Kauno apygardos teismo nutartis

2017-06-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1147-555/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-29
Bylos Nr.
2A-1147-555/2017
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-03698-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Atsakovas
mažosios bendrijos „Autotau“
Ieškovas
„State Port Group“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1147-555/2017Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03698-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.8.9.; 2.6.8.10.; 2.6.10.5.1.; 3.3.1.18.1.; (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 29 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Autotau“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-887/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „State Port Group“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Autotau“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „State Port Group“ dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės MB „Autotau“ 306,36 Eur skolą, 56,68 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Tarp ieškovės UAB „State Port Group“ ir atsakovės MB „Autotau“ 2015 m. gruodžio 8 d. buvo sudaryta sutartis dėl pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo Nr. 561, kuri atsakovei suteikė galimybę naudotis ieškovės teikiama paslauga „Greitai“, t. y. atsakovei išpildžius sutarties sąlygas, t. y. per atitinkamą laikotarpį tam tikrose valstybėse susidarius ne mažesnei kaip 400,00 Eur PVM sumai, atsiranda galimybė gauti susigrąžintino PVM mokesčio dydį iš anksto (ieškovei kredituojant) nelaukiant, kol vykdydama tarpininko pareigas ieškovė, atstovaudama atsakovę, realiai susigrąžins tokį PVM (sutarties 4.9 punktas). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad atsakovė sutartinių sąlygų (sutarties 4.9. punktas) neįvykdė, todėl ieškovė mokestiniu reikalavimu Nr. SPGP1002486, pareikalavo sumokėti jai 306,36 Eur skolą, tačiau atsakovė reikalavimo neįvykdė ir liko ieškovei skolinga nurodytą sumą bei dėl sutarties nevykdymo/netinkamo vykdymo susidariusius delspinigius – 56,68 Eur sumą (sutarties 5.7 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai: iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 363,04 Eur sumą, 6 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugsėjo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė MB „Autotau“ pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad iš pareikšto ieškinio bei prie jo pridėtų dokumentų nėra aiškus ieškovės reikalavimo atsiradimo pagrindas. Nei ieškinyje, nei 2016 m. birželio 30 d. mokestiniame reikalavime Nr. SPGP 1002486 nėra nurodyta, kokiu pagrindu išrašytas reikalavimas 306,36 Eur sumai. Atsakovės buhalterinės apskaitos duomenimis, įsiskolinimų ieškovei nėra. Ieškovė neįrodė aplinkybių, kad ji dėl atsakovės veiksmų patyrė išlaidų ar nuostolių. Vien tik išrašytas mokėjimo reikalavimas nėra pagrindas teigti, kad atsakovė yra skolinga ieškovei. Tuo tarpu reikšdama reikalavimą dėl delspinigių ieškovė apsiribojo tik bendro pobūdžio fraze, kad sutartis numatė jos teisę reikalauti 0,5 procentų dydžio delspinigius, tačiau atsakovė teigė, kad ieškovei delspinigiai priklausė tik jai laiku neapmokėjus ieškovės sąskaitos, išrašytos paslaugos mokesčiui už sugrąžintą PVM. Ieškovė neįrodė savo teisės į delspinigius.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 20 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė papildomas 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad byloje nekilo ginčas dėl to, jog tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo, taip pat dėl fakto, kad atsakovė Vokietijoje neužpylė kuro sutartai sumai. Atsakovė teigė, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti, nes ieškovė neįrodė, kad yra įgijusi reikalavimo teisę, o ieškovė yra sumokėjusi už atsakovės užpiltą kurą.

Kadangi byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad atsakovės netenkino ieškovės teikiamos paslaugos ar, kad buvo pareikštos kokios nors pretenzijos, teismas sprendė, kad sutartyje sutartos sąlygos bei susiklostę bendradarbiavimo santykiai šalis tenkino. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovė 2015 m. gruodžio 8 d. pasirašė pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo sutartį Nr. 561, nereikšdama pretenzijų dėl šios sutarties sąlygų, taigi, su jomis sutikdama.

Teismas, susipažinęs su šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, nustatė, jog sutarties 4.9 ir 5.1 punktais detaliai aptarta atsakovo prievolė užpilti atitinkamą kiekį kuro, šalių veiksmai neįvykdžius šios sąlygos ir veiksmai susigrąžinus PVM. Sutartyje nėra numatyta, kad ieškovė privalo pateikti dokumentus, įrodančius atsakovei, kad ji sumokėjo už atsakovės užpiltą kurą ir tik tuomet įgijo teisę reikalauti iš atsakovės tinkamo sutarties sąlygų vykdymo.

Teismas, įvertinęs tai, jog tarp šalių pasirašyta sutartis, ieškovė perdavė atsakovei korteles reikalingas sutarties įvykdymui, atsakovei naudojantis paslauga bei atliekant mokėjimus už suteiktas paslaugas, sprendė, jog paslaugos buvo faktiškai teikiamos pagal sutartį, o atsakovei 2016 metų antrąjį ketvirtį nesilaikant sutarties 4.9 punkte nustatytos sąlygos, ieškovė įgijo reikalavimo teisę į kredituoto PVM susigrąžinimą. Priešingų, neginčijamų įrodymų, atsakovė į bylą nepateikė.

Teismas, įvertinęs sutarties 5.4 – 5.7 sutarties punktus, delspinigių ataskaitą ir pripažinęs pagrįstu ieškovės pagrindinį reikalavimą, taip pat sprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti delspinigių.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė MB „Autotau“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės reikalavimas į atsakovę yra regresinis, kadangi ieškovė už atsakovę yra sumokėjusi PVM mokestį kuro tiekėjui, tačiau ieškovė savo reikalavimo dėl turėtų nuostolių neįrodė. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovės reikalavimas yra kildinamas ne iš sutarties, o iš įstatymo. Ieškovė nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, įrodančių, kad yra sumokėjusi reikalaujamą priteisti sumą ir kam ją yra sumokėjusi.

Buvo pažeista bendra įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji patyrė žalą ir yra įgijusi reikalavimo teisę į atsakovę, tuo tarpu atsakovė, teigdama, kad ieškovė tokios teisės neturi, neturėjo pareigos įrodinėti neigimo.

Ieškovės reikalavimas dėl delspinigių yra nepagrįstas, kadangi jie galėjo būti priteistini tik vėluojant atsiskaityti už suteiktą PVM grąžinimo paslaugą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės MB „Autotau“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „State Port Group“ prašo jį atmesti ir palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. galutinį sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė neteisingai kvalifikuoja teisinius santykius, nurodydama, kad pareikštas reikalavimas yra atlyginti patirtą žalą. Šiuo atveju, ieškovei kredituojant už atsakovei suteiktą prekę mokėtinos sumos PVM, vėliau atsakovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų bei turint pareigą sumokėti šia sumą ieškovei, tačiau jos nevykdant, tokiu būtu atsakovė liko skolinga ieškovei, t. y. byloje buvo pareikštas piniginio pobūdžio reikalavimas, kildinamas iš sudarytos sutarties.

Atsakovės prievolė grąžinti ieškovei už ją sumokėtą PVM dydį buvo susieta tik su vienintele šios prievolės atsiradimo sąlyga, t. y. jeigu per ataskaitinį laikotarpį nesusidarytų reikalaujamas PVM dydis. Atsakovė sutarties sąlygų tinkamai nevykdė, t. y. kuro už atitinkamą sumą pagal jai suteiktas kuro korteles, neužsipylė, todėl atsakovei kyla sutartinė atsakomybė.

Atsiliepimas

Atsakovė, priešingai nei teigia, turėjo pareigą įrodyti savo neigimą. Atsakovė turėjo pateikti svarius argumentus ir įrodymus, paneigiančius jos pareigą atsiskaityti su ieškove. Tuo tarpu atsakovė, nors ir pripažindama sutartinių reikalavimų neįvykdymą, nepateikė jokių argumentų ar dokumentų, kurie paneigtų jos pareigą šiuo atveju sumokėti ieškovei skolą. Atsakovei nesutinkant su pareiga mokėti ieškovei kitais pagrindais, ji privalėjo pateikti teismui įrodymus, kuriais tokia jos pareiga būtų paneigta.

Ieškinio reikalavimai yra kildinami iš šalių nuožiūra sudarytos sutarties, kurioje be pagrindinių sutarties klausimų – dalyko/objekto, turinio, PVM susigrąžinimo procedūros, šalys susitarė ir dėl atitinkamos atsiskaitymo tvarkos bei sutartinių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių (netesybų). Dėl to atsakovei neįvykdžius pareigos sumokėti PVM sumą, Sutarties 5.4 ir 5.6 punktuose numatytos pareigos objektyviai taip pat negali būti įvykdytos.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, kuri kildinama iš ieškovės su atsakove sudarytos pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo sutarties, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovei tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, jai kyla pareiga atlyginti ieškovės kredituotą už atsakovei suteiktų prekių mokėtiną pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, o kitai šaliai kyla atitinkama pareiga atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis – ji įvykdoma tik iš dalies, praleidžiamas jos įvykdymo terminas ar pažeidžiamos kitos sutarties įvykdymo sąlygos. Tokiu atveju asmuo, nesilaikęs savo sutartinių įsipareigojimų, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius.

Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys).

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gaumina“ v. UAB „Raminora“, bylos Nr. 3K-3-327-687/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 8 d. tarp šalių buvo sudaryta sutartis „Dėl pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo“ Nr. 561. Sutarties objektas – pridėtinės vertės mokesčio, sumokėto kliento nurodytoje valstybėje, klientui grąžinimo organizavimas iš UAB „State Port Group“ pusės; paslauga „Greitai“ už IDS sąskaitas iš šalių, kurios išvardintos sutarties priede Nr. 1 (Sutarties 1.1., 1.2. punktai). Sutarties 4.9. punkte šalys susitarė, kad „[k]lientui naudojantis paslauga „Greitai“, per ketvirtį kiekvienoje paslaugos valstybėje privalo susidaryti ne mažiau kaip 400,00 Eur PVM suma (atitinkamai Danijoje 4000 DKK, Švedijoje 4000 sek.). Nepasiekus reikiamos PVM sumos, ketvirčiui pasibaigus, UAB „State Port Group“ per 10 dienų pateikia [k]lientui mokėjimo reikalavimą kredituotam PVM, kurį [k]lientas privalo sumokėti per 3 (tris) darbo dienas, taip pat paslauga „Greitai“ automatiškai stabdoma trijų mėnesių laikotarpiui“. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas būtent dėl pastarosios ginčo sutarties sąlygos tinkamo vykdymo. Ieškovei byloje įrodinėjant, kad atsakovei neįvykdžius minėtos sutarties nuostatos, jai kyla pareiga sumokėti ieškovės kredituotą PVM, atsakovė su pareikštu reikalavimu nesutinka, teigia, kad pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi ieškovė neįrodė, kad yra įgijusi reikalavimo teisę, t. y. jog yra apmokėjusi ginčo sumą už ieškovę.

CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Vadinasi, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: nuostolius, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju keliamas atsakovės, kaip verslininkės, vykdančios tarptautinių pervežimų organizavimą, personalo nuomą, automobilių prekybą ir kt. (vieši VĮ Registrų centro duomenys), sutartinės atsakomybės klausimas, konstatuotina, jog turi būti nustatytos trys sąlygos šiai atsakomybei kilti: atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, ieškovei dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys.

Pažymėtina, kad sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pažymi, kad byloje tarp šalių nekyla ginčas dėl to, jog šalys ginčo sutartimi buvo susitarusios dėl pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo organizavimo, o taip pat, jog atsakovei buvo suteikta paslauga „Greitai“, kurios esminė reikšmė ta, kad atsakovei išpildžius sutarties sąlygas, t. y. per ketvirtį, kiekvienoje paslaugos valstybėje užsipylus kuro už tokią sumą, kad susidarytų ne mažiau kaip 400,00 Eur PVM suma, susidarydavo galimybė gauti susigrąžintino PVM mokesčio dydį iš anksto (ieškovei jį kredituojant) (Sutarties 4.9. punktas). Atsakovė, pirmosios instancijos teisme 2017 m. sausio 4 d. įvykusio teismo posėdžio metu, taip pat pripažino, kad Vokietijoje atsakovė kuro užsipylė mažiau negu buvo susitarta sutartimi, šių aplinkybių neginčija ir apeliaciniu skundu, tačiau neigia ieškovės reikalavimo teisę. Byloje esantys įrodymai, apeliacinės instancijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovė neįvykdė ginčo sutarties 4.9. punkto sąlygos, t. y. neužsipylė kuro už sumą, nuo kurios susidarytų ne mažiau kaip 400,00 Eur PVM suma, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė sutartinės prievolės netinkamą įvykdymą, t. y. vieną iš sutartinės atsakomybės sąlygų.

Sprendžiant klausimą dėl atsakovės neteisėtais veiksmais, t. y. netinkamai įvykdytos sutarties sąlygų, ieškovei atsiradusių nuostolių, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjimu atveju ieškovė, yra pareiškusi reikalavimą pagal netinkamai įvykdytos ginčo sutarties 4.9. punkto sąlygą ne dėl susidariusios skolos už kurą, bet dėl kredituotos PVM sumos, kurią, kaip įrodinėja ieškovė, turi apmokėti atsakovė. Ieškovė savo reikalavimą grindžia į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais: 2016 m. birželio 30 d. mokestiniu reikalavimu/pranešimu Nr. SPGP1002486, klientų apyvarta nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d., 2016 m. gruodžio 2 d. paaiškinimu, IDS Q8 sąskaitomis už kurą, 2016 m. gruodžio 8 d. raštu. Minėti duomenys patvirtina, kad per periodą 2016 m. balandžio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d. buvo surinka 306,36 Eur Vokietijos pridėtinės vertės mokesčio, kurį už atsakovę kuro tiekėjui yra apmokėjusi (kreditavusi) pati ieškovė. Taigi, atsižvelgus į tai, kad sutartis pirmąjį ketvirtinį tarp šalių buvo vykdoma tinkamai (byloje ginčas dėl to nekyla), atsakovė sudarytos sutarties sąlygų neginčijo ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ieškovės teikiamų paslaugų apimties, bet priešingai, naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, spręstina, kad atsakovė aiškiai suprato sutarties turinį ir su sąlygomis sutiko, todėl atsakovei neįvykdžius sutarties 4.9. punkte įtvirtintos sąlygos (nesusidarius didesnei kaip 400,00 PVM sumai), akivaizdu, kad ieškovė, kredituodama už atsakovę mokėtiną PVM mokestį kuro tiekėjui, patyrė 306,36 Eur nuostolį.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia atsikirtimus, neigdama aplinkybę, kad ji neturi pareigos ieškovei apmokėti kredituotos PVM sumos. Atsakovė, nesutikdama su pareikštu reikalavimu, nepateikė teismui įrodymų (nors šalims pirmosios instancijos teisme 2016 m. lapkričio 28 d. įvykusio teismo posėdžio metu buvo suteikta tokia galimybė), kurie patvirtintų, jog atsakovė yra sumokėjusi visą sumą (kartu su PVM) už kurą ar, kad ieškovė, pasinaudodama sudaryta PVM susigrąžinimo organizavimo sutartimi yra kreipusis už atsakovę dėl kredituotos PVM sumos grąžinimo į atitinkamas užsienio įstaigas, ir kuri jai buvo grąžinta (Sutarties 4 dalis), todėl spręstina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės turimą reikalavimą į atsakovę, o ieškovė įrodė visas sutartinės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas.

Apeliaciniu skundu atsakovė taip pat nesutinka ir su skundžiamu sprendimu priteistais delspinigiais. Atsakovė nurodo, kad ginčo sutartyje tarp šalių nėra susitarta dėl netesybų mokėjimo tuo atveju, jei ji laiku negrąžins ieškovei kredituoto PVM.

Ieškovė reikalavimą dėl netesybų (delspinigių) grindžia tarp šalių sudarytos sutarties 5.7 punkto nuostata, kurioje nurodyta, jog ieškovė turi teisę pareikalauti iš atsakovės 0,5 procento dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną, iki kol bus įvykdytas atitinkamas įsipareigojimas tuo atveju, jeigu atsakovė laiku neįvykdo įsipareigojimo, nurodyto šios sutarties 5.4 arba 5.6 punktuose. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog pagal atsakovės pateiktas sąskaitas už pirktą kurą, ieškovei susigrąžinti kredituotą PVM mokestį iš užsienio valstybės bei atlikti šalims tarpusavio atsiskaitymą galimybės nėra. CK 6.256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Įvertinus tai, kad atsakovė nėra tinkamai įvykdžiusi sutartinės prievolės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo sutartyje numačius sutartines netesybas už laiku neįvykdytus įsipareigojimus, spręstina, jog ieškovės naudai iš atsakovės pagrįstai priteista ir 56,68 Eur delspinigių suma.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, dėl to atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 500,00 Eur, šią sumą prašo priteisti iš atsakovės. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, todėl apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 6,77 Eur sumą, todėl atmetus atsakovės apeliacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „Autotau“, j. a. k. 303011599, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „State Port Group“, j. a. k. 302533815, naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir valstybės naudai 6,77 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Valstybei priteista suma sumokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas