- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- A-858-309-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00245-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Pareiškėjas
- A. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovei E. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l 4, 9), prašydamas priteisti 5 000 litų neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tarymo izoliatoriaus (toliau – ir Izoliatorius).
Pareiškėjas paaiškino, jog 2010 m. lapkričio 20 d. Izoliatoriaus direktoriaus nutarimu jam paskirta nuobauda ir jis 10 parų buvo patalpintas į drausmės izoliatorių. Nuobauda paskirta už tai, kad jis būdamas 204 kameroje susišaukė ir susirašinėjo su kitais asmenimis, esančiais kitose kamerose. 2011 m. vasario 25 d. tarnybinio tyrimo išvada Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) jo skundą pripažino pagrįstu ir Departamento direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu minėtą nutarimą panaikino. Nurodė, jog Izoliatoriaus drausmės izoliatoriuje jis buvo laikomas iki lapkričio 21 d., o po to buvo išvežtas į Marijampolės pataisos namus, kur taip pat likusį laiką išbuvo drausmės izoliatoriuje. Dėl neteisėto patalpinimo į baudos izoliatorių patyrė moralinių išgyvenimų bei nepatogumų. Per tą laiką buvo apribota galimybė apsipirkti parduotuvėje, naudotis elektros prietaisais, praustis šiltu vandeniu, gerti šiltą arbatą, gauti spaudos, o klozetas buvo neatitvertas nuo bendros patalpos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 14-16) prašė skundo netenkinti. Atsakovas nurodė, jog Departamentas panaikino 2010 m. lapkričio 20 d. Izoliatoriaus direktoriaus nutarimą, tačiau tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodė, kad pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas įrodytas. Nutarimas priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, t. y. nenurodyta, kokias teisės normas pareiškėjas pažeidė bendraudamas su kitose kamerose laikomais asmenimis. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji, laikomi drausmės izoliatoriaus sąlygomis, neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, paskambinti telefonu, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, radijo imtuvais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnyje nurodytos sąlygos identiškos Suėmimo vykdymo įstatymo 38 straipsnio nuostatoms. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 210 punktu, nuteistiesiems, uždaromiems į drausmės izoliatorių ar į karcerį, neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą ir šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4.07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų bei atliekančių drausminę nuobaudą drausmės izoliatoriuje maitinimas organizuojamas pagal nedirbančių vyrų valgiaraštį kaip ir kitų nedirbančių suimtųjų ar nuteistųjų, t. y. tris kartus per parą gauna karšto maisto davinį. Atsakovas nurodė, jog nepagrįstas yra pareiškėjo tvirtinimas, kad jam buvo atimta galimybė apsipirkti bei skambinti telefonu, kadangi jo asmeninėje sąskaitoje nebuvo pinigų, todėl ir taip jis nebūtų galėjęs realizuoti šių poreikių. Tardymo izoliatorių įrengimų ir eksploatavimo taisyklių 15 punkte numatyta, kad drausmės izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinis mazgas, tačiau nėra reikalavimo, jog sanitarinis mazgas būtų atitvertas kaip nurodyta gyvenamosios kameros įrengime (taisyklių 14.5 p.). Manė, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą, nes pareiškėjas įvykdė pažeidimus, t. y. bendravo su kitais nuteistaisiais, o Izoliatoriaus direktoriaus nutarimas panaikintas tik dėl procedūrinių pažeidimų.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 73-75) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 litus neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2010 m. lapkričio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimu Nr. 35/229 pareiškėjui paskirta nuobauda ir jis 10 parų buvo patalpintas į drausmės izoliatorių. Nuobauda paskirta už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 19 d. 16:20 val., 18:10 val., 18:20 val. pro kameros Nr. 204 langą siūlo bei raštelio pagalba bendravo su kitų kamerų kalinamaisiais ir nereagavo į prižiūrėtojų pastabas. 2011 m. vasario 25 d. tarnybinio tyrimo išvada „Dėl nuteistojo A. P. skundo“ Departamentas pripažino pagrįstu pareiškėjo skundą dėl nuobaudos paskyrimo ir 2008 m. vasario 28 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. N-2 Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimą panaikino. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad paskiriant pareiškėjui nuobaudą buvo pažeista nuobaudos skyrimo procedūra, t. y. nėra nurodytas teisės aktas, jo dalis, ar punktas, kurį pareiškėjas pažeidė, nors pripažino, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai pažeidus bausmės atlikimo rėžimą įrodyti.
Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas teisių pažeidimą kildina iš 2010 m. lapkričio 20 d. Izoliatoriaus direktoriaus nutarimo Nr. 35/229, kuriuo jam paskirta 10 dienų baudos izoliatoriaus. 2010 m. vasario 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo rėžimo pažeidimus, tačiau nėra aiškiai įvardinta, kokius teisės pažeidimus padarė ir kaip kvalifikuoti teisės pažeidimą. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1-96 patvirtintų Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų elgesio taisyklių 6.4 punkte numatytas draudimas suimtiesiems ar laikinai atvežtiems nuteistiesiems pro kamerų langus bei kitais būdais kontaktuoti ir bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose bei esančiais už įstaigos teritorijų ribų. Teisme apklausti liudytojais Izoliatoriaus prižiūrėtojai R. Ž. ir J. M. patvirtino tarnybiniuos pranešimuose nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas bendravo per kameros langą su kitais asmenims ir neklausė jų nurodymų to nedaryti. Nors šias aplinkybes atsakovo atstovas vertina kaip pareiškėjo kaltės įrodymą, tačiau teismas darė išvadą, jog šioje situacijoje jos gali būti vertintinos tik kaip įrodymas, apibūdinantis neturtinės žalos dydį. 2010 m. lapkričio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimas Nr. 35/229 yra nepagrįstas konkrečiomis teisės normomis, kurių reikalavimus galėjo pažeisti pareiškėjas, todėl laikytina, kad teisės pažeidimas nėra nustatytas. Dėl to, Departamento direktoriaus tarnybinio patikrinimo išvada ir priimtas 2010 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 35/229, panaikinęs minėtą Izoliatoriaus direktoriaus nutarimą kaip neteisėtą, yra pagrįsti. Šis įsakymas yra priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis (Suėmimo vykdymo įstatymo 36 str. 7 d.) ir BVK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka nėra apskųstas.
Pažymėjo, jog asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, o tai padarius neteisėtai ir nepagrįstai ir dar ilgesniam laikui yra pakankamas pagrindas neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip ir būti negalėjo, nes asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, privalo būti taikomos griežtesnis rėžimas nei asmeniui laikomam kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo teigimu, drausmės izoliatoriuje jis praleido visas 10 parų, dėl apribojimo bendrauti su artimaisiais ir kitais asmenimis jam kilo nepatogumų ir patyrė pergyvenimus. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjo nepatogumai ir pergyvenimai kilo dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, pasireiškusių 2010 m. lapkričio 20 d. Izoliatoriaus direktoriaus nutarimo Nr. 35/229 priėmimu. Dėl to, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlygintina. Teismas spręsdamas dėl žalos dydžio atsižvelgė į žalos pobūdį, į tai, kad patirti suvaržymai didesnių padarinių nesukėlė, paties pareiškėjo veiksmus, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nurodė, kad pareiškėjo reikalaujama 5 000 litų suma yra per didelė, todėl ji mažintina iki 500 litų.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 89-91) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, kadangi A. P. iš Marijampolės pataisos namų į Izoliatorių buvo perkeltas laikinai, todėl pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalį jam buvo taikomos BVK nuostatos. Šio kodekso 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, todėl Izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1-96 patvirtintų Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų elgesio taisyklių nuostatų vykdymas pareiškėjui buvo privalomas. Šių taisyklių 6.4 punkte numatytas draudimas suimtiesiems ar laikinai atvežtiems nuteistiesiems pro kameros langus bei kitais būdais kontaktuoti ir bendrauti su asmenimis laikomais kitose kamerose bei esančiais už įstaigos ribų. Teismo posėdžio metu liudytojai R. Ž. ir J. M. paaiškino nuteistojo pažeidimo įvykdymo aplinkybes, patvirtino, kad pareiškėjas bendravo per kameros langą su kitais asmenimis, neklausė jų reikalavimų nutraukti neleistinus veiksmus. Teismo posėdžio metu, kaip ir savo tarnybiniuose pranešimuose, šie pareigūnai nurodė, kokius teisės aktus minėtas nuteistasis pažeidė. Mano, kad A. P. neteisėti veiksmai pažeidus bausmės atlikimo režimą yra įrodyti, tačiau nuobaudos skyrimo procedūra buvo pažeista, kadangi Izoliatoriaus direktoriaus nutarime dėl nuteistojo nubaudimo buvo neįvardintos konkrečios teisės normos, kurias nuteistasis pažeidė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių ir taip realiai sumažėja bendravimo galimybės, o tai padarius netesėtai ir nepagrįstai ir dar ilgesniam laikui, yra pakankamas pagrindas neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepatyrė jokių sveikatos sutrikimų, savo asmeninėje sąskaitoje neturėjo piniginių lėšų, atvykęs į Izoliatorių neturėjo jokių elektrinių prietaisų (tame tarpe ir televizoriaus), drausmės izoliatoriuje buvo laikomas 10 parų, yra jauno amžiaus, per tris mėnesius turėjo teisę gauti vieną ilgalaikį ir trumpalaikį pasimatymą, su artimaisiais susirašinėjo tik periodiškai. Pažymi, jog teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas įvykdė bausmės atlikimo rėžimo pažeidimą, be to, byloje nėra duomenų, kad Izoliatoriaus administracija sąmoningai siekė pažeminti atsakovo orumą ar suvaržyti jo teises. Nurodo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama satisfakcija už patirtą žalą, todėl galima teigti, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 87) nurodo jo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, papildomai pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas su kitais kaliniais bendravo siūlo bei raštelio pagalba. Nurodo, jog jis galėjo pasiskolinti pinigų, gauti jų iš artimųjų, todėl atsakovo argumentas, kad pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje neturėjo piniginių lėšų, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog jo atžvilgiu buvo neteisėtai ir nepagrįstai pritaikyta drausminė nuobauda – 10 parų drausmės izoliatoriaus.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavo, kad patalpinus pareiškėją į drausmės izoliatorių sumažėjo pareiškėjo bendravimo su aplinka galimybės, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjant bylą privalėjo būti atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas įvykdė nustatyto bausmės atlikimo režimo pažeidimą, nėra duomenų, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija sąmoningai siekė pažeminti atsakovo orumą ar suvaržyti jo teises.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2010 m. lapkričio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimas Nr. 35/229 (b.l. 11), kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda – 10 parų drausmės izoliatoriaus, buvo panaikintas 2011 m. vasario 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. N-2 (b.l. 10). Taigi panaikinus ir nesančio galiojančio individualaus teisės akto, kuriuo būtų konstatuotas pareiškėjo padarytas teisės pažeidimas, nėra teisinio pagrindo kalbėti apie tai, kad pareiškėjas tokį bausmės atlikimo režimo pažeidimą įvykdė. Minėto 2010 m. lapkričio 20 d. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimo Nr. 35/229 panaikinimas reiškia, kad pareiškėjo atžvilgiu režimo pabloginimas buvo pritaikytas tam nesant teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo nurodomą aplinkybę - t. y. tai, kad pareiškėjas atliko tam tikrus veiksmus, dėl kurių galėjo būti skirta nuobauda, pagrįstai traktavo kaip aplinkybę, į kurią atsižvelgtina vertinant neturtinės žalos dydį. Tokia pati išvada darytina ir dėl kitos atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės – tai, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija sąmoningai nesiekė pažeminti atsakovo orumo ar suvaržyti jo teises. Kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra būtina viešosios deliktinės atsakomybės sąlyga. Taigi kaltės (tyčios ar neatsargumo) nenustatymas savaime nėra pagrindas nepriteisti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.
Kiek tai susiję su neturtinės žalos, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-341/08. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, be kita ko, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, kas tuo atveju, kai asmuo neteisėtai ir nepagrįstai patalpinamas į baudos izoliatorių, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, privalo būti taikomas griežtesnis režimas negu asmeniui, kuris laikomas kamerų tipo patalpose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 3 ir 4 punktai pareiškėjui suteikia teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Tuo tarpu tarpu Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio, apibrėžiančio nuteistųjų laikymo sąlygas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose, 1 dalyje numatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmiau nurodytų Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 146 straipsnių nuostatų matyti, jog asmenį patalpinus į drausmės izoliatorių, jo galimybės bendrauti su aplinka sumažėja. Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas byloje aptariamu atveju patyrė neturtinę žalą.
Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (paties pareiškėjo veiksmus, patirtų apribojimų mastą ir pobūdį), mano, kad priteista 500 Lt suma yra tinkama, todėl šioje dalyje keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti ir tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.