Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Nidos Vigelienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. S. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, jam skirta 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir O. S. paskirta 34 MGL (1 700 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 17 d., 10.00 val., iki 2024 m. vasario 19 d., 10.03 val. (2 dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir O. S. paskirta galutinė bausmė – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, O. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. vasario 19 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, O. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Mazda CX-9“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (UA), dalį vertės atitinkančios pinigų sumos – 16 000 Eur, konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

4. Apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą, apklausta liudytoja T. V., ištirti nuteistojo gynėjo pateikti dokumentai.

4.1. T. V., O. S. motina, pateikusi prašymą atleisti sūnų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paaiškino, jog kartu su sūnumi jau dvejus metus, nuo karo Ukrainoje pradžios, gyvena Bulgarijoje. Nurodė, jog sūnaus poelgį nulėmė nervinė įtampa. Jie gyvena toli nuo tėvynės, mažame bute, visi pavargo, sūnaus žmona nedirba, be to, jis turi išlaikyti ir ją – motiną. Sūnus keliavo per Lietuvą, norėdamas pailsėti. Automobilio sūnus neturi, turi jo bendradarbė, kuri gyvena Bulgarijoje. Apie įvykį ji sužinojo iš savo kito sūnaus, paleistas į laisvę, O. S. jai taip pat paskambino ir viską papasakojo. Nurodė, jog sūnaus poelgį vertina neigiamai, paaiškino, jog savo sūnui turi įtaką.

4.2. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas T. V. prašymas atleisti O. S. pagal laidavimą, šių asmenų giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, taip pat dokumentai, kurių duomenimis, T. V. nėra teista nei Lietuvos Respublikoje, nei Ukrainos Respublikoje, leidimas gyventi jai pratęstas iki 2025 m. kovo 4 d., be to, duomenys, jog O. S. Ukrainos Respublikoje nėra teistas, turi sūnų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliaciniu skundu neginčijama O. S. kaltė ar jo veikos kvalifikavimas, prašoma atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei sumažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertės dalį, be to, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu O. S. vairuotojo pažymėjimą perduoti saugoti VĮ „Regitra“. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl atleidimo pagal laidavimą

6. Gynėjo prašyme teigiama, kad yra visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse numatytos sąlygos taikyti O. S. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, o pateikusi prašymą perduoti sūnų pagal laidavimą T. V. atitinka BK 40 straipsnio 3 dalies keliamus reikalavimus. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

7. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. O. S. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, duomenų apie jo ankstesnį teistumą baudžiamojoje byloje nėra, savo kaltę jis pripažino, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, kas pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nusikalstama veika žala nebuvo padaryta, taigi BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytos sąlygos šioje byloje nustatytos. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018). Iš duomenų apie ankstesnio O. S. teistumo nebuvimą teisėjų kolegijai nėra pagrindo spręsti apie nuteistojo polinkį pažeisti įstatymus. Kaip minėta, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas tik tada, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

9. Baudžiamosios bylos duomenimis, T. V. pateikė prašymą atleisti pagal laidavimą O. S.. T. V. yra O. S. motina, kaip teigė liudytoja, sūnui, su kuriuo sieja artimas ryšys, ji įtaką turi. Vis tik, vien tokio formaliai Baudžiamojo kodekso reikalavimus atitinkančio prašymo pateikimas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamai įtikinamas, kad nuteistojo motina yra verta teismo pasitikėjimo. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos aplinkybių, nuteistasis nusikalto keliaudamas po Europą, į kelionę jis buvo išvykęs be savo šeimos. Pats nuteistasis nurodė, kad tokia kelionė jam nebuvo pirma. Teisėjų kolegijai, aptarus išdėstytą, nuteistojo motinos galimybė daryti pakankamą įtaką suaugusiam, savarankiškam, pačiam turinčiam savo šeimą nuteistajam kelia abejonių. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas negali būti taikomas formaliai. Tenkinti prašymą atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą jam nutraukti teisėjų kolegija pagrindo nenustato.

Dėl turto konfiskavimo

10. Apeliaciniame skunde neginčijama nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, prašoma sumažinti išieškotiną konfiskuotino turto vertės dalį. Prašymas motyvuojamas ne pačia geriausia nuteistojo turtine padėtimi, tuo, kad būdamas pabėgėlis kitoje Europos Sąjungos valstybėje, jis turi papildomų finansinių išlaidų, be to, akcentuojamas nedidelis veikos pavojingumas (jos trumpalaikis pobūdis). Teisėjų kolegija vertina, kad prašymas nėra pagrįstas.

11. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

12. Turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Teismų praktikoje yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2023).

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad O. S. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „Mazda CX-9“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (UA), todėl nekyla abejonių, kad šis automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytinas konfiskuotinu turtu. Minėtas automobilis priklauso ne O. S., o kitam asmeniui – A. O., apie kurią baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad perleisdama automobilį žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad automobilis bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatydamas konfiskuotino turto vertę, byloje nesant specialisto atlikto konkrečios transporto priemonės įvertinimo, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi viešosios įstaigos „Emprekis“ duomenimis apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-12-495/2020, 2K-30-788/2023). Sprendimą išieškoti iš O. S. ne visą (32 558 Eur), o dalį automobilio vertės atitinkančios pinigų sumos – 16 000 Eur, pirmosios instancijos teismas priėmė atsižvelgdamas į O. S. asmenybę – anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, turintis mažametį vaiką, kaip nurodo, vykdantis verslą, susijusį su maisto pristatymu, taip pat įvertinęs jo prisipažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį neblaivus, savo veiksmais kėlė akivaizdžią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui, vairuotas automobilis priklauso nuteistojo draugei, su kuria kartu keliauja, dėl ko automobilis vėl gali būti naudojamas analogiškam nusikaltimui daryti, sprendė, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais, šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonės tikslams įgyvendinti bus pakankamas konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios sumos išieškojimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino padaryto nusikaltimo aplinkybes, proporcingumo turinį šioje byloje aiškino tinkamai. Nuteistasis yra jauno, darbingo amžiaus, gaunantis pajamas, kurių, be kita ko, pakanka ir kelionėms į užsienį, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl turtinių sunkumų nesudaro pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio. Nepaisant to, kad automobilį, būdamas neblaivus, nuteistasis vairavo neilgai, vis tik, tai jis darė ignoruodamas perspėjimą (liudytojos K. B. parodymai), t. y. sąmoningai pažeisdamas įstatymus. Nustačius, kad nors automobilis „Mazda CX-9“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (UA), O. S. faktiškai nepriklausė, tačiau su šio automobilio savininke nuteistąjį sieja draugiški ryšiai, dėl ko jis turėjo galimybę naudotis šiuo automobiliu, tai dar labiau sustiprina prevencinę automobilio vertės dalies konfiskavimo reikšmę. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakankamai individualizuotas, nesuvaržys nuteistojo asmens teisių daugiau, negu yra būtina, priešingai, užtikrins teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą, užtikrins prevencinius tikslus ir paties nuteistojo atgrasymą nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo.

Dėl vairuotojo pažymėjimo grąžinimo

14. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas dėsto ir tai, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtas draudimas dvejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones galioja tik Lietuvos Respublikos jurisdikcijos ribose ir nėra taikomas Ukrainos Respublikoje, kitose valstybėse, teigiama, jog kardomoji priemonė – dokumento paėmimas nuteistajam nepagrįstai transformuota į faktinį vairuotojo pažymėjimo atėmimą. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo perduoti O. S. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) saugoti VĮ „Regitra“ pagrindo keisti nenustato.

15. Pagal 1968 m. Vienos konvencijos dėl automobilių eismo, Lietuvos Respublikos ratifikuotą 1991 m. lapkričio 20 d., prie kurios yra prisijungusi ir Ukraina, 42 straipsnį, reglamentuojantį vairuotojo pažymėjimų galiojimo sustabdymą, susitariančiosios Šalys ar jų administracijos padaliniai gali panaikinti vairuotojo teisę naudotis nacionaliniu ar tarptautiniu vairuotojo pažymėjimu jų teritorijose, jeigu vairuotojas tose teritorijose pažeidžia taisykles ir dėl to iš jo gali būti paimtas pažymėjimas pagal jų teisės aktus. Šiame straipsnyje numatyta, jog Susitariančiosios Šalies ar jos administracijos padalinio kompetentinga institucija, atimdama vairuotojo teisę naudotis pažymėjimu, gali: a) paimti vairuotojo pažymėjimą ir jį laikyti, kol baigsis teisės juo naudotis atėmimo laikas arba kol pažymėjimo turėtojas išvažiuos iš tos teritorijos, atsižvelgiant į tai, kuri data yra ankstesnė; b) apie tai pranešti institucijai, kuri išdavė vairuotojo pažymėjimą arba kurios vardu jis buvo išduotas; c) jeigu tai yra tarptautinis vairuotojo pažymėjimas, specialioje vietoje įrašyti, kad vairuotojo pažymėjimas jos teritorijoje nebegalioja; d) jeigu nebuvo taikoma šios dalies a punkto nuostata, prie b punkte nurodyto pranešimo pridėti institucijai, kuri išdavė pažymėjimą arba kurios vardu jis buvo išduotas, adresuotą prašymą, kad atitinkamam asmeniui būtų pranešta apie dėl jo priimtą sprendimą. Iš išdėstyto matyti, jog, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, O. S. skundžiamu nuosprendžiu paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams, nuteistajam visiškai pagrįstai nebuvo grąžintas vairuotojo pažymėjimas, kuris turi būti saugojamas, kol baigsis teisės juo naudotis atėmimo laikas. Pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nėra.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš O. S. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 191,67 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo O. S. dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo O. S. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo O. S. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.