- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- I-7622-281/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01502-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. K. 2015-03-05 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerų, kurios buvo laikomas, plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra per mažas, trūksta šviesos, langai su grotomis, kamerose nėra šilto vandens, juo pasinaudoti galima vieną kartą per savaitę. Tokios sąlygos yra žeminančios asmens orumą ir laikytinos kankinimu, pareiškėjui sukėlė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Teisme gautas rašytinis pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 6-11).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Vidinių grotų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 p., sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele, išvedimas į dušą vieną kartą per savaitę taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovės teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų neįrodė, todėl žala nepriteistina.
Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2012-10-30 iki 2015-02-26 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-10-30 iki 2015-02-26 buvo laikomas kamerose, kurios ne visada atitiko ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus, t. y. iš viso tokiomis sąlygomis buvo laikomas 30,5 paros (atsiliepimo duomenys, b. l. 6-7).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ribotos galimybės praustis duše, kamerose nėra šilto vandens, blogas apšvietimas.
Lietuvos higienos normos 68 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi pareiškėjo argumentas, kad jo teisės nepagrįstai apribotos dėl to, jog praustis duše galėjo vieną kartą per savaitę, objektyviai nepagrįstas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų dėl to, kad kamerose netiekiamas šiltas vanduo, nenustatyta.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas šiuo atveju taip pat nenustatytas.
Lietuvos higienos normos 22 p. nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrintos (b. l. 15-47). Kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 14). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos HN 76:2010 reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jai civilinė atsakomybė nekyla.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su nusiskundimais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją; pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad dėl laikymo sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, išgyvenimų, tačiau nepateikė jokių objektyvių, tai patvirtinančių, duomenų, be to, nepagrindė kilusios žalos dydžio; byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, buvo laikomas tam tikrą laiką, įvertinęs sukeltas pasekmes, pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), pripažįsta, kad 200 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Remiantis byloje išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjui E. K. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 € (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.