Šiaulių apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, skundą dėl Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyriaus 2018-03-20 nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną medžiagoje Nr. 0118000060618.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyriaus 2018-03-20 nutarimu nutraukta administracinio nusižengimo teisena medžiagoje Nr. 0118000060618, J. Č. veiksmuose nenustačius administracinio nusižengimo požymių dėl tėvų valdžios nepanaudojimo ar panaudojimo priešingai vaiko interesams (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 591 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kai tokiu atveju administracinė teisena negalima).

Apklaustas liudytojas I. V. (pareigūnas) teismo posėdžio metu parodė, kad žino, dėl ko yra pakviestas. Dienos nepamena, galėjo būti 2018-02-02, buvo žiema. Vyko dėl dviejų asmenų konflikto poliklinikoje, buvo darbo metas. Gavo iškvietimą, pranešė budėtojas, dabar nepamena, kaip tiksliai skambėjo pranešimas, galėjo būti apie pietus, buvo šviesus metas. Pilietis paaiškino, kad buvusi žmona netinkamai elgiasi su vaiku, kad jo teisės yra ribojamos. Policiją kvietė vyriškis, šiuo metu sėdintis teismo salėje. Atvyko su pareigūnu J. Š. Nuėjo pas moterį į kabinetą, kolegių nebuvo, jos buvo koridoriuje. Pasakė, kad pas ją auga vaikas, ji juo rūpinasi, prižiūri. Dėl vaiko auklėjimo tarp jų vyksta nesutarimai ir konfliktai. Nesutaria, kad galimai vaiko mama neleidžia į treniruotes. Jie klausė, dėl ko neleidžia. Moteris paaiškino, kad su vaiku yra sutarusi, kad vaikas treniruočių nelankys, nes su mokslais yra prastai, kad daugiau dėmesio skirs mokslams, taip su vaiku yra sutarę. Vyras bandė daryti „škandalą“, lindo į kabinetą, lindo prie kitų darbuotojų. Jo paprašė nusiraminti, kad galėtų išklausyti ir antrąją pusę. Ramino, jis nepuolė į atlapus, bet prie visų darbuotojų bandė aiškintis asmeninius santykius. Išklausę jį, jie nuėjo pakalbėti su šia moterimi. Dabar nepamena, ar dėl mokinio pažymėjimo, ar dėl pravažiavimo bilieto buvo kalba, bet kažkas tokio panašaus buvo. Vyras sakė, kad sūnus negali naudotis pažymėjimu. Negali naudotis, nes mama neduoda, yra paėmusi. Buvo ir vaikas. Jis buvo kieme su tėčiu, buvo automobilyje. Su vaiku nebendravo. Mama dėl tų daiktų paaiškino, kad jie tarpusavyje yra sutarę, kad nelankys treniruočių, nes reikia mokytis. O kai viskas gerai, sakė dokumentus duoda ir be problemų. Kiek žino, vyras kreipėsi ir su pareiškimu, nežino tiksliai, kokia forma jis kreipėsi. Tarnybinio pranešimo nerašė. Budėtojui pranešė apie situaciją. Jie nenustatė teisės pažeidimo, jeigu būtų nustatę, būtų rašę tarnybinius pranešimus. Visa ta situacija dėl to vaiko auginimo gan senokai vyksta. Yra dalyvavęs posėdyje, buvo kviečiami mediatoriai, kad tai šeimai taikiai padėtų išspręsti. Jau tada buvo nesutarimai tarp šių asmenų dėl vaiko. Dabar negali atsakyti, ar jie klausė mamos, ar ji turi vaiko pažymėjimą su savimi. Vyras kalbėjo pakeltu tonu su žmona. Teko jo paprašyti išeiti, nes jie kalbėjosi su moterimi, o jis veržėsi į kabinetą. Jeigu ji būtų turėjusi tą pažymėjimą, jie nebūtų turėję jokios teisės iš jos jį paimti ar atimti. Jie nesiaiškino taip smulkiai, ar ji laiko ir kur ji laiko tą vaiko pažymėjimą. Buvo kalba, kad pažymėjimą duoda esant reikalui, ir kad nepamestų. Jiems pasakė, kad dabar yra paimtas pažymėjimas, nes vaikas nesimoko. Suprato, kad yra laikinai paimtas, nes su vaiku taip suderinta. Nesiaiškino, ar vaikas pats davė, ar jį iš jo paėmė. Tada jie kartu su A. Č. išėjo iš poliklinikos ir kartu bendravo prie automobilio. Jam paaiškino, kad yra vaikų teisių apsaugos specialistai, gali į juos kreiptis ir gali kreiptis į policiją su pareiškimu. Kadangi kalba ėjo apie tą pažymėjimą, tačiau dabar jis negali pasakyti, ar A. Č. apie tai klausė, ar neklausė. Galėjo ir klausti, bet to nepamena.

Apklaustas liudytojas J. Š. (pareigūnas) teismo posėdžio metu parodė, kad žino, dėl ko yra pakviestas. Gavo iškvietimą, nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) polikliniką, prie (duomenys neskelbtini), pasitiko vyras, šiuo metu esantis teismo posėdyje. Tiksliai dabar neprisimena, ką jie bendravo, bet viskas vyko dėl vaiko. Norėjo gauti mokinio pažymėjimą dėl būrelio. Išklausė vieną ir kitą pusę. Vyras buvo įėjęs į vidų, prašė, kad išeitų, išėjo. Paprašė išeiti, kad nekiltų konflikto. Abu gražiai bendravo. Vaiko nebuvo, nematė. Pareiškimų nebuvo gauta vietoje, nurodė, kur gali kreiptis. Nežino, ar kreipėsi. Tyrimo neatlikinėjo, viską išsiaiškino vietoje. Konkrečių detalių nepamena. Pareiškėjas sakė, kad dėl būrelio reikalingas pažymėjimas. Bendravo su mama. Ginčas buvo dėl vaiko auklėjimo. Viešoji tvarka, rimtis nebuvo pažeista. Pašalinių darbuotojų kabinete nebuvo. Moteris pasakė, kad pažymėjimą palikusi namuose ir jo neturi su savimi. Atsimena, kaip moteris pasakė. Daugiau su nieko nekalbėjo dėl šio įvykio. Nepamena, dėl kokių priežasčių pažymėjimą palikusi namuose. Apie vaiko drausminimą neminėjo. Daugiau bendravo jo kolega. Ką girdėjo, jis pasakė. Su A. Č. taip pat jo kolega daugiau bendravo. A. Č. pats įėjo į kabinetą, jis brovėsi, jie norėjo išklausyti abi puses, paprašius, A. Č. išėjo. Nebuvo konflikto, nebuvo pažeista viešoji tvarka.

Apklausta liudytoja T. J. teismo posėdžio metu parodė, kad dirba slaugytoja, administratore. J. Č. pažįsta. Buvo atėjęs jos vyras į polikliniką. A. Č. atėjo, jį kažkiek pažįsta. Prieš tai buvo atėjęs jų sūnus, ji dirbo registratūroje. Matė, kaip atėjo sūnus, jis su mama kažką kalbėjo, kažko prašė. Išgirdo J. Č. žodžius, sakė: „ne, mes susitarėme“. Dėl ko jie kalbėjo, ji nežino. Vaikas supykęs trenkė durimis ir išėjo. Trenkė laukines duris. Matyti nematė, girdėjo, kaip jis trenkė duris. Suprato iš garso. Daugiau nieko nebuvo. Po to atėjo jos vyras ir norėjo užeiti pas ją į kabinetą, kolegė pasakė, kad J. Č. užsiėmusi. Jis tuomet paprašė vedėjos. Vedėjos nebuvo, paprašė telefono. Pasakė, kad asmeninių telefonų nedalina. Pati paskambino iš poliklinikos telefono vedėjai, nes jis pradėjo gąsdinti, jeigu neduos telefono, iškvies policiją, valdžią ir pakels visus ant kojų. Jis nešaukė, tik buvo labai nepatenkintas. Paskambino, viską pasakė vedėjai ir padavė telefoną A. Č. Jie abu pasikalbėjo. Po to ji į trečią aukštą užlipo dirbti ir jo nebematė. Tai nėra pirmas atvejis, anksčiau jis yra atėjęs ir kartais kažko reikalauja. Tada vaikas kažko negavo, jis buvo supykęs, buvo susierzinęs, trenkė duris ir išėjo. Ji matė kaip A. išėjo ir matė A. Č. (tėvą). Pirma, A. Č. ėjo į J. Č. kabinetą, kai neįleido, po to reikalavo vedėjos telefono. J. Č. buvo užimta, tuo metu turėjo pacientą, aprašinėjo dokumentaciją. Apie mokinio pažymėjimą ji nieko nežino. Policiją matė trumpai. Ji išėjo į viršų, kai grįžo, nieko nebebuvo. A. tada pas mamą buvo įėjęs į kabinetą. Nepamena, ar buvo atviros, ar uždaros durys. Būna taip, kad ji nueina kortelės atsinešti, tuo metu ji nepastebėjo, kada vaikas įėjo. Matė, kada jis išėjo.

Apklausta liudytoja J. J. teismo posėdžio metu parodė, kad žino, dėl ko yra pakviesta. Ji kūdikėlius masažuoja. Padarius mankštą, išlydėjo mamą su kūdikiu iš tarnybos. Pamatė du policininkus ir A. Č. Pažįsta jį, jo vaikus mankštino ir jį patį mokino mankštų. Jis labai veržėsi su policija pas J. Č. į kabinetą. Iki to laiko ji nieko nematė ir negirdėjo. Dirbo savo kabinete, jis yra toliau. Policininkai jį stabdė, kad neitų. Liepė palaukti už durų, pasodino. Tą dieną tik tiek ji matė. Jie visi kartu išėjo, policija išsivedė A. Č. Vaiko ji nematė, nieko negirdėjo. Tada J. Č. policijai pasakė, kad ji nekalbės prie A. Č. Ji pasakė labai ramiai, gražiai. Jis dar kartą norėjo užeiti į vidų, policija jo neleido. Jis po to atsisėdo ant suolo. Negirdėjo, kaip A. Č. reikalavo vedėjos telefono numerio iš administracijos. Nematė, kad J. Č. skriaustų savo vaikus. Jos kabinetas 4, pačiame gale, ji nieko negirdėjo. Matė tik nuo to momento, kai su policija A. Č. buvo. J. Č. buvo kabinete, policijai A. Č. parodė jos kabineto duris, atidarė duris, policija įėjo, A. Č. iš paskos. Bet policija liepė išeiti. Policininko nestūmė, bet veržėsi. Ji negirdėjo pokalbio, buvo užsidarę kabineto duris. Apie vaiko pažymėjimą ji nieko papasakoti negali, nežino. Vaiko tą dieną ji nematė.

Apklausta liudytoja S. N. teismo posėdžio metu parodė, kad nežino, dėl ko yra pakviesta, dėl konflikto. Nieko nematė, buvo jau atidirbusi. Jai paskambino telefonu. Yra gydytoja, tarnybos vadovė. Galėjo būti vasario 2 d., tikslios datos nepamena, buvo penktadienis. Dirbo iki pirmos valandos dienos, viskas buvo po jos darbo. Paskambino darbuotoja, gal J. iš registratūros. Pasakė, kad atėjo A. Č. ir prašo telefono. Jis nebe pirmą kartą pas juos ateina, grasina valdžia. Darbuotoja sujungė su A. Č. Pasikalbėjo. Jis pasakė tokia jūsų darbuotoja, vaizduoja, kad labai rimtai dirba ir jo neįsileidžia. Pasakė jo J. Č. nepriėmė, jam vaiko interesai svarbu, dėl ko viskas buvo, ji nežinojo. Jam ji pasakė, kad nedraudžia ir sakė išsiaiškinkite patys. Ji leido, nedraudė jam užeiti. Po to skambino vėl, J. Č. jo nepriėmė į kabinetą. Ji teisi, jis užsirašęs nebuvo. Po to dar kalbėjo tris kartus su A. Č. J. Č. jo į kabinetą nepriėmė. Po to viską girdėjo iš kalbų. Tiksliai nepamena, ar sakė, kad asmeninius reikalus spręsti po darbo, čia nėra darbinis reikalas. Net nežino, kaip vertinti, kai ateina darbo metu savo asmeniniais reikalais ir trukdo darbui. Vidaus taisyklės yra kaip darbuotojas turi elgtis su pacientu. Jeigu išleisti iš darbo, reikia raštiškai išsiprašyti. Būna, kad ateina vaikai, jų nevaiko, viskas proto ribose. Turėjo tokią galimybę pasakyti, kad darbo metu netrukdyti. Ji labai žmogiškai, liberaliai pasielgė. Jos leidimas buvo duotas apsilankyti pas J. Č. Nežino, ar buvo kabinete po jos leidimo. Apie mokinio pažymėjimą nieko nežino. Kiek girdėjo, kad vaikui buvo lūžusi ranka, kad buvo susitarimas neleisti į treniruotes, tą buvo girdėjusi, bet taip pat iš kalbų.

Apklausta liudytoja G. M. teismo posėdžio metu parodė, kad žino, dėl ko yra pakviesta, dėl konflikto, kuris įvyko jų darbe. Kažkiek atsimena. Dirba socialine darbuotoja, tuo metu dirbo jų tarnybos registratūroje, prie kompiuterio. Tuo metu su ja dirbo J., J. Č. dirbo savo darbo vietoje. Buvo apie pietus, J. buvo atėjusi, ji ateina 12 val., abi buvo darbo metu. Atėjo sūnus A., jis nuėjo pas J. Č. į kabinetą, ką jie abu kalbėjo ji negirdėjo, šauksmų negirdėjo. Vaikas išėjo, neužilgo atėjo A. Jis darė duris, tuo metu J. Č. dirbo su vaiku, J. Č. priėjo ir pasakė: „prašau netrukdyti“ bei uždarė duris. Tada A. priėjo prie jų, ji dirbo prie kompiuterio. Kolegė stovėjo, jis paklausė, ar yra jų vedėja, kolegė pasakė, kad nėra, tada paklausė vedėjos telefono. Pasakė, kad negali duoti asmeninio telefono. Sakė eis pas valdžią, jeigu neduos telefono numerio. Ji pati dirbo prie kompiuterio, per daug nesigilino. J. bendravo su Č. Ji sujungė turbūt iš savo telefono ir padavė jam kalbėti. Negirdėjo, ką kalbėjo su vedėja, jis gal net vaikščiojo. Pakalbėjo ir jis išėjo iš jų tarnybos. Neužilgo atėjo su dviem policijos pareigūnais. Pareigūnai jam sakė pasėdėti. J. Č. jau nebeturėjo vaiko, policijos pareigūnai užėjo pas ją į kabinetą pasikalbėti. Užsidarė duris ir po kažkiek laiko išėjo visi. Jie iškart pasakė A. Č. sėdėk čia, ji nesigilino, kas ten vyksta, nekreipė dėmesio. Apsiklausė J. Č. ir visi išėjo. J. Č. liko darbe. Prieš tai, kai vaikas išėjo, garsas buvo, ar buvo pykčio ar kas, ji nežino. Sūnus išėjo trenkdamas duris. Šauksmų ten tikrai nebuvo. Nežino, dėl ko policiją kvietė. Tik po to sužinojo, iš kalbų kiek girdėjo, kad reikėjo pažymėjimo. Vedėja yra jų tarnybos valdžia, bet yra dar aukštesnė valdžia. Jis nešaukė, jis paprašė, nemeilikavo, sakė duokite vedėjos telefono numerį, jeigu neduosite eis pas valdžią. A. Č. nėra pacientas, vaikai nėra pacientai. Dėl ko A. Č. kreipėsi į vedėją, ji nežino, ką šnekėjo ji negirdėjo. Pakalbėjęs atidavė T. telefoną ir tada išėjo. Iki to laiko bandė įeiti pas J. Č. į kabinetą, ji tuo metu dirbo su vaiku, prašė netrukdyti. Apie vaiko pažymėjimą ji nieko nežino. Nematė vaiko emocinės būsenos, tuo metu ji dirbo.

Iš 2014-06-30 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu nutraukta A. Č. ir J. Č. santuoka, šiuo sprendimu taip pat buvo patvirtinta ir tėvų bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka.

Teisme gauti papildomi dokumentai, iš kurių matyti, kad A. Č. 2016-05-24, 2016-09-30, 2017-02-28 teikė pareiškimus Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl J. Č. pastovaus vaiko teisių pažeidinėjimo. 2016-06-07 raštu Nr. SVT-1391, 2016-10-10 raštu Nr. SVT-2314 pateikti atsakymai, jog skyrius nenustatė duomenų, kad J. Č. netinkamai rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, rekomenduota tėvams bendru tarpusavio sutarimu susitarti.

Iš Šiaulių sporto mokyklos (duomenys neskelbtini) parengtų dokumentų dėl sportininkų lankomumo matyti, kad A. Č. mokykloje lanko BMX dviračių sporto pratybas, pateikta vaiko lankomumo registracija neformaliojo švietimo elektroninės apskaitos sistemoje, 2018-02-02 vaikas nebuvo registruotas treniruotėje.

Teisme gautas ir perklausytas garso įrašas, iš kurio girdisi, kaip vaikas A. skambina tėvui A. Č. ir nurodo, kad už mokykloje gautas pastabas mama liepė daryti pamokas, jį barė, sakė, kad už tai neleis į treniruotę, nedavė elektroninio moksleivio pažymėjimo, išreiškė norą gyventi su tėvu, tuo tarpu tėvas vaikui kalba apie įvairius procesus, pareiškimų davimą įstaigoms mamos atžvilgiu, teisminius procesus, kuriuose vaikui bus privaloma dalyvauti, jis nebegalės keisti savo nuomonės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu, gautu skundu, patikrinęs medžiagos duomenis, konstatuoja, jog Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyrius tinkamai įvertino medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, jog J. Č. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, požymių.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas taip pat pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad administracinio nusižengimo teisena nutraukta nepagrįstai.

ANK 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė asmeniui už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams.

Pažymėtina, kad administraciniu nusižengimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

Kaip matyti, pareiškėjas A. Č. kreipėsi su skundu nurodydamas, jog įvykio aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, buvo padaryta netinkama išvada, kad J. Č. veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, prašo panaikinti nutarimą, pripažinti asmenį kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, skirti administracinę nuobaudą.

Tačiau teismas, įvertinęs visus medžiagos duomenis įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama skunde, policijos įstaiga priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Medžiagoje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys nepatvirtino J. Č. kaltės padarius ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

Pirmiausia, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalyje nurodyta tėvų pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, jį išlaikyti, atsižvelgiant į jo fizinę ir protinę būklę, sudaryti jam palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnyje numatyta, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ir jo atstovė advokatė nurodydami, kad 2018-02-02 sūnus A. nuėjęs pas mamą į darbo kabinetą, paprašęs jos duoti mokinio pažymėjimo, tačiau duoti ji atsisakė, ir taip tokiu elgesiu, neduodant mokinio pažymėjimo, jų teigimu, J. Č. pažeidė vaiko interesus, kadangi šis pažymėjimas vaikui reikalingas vykti visuomeniniu transportu, taip pat norint lankyti BMX dviračių sporto treniruotes, kuriuo atsižymimas lankomumas, be jo vaikas negali lankyti šio būrelio. Nurodo, kad J. Č. pozicija ir elgesys teikti prioritetą tik formaliajam sūnaus ugdymui, taip neleisti sūnaus į BMX dviračių sporto treniruotes, neatitinka vaiko interesų, nes neformaliuoju vaiko švietimu siekiama plėtoti jauno žmogaus asmenines, socialines, edukacines kompetencijas, ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančia atsakingai ir kūrybingai spręsti savo gyvenimo problemas, bei aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ir tokiais savo aktyviais veiksmais, tiek 2018-02-02, tiek kitais laikotarpiais pažeisdama vaiko interesus, piktnaudžiavo savo valdžia vaiko atžvilgiu ir neleido, darė kliūtis, kad sūnus negalėtų dalyvauti neformaliajame ugdyme. Tuo tarpu pati J. Č. su tuo visiškai nesutiko ir paaiškino, kad tąkart buvo jos ir vaiko susitarimas, vaikas nedarė namų darbų, iš mokyklos buvo gautos pastabos, jie susitarė, kol nebus padaryti namų darbai, jis neis į treniruotę, jie tąkart susitarė ir dėl pažymėjimo laikymo vietos, vaikui apie tai buvo žinoma, tai buvo jos kaip mamos auklėjimo priemonė, pareiga, bei tąkart vaikui, atėjusiam į jos darbo vietą, ji tik gražiai priminė apie jų susitarimą, todėl neigia, jog tuo ji vaikui padarė skriaudą, juolab po 2018-02-02 įvykio savaitgalio ji pati vaiką vežė į futbolo treniruotę, kur taip pat reikia atsižymėti moksleivio pažymėjimu, todėl jo neformaliajam ugdymui niekaip netrukdė. J. Č. teisme nurodė, kad būtent vaiko tėvas A. Č. 2018-02-02 įtakojo vaiko elgesį, atveždamas jį į jos darbovietę, mokindamas vaiką neklausyti mamos, ignoruoti jų susitarimą, šis atvejis ne pirmas, A. Č. negerbia jos profesinės veiklos, darbovietėje sudaro nuolatines sąlygas intrigoms, kuriose kenčia tik jų vaikai, 2018-02-02 buvo tėvo bendravimo diena ir jiems bendrauti netrukdė jos ir vaiko susitarimas per tą laiką padaryti namų darbus ir tik tada eiti į treniruotę, bei tokį savo elgesį ji vertina kaip auklėjamojo – drausminančio pobūdžio, reaguojant į pastabas, gautas iš mokyklos, bei vaiko pasiaiškinimus, jog būtent dėl BMX dviračių sporto jis nespėja padaryti namų darbų, pati yra vaikų psichologė ir pats jos darbo pobūdis jau įpareigoja ieškoti ir rasti kompromisą su vaiku, norint pasiekti teigiamų rezultatų, juolab kai jos vaikas sunkaus būdo, turintis elgesio emocinių problemų. J. Č. teisme duotus parodymus dėl vaiko pažymėjimo ir sporto būrelio, jog buvo toks jų tarpusavio susitarimas, patvirtino ir teisme apklausti liudytojai pareigūnai I. V. bei J. Š., kurie nurodė, kad šioje situacijoje jie iš J. Č. paaiškinimų suprato, jog pažymėjimas laikinai buvo paimtas iš vaiko ir taip buvo jų susiderinta tarpusavyje, liudytoja N. Z. tai pat nurodė girdėjusi, kaip J. Č. savo darbo kabinete vaikui priminė apie jų susitarimą. Tiek apklausti pareigūnai, tiek kiti liudytojai patvirtino, kad A. Č. buvusios žmonos J. Č. darbovietėje elgėsi impulsyviai, akivaizdžiai demonstravo savo nepasitenkinimo (pykčio) emocijas, buvo raminamas pareigūnų, išprašytas iš J. Č. kabineto, bandė pašalinių akivaizdoje spręsti asmeninius nesutarimus, susijusius su jų vaiko auklėjimu. Be to, iš teisme gautų papildomų dokumentų matyti, kad tokie nesutarimai dėl vaiko jau prasidėję nuo 2016-05-24 (pareiškimas vaikų teisėms), yra besitęsiantys, tai patvirtino ir teisme liudytoja T. J., kad šis 2018-02-02 atvejis ne pirmas, tėvas A. Č. ir anksčiau yra atėjęs pas J. Č. į darbą ir vis kažko piktai reikalaujantis. Iš 2018-02-02 ryte vaiko skambučio tėvui garso įrašo akivaizdžiai girdėti, kaip vaikas pasisako tėvui, jog vakar už pastabas iš mokyklos jį barė mama, liepė daryti namų darbus, jis juos darė, mama sakė, kol nebus padaryti namų darbai, tol jis neis į dviračių treniruotę, ką reiškia, jog vaikas aiškiai suprato, už ką ir kad jis yra drausminamas mamos, iš vaiko balso tono girdėti, jog vaikas nusiteikęs impulsyviai, iškart išreiškė norą gyventi pas tėvą, o tėvas vaikui aiškina apie galimus ilgus procesus, kurių metu jis nebegalės keisti savo nuomonės, nurodė, kad po pamokų iškart važiuos pas mamą į darbą reikalauti to pažymėjimo. Vaiko teisių apsaugos specialistė R. A. teisme nurodė, kad iš tėčio pusės daug kartų buvo kreiptasi į jų įstaigą, dažniausiai dėl ankstesnių problemų, dėl matymosi su vaikais, jų auklėjimo. Specialistė nurodė, kad nuobaudų jiems netaikė, geranoriškai stengėsi jiems padėti susitarti. Pareiškimų būta įvairių, dėl auklėjimo, dėl būrelių, paminėjo, jog buvo gauta duomenų, kad mama kaip auklėjimo būdą renkasi vaiko pažymėjimo nedavimą, dėl šio konkretaus 2018-02-02 atvejo pareiškimas pas juos nebuvo gautas. Spręsdami dėl minėto pažymėjimo, šalia to būdavo sprendžiami ir visai kiti klausimai, jie tarpusavyje nesusiderindavo taikaus būdo. Anot specialistės, mokinio pažymėjimo nedavimo klausimą su J. Č. visada aptardavo, mama suprasdavo, jai aiškino, kad vaiko pažymėjimas turi būti prie paties vaiko, kad jo atitiktų interesus, ir kad nekiltų daugiau jokių konfliktų ir nesusitarimų, mama tam neprieštaraudavo. Specialistė patvirtino, kad J. Č. tikrai minėjo, kad paima vaiko pažymėjimą dėl įvairių priežasčių, bet R. A. negalėjo pasakyti, kuriuo momentu taip ji minėjo, ar prieš 2018-02-02, ar po to, nes dėl to buvo ne vienas atvejis. Iš 2016-06-07 rašto Nr. SVT-1391 bei 2016-10-10 rašto Nr. SVT-2314 matyti, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius nenustatė duomenų, kad J. Č. netinkamai rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, rekomenduota tėvams bendru tarpusavio sutarimu susitarti.

Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančio in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini to asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas (nusižengimas) galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad konkretus asmuo iš tikrųjų padarė veiką ir jam už tai turi būti skiriama nuobauda. Vien subjektyviu pareiškėjo požiūriu į teisės aktų nuostatų vertinimą administracinė atsakomybė kitam asmeniui negali kilti. Administracinė teisena turi būti pradedama remiantis ne subjektyviu situacijos (šiuo atveju asmeninių santykių (tiksliau nesutarimo) su buvusia žmona) įvertinimu, o tik esant objektyvioms aplinkybėms, rodančioms, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas. Kaip nustatyta, jokių duomenų, kad J. Č. netinkamai rūpinosi, tyčia ir priešingai savo vaiko interesams, negavo ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, tarpininkaujantis šių asmenų nesutarimų santykiuose nuo pat jų skyrybų proceso.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad policijos pareigūnas tinkamai įvertino medžiagą ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyriaus 2018-03-20 nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną medžiagoje Nr. 0118000060618, J. Č. 2018-02-02 veiksmuose nenustačius administracinio nusižengimo požymių dėl tyčinio tėvų valdžios nepanaudojimo ar panaudojimo priešingai vaiko interesams, paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų 639-646 straipsniais, teismas

nutaria:

Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyriaus 2018-03-20 nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną medžiagoje Nr. 0118000060618 palikti nepakeistą ir A. Č. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.