- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-1268-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01519-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „V Valda“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „V Valda“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1193-285/2014 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „V Valda“ dėl skolos, baudos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
šalys 2010 m. gruodžio 15 d. Kauno m. 24-ajame notaro biure sudarė negyvenamosios patalpos-administracinių patalpų, unikalus Nr. 1983-8000-1019:0004, esančių Kauno m., Laisvės al. 28-3/Nepriklausomybės a. 8-3, pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė, kad 70 000 Lt pirkėjas (atsakovas) sumokėjo iki šios sutarties pasirašymo, 80 000 Lt sumokės iki 2011 m. sausio 15 d. pardavėjo (ieškovo) kreditoriui H. E. N., o likusią 250 000 Lt sumą pirkėjas (atsakovas) sumokės pardavėjui (atsakovui) iki 2011 m. sausio 15 d. Atsakovui nustatytas terminais nesumokėjus ir ieškovui Kauno apygardos teismui pareiškus ieškinį, šalys 2012 m. spalio 2 d. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad ieškovas atsiima ieškinį, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti per 30 dienų nuo teismo nutarties dėl ieškinio palikimo nenagrinėto dienos. Šalys Kauno miesto 27-ajame notaro biure 2012 m. gruodžio 13 d. sudarė susitarimą dėl 2010 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė, kad likusią pinigų sumą, t. y. 250 000 Lt atsakovas įsipareigoja sumokėti iki 2012 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra ginčo dėl 395 000 Lt, sumokėtų 2010 m. rugsėjo 23 d., 2010 m. gruodžio 15 d., 2011 m. vasario 23 d. ir 2013 m. sausio 10 d., ginčas kilo dėl 5 000 Lt, sumokėtų 2012 m. gruodžio 3 d., mokėjimo paskirties ir ieškovo prašomos 50 000 Lt baudos už prievolės laiku ir tinkamai nevykdymo, t. y. 245 000 Lt sumokėtų 2013 m. sausio 10 d. praleidus šalių nustatytą terminą. Ieškovo teigimu, minėtus 5 000 Lt atsakovas sumokėjo kaip palūkanų mokėjimą, o atsakovas teigia, kad tai buvo dalies nekilnojamojo turto pirkimo kainos sumokėjimas, todėl visa suma už nupirktą nekilnojamąjį turtą yra sumokėta.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės priteisti 5 000 Lt skolos, 50 000 Lt baudos, 308,21 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei i bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 5 000 Lt skolą, 308,21 Lt palūkanų, 10 000 Lt baudos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 308,21 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-01-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 464,80 Lt žyminio mokesčio. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės 36,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas sprendė, kad iš ieškovių teismui pateiktų raštelių nėra galimybės identifikuoti paskolos gavėjų ir paskolos davėjų bei patvirtinti realų pinigų perdavimo faktą. Todėl reikalavimus atmetė pažymėdamas, kad šie rašteliai negali būti laikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais paskolos sudarymo faktą. Įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovės 2012 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 448 ieškovui sumokėta 5 000 Lt suma laikytina kaip ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimas, t. y. palūkanų padengimas, prieš šalims susitariant pratęsti įsipareigojimų įvykdymo terminą. Teismas vertino, kad šalys, pasirašydamos 2012 m. gruodžio 13 d. susitarimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo, jame aiškiai įvardino likusią nesumokėtą pinigų sumą – 250 000 Lt. Susitarimas, šalių suprastas dėl turinio, pasekmių, ir, kaip atitinkantis jų valią bei tikruosius ketinimus, priimtas bei pasirašytas abiejų šalių ieškovo K. K. ir atsakovės UAB „V Valda“ atstovų. Atsakovo atstovas, šio susitarimo pasirašymo metu, žinodamas apie 2012 m. gruodžio 3 d. atliktą 5 000 Lt pavedimą, turėdamas galimybę laisva valia susitarti dėl įsipareigojimų įvykdymo termino, neįvertino sumokėtų 5 000 Lt ir savo parašu patvirtino, kad likusi suma yra 250 000 Lt., todėl teismo nuomone nėra pagrindo iš esmės paneigti šalių išreikštos valios dėl likusios nesumokėtos sumos dydžio. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja notarė M. Č., kuri paaiškino, kad sutartyje buvo pakeisti keli punktai, kuriais pratęstas 250 000 Lt sumos mokėjimo terminas iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pačios šalys nurodė, kokia kainos dalis nesumokėta ir pagal šalių nurodytą informaciją buvo parengtas sutarties pakeitimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas šalių nustatytu terminu iki 2012 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo ieškovui 250 000 Lt sumos už nupirktą daiktą. Iš pateiktos sąskaitos išrašo matyti, kad 2013 m. sausio 10 d. atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 245 000 Lt, taigi liko nesumokėta 5 000 Lt suma.
Teismas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 13 d. susitarimu šalys susitarė, kad likusią 250 000 Lt sumą atsakovas įsipareigoja sumokėti iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teismas konstatvo, kad šį įsipareigojimą atsakovas įvykdė tik iš dalies ir pažeisdamas šalių sutartą įvykdymo terminą – 2013 m. sausio 10 d. sumokėjo 245 000 Lt, t. y. terminą praleido 9 d. Todėl, vadovaujantis 2010 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5.20 punktu, atsakovui, praleidusiam terminą įvykdyti prievolę, kyla sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės - mokėti ieškovui įstatymo nustatytas palūkanas nuo laiku nesumėtos daikto kainos. Vadovaujantis CK 6.37 str., 6.210 str., atsakovui skaičiuotinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2012-12-31 iki 2013-01-10 už nesumokėtą 250 000 Lt sumą, ieškovo skaičiavimu, palūkanos už 9 dienas sudaro 308,21 Lt.
Pasisakydamas dėl 50 000 Lt baudos skyrimo, teismas nurodė, kad atsakovas dalį ieškovo patirtų nuostolių atlygino, sumokėdamas 5 000 Lt prieš pasirašant susitarimą dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo, todėl sutartyje numatyta bauda, kuri šalių sutarimu laikoma minimaliais ieškovo nuostoliais, teismo vertinimu mažintina atsakovo ieškovui jau atlyginta suma. Teismas vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertino, kad ginčo netesybos atsirado iš šalių sutartinių santykių, taip pat, kad ieškovas darė nuolaidas, kelis kartus sutikdamas keisti prievolės įvykdymo terminą, pradinį prievolės įvykdymo terminą 2011 m. sausio 15 d., numatytą pirkimo-pardavimo sutartyje, šalių sutarimu pratęsė beveik vieneriems metams, iki 2012 m. gruodžio 31 d.), siekdamas išlaikyti protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, tačiau nepaneigiant sutarties laisvės principo ir šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, įvertino tai, kad įvykdyta didžioji dalis (98 proc.) prievolės (atsakovas sumokėjo 245 000 Lt skolos iš 250 000 Lt), prievolės įvykdymo pažeidimo terminą (9 dienos) ir ieškovui nepateikus įrodymų, kokio dydžio nuostolius jis patyrė per šį terminą, teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti netesybų sumą iki 10 000 Lt.
III. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti dalyje dėl netesybų sumažinimo ir papildomai priteisti 40 000 Lt baudą, bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš byloje pateiktos 2010 m. gruodžio 15 d. Pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad šalys buvo sutarusios dėl netesybų (50 000 Lt dydžio baudos). Sutarties 5.20 punktu šalys susitarė, kad pirkėjui nevykdžius prievolės laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal sutartį jis įsipareigoja sumokėti 50 000 Lt baudą. Sutarties 5.20 p. taip pat numatyta, kad šios netesybos laikytinos iš anksto nustatytais būsimais pardavėjo nuostoliais, kurių dydžio pardavėjui įrodinėti nereikės. Atsakovas šią sutarties sąlygą žinojo, jos neginčijo. Sudarydamas sutartį atsakovas turėjo pareigą tinkamai įvertinti galimą rizikos laipsnį vykdant sutartį, juolab kad įmonei kaip juridiniam asmeniui siekiančiam pelno taikomi didesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę sutarties šalims susitarti dėl netesybų dydžio, jei viena iš sutarties šalių nevykdys ar netinkamai vykdys sutartį, taip pat praleidus įvykdymo terminą (CK 6.71 str. 1, 2 d). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas sutartu laiku savo prievolės pilnai atsiskaityti neįvykdė, todėl atsakovui tenka pareiga mokėti sutartines netesybas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui buvo pateikti banko išrašai iš kurių matyti, kad tik per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ieškovas buvo priverstas sumokėti bankui 2 623,73 Lt palūkanų. Turint omenyje, kad atsakovas savo prievolę pagal 2010 m. gruodžio 15 d. Pirkimo-pardavimo sutartį turėjo įvykdyti iki 2011 m. sausio 15 d., todėl sudėjus visą ieškovo sumokėtą palūkanų sumą bankui per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 15 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos t. y. iki 2013 m. sausio 9 d., vertinant juos, kaip realiai patirtus nuostolius, susidaro mažiausiai apie 60 000 Lt. Šių aplinkybių bei jų patvirtinančių rašytinių įrodymų teismas nevertino bei dėl jo nepasisakė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str. 1 d.
Apelianto nuomone šalių sutartas baudos dydis nėra neproporcingai didelis ir iš esmės atitinka teismų praktikoje pripažįstamus atitinkančiais protingumo kriterijus dydžius bei iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, nes atsakovas savo pareigos pilnai atsiskaityti pagal sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį neįvykdė, o atsižvelgiant, į sutarties kainą (250 000 Lt) bei į tai, kaip teisingai nustatė teismas, kad ieškovas darė nuolaidas, kelis kartus sutikdamas keisti prievolės įvykdymo terminą, pradinį prievolės įvykdymo terminą 2011 m. sausio 15 d., numatytą Pirkimo-pardavimo sutartyje, šalių sutarimu pratęsė beveik vieneriems metams iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei įvertinus tai, kad atsakovas daugiau kaip 2 metus sistemingai pažeidinėjo savo piniginę prievolę, ieškovas mano turintis teisę iš atsakovo reikalauti sumokėti visą sutarties 5.20 punkte numatytą baudą.
Apeliantas pažymi, kad nors teismas ir konstatavo kad atsakovas sistemingai pažeidinėjo sutartį, piktnaudžiaudamas savo teise, tačiau mažindamas netesybų dydį šios aplinkybės neįvertino. Spręsdamas netesybų mažinimo klausimą teismas neatsižvelgė tai, kad gindamas savo teises, 2012 metais ieškovas jau kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl 250 000 Lt skolos, 50 000 Lt netesybų, 1 9518,61 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio procesinių metinių palūkanų priteisimo, tačiau ieškinį atsiėmė, kadangi su atsakovu sudarė 2012 m. spalio 2 d. susitarimą, pagal kurį nutarė kilusį ginčą išspręsti abipusiu nuolaidų būdu susitarime aptartomis sąlygomis. Pagal minėtą susitarimą atsakovas įsipareigojo pilnai atsiskaityti per 30 dienų nuo teismo nutarties dėl ieškinio palikimo nenagrinėto dienos, tačiau ir šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Norėdamas taikiai išspręsti šį ginčą nesikreipiant į teismą, ieškovas suteikė atsakovui paskutinę galimybę įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus - Kauno miesto 27-jame notaro biure buvo patvirtintas susitarimas dėl 2010 m. gruodžio 15 d. Pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Kauno miesto 24-ojo notaro biuro notaro Mindaugo Statkevičiaus, notarinio registro Nr. MS-5487, pakeitimo. Pagal minėto susitarimo 1.1 papunktį atsakovas įsipareigojo savo 250 000 Lt dydžio piniginę prievolę įvykdyti iki 2012 m. gruodžio 31 d. Neatsižvelgiant į susitarime nustatytą galutinį atsiskaitymo terminą, atsakovas jį eilinį kartą praleido, sumokėdamas ne visą sumą, ir tik 2013 m. sausio 10 d. Todėl apelianto vertinimu, teismas sumažino netesybų sumą, atsižvelgdamas į tai, kad dalis skolos jau buvo sumokėta, tačiau neatsižvelgė į prievolės pažeidimo aplinkybes (nagrinėjamu atveju atsakovas sistemingai pažeidinėjo Pirkimo - pardavimo sutarties 5.16 punktą), kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt., todėl pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, taip pažeisdamas sutarties šalių interesų pusiausvyrą.
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad apelianto galimybė įvykdyti prievolę priklausė ne vien nuo jo paties valios ir veiksmų, bet nuo procedūrų atlikimo banke greičio. Apeliantas, būdamas nedideliu ir ne itin svarbiu klientu bankui, negalėjo paveikti jo veiksmų. Reikia turėti omenyje, kad sandėris vyko šventiniu laikotarpiu. Abiems šalims buvo žinoma, kad prievolė bus tenkinama paimant paskolą iš banko, o bankas informavo notarą, jog nespės sutvardyti visų paskolos dokumentų dėl paskolos laikotarpio. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų net nepasisakė. Visiškai nėra aišku, kodėl teismas visą riziką dėl aplinkybių, kurias ir Ieškovas žinojo arba turėjo žinoti, perkėlė apeliantui, nors jos šalys neaptarė ir nepasidalino. Atsakovė pažymi, kad nėra aišku, kodėl pasirinktas būtent 10 000 Lt baudos dydis. Netesybų paskirtis yra palengvinti patirtų nuostolių išsiieškojimą, o nuostolių suma iš viso nebuvo pagrįsta jokiais leidžiamais įrodymais. Atsakovės nuomone sutartyje numatyta bauda yra akivaizdžiai neprotinga. Atsižvelgiant į tai, jog prievolės vykdymas vėlavo dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo apelianto valios, bet dėl žinomų ieškovui aplinkybių, prievolės vykdymo vėlavimas nebuvo padarytas iš piktos valios, atsakovės vertinimu reikėtų priteisti tokią netesybų sumą, kuri atlygintų realiai patirtus, nors nebūtinai byloje esančiais duomenimis įrodytus, ieškovo nuostolius, t. y. 810 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad atsižvelgus į tai, jog tarp šalių kilo ginčas dėl bute buvusių paslėptų trūkumų, apeliantas taikė savigynos priemonę - laikiną prievolės vykdymo sustabdymą. Matant, kad susitarimas tarp šalių pasiektas, apeliantas nenorėjo, kad pasunkėtų teisių į butą įgijimas ir tuo tikslu 2012 m. gruodžio 3 d. pervedė 5 000 Lt tam, kad bankas nepradėtų priverstinio išieškojimo procedūros į butą. Teismas visiškai neatsižvelgė, jog pinigai pervesti būtent po to, kai banko vadybininkė nurodė nebegalinti laukti, ir kad priešingu atveju bus pradėtas priverstinis išieškojimas. Neatsižvelgta į tai, kad mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta „Pirkimo-pardavimo sutartis 2010-12-15 už patalpas Laisvės ai. 28-3, Kaunas, o ne kažkoks atlyginimas už Ieškovo patirtus nuostolius. Apelianto požiūriu, mokėjimo atlikimo metu, ieškovas negalėjo patirti jokių nuostolių, nes apeliantas visas savo prievoles pagal sutartį vykdė tinkamai ir tik po to, kai išaiškėjo paslėpti buto trūkumai, taigi iškilus klausimų dėl sutarties pažeidimų būtent dėl ieškovo netinkamai įvykdytų prievolių, taikyta savigynos priemonė - laikinas prievolės vykdymo sustabdymas. Be to, atsakovės nuomone, neatsižvelgta, jog vieninteliai pakeitimai 2012 m. gruodžio 13 d. susitarime dėl sutarties pakeitimo yra dėl savaime suprantamų priežasčių - datų pasikeitimo, o visas kitas sutarties punktų tekstas buvo tiesiog perrašomas, atskirai to neaptariant, todėl nenuostabu, kad suma liko 250 000 Lt, bet ji neturėtų būti suprantama, kaip didinanti buto kainą ar skaičiuotina neatsižvelgiant į apelianto jau įvykdytą dalį prievolių. Todėl 5 000 Lt buvo suprantami kaip dalies kainos už sutarties objektą pervedimas, o ne kažkokių nesamų nuostolių ieškovui atlyginimas.
Šalies argumentai
Atsiliepimai į apeliacinius skundus nepateikti.
Apeliacinės instancijos teismas,
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2010 m. gruodžio 15 d. sudarė negyvenamosios patalpos-administracinių patalpų, unikalus Nr. 1983-8000-1019:0004, esančių Kauno m., Laisvės al. 28-3/Nepriklausomybės a. 8-3, pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurios sąlygas susitarė, kad 70 000 Lt pirkėjas sumokėjo iki šios sutarties pasirašymo, 80 000 Lt pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2011 m. sausio 15 d. pardavėjo kreditoriui H. E. N., o likusią 250 000 Lt sumą pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2011 m. sausio 15 d. Iškilus ginčui dėl prievolės tinkamo vykdymo ir ieškovui Kauno apygardos teismui pareiškus ieškinį, šalys 2012 m. sausio 2 d. sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo susitarė, kad ieškovas atsiima ieškinį, o atsakovas įsipareigojo atsiskaityti per 30 dienų nuo teismo nutarties dėl ieškinio palikimo nenagrinėto dienos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šalys Kauno miesto 27-ajame notaro biure 2012 m. gruodžio 13 d. sudarė susitarimą dėl 2010 m. gruodžio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė, kad likusią pinigų sumą, t. y. 250 000 Lt atsakovas įsipareigoja sumokėti iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 16-17). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl 395 000 Lt, sumokėtų 2010 m. rugsėjo 23 d., 2010 m. gruodžio 15 d., 2011 m. vasario 23 d. ir 2013 m. sausio 10 d. (b. l. 18, 33-35, 38), ginčas kilęs dėl 5 000 Lt, sumokėtų 2012 m. gruodžio 3 d. (b. l. 32) mokėjimo paskirties ir ieškovo prašomos 50 000 Lt baudos už netinkamą prievolės įvykdymą, t. y. dėl 245 000 Lt sumokėtų 2013 m. sausio 10 d. (b. l. 18) praleidus šalių nustatytą terminą.
Pažymėtina, kad sutarčių teisę reglamentuojančios Lietuvos Respublikos CK normos akcentuoja sutarčių laisvės principą, įtvirtina sudarančių sutartį šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ir sudaryti neprieštaraujančias įstatymams sutartis (Lietuvos Respublikos CK 6.156 str. 1 d.). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (Lietuvos Respublikos CK 6.158 str. 1 d.). Be to, vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su specialistu arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu, jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Abi sutarties šalys vienodai aiškina sutarties 5.20 straipsnio sąlygas ir pripažįsta, kad pirkėjo prievolės laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal sutarties sąlygas nevykdymo atveju, pardavėjo nuostoliai yra 50 000 Lt. Ieškovas nagrinėjamos bylos atveju įrodinėja, kad minėtus 5 000 Lt atsakovas sumokėjo kaip palūkanų mokėjimą, todėl jis, ieškovas, įgijo teisę reikalauti ir netesybų, o atsakovė teigia, kad tai buvo dalies nekilnojamojo turto pirkimo kainos sumokėjimas, todėl visa suma už nupirktą nekilnojamąjį turtą yra sumokėta (b. l. 30) ir netesybos yra priteistos nepagrįstai.
Vertindamas ar atsakovė pažeidė sutarties sąlygas, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, kokių sutarties nuostatų šalis nevykdė bei ar pareigų nevykdymas gali būti laikomas sutarties pažeidimu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė nepilnai įvykdė prievolę ir ginčo 5 000 Lt sumos nesumokėjo pardavėjui yra padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Šalys sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, aiškiai suderino kainos sumokėjimo tvarką. Iškilus ginčui dėl tinkamo prievolės įvykdymo, pardavėjui pasinaudojus teise savo teises ginti teismine tvarka, sutarties sąlygos buvo modifikuotos, šalys 2012 m. gruodžio 13 d. notariniu susitarimu dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo pakeitė kainos sumokėjimo terminus bei aptarė nesumokėtos pinigų sumos dydį. Įvertinęs šio susitarimo sąlygas, susitarimo sudarymo aplinkybes, jog susitarimas buvo sudarytas po inicijuoto teisminio ginčo bei byloje surinktus įrodymus, jog 5 000 Lt suma pardavėjui buvo sumokėta prieš šio susitarimo sudarymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovės UAB „V Valda“ 2012 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 448 ieškovui sumokėta 5 000 Lt suma gali būti vertinama kaip ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, atlyginimas, t. y. palūkanų padengimas, prieš šalims susitariant pratęsti įsipareigojimų įvykdymo terminą. Nustatyta, kad šalys, pasirašydamos 2012 m. gruodžio 13 d. susitarimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo jame aiškiai įvardino likusią nesumokėtą pinigų sumą – 250 000 Lt, susitarimas, šalių suprastas dėl turinio, pasekmių, ir, kaip atitinkantis jų valią bei tikruosius ketinimus, priimtas bei pasirašytas abiejų šalių ieškovo K. K. ir atsakovės UAB „V Valda“ atstovų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovės atstovas, šio susitarimo sudarymo metu, žinodamas apie 2012 m. gruodžio 3 d. atliktą 5 000 Lt pavedimą, turėdamas galimybę laisva valia susitarti dėl įsipareigojimų įvykdymo termino, neaptarė sumokėtų 5 000 Lt ir savo parašu patvirtino, kad likusi pagal sutartį nesumokėta suma yra 250 000 Lt. Kolegijos vertinimu, įvertinęs šalių elgesį vykdant sutartį, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visetą, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad toks sutarties sąlygų modifikavimas, kuriuo buvo pakeistas kainos sumokėjimo terminas įvyko po to, kai atsakovė buvo sumokėjusi ieškovui pinigų sumą, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsisakydama sumokėti visą sumą, nustatytą 2012 m. gruodžio 13 d. notarine tvarka sudarytame susitarime, atsakovė be teisėto pagrindo atsisakė vykdyti laisva valia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl ieškovas, sutinkamai su pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis įgijo teisę reikalauti sutartinių netesybų.
Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).
Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, jog visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditoriui neprašant atlyginti nuostolius, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, kreditorius gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, tačiau kartu pažymėtina, jog nereikalaujama, kad jis tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas nurodė, kad jis patyrė daugiau kaip 60 000 Lt nuostolių dėl sumokėtų bankui palūkanų per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 15 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimą dėl netesybų padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog per mėnesį bankui mokėjo 2 500 Lt palūkanų. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors atsakovė 245 000 Lt sumokėjo pažeisdama sutartyje nustatytą terminą, tačiau sprendė, kad yra įvykdyta didžioji prievolės dalis, konstatavo, kad yra pagrindas mažinti prašomų priteisti netesybų dydį. Kolegijos vertinimu, ši teismo išvada, kad ieškovas neįrodė tiesioginių realiai patirtų nuostolių egzistavimo, yra padaryta nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytos praktikos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindas sumažinti ieškovo prašomą priteisti šalių sutarties 5.20 punkte nustatytą netesybų (baudos) dydį. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad atsakovas prievolės dalį įvykdė praleidęs 9 dienas, tarp šalių dėl 5 000 Lt sumokėjimo kilo ginčas, todėl įvertinus, kad šalių susitarimu buvo modifikuotos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, spręstina, kad priteista netesybų suma atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyros.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias prievolinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.