Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-02-18 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu per 2 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą ir šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą, per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Be to, iš V. M. priteista 15. Eur nukentėjusiajai S. G. turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui, bei 160 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. liepos 13 d. apie 7 val., namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), prieš S. G. valią sugriebė ją už abiejų rankų žasto srityse, S. G. rankas stipriai laikė ir nepaleido, jas spaudė, sudavė jai į krūtinę ir taip S. G. sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą.

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-02-18 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį jį išteisinant BPK 3 str. 1 d. 1 p. ir 9 p. pagrindu. Teigia inkriminuoto nusikaltimo nepadaręs – smurto bei necenzūrinių žodžių nevartojęs, jam inkriminuojama veika netinkamai kvalifikuota, nes jo veiksmai buvo nukreipti, siekiant sulaikyti kaimynę nuo jo turto niokojimo, o į fizinio skausmo sukėlimą nukreipti nebuvo. Jo veiksmuose nėra BK 140 str. 1 d. numatytos veikos sudėties, be to, byloje nėra jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistasis nurodo savo įvykio versiją, kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, pažymi apie jo ir S. G. konfliktiškus santykius bei jos įvairius veiksmus kenkiant jam, akcentuoja jos parodymų nenuoseklumą ir nelogiškumą. Prašo atsižvelgti į nukentėjusiosios asmenybę ir socialinį suvokimą, kuriuos apibrėžia ir jos elgesys teismo posėdžio metu. Teigia, kad S. G. neteisėtai, be jo leidimo įsibrovė į jo asmeninę nuosavybę – daržą, kurį sutrypė ir suniokojo daržoves, po ko jis ją sulaikė. Mano, kad jo atžvilgiu taikytinas BK 29 str., nes jis gynė savo nuosavybę nuo chuliganiškų S. G. veiksmų, sulaikydamas ją iki policijos atvykimo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis apeliaciniu skundu neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, teigia prieš nukentėjusiąją nesmurtavęs bei fizinio skausmo sukelti jai nenorėjęs. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą nagrinėjamoje byloje, neįžvelgia priežasčių skundžiamo teismo nuosprendžio keitimui ar naikinimui, nes jos vertinimu – apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo V. M. padarytą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę už ją.

Nuteistajam V. M. inkriminuota BK 140 str. 1 d., kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad nuteistasis sugriebdamas S. G. už abiejų rankų žasto srityse, jos rankas stipriai laikydamas ir nepaleisdamas, jas spausdamas, taip pat suduodamas jai į krūtinę, ją sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą.

Apeliantas neneigė kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir S. G. buvus konfliktą bei tam tikrą fizini kontaktą, tačiau neigia mušęs nukentėjusiąją ir tam tikrais argumentais ginčija su tuo susijusius teismo konstatuotus faktus bei pateikia savo įvykio versiją, pagal kurią jis nukentėjusiąją tik laikė suėmęs už rankos šiai netinkamai elgiantis jo atžvilgiu – vagiant jo daržoves, jį mušant, niokojant jo daržą, pargriaunant jį ant žemės. Tačiau jo teiginiai dėl nukentėjusiosios tariamai neteisėto elgesio yra nepagrįsti, paneigti byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.

Nors byloje esančio pranešimo turinys rodo, kad V. M. telefonu pranešė policijai apie jo daržovių vagies sulaikymą, tačiau jokie objektyvūs įrodymai nepagrindžia buvus kokios nors vagystės faktą. To nepatvirtina ir paties V. M. parodymai. Visų pirma pažymėtina, kad jis dėl vagystės niekur nesikreipė ir pareiškimo nerašė. Antra, iš jo parodymų matyti, jį teigus, jog nukentėjusioji konflikto metu jam matant rovė daržoves jo darže, kas vertinant įvykių eigą nesudaro pagrindo kalbėti apie turto grobimą. Be to, V. M. nurodytų aplinkybių apie neteisėtus nukentėjusiosios veiksmus nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys, išskyrus tai, kad nukentėjusioji buvo jo darže. Teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų logiška manyti, kad konflikto įkarštyje daržo savininko akivaizdoje nukentėjusioji sumanytų vogti jo daržoves. Todėl nuteistojo teiginiai apie tariamą nukentėjusiosios elgesį vagiant jo daržoves, jas niokojant vertintini kritiškai, kaip bandymas pateisinti savo vėlesnį elgesį su S. G. ir jo padarinius. Analogiškai vertintini ir jo teiginiai apie nukentėjusiosios prieš jį vartotą fizinį smurtą, jo pargriovimą ir pan. Tokį V. M. parodymų vertinimą ir jų nepatikimumą patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame fiksuoti ne tik paties nuteistojo fiziniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, bet ir jo veiksmų neatitikimas esamai situacijai, kuomet jam gulint ant žemės, o stovinčiai nukentėjusiajai neatliekant jokių aktyvių veiksmų jo atžvilgiu, šis šaukia apie jo tariamą prievartavimą. Nors byloje esančiuose V. M. medicininiuose dokumentuose yra fiksuoti jo nusiskundimai iš karto po įvykio nugaros skausmais, jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, kad jie sąlygoti nukentėjusiosios veiksmų. Aukščiau nurodyti motyvai paneigia apelianto skunde nurodyto BK 29 str. nuostatų taikymo galimybę.

Nukentėjusioji S. G. nuo pat pradžių nurodė, kad kaimynas V. M. konflikto metu ją sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą. Jos parodymai iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu. Ji parodė, kad jai nuėjus paimti savo vištos, buvusios prie lauko tualeto, esančio šalia kaimyno V. M. daržo, šis sugriebęs ją už rankų nutempė į savo daržą, kur suėmęs už rankų tampė, sudavė į krūtinę. Šiuos jos parodymus iš dalies patvirtina liudytojo V. U. parodymai, taip pat byloje esantis įvykio vaizdo įrašas, pranešimo policijai turinys, nukentėjusiosios nusiskundimus dėl sveikatos iš karto po įvykio fiksuojantis medicinos dokumento turinys. Pažymėtina, kad byloje esantis pranešimas patvirtina tai, kad V. U. skambino policijai ir pranešė, kad kaimynas užsipuolė jo žmoną. Dalį įvykio matęs liudytojas V. U. parodė matęs, kaip V. M. darže suėmęs už rankų tampė S. G., jos nepaleido. Netikėti jo parodymais nėra pagrindo, nes jie atitinka byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuotus aktyvius V. M. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Byloje esantis medicininis dokumentas patvirtina, kad įvykio dieną nukentėjusioji kreipėsi į gydytoją, kuri užfiksavo rankose buvusią hematomą ir poodinę kraujosruvą. Šių sužalojimų pobūdis ir lokalizacija atitinka aukščiau nurodytus duomenis, patvirtinančius V. M. aktyvių veiksmų poveikį nukentėjusiosios kūnui. Kad kaltinime nurodytus padarinius sąlygojusiais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Taigi netikėti kitais įrodymais patvirtintais nukentėjusiosios S. G. parodymais dėl fizinį skausmą jai sukėlusio asmens – V. M. ir pastarojo įvykio aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti V. M. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., ir išteisinti jį dėl to nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. M. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo V. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.