- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-470/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- I. G.
- Trečiasis asmuo
- R. G., Vilniaus
- Atsakovas
- E. G., K. G., Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audronės Jarackaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. G. ir trečiojo asmens R. G. įstatyminės atstovės D. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3771-104/2011 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovams E. G., K. G., Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl apsimestinio sandorio panaikinimo, nuosavybės teisės į dalį turto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, sutartinės hipotekos lakšto panaikinimo (tretieji asmenys R. G., Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarė V. S.- Malcienė, Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarė A. A.), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas, ar namo su namų valda pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, t.y., ar notariškai patvirtintoje sutartyje nurodytas tikrasis pirkėjas.
Šalies argumentai
Ieškovė I. G. patikslintu ieškiniu prašė:
-pripažinti negaliojančia 1999 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), garažo (duomenys neskelbtini), kiemo statinių - tvoros, kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarės V. S.-M. registro nr. 2-13282, dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo), nustatant, kad žemės sklypo, gyvenamojo namo ir jo priklausinių pirkėjai yra I. G. ir R. G.;
-pripažinti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), garažas (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai - tvoros, kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė I. G. ir R. G. nuosavybė;
-pripažinti negaliojančia atsakovei E. G. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį dėl ½ dalies nekilnojamojo turto : žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), garažo (duomenys neskelbtini), kiemo statinių – tvoros, kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini);
-panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu atsakovės E. G. vardu atliktą ½ dalies nekilnojamojo turto : žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), garažo (duomenys neskelbtini), kiemo statinių- tvoros, kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją;
-panaikinti 2009-02-18 sutartinės hipotekos lakšto, patvirtinto Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarės A. A., įregistruoto Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuj, kurio pagrindu yra įkeistas sekantis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), garažas (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelės (duomenys neskelbtini) registraciją;
-priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad ji yra 2008 m. lapkričio 7 d. mirusio R. G. sutuoktinė, su kuriuo susituokė 1994 m. sausio 29 d. 1999 m. lapkričio 24 d. sudarė žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartis ir su šeima įsikėlė į minėtą namą, atliko jo kapitalinį remontą, įrengė. Niekam nekilo abejonių, kad namas nepriklauso ieškovės šeimai. 2004 m. metais santykiai šeimoje buvo įtempti, todėl sutuoktinis R. G. išėjo gyventi pas D. Š., o ieškovė su dviem nepilnamečiais vaikais liko gyventi minėtame name. Gyvenant skyrium su ieškove, R. G. nuolatos atvažiuodavo aplankyti vaikų, tvarkė teritoriją, rūpinosi namo vidumi ir aplinka. 2008 m. vasarą R. G. susipyko su D. Š. ir grįžo gyventi į ginčo namą, kur 2008 m. lapkričio 7 d. ir mirė.
Pradėjus tvarkyti paveldėjimo dokumentus paaiškėjo, kad R. G. įsigytą turtą, - žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su jo priklausiniais pirko ir registravo savo tėvų: E. G. ir V. G. vardu, nors turtas įsigytas už šeimos lėšas. Ieškovės nuomone, R. G. taip pasielgė norėdamas išvengti, kad turtas taptų bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovei abejonių, jog sklypas su namu įgytas ne šeimos nuosavybėn nekilo, kadangi namo kapitalinis remontas buvo atliekamas ieškovės šeimos lėšomis (iš prekių garantinių raštų matyti, jog už viską mokėjo ieškovės šeima). Be to, R. G. vardu buvo išrašomos sąskaitos už komunalines ir kitas paslaugas, kurias pastarasis apmokėdavo.
1999 m. lapkričio 24 d. sutartis dėl namų valdos pirkimo yra apsimestinė kaip sudaryta su netikrąja šalimi (pirkėju), nes būtent R. G., o ne jo tėvai įgijo turtą bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas –atsiskaitė su pardavėju, sumokėjo dalimis 380 000 Lt, priėmė turtą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo. Sutartis naikintina, nustatant, kad namų valdos pirkėjai yra ieškovė ir R. G., ir kad šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. R. G. tėvai gyveno tik iš pensijos, neketino nei įsigyti ginčo namą, nei nuolat gyvena Kaišiadorių rajone.
Panaikinus sutartį, pripažintinas iš dalies negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, nes atsakovė E. G. po savo vyro V. G. mirties paveldėjo pagal įstatymą ½ dalį ginčo turto. Kadangi V. G. nebuvo ½ dalies ginčo turto savininkas, atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl ½ nekilnojamojo turto pripažintina negaliojančia ir naikintina minėto nekilnojamojo turto teisinė registracija. Taip pat naikintina sutartinė hipotekos lakšto registraciją pagal 2009 m. vasario 18 d. paskolos sutartį Nr. 09-00022LTL dėl 350 000 Lt paskolos, sudarytos tarp Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ir K. G., kurios pagrindu atsakovė E. G. įkeitė ginčo turtą Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“. E. G. neturėjo teisės įkeisti ginčo turto, kadangi nėra jo savininkė.
Šalies argumentai
Atsakovė E. G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 1999 m. lapkričio 24 d. ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. S.- M.. Notaro patvirtinta sutartis pripažįstama įrodymu, turinčių didesnę rašytinę galią. Sutarties 2 punkte fiksuota, kad kainą pardavėjas gavo iš pirkėjų prieš sudarant šią sutartį. Žemę ir pastatus (duomenys neskelbtini) atsakovė ir jos sutuoktinis įgijo siekdami investuoti dalį savo turimų pajamų, be to, jie siekė persikelti gyventi į Vilnių gyventi arčiau sūnaus R. G., kad jis galėtų rūpintis tėvais.
Kadangi turtui įgyti buvo naudojamos ir skolintos lėšos, ieškovė buvo viena iš kreditorių, paskolinusi jiems pinigus namo įsigijimui ir todėl ieškovei buvo gerai žinoma, kieno nuosavybė yra įgyjamas turtas ir už kieno lėšas už šį turtą mokama. Be to, ieškovė ir R. G. po santuokos dar nebuvo įgiję lėšų, kurių būtų pakakę įgyti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), nes šiuo laikotarpiu jie buvo įsigiję kotedžą (duomenys neskelbtini) ir iki 2001 -2002 metų minimas butas buvo įrenginėjamas. Kol nebuvo pilnai įrengtas, atsakovės šeima leido ieškovės šeimai apsigyventi uošviams priklausančiame name. Ieškovės byloje pateikti dokumentai, susiję su statybinėmis išlaidomis, patvirtina medžiagų įsigijimą ir darbų atlikimą ne ginčo name, o name (duomenys neskelbtini).
Mirus 2004 m. lapkričio 11 d. atsakovės sutuoktiniui V. G., visą jam priklausiusį turtą tuo pačiu ir ginčijamą namą paveldėjo E. G.. Atsakovės vaikai, tarp jų ir ieškovės vyras R. G., atsisakė savo dalies atsakovės naudai. Ieškovei apie jos uošvio mirtį buvo gerai žinoma, taigi, buvo žinoma ir apie susidariusius paveldėjimo santykius į ginčo turtą. Jokių pretenzijų ieškovė nereiškė. Be to, 2003 metais, R. G. išėjus gyventi pas kitą moterį, ieškovė apskritai nustojo mokėti mokesčius, teigdama, jog tai yra ne jos turtas ir ji, nebūdama savininkė, neprivalo šio turto išlaikyti. Taip už ginčo namų valdą susidarė nemaži įsiskolinimai, kuriuos atsakovė ir jos sutuoktinis padengė. Mokesčių sąskaitos buvo siunčiamos (duomenys neskelbtini), kuriose buvo nurodytas šio turto savininkas – atsakovė, E. G., todėl ieškovė negalėjo nežinoti, kas turto savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, jis neįrodytas.
Trečiojo asmens nepilnamečio R. G. (mirusio R. G. sūnaus) įstatyminė atstovė D. Š. atsiliepimu į ieškinį prašo jį tenkinti. Nurodė, kad R. G. yra pirmosios eilės R. G. įpėdinis. Tikrąja sandorio šalimi buvo R. G..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovės 8 138, 50 Lt žyminio mokesčio ir 147, 40 Lt pašto išlaidų.
Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo – kad sandoris yra apsimestinis, t. y. sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (CK 1.87 str.), nes neįrodė nė vieno įstatyme nurodyto nuosavybės įsigijimo pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti jai ir jos sutuoktiniam R. G. nuosavybės teisę į ginčo namų valdą. Kadangi naikinti ginčo pirkimo pardavimo sutartį pagrindo nėra, kitų išvestinių ieškovės reikalavimų teismas nesvarstė.
Teismas nurodė, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti, todėl šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra, kas buvo faktinis pirkėjas, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu.
Ieškovės šeima sandorio pirkimo pardavimo diena neturėjo lėšų t.y. 380 000 Lt ginčo turtui įsigyti, nes byloje išskiriant 2 paskolos sutartis dėl 45 000 Lt ir 8 000 Lt (4t., b.l.l. 184, 186), nėra įrodymų nei apie ieškovės ir jo vyro pajamas iš darbinės veiklos, nei iš kitokio pajamų šaltinio. Ieškovės paaiškinimai, kad vyras turėjo 2 įmonės, prekiavo metalais ir turėjo nelegalų verslą, nepakankami išvadai, kad ieškovė su vyru turėjo finansinė galimybę sumokėti už ginčo turtą šeimos lėšomis. Be to, ieškovė su vyru buvo įsigiję kotedžą (duomenys neskelbtini) ir iki 2001 -2002 metų minimas butas buvo įrenginėjamas, todėl ieškovės šeimos lėšos buvo naudojamos bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytam nekilnojamajam turtui. Ieškovės argumentai, kad ji su vyru atliko ginčo turto (namo) kapitalinį remontą, jį įrengė, nėra nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo pagrindas. Kad ieškovė nelaikė save ginčo namo savininke, liudija aplinkybės, kad ieškovė eilę metu nemokėjo mokesčių už paslaugas, o po vyro mirties pasitraukė su vaikais iš ginčo namo. Kad ginčo namas nebuvo laikomas jų turtu, liudija ir ta aplinkybė, kad sprendžiant per advokatą turto padalijimo klausimą į dalintino turto masę ginčo namas nebuvo įtrauktas (3t., b.l.l. 43-45).
Liudytojų (nepilnamečio R. G. įstatyminės atstovės D. Š., V. K.) parodymai taip pat nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms.
Priešingai, negu ieškovė, atsakovė pateikė įrodymus (brangaus turto įgijimo deklaracijas ir paskolų sutartis) dėl lėšų turėjimo ir jų panaudojimo (3t., b.l. 35, 4t., b.l. 165). Atsakovė paaiškino savo ketinimą ir tikslą įsigyti turtą ir juo disponuoti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė I. G. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti: 1) kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, atsiskaitė su pardavėju ir ar turėjo finansinę galimybę atsiskaityti su pardavėju; 2) kas priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
Byloje yra pakankamai įrodymų, jog R. G. surado parduodamą ginčo turtą, derėjosi dėl jo pirkimo, vyko pas notarą ir už žemės sklypą bei namą sumokėjo V. K. dalimis šeimos pinigais 380 000 Lt. Šias aplinkybės patvirtino 2010 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai Valdas S. B. bei turto pardavėjas V. K.. Be to, R. G. pagal 1999 m. lapkričio 24 d. įgaliojimą buvo įgaliotas tik įregistruoti sandorį nekilnojamojo turto kadastre ir registre, tačiau iki sandorio sudarymo neturėjo įgaliojimo atstovauti savo tėvų interesų ieškant parduodamo turto bei už jį sumokėti tėvų vardu.
Ieškovė su vyru turėjo finansines galimybės įsigyti ginčo turtą. 1995 metais jie įsigijo už 55 464 Lt. naujai pastatytame name esantį butą, adresu: (duomenys neskelbtini). Šį butą įrengus ir į jį įsikėlus buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) už 18 000 Lt. Parduodant butą (duomenys neskelbtini) jau buvo pilnai įrengtas butas (duomenys neskelbtini).
Ieškovės ir jos vyro R. G. finansines galimybes įsigyti ginčo turtą įrodo R. G. turto ir pajamų deklaracijos už 2001 metus. Pagal jas jam ir ieškovei priklausė turto už 612 817 Lt, o turimų piniginių lėšų suma sudarė 917 990 Lt. (šeimos faktiškai turimos piniginės lėšos ne banke - 335 000 Lt, tame tarpe metų pradžioje turimos lėšos sudarė 310 000 Lt) ir ataskaitiniais metais gautos pajamos pinigais - 582 990 lt.).
Be to, nuo 1994 m. pagrindinės R. G. pajamos buvo gaunamos neoficialiai prekiaujant metalu, juvelyriniais dirbiniais ir mediena, dėl ko šios pajamos nebuvo deklaruojamos. Šias aplinkybės patvirtino liudytoju apklaustas Valdas S. B. bei pirmosios instancijos teismo nepriimti papildomi įrodymai, kurie teikiami kartu su apeliaciniu skundu: Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas ir prašymas Nr. 21-20-1079 su priedais bei Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. lapkričio 18 d. patikrinimo pažyma, 2004 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus prašymo Nr. 21-20-1079 priedas - R. G. ir ieškovės pajamų deklaracijų bei brangaus turto deklaracijų išklotinės. Pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentus su priedais, įrodančius R. G. gaunamas pajamas iš nelegalaus verslo, todėl ieškovė neturėjo galimybių įrodyti šį faktą.
Susumavus ieškovės deklaracijoje ir R. G. deklaracijoje už 2001 metus nurodytą turtą, bendra turto suma sudaro 2 054 317 Lt.
Faktą, jog ieškovės šeima turėjo pakankamai piniginių lėšų taip pat patvirtina aplinkybės, kad ginčo turto remontui ir įrengimui R. G. išleistos piniginės lėšos siekia 500 000 Lt.
2. Byloje įrodyta, jog R. G., siekdamas išvengti, kad ginčo turtas taptų bendrąja jungtine nuosavybe, sąmoningai ginčo turtą registravo savo tėvų vardu. Siekdamas pagrįsti tėvų turtinę padėtį, sudarė fiktyvias paskolos sutartis, nors realiai piniginių lėšos pagal jas negautos.
Iš atsakovės ir jos vyro brangų turtą įsigijusio gyventojo pajamų deklaracijų už 1999 metus matyti, jog atsakovės ir jos vyro pajamos (pensija) per metus sudarė 23 118 lt. (11 559 lt. x 2), o atsakovės ir jos vyro bendrai gautų paskolų sumą sudarė 380 000 Lt. Kitų pajamų šaltinio pastarieji neturėjo, todėl neturėjo ir finansinės galimybės pasiskolinti 380 000 Lt. Atsakovės argumentai, jog paskolas jiems suteikė giminaičiai už atsakovės atsisakymą pretenduoti į atsakovei ir jos giminaičiams priklausančias turtines teises į žemės sklypą, atmestini kaip neįrodyti.
Pažymėtina, kad 2000 metais pildant turto ir pajamų deklaracijas užtekdavo tik nurodyti piniginių lėšų gavimo pagrindą, tačiau realų piniginių lėšų gavimo faktą pagrįsti dokumentais nebuvo reikalaujama. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti atsakovės ir jos vyro deklaracijose nurodytų paskolos sutartis, byloje neįrodyta, jog atsakovė ir jos vyras realiai gavo 380 000 Lt. sumą pagal paskolos sutartis.
1999 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutartis surašyta ant ieškovei ir R. G. priklausančios UAB „EDROMA“ firminio blanko. Sutartį pasirašė E. G. įgaliotas sūnus R. G.. E. G. pagal šią sutartį įsipareigojo grąžinti 45 000 Lt. sumą iki 2000 m. gruodžio 24 d., kai jos ir jos vyro metų pajamos sudarė tik 23 118 Lt (pensija).
3. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principą, nes ieškovė su atsakovų deklaracijomis galėjo susipažinti tik 2010 m. vasario 10 d. teismo posėdžio metu, o ieškovei paprašius įpareigoti atsakovę pateikti deklaracijoje nurodytas paskolos sutartis, teismas atsisakė patenkinti šį prašymą.
4. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovė ginčo turto nelaikė nuosavybe, kartu su vyru neįrengė. Ginčo namas buvo pirktas su daline apdaila (baigtumas 87 procentai - 2009 m. gruodžio 28 d. UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 09-1-224 priedų 22 puslapis). Kaip ir sklypo su namu įsigijimo reikalais, taip ir namo įrengimu rūpinosi R. G. šeimos lėšomis, o ne jo tėvai. Viso namo remontui, įrengimui bei apstatymu prabangiais baldais ieškovės šeima išleido apie 500 000 Lt. Tokių išlaidų namo įrengimui atsakovė ir jos vyras, pagal byloje esančius įrodymus, neturėjo finansinės galimybės skirti.
Be to, R. G. vardu buvo išrašomos sąskaitos už komunalines ir kitas paslaugas, kurias pastarasis ir apmokėdavo. Iš ginčo turto ieškovė po vyro mirties išsikraustė tik prasidėjus šios bylos nagrinėjimui, kai apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - netrukdyti naudotis jai ir vaikams ginčo turtu.
5. R. G. tėvai neketino įsigyti sklypo su namu, jame gyventi, kadangi visą gyvenimą gyveno Kaišiadorių rajone, o atsakovė po savo vyro mirties (2004 m. lapkričio 11 d.) persikėlė gyventi pas dukrą į Kauną, bet ne į ginčo turtą gyventi kartu su sūnumi.
6. Kad atsakovė nelaikė savęs ginčo turto savininke patvirtina įrašytas pokalbis telefonu su atsakove, kuriame ji pripažino, jog ginčo turtas priklauso R. G.. Faktą, jog ginčo turtas priklauso R. G. liudija ir tai, jog mirus V. G., ginčo namą paveldėjo atsakovė, visi atsakovės vaikai atsisakė šio turto dalies, žinodami, jog turtas priklauso R. G.. Pastarasis savo turto dalies sąmoningai atsisakė atsakovės naudai, žinodamas, jog po jos mirties jis paveldės šį turtą, kuris bus jo asmeninė nuosavybė.
7. Sprendžiant turto padalijimo klausimą (nutraukiant santuoką) į dalintino turto masę ginčo namas nebuvo įtrauktas, nes iš teismui pateikto elektroninio laiško matyti, jog R. G. sudarinėjo dalintino santuokoje įgyto turto masę pagal VĮ „Registrų centras” duomenis. Ieškovė apie tai nežinojo, o atsakovas nesąžiningai nenorėjo ginčo turto įtraukti į dalintino turto masę.
Šalies argumentai
Trečiojo asmens R. G. įstatyminė atstovė D. Š. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia eile tų pačių kaip ir ieškovės apeliaciniame skunde detaliai išdėstytų aplinkybių. Nurodo, kad ginčijamo turto pirkimo-pardavimo tikrąja šalimi - pirkėju buvo R. G., o R. G. yra jo įstatyminis įpėdinis. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl atsakovų E. G. ir V. G. kaip statytinių vaidmens ginčijamo nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo ir pasirašymo procese - nustatyti jų veiksmuose apsimestinumą bei konstatuoti, kad tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo ieškovė ir jos sutuoktinis R. G.. Tą patvirtino apklausti liudytojai Valdas S. B. ir V. K., S. R..
Pardavėjo V. K. parodymai paneigia ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktą, kad pardavėjas prieš sutarties sudarymą gavo lėšas iš sutartyje nurodyto pardavėjo (nurodė, kad gavo iš R. G.). Statytiniai pirkėjai buvo pensinio amžiaus, verslo ar darbo santykiais grindžiamų pajamų bei santaupų neturėjo, o jų neva įsigytam nekilnojamam turtui fiktyvių paskolos sutarčių pagrindu skolinosi daugiau nei 95 procentus turto kainos labai trumpam, t.y. 11 mėnesių laikotarpiui ir netgi neturėjo lėšų namo įrengimui pabaigti (visas skolintas lėšas panaudojo pirkimui). Ydingas paskolos sutartis E. ir V. G. sudarė, kadangi tuo metu galioję teisės aktai reikalavo nurodyti lėšų šaltinį brangiam turtui įsigyti, todėl, neturėdami nuosavų lėšų, E. ir V. G. per įgaliotinį R. G. mokesčių inspekcijai pateikė dokumentus, neatspindinčius tikrųjų santykių esmės, tačiau pateisinančius neva pajamų turėjimą. Šie veiksmai buvo būtini apsimestinio sandorio užbaigimui realizuoti ir nepaneigia esminių sandorio sudarymo aplinkybių (R. G. šeimai reikalingo turto paieškos, jo apžiūros, derybų su pardavėju, kainos sumokėjimo, atlikto remonto, nepertraukiamo beveik 10 metų jo šeimos gyvenimo name ir pan.).
Atsiliepimas
Atsakovė E. G. yra teigusi, jog ginčo nekilnojamas turtas priklauso ne jai (liudytojo G. G. parodymai (T4., b. 1. 51, 52), liudytojos M. G. parodymai (T4, b. 1. 48). E. G., įkeisdama turtą už savo sūnaus prievoles, dar kartą patvirtino, kad turto nelaiko savu ir nesiekia išsaugoti kaip didžiausio savo turto.
Tai, kad sandoris sudarytas notarine forma, savaime nereiškia, jog jis tampa prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme. Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas yra tik įrodinėjimo priemonė. Tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra ginčijamas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teisinis reguliavimas suteikia galimybę paneigti sandoryje notariškai patvirtintas aplinkybes paprastais įrodymais, taipogi ir liudytojų parodymais.
Akivaizdžią įrodomąją reikšmę šioje byloje turi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Faktas, kad ginčo turtas priklauso ieškovei ir R. G. patvirtino ir pati atsakovė, kuri pokalbio telefonu metu pripažino, jog ginčo turtas priklauso R. G. (2009 m. rugpjūčio 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, T 4, b.l. 8-22).
Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog laikotarpiu nuo 1994 m ieškovės ir R. G. šeima turėjo pakankamai piniginių lėšų, reikalingų ginčo turtui įsigyti. Tuo tarpu Atsakovė E. G. ir V. G. ginčo turto pirkimo dieną jau buvo pensinio amžiaus ir niekur nedirbo, gyveno tik iš pensijos, nebuvo finansiškai pajėgūs sumokėti pardavėjui 380 000 Lt sumą už ginčo turtą ar per 11 mėnesių gražinti 360 000 Lt paskolas.
Gauti 4 atsiliepimai į apeliacinius skundus.
Šalies argumentai
Notarė V. S.-M. prašo apeliacinių skundų netenkinti. Nurodo, kad ginčijama sutartis notariškai buvo patvirtinta teisėtai.
Atsiliepimas
Trečiojo asmens R. G. įstatyminė atstovė D. Š. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį pilnai tenkinti. Atsiliepimą grindžia iš esmės savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Atsakovas Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa” atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (1200 Lt). Nurodo, kad E. G., užtikrindama K. G. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120090002994 įkeitė unijai nuosavybės teise priklausantį turtą. Kadangi paskola laiku nebuvo grąžinta, unija kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo ir 2010 m. Sausio 15 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. I- 75V/2010 įkeistas turtas buvo areštuotas, o 2010 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. I- 75V/2010 buvo nutarta išieškoti skolą ir parduoti iš varžytynių įkeistą turtą. Unija yra sąžiningas hipotekos kreditorius.
Atsakovė E. G. atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė nebuvo išreiškusi valios įgyti ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pati patvirtino, kad jį pirko ir viską tvarkė vyras iš nelegalių pajamų. Tai patvirtina ir byloje esantis nešališkas įrodymas - Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2S-104-302/2009 ir joje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė I. G. šioje byloje buvo patraukta suinteresuotu asmeniu nustatant skolininko R. G. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalį.
Kitas rašytinis įrodymas paneigiantis ieškovės nuoseklumą ir siekį įgyti ginčo namą bendrosios jungtinės nuosavybės teise - 1999 m. rugsėjo 10 d. (ginčijamas sandoris sudarytas 1999 m. lapkričio 24 d.) jos pačios pasirašyta paskolos sutartis, kuria E. G. paskolino 45000 Lt.
Ieškovė neįrodė ir tos aplinkybės, kad R. G. būtų išreiškęs valią įgyti ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Ieškovei apie jos uošvio V. G. mirtį ir tai, kad po jo mirties E. G. paveldėjo jo turtą, o R. G. atsisakė savo dalies motinos naudai, buvo gerai žinoma. Paveldėjimo teisės liudijimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
Ieškovės su apeliaciniu skundu pateikta Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. lapkričio 18 d. pažyma dėl gautų lėšų sudarius pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtina sandorio sudarymo metu 1999 m. disponuota 380 000 Lt suma. Ieškovės pateiktas su apeliaciniu skundu 2004 m. spalio 29 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas Nr. 17-2-272 patvirtina aplinkybes, kad už nesudarytą sandorį buvo taikomos sankcijos. Brangaus turto deklaracija patvirtina disponavimą visokiu kitokiu turtu - žiedai, akcijos ir kt., tačiau ne grynaisiais pinigais. Būtent dėl Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos taikytų sankcijų ieškovės šeima negalėjo sumokėti taikytos baudos, išieškojimas buvo nukreiptas į šeimos nekilnojamąjį turtą, butą, (duomenys neskelbtini), kas taip pat patvirtina asmenų nemokumą (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2S-104-302/2009).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini
Ieškovės sutuoktinio R. G., mirusio 2008 m. lapkričio 7 d., tėvai V. G. ir E. G. 1999 m. lapkričio 24 d. su V. K. sudarė gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir 0,071 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį.
Vienas iš gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkėjų, V. G., 2004 m. lapkričio 7 d. mirė ir visą jam priklausiusį turtą, tame tarpe ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, patvirtinto 2005 m. spalio 7 d. Kaišiadorių 1-ojo Notarų biuro notarės R. A., pagrindu paveldėjo atsakovė E. G..
Atsakovė E. G. ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą įkeitė 2009 m. vasario 18 d. notaro patvirtintu sutartinės hipotekos lakštu užtikrindama K. G. skolinius įsipareigojimus Kredito unijai ,,Vilniaus taupomoji kasa“.
Ieškovė I. G. reikalauja sandorius, kuriuos sudarė atsakovė E. G. įgydama nuosavybėn ginčo gyvenamąjį pastatą su kiemo statiniais ir žemės sklypu – pirkimo pardavimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu, bei šio turto įkeitimą sutartinės hipotekos lakštu pripažinti negaliojančiais. Nurodo, kad gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis (CK 1.87 str. 1 d.), jis sudarytas ne su tikrąją sandorio šalimi, o su statiniais. Tikrieji ginčo turto pirkėjai buvo ieškovė I. G. ir miręs jos sutuoktinis R. G.. Dėl to negalioja ir po to sudaryti paveldėjimo ir įkeitimo sandoriai.
Apeliantės, I. G. ir trečiojo asmens R. G. įstatyminė atstovė D. Š., nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestas, nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio nuginčijimą, vienpusiškai įvertino byloje esančius įrodymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teisminę praktiką yra konstatavęs, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statiniu, yra apsimestinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis byloje Nr. 3K-3-228/2009). Apsimestinis sandoris yra niekinis. Jis vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Jeigu tikroji valia ir išoriškai išreikšta valia yra tapati, tokį sandorį pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir žemės sklypu pirkėjai jos sutuoktinio R. G. tėvai E. G. ir V. G., tikraisiais pirkėjais – sandorio šalimi nebuvo, o buvo tik jos ir sutuoktinio R. G. statiniai, todėl teisių ir pareigų į turtą jie neturi. Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau minėtoje nutartyje yra pažymėjęs, kad vertinant tokio ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir disponavo). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl besąlygiškai vadovautis duotais išaiškinimais kaip precedentu negalima.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamo turto pirkėjai buvo ieškovės sutuoktinio senyvo amžiaus tėvai, kurių poreikiais pagal Lietuvoje esančius papročius rūpinosi vaikai, todėl aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybų dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 5 d.). Remiantis šiomis nuostatomis apeliacinio skundo argumentai, kad dėl sutarties sudarymo ir sąlygų derėjosi ieškovės sutuoktinis R. G., negali būti vertinami kaip aplinkybės, rodančios, kad tikroji sudaryto sandorio šalis buvo kita nei nurodyta sutartyje. Be to, pažymėtina, kad sūnui derantis dėl turto įgijimo tėvų naudai, nėra būtinas įgaliojimas, tačiau veiksmams, kuriuos reikia atlikti gaunant nuosavybės dokumentus į turtą, pirkėjai – R. G. tėvai įgaliojo sūnų R. G. įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartį Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinėje įmonėje, gauti nuosavybės dokumentus, atstovauti mokesčių inspekcijoje, už juos pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus. Ši aplinkybė rodo, kad tėvai save laikė turto įgijėjais bei, kad sūnus, apeliantės sutuoktinis, šį faktą pripažino.
Apeliantė teigia, kad su pardavėju atsiskaitė ne sutartyje nurodyti pirkėjai E. G. ir V. G., o jos sutuoktinis R. G. šeimos lėšomis.
Teisėjų kolegija mano, kad pinigų sumokėjimo faktas pardavėjui negali būti vertinamas kaip faktas, patvirtinantis pinigus mokančio asmens teises ir pareigas į perkamą turtą. Tai pasitikėjimo tarp asmenų, turinčių pareigą sumokėti kainą už perkamą turtą ir asmens, sumokančio pinigus pardavėjui, išraiška. Šiuo atveju yra reikšminga, kieno lėšomis apmokėta už perkamą turtą. Atsakovė tvirtina, kad už įgytą turtą buvo apmokėta jos ir mirusiojo sutuoktinio V. G. lėšomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos respublikos gyventojai, įgydami brangų turtą, ne mažesnės kaip 30 000 Lt vertės, pagal įstatymą ,,Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įgyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ privalo pateikti gyvenamosios vietos mokesčių inspekcijai nustatytos formos deklaraciją, pagrindžiančią pajamų, panaudotų sandoriams apmokėti, teisėtumą. Ginčijamo turto įgijėjai savo pajamas yra deklaravę, todėl teigti, kad už perkamą turtą sumokėjo ne pirkėjai nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje, nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad pati ieškovė ir jos sutuoktinis R. G. paskolos sutartimis prieš ginčijamo turto įgijimą atsakovei ir jos sutuoktiniui V. G. paskolino sutartyse nurodytas pinigų sumas. Ši aplinkybė rodo, kad pirkėjai siekė savo nuosavybėn įgyti perkamą turtą, o atsakovė ir jos sutuoktinis tam pritarė ir suteikė paskolas. Tai taip pat aiškintina kaip ieškovės ir jos sutuoktinio valios išreiškimas, kad turtą nuosavybės teise įgytų atsakovės šeima. Paskolos suteikimas turto įgijimui nesukuria nuosavybės teisės į perkamą turtą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės teiginiai, kad ginčo turtas įgytas už jos ir sutuoktinio R. G. lėšas, nepagrįsti.
Apeliantė teigia, kad už perkamą turtą su pardavėju atsiskaitė jos sutuoktinis R. G. šeimos lėšomis. Šias aplinkybes ji įrodinėja savo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme bei liudytojų parodymais, kad pardavėjui pinigus sumokėjo jos sutuoktinis R. G.. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus išanalizavo ir įvertinęs padarė išvadą, kad su pardavėju buvo atsiskaityta atsakovės ir jos sutuoktinio V. G. pinigais. Su tokiu įrodymų įvertinimu teisėjų kolegija sutinka ir išdėstytų išvadų nekartoja. Su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė papildomus dokumentus, kurie, jos manymu, pagrindžia šeimos turėtą turtą ir galimybes atsiskaitytu pagal 1999 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija mano, kad pateikti dokumentai ieškovės teiginių nepatvirtina. Šeimos turto ir pajamų deklaracijos pateiktos už 2001 ir 2002 metus, kuriose nurodytas turimas turtas po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 1999 m. lapkričio 24 d. išlaidų gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo šeimos lėšomis neįrodo.
Ieškovė savo teises į ginčo turtą įrodinėja tuo, jog gyvenamasis namas, jį nupirkus buvo remontuojamas ir įrenginėjamas ir tam šeima išleido 500 000 Lt. Apeliantės manymu, tai rodo, kad šį turtą ieškovė laikė savo nuosavybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad namo remontas ir įrengimas nuosavybės teisių į turtą nesukuria ir negali būti pagrindas pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia.
Apeliantės manymu, kad atsakovė E. G. nelaikė save ginčo turto savininke, patvirtina tai, jog ji neapmokėdavo sąskaitų už komunalines paslaugas, namuose negyveno bei pokalbiuose telefonu pripažino, kad ginčo turtas priklauso ieškovės šeimai. Teisėjų kolegija su tokiu bylos aplinkybių vertinimu nesutinka. Byloje nustatyta, kad ieškovės šeima gyveno ginčo name, todėl atsakovė neturėjo pareigos apmokėti komunalinių paslaugų sąskaitų, nes tomis paslaugomis naudojosi ieškovės šeima. Aplinkybė, kad atsakovė ginčo namuose negyveno, nepaneigia jos nuosavybės teisių į turtą, be to, ieškovė šiuose namuose gyveno atsakovei neprieštaraujant. Nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą dėl gyvenimo jame neįgyjama.
Ieškovės telefoninius pokalbius su atsakove negalima vertinti kaip pripažinimą, kad ginčo turtas įgytas ieškovės šeimos lėšomis. Iš bylos aplinkybių matosi, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės šeimos įdėtas lėšas į namo remontą bei įrengimą, apie tai, kad žymią dalį lėšų turto įgijimui paskolino ieškovė ir jos sutuoktinis R. G., todėl atsakovės pripažinimas, kad dalis turto priklauso ieškovės vaikams, negali būti vertinamas kaip ieškovės nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimas.
Teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinės ir materialinės tesiės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Kadangi reikalavimas dėl pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia netenkinamas, kiti ieškovės reikalavimai taip pat negali būti tenkinami, todėl teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų reikalavimų ir argumentų nebepasisako.
Ieškovės I. G. prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas. Prašymas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad su apeliaciniu skundu pateikiami pirmosios instancijos teisme netirti įrodymai apie gerą ieškovės ir jos jau mirusio sutuoktinio turtinę padėtį, taip pat 2012 m. kovo 8 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, įrodantis, kad ginčo turtas (namas) yra apleistas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kadangi šalių atsikirtimai ir argumentai yra grindžiami į bylą patiktais įrodymais, kurie gali būti tinkamai įvertinti rašytinio proceso tvarka.
Ieškovė I. G. nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atleista (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis), o tretysis asmuo R. G., atstovaujamas įstatyminės atstovės D. Š., atleistas nuo 15 970 Lt žyminio mokesčio dalies (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis), todėl šios sumos, netenkinus apeliacinių skundų, iš apeliantų nepriteistinos (CPK 93, 96 str.). Kitos apeliantės I. G. turėtos bylinėjimosi išlaidos, jos apeliacinio skundo netenkinus, jai taip pat nepriteisiamos.
Pagal bylos duomenis atsakovas Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymo turėjo 1200 Lt išlaidų. Atsižvelgus į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktą, iš atsakovo ieškovei priteistina suma advokato pagalbai surašant atsiliepimą į apeliacinius skundus apmokėti mažintina iki 600 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ (j. a. k. 112040690) iš apeliantų I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir suinteresuoto asmens R. G. įstatyminės atstovės D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 300 Lt (tris šimtus litų) atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimo išlaidų.