Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-383-113/2012

Teisėja Loreta Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-85-2-00018-2011-9

2012 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas pagal BK 228 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 str. 1 d. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir D. D. galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. D. nuteistas už tai, kad būdamas statutinis valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., nustatančią, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-06-11 įstatymo Nr. IX-286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 4 p. ir 5 p. nustatytus reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 12 str. nustatytą pareigūno priesaiką, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. numatytą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, 5 p. numatytą pareigą atskleisti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus bei juos tirti, 2009-11-10 Tauragės AVPK viršininko įsakymu Nr. 85-V-336 patvirtintų (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 4 p. ir 14 p., nustatančius jo funkciją – vykdyti nusikalstamų veikų ir teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, apginti piliečių teises ir teisėtus interesus, 19 p., nustatantį jam pareigą pagal kompetenciją nagrinėti piliečių pareiškimus ir pranešimus apie nusikalstamas veikas bei teisėtvarkos pažeidimus, 20 p., nustatantį jam pareigą surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 259¹ str. nuostatomis, turėdamas tikslą, kad nepilnametė V. B., kuri yra jo buvusios sugyventinės N. D. dukra, išvengtų administracinės atsakomybės dėl J. R. priklausančio 105 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „Nokia 2730 C“ vagystės iš J. R. buto, 2011-03-18, apie 9 val., J. R. namuose, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir veikdamas priešingais tarnybai interesais, pavartodamas psichologinį smurtą, t. y. pagrasindamas J. R., kad jos namuose kas antrą dieną lankysis policijos pareigūnai, kad ji ramiai negyvens, 2011-03-18 J. R. paaiškinimo blanke savo iniciatyva surašė tikrovės neatitinkančius parodymus, kad V. B. galėjusi paimti jos telefoną per klaidą, kad telefoną „Nokia 2730 C“ jai atvežė M. P. ir neva ne jos, o pačios V. B., kad V. B. jos bute krovėsi neva tokio paties modelio savo telefoną ir, pasiimdama jį, tikriausiai sumaišė su jos telefonu, kad ji savo telefoną rado namuose užkritusį už lovos ir jo niekas nepavogęs, nors pati J. R. jokių paaiškinimų nedavė, o po paaiškinimu parašė, kad surašyta teisingai, ir pasirašė, nes bijojo jo grasinimų. D. D., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasinaudodamas turimais įgaliojimais, melagingai nurodė M. P., kad J. R. pareiškime jį kaltina pavogus jos mobiliojo ryšio telefoną, neteisėtai nurodė jam atiduoti J. R. 100 Lt už pagrobtą telefoną, M. P. perdavė J. R. 100 Lt, nors jokio telefono nebuvo pavogęs. 2011-03-18 J. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. D. M. P. paaiškinimo blanke, kuriame melagingai nurodyta, kad paaiškinimas surašytas (duomenys neskelbtini), savo iniciatyva surašė tikrovės neatitinkančius parodymus, kad būtent jis – M. P. – atvežęs J. R. į namus jo namuose rastą telefoną „Nokia“, kuris neva priklauso ne J. R., nors M. P. jokių paaiškinimų jam nedavė, M. P. po paaiškinimu parašė, kad surašyta teisingai, ir pasirašė, nes tikėjosi, kad jam nebebus taikoma atsakomybė už vagystę. Taip D. D. tyčia suklastojo dokumentus, t. y. J. R. ir M. P. paaiškinimus, be to, suklastojo 2011-03-21 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodydamas aplinkybes, neatitinkančias faktinių duomenų, ir pateikė jį Pagėgių PK Viešosios tvarkos poskyrio viršininkui V. V. patvirtinti. Taip D. D. sumenkino policijos pareigūno vardą, policijos institucijos autoritetą, iškraipė jos veiklos principus bei funkcijas ir dėl to valstybė patyrė didelę neturtinio pobūdžio žalą.

Teismas, vertindamas J. R., M. P. ir V. V. parodymus, neįvertino jo ir minėtų asmenų tarpusavio santykių priešiškumo. J. R. ir M. P. jis buvo ne kartą drausminęs ir traukęs administracinėn atsakomybėn, o V. V. nusiteikęs priešiškai jo atžvilgiu dėl to, kad kurį laiką jis gyveno su N. D., su kuria artimai yra bendravęs ir V. V.. V. V. teisme paneigė santykius su N. D., ir teismas tuo besąlygiškai patikėjo, nevertindamas jo ir N. D. aiškinimų apie tai. Būtent V. V. buvo jo tarnybinės veiklos tyrimo iniciatorius, būtent jis, žinodamas jo ir V. B. santykius, pavedė jam atlikti tyrimą, o po to, grasindamas baudžiamosios bylos iškėlimu, pas save pasikvietė seseris J. ir I. R.. Tai teisme patvirtino I. R.. Todėl jis turi pagrindą manyti, kad V. V., grasindamas J. R., privertė ją duoti paaiškinimus prieš jį. Dirbdamas policijoje (išdirbo 14 metų), savo pareigas jis atliko nepriekaištingai (nuobaudų nėra turėjęs, tik buvo skatintas), o V. V. buvo daug kartų baustas drausminėmis nuobaudomis, 2011 m. buvo atleistas iš pareigų už pareigūno vardo pažeminimą, kiek jam žinoma, šiuo metu V. V. yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. bei BPK 44 str. 7 d. įtvirtinta kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Bylą nagrinėjant teisme, jis ne kartą išreiškė prašymą, kad būtų apklausta J. R., tačiau byla išnagrinėta teisme jos neapklausus.

2011-04-08 liudytojas M. P. buvo apklaustas Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo. Be bendrųjų taisyklių, pagal kurias apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamai apklausai BPK 184 str. yra nustatytos ir papildomos taisyklės. Šio straipsnio 4 d. nurodyta, kad apie apklausos vietą ir laiką būtina pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

Nurodyti BPK reikalavimų pažeidimai, nuteistojo nuomone, pripažintini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad D. D. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus yra įrodyta. Priešingai, nei nurodo apeliantas, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir vertino jų visetą. Teismas, vykdydamas BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. D. kaltės padarius BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytus nusikaltimus. Nuteistojo pateikiama įvykio aplinkybių versija, kuria jis neigia savo kaltę, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, atskleidė jų tarpusavio ryšį, tinkamai juos įvertino, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus liudytojų parodymų fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jų ir kitos įrodomosios medžiagos kontekstą, daro klaidingas, tikrovės neatitinkančias išvadas. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl galimo liudytojų suinteresuotumo, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, yra išsamiai aptartos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje (t. 1, b. l. 194–195). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytomis išvadomis ir jų motyvacija, todėl to paties nebekartoja.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiu, jog tai, kad byla buvo išnagrinėta teisme neapklausus liudytojos J. R., pažeidė jo teisę į gynybą, sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. D. ir J. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo suvesti į akistatą BPK 190 str. nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 84–87). Akistatos metu jie galėjo užduoti vienas kitam klausimų, D. D. gynėjas uždavė klausimą J. R.. Bylos medžiaga taipogi liudija, kad pirmosios instancijos teismas dėjo visas pastangas apklausti liudytoją J. R. teisiamajame posėdyje, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (liudytoja nebegyvena Lietuvoje). Dėl tos pačios priežasties šios liudytojos nepavyko apklausti ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Esant tokiai situacijai, apylinkės teismas tinkamai pasinaudojo BPK 276 str. 4 d. numatyta galimybe – perskaitant liudytojos J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, buvo patikrinti teismo posėdyje apklaustų kaltinamojo, kitų liudytojų parodymai (t. 1, b. l. 185). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad apelianto pripažinimą kaltu lėmė ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų parodymų vertinimas. Skundžiamas nuosprendis, kaip jau anksčiau minėta, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 str. 1 d.), jų pakako padaryti pagrįstas išvadas dėl D. D. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuorodą į ikiteisminio tyrimo metu duotus J. R. parodymus teismas darė tik parodydamas, kad teisiamajame posėdyje ištirti duomenys sutampa su duomenimis, užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu. Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitais byloje surinktais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir teismo teisingai įvertintais įrodymais (liudytojų M. P., I. R., V. V., E. S., iš dalies paties D. D. parodymais, rašytiniais įrodymais) nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamų veikų vaizdą, todėl abejonių dėl D. D. pripažinimo kaltu bei jo nuteisimo teisėtumo ir pagrįstumo nekyla.

Apeliantas nurodo, kad prokurorė pažeidė BPK 184 str. 4 d. įtvirtintą pareigą apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo M. P. apklausos vietą ir laiką pranešti jam, kaip įtariamajam, ir jo gynėjui. Apeliacinės instancijos teismas bylos medžiagoje taip pat nemato duomenų, patvirtinančių, jog šią pareigą prokurorė įvykdė (t. 1, b. l. 39–40). Tačiau nepaisant to, liudytojas M. P. buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu, buvo perskaityti ir jo prokurorei bei ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (t. 1, b. l. 158–159). Tiek pats D. D., tiek jo gynėjas turėjo galimybę teisiamojo posėdžio metu užduoti klausimus liudytojui M. P.. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi visą bylos nagrinėjimo eigą, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptartos apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. D. D. teisė į gynybą nebuvo pažeista, jam buvo garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti, jis galėjo naudotis visomis BPK įtvirtintomis kaltinamojo teisėmis (turėti gynėją, teikti prašymus, užduoti klausimus ir kt.), šiomis teisėmis jis aktyviai ir naudojosi. Teisminio proceso metu buvo laikytasi asmenų lygybės, rungimosi principo, tai svarbi kaltinamojo teisės į gynybą realizavimo garantija.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą byloje, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Skundžiamas nuosprendis, kaip jau anksčiau minėta, surašytas tinkamai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, – teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia jokių bent kiek pagrįstų abejonių, padarytos išvados pagrįstos teisme ištirtais ir įvertintais įrodymais, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, t. y. kuo remiantis vieni duomenys buvo pripažinti turintys įrodomąją vertę, o kiti atmesti. Procesinių pažeidimų, nagrinėjant ir vertinant įrodymus, nenustatyta, nuosprendyje veika, pripažinta įrodyta, aprašyta tinkamai, įvardijus visas būtinas jos padarymo aplinkybes bei jas pagrindus byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog esant patikimai įrodytai D. D. kaltei, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.