Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šilėja“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Šilėja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 26 d. įsakymą „Dėl administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymo Nr.30-1714 „Dėl UAB „Šilėja“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ pakeitimo Nr.30-1735. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-07-26 įsakymo Nr. 30-1735 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Prašymą grindė tuo, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, ieškovas privalėtų vykdyti įsakymo 2 punktą, be to, pastatas būtų išbrauktas iš ieškovo administruojamų namų sąrašo, todėl netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „Šilėja“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas ištyręs ieškovo nurodytas ir pateiktais dokumentais pagrįstas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo prašymas įeina į ieškinio dalyką. Tenkinus ieškovo prašymą ginčas būtų išspręstas iš esmės ir tenkintas ieškinys iki ginčo išsprendimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo teisinio pagrindo, leidžiančio manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-29 nutartimi civilinė byla Nr. e2-36671-545/2016 (pagal ieškovo UAB „Šilėja“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 26 d. įsakymo „Dėl administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymo Nr. 30-1714 „Dėl UAB „Šilėja“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ pakeitimo“ Nr. 30-1735) sujungta su civiline byla Nr. e2-30247-872/2016 ( pagal ieškovo UAB „Šilėja“ ieškinį atsakovams L. V., S. V., G. M. ir kt. dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tretieji asmenys VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija), suteikiant bylai vieną numerį e2-30247-872/2016.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas (ieškovas) UAB „Šilėja“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkė teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės UAB „Šilėja“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodė, jog Europos Tarybų Ministrų komiteto 2003-09-09 rekomendacijoje Nr. Rec (2003) 16 rekomenduotina, kad sprendžiant administracinio akto teisėtumo klausimą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės ginčijamo administracinio akto atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, jog nesustabdžius skundžiamo įsakymo vykdymo ieškovei neabejotinai pretenzijas pareikš UAB „Ozo miestas“, neva įgaliota veikti jungtinės veiklos sutarties dalyvių vardu, be to ieškovei ginčijant jungtinės veiklos sutarties sudarymo aplinkybes ir teisėtumą, kol nėra sustabdytas skundžiamas atsakovės įsakymo vykdymas, teismai tikėtinai atsisakys taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti jungtinės veiklos sutarties vykdymą/uždraudžiant UAB „Ozo miestas“ administruoti jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtą. Tokia pirmosios isnstancijos teismo nutartis riboja apeliantės galimybę išsilaikyti rinkoje bei teisėtomis priemonėmis gintis nuo nesąžiningų kokurentų veiksmų, nesuderinamų su sąžiningo verslo ir sąžiningos dalykinės praktikos principais, daro žalą, pažeidžia Konsitutcijos 46 str. 1 d. nuostatą, kad Lietuvos ūkis grindžimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šiuo atveju skundžiamo įsakymo pagrindu apeliantės administruojamas gyvenamasis daugiabutis namas buvo išbrauktas iš apeliantės administruojamų namų sąrašo, todėl yra akivaizdu, kad tolesnis skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą apeliantei, kurios kompensavimo mechanizmas bus papankamai sudėtingas ir neabejotinai sąlygos kitas bylas prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, UAB „Ozo miestas“, galimai ir Lietuvos Respubliką. Apeliantė prašė taikyti konservacines laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, išsaugojimą, kadangi nesustabdžius atsakovės skundžiamo įsakymo vykdymo priėmus apeliantei palankų teismo sprendimą jo vykdymas gali tapti beprasmis arba pareikalauti pernelyg daug papildomų priemonių. Šiuo aveju primosios isntancijos teismas netgi preliminariai nevertino apelianto prašymo pagrįstumo, be jokio pagrindo nusprendęs, jog apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įeina į ieškinio dalyką.

Atsakovas UAB „Ozo miestas“ atsiliepimu prašė ieškovo UAB „Šilėja“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-24 nutartį nepakeistą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju UAB „Šilėja“ nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo, nei pagrindė, kad ginčijamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas būtų sudėtingas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentai ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamas ne administracine tvarka, o civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju teismas įvertinęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų manyti, jog ieškinys tikėtinai pagrįstas. Pažymėjo, jog ieškovė savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė jokiais svariais argumentais, kurie sudarytų prielaidas manyti, jog tuo atveju, jeigu ginčas būtų išpręstas ieškovės naudai dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymo jau nebus įmanomas ar bus labai sunku įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas nenurodė konkrečių ir objektyvių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui keliančių aplinkybių. Ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kokią konkrečią žalą kalbama, tik nurodė, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą. Civilinėje byloje prie kurios yra prijungta nagrinėjama civilinė byla, reikšdamas ieškinį ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 216-05-20 jungtinės veiklos sutarties vykdymą iki kol įsiteisės procesinis sprendimas civilinėje byloje bei uždrausti UAB „Fixum“ atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2016-05-20 jungtinės veiklos sutarties vykdymu. Teismas 2016-07-04 nutartimi atsisakė tenkinti tokį prašymą. Pažymėjo, jog šios teismo nutarties ieškovas neskundė atskiruoju skundu, vadinasi sutiko su tuo, kad nėra pagrindo stabdyti jungtinės veiklos sutarties vykdymo. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės įsakymai dėl pastatų išbraukimo iš administruojamų namų sąrašų yra priimami būtent jungtinės veiklos sutarties pagrindu, ieškovė neskųsdama teismo 2016-07-04 nutarties pripažino, kad nėra pagrindo stabdyti jungtinės veiklos sutarties vykdymo, vadinasi nėra pagrindo stabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-07-26 įsakymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-07-26 įsakymą Nr.30-1735 „Dėl administracijos direktoriaus 2012-08-31 įsakymo Nr.30-1714 „Dėl UAB „Šilėja“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ pakeitimo Nr.30-1735. Taip pat prašė taikė laikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-07-26 įsakymą Nr.30-1735 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2016-08-24 nutartimi ieškovo prašymo netenkino, sprendė, kad nėra pakankamo teisinio pagrindo manyti, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galės pasunkėti ar jo įvykdymas pasidarys neįmanomu. Apeliantas su skundžiama nutartimi nesutinka.

Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, kas reiškia, jog laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti tuo atveju, kai yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju ieškovui teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (CPK 12, 17, 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovas nepagrindė įrodymais realios grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui t.y. ieškovas nepagrindė kokiu būdu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali iš esmės pasunkėti ar pasidaryti negalimu galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius apie konkrečios žalos kilimą. Nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus jam palankų teismo sprendimą, atsakovas jo nevykdys (sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas). Kita vertus ieškovo argumentas, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita ko, siekiama išvengti galimos žalos ateityje atsiradimo ir neigiamų pasekmių susidarymo, t. y. galbūt ateityje kilsiančių naujų teisminių ginčų, prieštarauja CPK nuostatoms, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti sprendimo privalomumą kitoje byloje. Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios lemtų būtinumą taikyti iš dalies sutampančias su paties ieškinio reikalavimais laikinąsias apsaugos priemones, nenustatyta. Nurodytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl pripažintina, kad iš esmės pagrįstai primosios instancijos atsisakė tenkinti ieškovo prašymą.

Apelianto argumentai dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi aukščiau konstatuota, jog apeliantas nepagrindė aplinkybės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas įvykdyti. Neegzistuojant bent vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, nėra teisinio pagrindo taikyti teises ir interesus varžančius apribojimus.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.