvo Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje. Palatos plotas 12,14 kvadratinių metrų, palatoje yra 3 lovos, todėl palata turėtų būti 21 kvadratinių metrų ploto. Pareiškėjas 2010 m. kovo mėnesį buvo Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, jos plotas 22,84 kvadratiniai metrai, joje buvo 6 lovos, todėl palatos plotas turėjo būti 42 kvadratiniai metrai Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 2009 m. ir 2010 m. pareiškėjas buvo gydomas palatose, kuriose buvo pažeistos teisės akte nustatytos minimalios ploto normos, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d. Teismas remdamasis Higienos normos HN 76:1999 6 punkte nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, nustatyti reikalavimai nebuvo rekomendacinio pobūdžio.

Teismas nurodė, kad kitais laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Teismas, remdamasis Higienos normos HN 76:2010 5, 19–35 ir 46 punktais nurodė, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog norint verstis veikla, buvo privalomas tik reikalavimas turėti licenciją, tačiau ne higienos pasą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui nėra nustatytos minimalios ploto normos, o Ligoninėje gydomi asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, padarė išvadą, kad reikėtų vadovautis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatyta minimalia vienam asmeniui tenkančia ploto norma – 3,6 kvadratiniai metrai, nors šiame teisės akte Laisvės atėmimo vietų ligoninės nėra tiesiogiai nurodytos, o taip pat turi būti atsižvelgiama į visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų išvadas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. liepos mėnesį buvo Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,80 kvadratiniai metrai, joje yra 7 lovos. Kadangi atsakovė atsisakė pateikti duomenis, kiek asmenų tuo metu buvo palatoje, laikoma, kad buvo 7 asmenys. Tokiu būdu minimali norma vienam asmeniui yra pažeista, nes palata turėjo būti 25,20 kvadratinių metrų ploto. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio mėnesį buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 14,90 kvadratiniai metrai, joje yra 4 lovos. Skaičiuojant minimalią normą 3,6 kvadratinius metrus asmeniui, laikant, kad palata buvo visiškai užpildyta, norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas 2011 m. kovo mėnesį buvo 3 palatoje, jos plotas 19,80 kvadratiniai metrai, joje yra 7 lovos, skaičiuojant, kad visos jos užimtos, minimalios normos taip pat buvo pažeistos. Atsižvelgęs į išdėstytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad 7 atvejais iš 8 pareiškėjas buvo gydomas palatose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Teismas, remdamasis Higienos normos HN 76:2010 46 punktu ir Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punktu nurodė, kad LAVL privalėjo turėti leidimą-higienos pasą.

Teismas pažymėjo, kad nuolatiniai, tęstinio pobūdžio LAVL veiklos trūkumai buvo nustatyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimų aktuose: 2010 m. rugpjūčio 17 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.9-787 (t. I, b. l. 52–54, 133–135), 2010 m. rugsėjo 13 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.9-867 (t. I, b. l. 130–132), 2010 m. rugsėjo 29 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.9-988 (t. I, b. l. 127–129), 2010 m. rugsėjo 29 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)13.9-989 (b. l. 55–57), 2010 m. lapkričio 12 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13. SA-1197 (t. I, b. l. 58–60), 2010 m. gruodžio 22 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.9-A-1418 (t. I, b. l. 61–62), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugsėjo 16 d. Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje (t. I, b. l. 143–148), taip pat nurodyti Vilniaus VSC 2010 m. gegužės 31 rašte Nr. (12-18)-2-1386 Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos (t. I, b. l. 166). Tik 2011 m. birželio 6 d. Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje Nr. (12-6)12.13-330 (t. I, b. l. 190–195) nurodyta, kad Ligoninės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus, o 2011 m. birželio 7 d. išduotas leidimas-higienos pasas (t. I, b. l. 197–198). Vilniaus VSC 2010 m. birželio 7 d. rašte Nr. (12-18)-2-1597 Valstybinei sveikatos priežiūros tarnybai (t. I, b. l. 167–169), Vilniaus VSC 2010 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12-18)-2-1844 Ligoninei (t. I, b. l. 172–173). Vilniaus VSC 2010 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (12-6/712.10-(L9)-2647 (t. I, b. l. 177–178) Ligoninei nurodomos priežastys dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą – higienos pasą.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad patalpos buvo nešildomos, teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės pasitvirtino tik iš dalies, pripažino, kad galėjo būti centralizuotai šildomos nepakankamai, tačiau pacientams prašant jiems buvo išduodamos papildomos antklodės ir elektriniai šildytuvai.

Įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad LAVL direktoriaus 2010 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 41-83 pareiškėjui paskirta nuobauda už tai, kad jis buvo aptiktas palatoje Nr. 4, nors gydytis turėjo palatoje Nr. 3 (t. I, b. l. 72) užkirto jam kelią pasinaudoti lygtinio paleidimo teise, teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo teisę skųsti šią nuobaudą Kalėjimų departamentui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas. Byloje aptariamais atvejais viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti. Teismas akcentavo, kad nėra svarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl lėšų trūkumo, ar kitų nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009), Europos Žmogaus teisių teismo (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) praktika ir nurodė, kad asmuo, kuris yra kalinamas (o šiuo atveju dar ir gydomas) nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį (pažeistos įstatymo nuostatos), taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A502-913/2011, A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt.; vidutinis darbo užmokestis – apie 2 121 Lt), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo neturtinės žalos dydį įvertino 2 000 Lt.

III.

Atsakovė 2011 m. lapkričio 18 d. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 36–39), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir R. M. 2011 m. balandžio 7 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą arba pripažinti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Ligoninės atsiliepime į pareiškėjo R. M. 2011 m. balandžio 7 d. skundą išdėstytus paaiškinimus, kad įstaiga negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, kad nuteistųjų teisė gauti medicinos pagalbą bei izoliacijos reikalavimai, kaip ir visos kitos nuteistųjų teisės bei jiems taikomi draudimai yra reglamentuoti įstatymų lygmeniu, todėl galimas trumpalaikis pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises, neturėtų būti traktuojama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Nurodė, kad, atsižvelgiant į Ligoninės paskirtį, kiekvienu atveju, kai atitinkamų laisvės atėmimo vietų įstaigų nukreipti asmenys atvyksta į Ligoninę, jiems privalomai ir nedelsiant turi būti suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, nepriklausomai nuo to, kiek tuo momentu yra Ligoninėje laisvų vietų. Pažymi, kad Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

2. Atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame paprastai buvo gydomas pareiškėjas, besigydantiems pacientams yra sudaryta galimybė nuo 6 valandos ryto iki 22 valandos vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, t. y. kompensuojant galimą patalpų ploto nežymų trūkumą. Šis faktas įrodo, kad net ir esant nežymiam ploto palatose trūkumui pacientai nepatiria didelio dvasinio diskomforto, neigiamų išgyvenimų ir jų žmogiškasis orumas nėra pažeidžiamas, nes jie turi teisę laisvai judėti skyriaus patalpose. Nurodo, kad tos pačios nuomonės laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (pvz. 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

3. Nesutinka su teismo išvada, kad duomenų, dėl kurių teisės aktuose yra nustatytos tam tikros privalomos normos, neregistravimu jau yra pažeidžiami teisės aktai, kuriuose yra nustatytos gyvenamojo ploto normos kiekvienam asmeniui, kitos privalomos sąlygos, kadangi tokiu atveju neįmanoma patikrinti, ar laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Mano, kad šiuo atveju įstaiga privalo ne registruoti minimus duomenis, o užtikrinti, kad institucijos, įstaigos ar jų darbuotojai, turintys teisę patikrinti, kaip įstaigos, taip pat ir Ligoninė, laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, galėtų teisės aktų nustatyta tvarka tai netrukdomai patikrinti. Todėl mano, kad Ligoninė, neregistruodama, kiek kiekvienoje palatoje atskiromis dienomis buvo laikoma pacientų, elgėsi visiškai teisėtai. Pažymi, jog teismas nesivadovavo teismų praktikoje susiformuota nuostata, jog nesant teisės aktuose nustatyto imperatyvo, kaip elgtis ar atlikti atitinkamus veiksmus, nekyla pareiga ir atsakomybė.

4. Nurodo, kad Ligoninė dėjo visas įmanomas pastangas, kad laiku galėtų gauti jos ūkinei reikalingą leidimą-higienos pasą. Pažymi, kad vien tas faktas, jog Ligoninė, tam tikru laikotarpiu negavusi leidimo-higienos paso, vis tik realiai ir tinkamai teikė sveikatos priežiūros paslaugas, tinkamai vykdė jai priskirtus uždavinius ir funkcijas, be to, atitinkamų priežiūros institucijų jos veikla nebuvo sustabdyta. Mano, kad Ligoninės funkcijų atlikimas turi viršenybę prieš formalų leidimo-higienos paso neturėjimą.

5. Su apeliaciniu skundu kaip papildomą įrodymą pateikia Laisvės atėmimo vietų ligoninės sunaudotų medžiagų, vykdant remonto darbus, nurašymo 2010 m. birželio 30 d. akto Nr. 22-620 kopiją (t. II, b. l. 40–47), įrodančią kad ligoninėje buvo atlikti remonto darbai.

Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 12 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 58–59) prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti jo 2011 m gruodžio 5 d. jo pateiktą apeliacinį skundą (t. II, b. l. 53–54).

Nurodo, kad LAVL 2010 m. birželio 30 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktas vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi jame nėra nurodyta, kurių patalpų remontui buvo skirtos nurodytos medžiagos, dalis nurodytų medžiagų yra kanceliarinės, o ne remontui skirtos prekės. Remdamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 40.3, 18.1, 4 punktais nurodo, kad kalinių žmogaus teises pažeidžiančių laikymo sąlygų negalima teisinti nepakankamais ištekliais. Nurodo, kad nesutinka su LAVL paaiškinimu, jog gyvenamo ploto kompensavimu laikytinas naudojimasis judėjimo laisve kiemo teritorijoje ir teigia, kad vidaus kiemas yra mažas, jame nuolat vyksta judėjimas, todėl negali būti laikoma, kad taip buvo kompensuojamas nepakankamas palatų plotas. Teigia, kad norminių teisės aktų, nustatančių sąlygas ir reikalavimus dėl gyvenamojo ploto, pažeidimas turi būti vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas, žeminantis orumą ir veikiantis sveikatą.

IV.

Pareiškėjas R. M. 2011 m. gruodžio 1 d. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 53–54), kuriuo prašo padidinti ir priteisti pareiškėjui R. M. 50 000 Lt neturtinės žalos, išreikalauti liudininko T. R. paskirtos drausminės nuobaudos nutarimą, tyrimą ir pastarojo paaiškinimus, nustatyti šių dokumentų laikymo vietą, asmeniui išėjus į laisvę iš pataisos namų.

Nurodo, kad teismo paskirtas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka realiai sukeltų neigiamų pasekmių, kadangi pareiškėjas buvo gydomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje. Nesutinka su teismo išvada dėl pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos ir nurodo, kad LAVL neturėjo teisės jos paskirti, kadangi jos paskyrimo metu LAVL veiklą vykdė nelegaliai t. y. neturėdama būtino leidimo-higienos paso. Taip pat nurodo, kad nuobaudos paskyrimo faktas įrodo, jog, priešingai nei teigė LAVL, ligonių registracija palatose buvo vykdoma, nes nutarime dėl nuobaudos paskyrimo yra nurodyti palatų numeriai. Dar kartą pabrėžia, kad žiemos metu palatos nebuvo šildomos ir nurodo, kad šį faktą galėtų įrodyti liudininkas T. R. bei nutarimas, kuriuo jam paskirta nuobauda. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino neturtinę žalą, kadangi pažeidimai Ligoninėje buvo nuolatinio pobūdžio, pareiškėjas patyrė nepatogumus, kentėjo fizinius skausmus, be to Ligoninė teikė teismui melagingus duomenis.

Atsiliepimas

Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2012 m. sausio 27 d. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 65–66) nesutiko su pareiškėjo argumentais ir prašė R. M. 2011 m. balandžio 7 d. skundą ir 2011 m. gruodžio 1 d. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą arba pripažinti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės sąlygas pažeidimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad ligoninė neturėjo teisės vykdyti ūkinės veiklos, kadangi ne higienos pasas, bet licencija suteikia teisę verstis atitinkama ūkine veikla, o higienos pasas yra tik viena iš daugelio sąlygų licencijai gauti. Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai sieja jam paskirtos nuobaudos teisėtumą su higienos paso išdavimo procedūromis, dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas jo patirtos neturtinės žalos dydį įvertino per maža pinigų suma, kadangi teismas turėjo teisę apskritai nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo, bet apsiriboti pažeidimo konstatavimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinius skundus atsisakytina tenkinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teisė į žalos, kurią patyrė gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis, atlyginimą bei žalos atlyginimo dydžio pagrįstumas.

Administracinę bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas: 1) nuo 2009 m. kovo 13 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. Vidaus ligų skyriaus 4 ir 6 palatose; 2) nuo 2009 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. gegužės 25 d. Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje; 3) nuo 2009 m. liepos 21 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. Bendrojo skyriaus 24 palatoje; 4) nuo 2009 m. lapkričio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje; 5) nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 13 d. Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje; 6) nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2010 m. kovo 24 d. Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje; 7) nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. liepos 16 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje; 8) nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje; 9) nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 4 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. ir 2010 m. iki balandžio mėnesio buvo gydomas palatose, pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., numatančios, kad laisvės atėmimo vietų ligoninės palatoje ploto norma vienai lovai yra ne mažiau kaip 7 kv. m, reikalavimus.

Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 kv. m, kuri taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims, pareiškėjas pažeidžiant šios normos reikalavimus buvo gydomas nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 16 d. bei nuo 2011 m. kovo 2 d. iki kovo 4 d.

Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LAVL nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 7 d. neturėjo leidimo – higienos paso, kuris būtinas remiantis higienos normos HN 76:2010 46 punkto bei Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimais. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu 2010 m. rugpjūčio 17 d. – 2010 m. gruodžio 22 d. buvo nustatyta kad patalpoms reikia remonto. 2010 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje nurodyta, kad ligoninės palatų, tualetų, dušų vidaus apdaila neatitinka funkcinės paskirties, dangų paviršiai sunkiai valomi ir dezinfekuojami.

Šias faktines aplinkybes, dėl kurių tarp šalių iš esmės nėra ginčo, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atsakovės neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tinkamų gydymosi sąlygų pareiškėjui nesuteikimu laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Atsakovės Lietuvos valstybės apeliacinio skundo argumentas, kad ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Higienos normą HN 76:1999 atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Į kitą apelianto argumentą, kad ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame pareiškėjas buvo paprastai gydomas, yra sudaryta galimybė nuo 6 valandos ryto iki 22 valandos vakaro būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė priteisdamas ženkliai mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį, negu pareiškėjas buvo prašęs.

Aplinkybė, kad ligoninės administracijai nėra teisės aktais nustatyta pareiga registruoti kiekvienu atveju konkrečioje palatoje gydomus asmenis, sietina ne su formaliųjų teisės normų reikalavimu vykdymu ar nevykdymu; nagrinėjamo ginčo atveju ji reikšminga įrodinėjimo procese kaip argumentas, kuris galėtų paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo gydymo netinkamomis sąlygomis, perpildytose palatose. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisių pažeidimą siejo ne su formaliųjų teisės aktų reikalavimų laikymusi, bet su aplinkybe, kad jis buvo gydomas palatose, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalaus ploto normos vienai lovai. Pastarąją aplinkybę teismas pagrįstai vertino kaip įrodytą, nes atsakovė nepateikė byloje nustatytus faktus paneigiančių duomenų (t. y. kad ligonių buvo gydoma mažiau, negu palatose buvo lovų).

Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ligoninė vykdė veiklą neturėdama leidimo – higienos paso, ir siejo šią aplinkybę su faktoriais, lėmusiais pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių, susijusių su leidimo – higienos paso ligoninei išdavimu, vertinimu, pažymi, jog leidimo – higienos paso neturėjimas nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 7 d. nėra kokia nors formali aplinkybė, tai reiškia, kad pacientai per šį laikotarpį buvo gydomi sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimų. Kad nebuvo reikiamų gydymuisi higienos bei sanitarijos reikalavimų, pirmosios instancijos teismas nustatė ištyręs į bylą pateiktus įrodymus – Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymas, Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktus, raštus, iš kurių paaiškėja, kodėl metus laiko nebuvo išduodamas leidimas – higienos pasas. 2010 m. gegužės 31 d. rašte Nr. (12-18)-2-1386 Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos (t. I, b. l. 166) nurodyta, kad dėl netinkamų ligoninės patalpų architektūrinių sprendinių, patalpų išdėstymo, pacientų izoliavimo, švaraus ir nešvaraus oro bei personalo srautų judėjimo, naudojamos medicininės įrangos, susidėvėjusios sanitarinės technikos ligoninėje yra didelė rizika hospitalinių infekcijų protrūkiams, pacientų ir darbuotojų saugai. Vilniaus VSC 2010 m. birželio 7 d. rašte Nr. (12-18)-2-1597 Valstybinei sveikatos priežiūros tarnybai nurodomos problemos dėl leidimo-higienos paso išdavimo – ligoninės patalpos, naudojama įranga, medicininių priemonių nukenksminimo procesų išdėstymas, pacientų izoliavimas, personalo, švarių ir panaudotų medicininių priemonių srautai nesudaro optimalių sąlygų infekcijų kontrolei (t. I, b. l. 167–169). Vilniaus VSC 2010 m. liepos 8 d. rašte Nr. (12-18)-2-1844 ligoninei nurodyta 18 punktų, kuriuose vardinami atskiri trūkumai (t. I, b. l. 172–173). Vilniaus VSC 2010 m. gruodžio 6 d. rašte Nr. (12-6/712.10-(L9)-2647 (t. I, b. l. 177–178) paaiškinamos priežastys, kodėl atsisakoma išduoti ligoninės veiklai leidimą-higienos – nes trūkumai nebuvo ištaisyti per tam skirtą terminą. Nurodyta, kad ligoninės veiklos sąlygos neatitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 13 ir 129 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 48 ir 52 punktų reikalavimų (pažeidimai susiję su higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimų nesilaikymu).

Nors atsakovės atstovė apeliaciniame skunde nurodė, kad remonto darbai buvo atliekami periodiškai, pateikė 2010 m. birželio 30 d. ligoninės sunaudotų medžiagų, vykdant remonto darbus, nurašymo akto Nr. 22-620 kopiją, aukščiau aptartos aplinkybės įrodo, kad remonto darbai buvo nepakankami ir neužtikrino gydymosi sąlygų, atitinkančių sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Kaip jau buvo minėta aukščiau, Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo 2010 m. rugsėjo 16 d. pažymoje nurodyta, kad ligoninės palatų, tualetų, dušų vidaus apdaila neatitinka funkcinės paskirties, dangų paviršiai sunkiai valomi ir dezinfekuojami, reikalingas remontas. Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktuose bei raštuose buvo nuolat nurodomi pažeidimai dėl netinkamų ligoninės patalpų architektūrinių sprendinių, patalpų išdėstymo, pacientų izoliavimo, švaraus ir nešvaraus oro bei personalo srautų judėjimo, naudojamos medicininės įrangos, susidėvėjusios sanitarinės technikos ligoninėje, tai kėlė didelę riziką hospitalinių infekcijų protrūkiams, pacientų ir darbuotojų saugai.

Atsakovės atstovės apeliacinio argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvados, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimo jausmą bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (bylos Nr. A502-913/2011, A756-122/2010).

Pareiškėjo R. M. apeliacinio skundo argumentai taip nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Jo teiginys, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka realiai sukeltų neigiamų pasekmių, nes pareiškėjas buvo gydomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, yra nepagrįstas. Byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo nesilaikoma teisės aktuose nustatytų ploto normų, nes trūko patalpų, patalpos buvo nepritaikytos, nepakankamai prižiūrimos ir remontuojamos, buvo susidėvėjęs inventorius, tačiau byloje nėra faktinių duomenų, kurie galėtų objektyviai pagrįsti realią riziką pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, todėl teismas ir neturėjo tokių aplinkybių vertinti. Nustatyti pažeidimai ligoninės veikloje nėra ribiniai, tokio masto, kaip teigia apeliantas, kad būtų vertinami kaip keliantys grėsmę sveikatai ir gyvybei, jie laikytini tik nurodytų grėsmių prielaidomis, kurios pripažintinos pakankamomis priežastimis atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad patalpos buvo nešildomas, ir tai sukėlė jam papildomus nepatogumus, išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatyta, kad patalpos žiemos metu galėjo būti nepakankamai šildomos, tačiau pacientams prašant buvo duodamos papildomos antklodės, elektriniai šildytuvai, pareiškėjas administracijai dėl to nėra teikęs skundų, todėl minėti apeliacinio skundo teiginiai laikytini nepagrįstais. Pareiškėjui taikytos drausminės nuobaudos medžiaga bei jo nurodyto liudytojo parodymai neturėtų reikšmės su patalpų šildymu susijusių aplinkybių vertinimui, nes duomenys apie patalpų centralizuotą šildymą byloje nustatyti remiantis rašytiniais įrodymais (2010 m. liepos 15 d. pažyma, t. I, b. l. 95).

Pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs subjektinės teisės – būti gydomam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis – pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo apmokėjimo bei pragyvenimo sąlygas. Teisėjų kolegija žalos atlyginimo dydį – 2 000 litų – pripažįsta adekvačiu dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Įrodymų byloje, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, byloje nėra, todėl keisti teismo sprendime nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

nutaria:

pareiškėjo R. M. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinius skundus atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė