Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ligitos Valentukevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 150 straipsnio 4 dalį (už Ž. M. seksualinį prievartavimą) laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 6 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį (už Ž. M. išžaginimą) laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 6 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį (už Ž. M. išžaginimą) laisvės atėmimo bausme 2 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta 2 metų ir 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 3 metams, įpareigojant A. S. mokytis ir 9 mėnesius nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto būti namuose, išskyrus atvejus, kai tai nėra susiję su mokslu, gydymu ar darbu.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Paskirtos bausmės subendrintos, ir nustatyta galutinė subendrinta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant jai 3 mėnesius artintis prie nukentėjusiosios Ž. M..

M. L. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį, 162 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. L. paskirta kardomoji priemonės panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 23 d. apie 15 val., daugiabučio namo bendrabutyje, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., gimusia 1999 m. vasario 15 d., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, balkone, panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį panaudoti, virve apvyniojęs nukentėjusiosios kaklą ją smaugė, grasino išmesti iš antro aukšto balkono ir taip palaužęs jos pasipriešinimą, nuvedė ją į to paties namo apleistą butą, kur prieš pastarosios valią nuėmė mažametei Ž. M. kelnes, kojines ir kelnaites, paguldė ant nugaros į lovą ir įvedė savo lytinį organą mažametei Ž. M. į lytinius organus ir lytiškai su ja santykiavo prieš pastarosios valią. Šiais veiksmais A. S. išžagino mažametę Ž. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 23 d. apie 15 val. 30 min. apleistame grūdų sandėlyje, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios būkle dėl mažametystės bei tuo, kad dėl ankstesnių jo smurtinių veiksmų ir grasinimų jau buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas, liepė mažametei nusimauti kelnes, paguldė ją ant staliuko, įvedė savo lytinį organą mažametei Ž. M. į jos lytinius organus ir taip su ja lytiškai santykiavo prieš pastarosios valią. Šiais veiksmais A. S. išžagino mažametę Ž. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 23 d. apie 15 val. 50 min., tame pačiame apleistame grūdų sandėlyje, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios būkle dėl mažametystės bei tuo, kad dėl ankstesnių jo smurtinių veiksmų ir grasinimų jau buvo palaužtas nukentėjusiosios pasipriešinimas, liepė „pasvajoti apie čiulpinuką“, paėmė pastarąją už galvos ir prieš jos valią įvedė savo lytinį organą mažametei Ž. M. į burną ir taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Šiais veiksmais A. S. seksualiai prievartavo mažametę Ž. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

D. P. nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 28 d. apie 15 val. būdama apsvaigusi nuo alkoholio, namo, esančio Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, virtuvėje, sužinojusi, kad jos sugyventinis M. L. sulaikytas įtariant mažametės Ž. M. tvirkinimu, siekė paveikti nukentėjusiąją, liepė mažametei Ž. M. nepasakoti netiesos, pareiškusi, kad netiki, jog jos vyras M. L. atliko nusikalstamus veiksmus mažametės atžvilgiu, įžeidinėjo mažametę necenzūriniais žodžiais bei, panaudodama kitokį poveikį, siekė paveikti mažametę nukentėjusiąją Ž. M., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotų kitokius parodymus. Šiais veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. P. nuteista už tai, kad po kelių dienų, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, prie pašto, esančio Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, žinodama, kad jos sugyventinis M. L. buvo sulaikytas įtariant mažametės Ž. M. tvirkinimu, liepė mažametei Ž. M. daugiau niekam nieko nesakyti, tokiu būdu panaudodama kitokią prievartą, siekė paveikti mažametę nukentėjusiąją Ž. M., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotų kitokius melagingus parodymus. Šiais veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio l dalyje.

M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas mažametės Ž. M., gimusios 1999 m. vasario 15 d., bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmas aktyviai priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po to apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericsson“ fotografavo jos lytinius organus. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinamas atlikęs mažametės tvirkinimo veiksmus.

Be to, M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas išnaudoti vaiką pornografinei produkcijai gaminti, pasinaudodamas mažametės Ž. M. bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po ko apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericson“ fotografavo jos lytinius organus. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinamas išnaudojęs vaiką pornografinei produkcijai gaminti.

Be to, M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas disponuoti pornografinio turinio dalykais, pasinaudodamas mažametės Ž. M. bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po ko apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericson“ fotografavo jos lytinius organus. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinamas pagaminęs, įsigijęs ir laikęs pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas.

Be to, M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 metų vasarą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus r., duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M. ir pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią paprašė nusirengti mažametę, o pastarajai nusirengus, paguldė ją lovoje ant nugaros, prieš mažametės valią įkišo savo pirštą mažametei į lytinius organus, kurį ištraukęs laižė. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinamas tenkinęs savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. seksualiai prievartavęs mažametę Ž. M..

Be to, M. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., nakties metu, pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią, įkalbėjo nukentėjusiąją miegoti kartu su juo lovoje, nurengė mažametę, skirtingomis naktimis, ne mažiau kaip 2 kartus prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, įvesdamas savo lytinį organą mažametei į išeinamąją angą. Šiais veiksmais M. L. buvo kaltinamas seksualiai prievartavęs mažametę Ž. M..

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas dėl M. L. išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad įvertinus specialistų išvadas, kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad M. L. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Ligita Valentukevičienė apeliaciniame skunde prašo:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį dėl M. L. išteisinimo dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį, 162 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

pripažinti M. L. kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 1 metams;pripažinti M. L. kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 162 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams;pripažinti M. L. kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams;pripažinti M. L. kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme 6 metams;pripažinti M. L. kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme 7 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti M. L. galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Ligita Valentukevičienė apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), ir perkvalifikuoti jos nusikalstamas veikas į Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos). Už pirmą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje, paskirti D. P. 35 parų arešto bausmę, už antrą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje, paskirti D. P. 25 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti D. P. galutinę subendrintą 45 parų arešto bausmę.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Ligita Valentukevičienė apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį ir į A. S. paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. liepos 14 d.

Apeliantė nurodo, kad dėl M. L. nepagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo veiksmų vertinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokurorė apeliaciniame skunde cituoja nukentėjusiosios Ž. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ekspertizės aktus Nr. 103MS-70 ir Nr. 103MS-137 (b. l. 129-135, t. 3). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neįvertino pakartotinės kompleksinės teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 103MS-137 išvadų, o skundžiamame nuosprendyje apskritai nenurodė, kad tokia ekspertizė buvo atlikta. Šiais veiksmais Vilniaus apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ir padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Prokurorė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. L. veiksmus kaip Ž. M. sapną, tuo pačiu nuosprendžiu nuteisė D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį, taip iš esmės pripažindamas šios nuteistosios darytą poveikį mažametei nukentėjusiajai dėl ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų apie M. L. padarytas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertinant M. L. veiksmus, būtina atsižvelgti į liudytojų G. P. (b. l. 174-177, t. 1) ir D. C. parodymus (b. l. 169-171, t. 1; b. l. 172-173, t. 1). Prokurorei nesuprantama, kodėl teismo posėdžio metu nukentėjusiajai pakeitus parodymus (dėl D. P. daryto neteisėto poveikio), pirmosios instancijos teismas nekvietė į teismo posėdį liudytojų D. C. ir G. P., galinčių patvirtinti arba paneigti ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytoja G. P. apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie jos parodymai neįvertinti, sprendžiant klausimą dėl M. L. kaltės. Liudytojos D. C. parodymai skundžiamame nuosprendyje net nenurodyti, nors, apeliantės teigimu, šie parodymai iš esmės patvirtina nukentėjusiosios Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie M. L. padarytą seksualinį prievartavimą bei tvirkinimą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad M. L. kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 162 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas vien mažametės parodymais, jog kaltinamasis ją fotografavo. Teismas nurodė, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, visos abejonės, kurių pašalinti neįmanoma, vertinamos kaltinamojo naudai, todėl priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl šio kaltinimo teismas neturi pagrindo. Tačiau prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad neįmanoma pašalinti abejonių, nesiėmė priemonių į teismo posėdį iškviesti mažamečių liudytojų G. P. ir D. C., kurių parodymai yra reikšmingi ir gali pašalinti teismo minimas abejones. Šiais veiksmais, apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalį, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, bei padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Prokurorė nesutinka ir su nukentėjusiosios parodymų vertinimu. Prokurorė nurodo, kad 2011 m. kovo 14 d. vykusiame teismo posėdyje Ž. M. parodė, jog M. L. jai nieko nedarė, ji viską susapnavo, nes matė filmus apie tai. Tačiau toje pat apklausoje nukentėjusioji teigė, kad iki Augusto ir Edgaro ji filmų nebuvo mačiusi. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad A. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 m. spalio mėnesį, o M. L. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas 2009 m. vasarą. Todėl prokurorė daro išvadą, kad Ž. M. parodymuose esantis minėtas prieštaravimas patvirtina apie jai darytą poveikį pakeisti parodymus, kad M. L. išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino liudytojos A. L. parodymų, kad Ž. M. mokykloje minėjo, kad ją fotografavo (b. l. 99, t. 3); liudytojo R. M. parodymų, kad Ž. sakė, kad prie jos bandė lytiškai priekabiauti dėdė (b. l. 100, t. 3). Prokurorė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. B., kuri yra Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos direktorė, parodė, jog Ž. M. jai buvo pasakojusi, kad M. ją lietė, lindo ir jai skaudėjo (b. l. 182-183, t. 1). Tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad vietoj liudytojos K. B. į teismo posėdį atvyko minėtos mokyklos socialinė pedagogė A. Lukšienė (pateiktas įgaliojimas). Tačiau apeliantė nurodo, kad būtent liudytoja K. B. tiesiogiai girdėjo Ž. M. pasakojimus, todėl ji ir turėjo būti iškviesta į teismo posėdį, juolab, kad šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai liko neįvertinti. Šiais veiksmais, apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalį, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, bei padarė esminį Lietuvos Respublikos BPK pažeidimą (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokurorė daro išvadą, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, 162 straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), todėl jis turi būti pripažintas kaltu.

Apeliantė nesutinka ir su nuteistosios D. P. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimu į Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį. Prokurorei nesuprantama, kodėl šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nukentėjusiosios Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Šiuose parodymuose nukentėjusioji išsamiai parodė, kaip elgėsi D. P., siekdama, jog Ž. M. pakeistų parodymus. Liudytoja D. C. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė mačiusi, kaip nuteistoji šaukė, klausdama, kodėl Ž. kaltina M. išgalvotais ir nebūtais dalykais, grasino kažką padaryti su Ž. plaukais, jei ši dar ką nors kalbės ir šmeiš M. Liudytoja parodė ir tai, kad Ž. M. sakė D. P., kad apie M. papasakojo tiesą. Apeliantė taip pat pažymi, kad ir pati nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino savo kaltę ir parodė, kad čiupo stovinčiai Ž. už kairės rankos rūbų ir patraukė į savo pusę. Ž. nugriuvo ant kelių. Ž. greitai atsistojo, ir galimai tada, norėdama, kad Ž. jai viską papasakotų, ji abiem rankom sugriebė Ž. už kaklo. D. P. šios apklausos metu parodė neprisimenanti, kad Ž. M. būtų įžeidinėjusi necenzūriniais žodžiais. Apeliantė taip pat cituoja ir liudytojų J. M. (b. l. 149-150, t. 1) ir K. B. (b. l. 182-183, t. 1) ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie D. P. padarytą nusikalstamą veiką. Prokurorė dar kartą pažymi, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti apklausta liudytoja K. B., tiesiogiai girdėjusi Ž. M. pasakojimą apie nuteistosios veiksmus, o ne liudytoja A. Lukšienė. Prokurorė L. Valentukevičienė teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kodėl nesivadovaujama D. P., nukentėjusiosios, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o remiamasi tik pirmosios instancijos teisme duotais šių asmenų parodymais. Be to, apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistoji nepateikė jokių objektyvių priežasčių, paaiškinančių, kodėl ji pakeitė parodymus. Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį, kad šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nesirėmė ekspertizės akto Nr. 103MS-137 išvadomis, kad rekomenduojama remtis Ž. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjimo teisme metu išryškėjo jos padidintas polinkis į įtaigumą, tuo labiau, jog yra pakankamų duomenų apie kitų suinteresuotų asmenų byloje daromą poveikį Ž. M. duodamiems parodymams. Ekspertizės akte nurodyta, kad tiriamoji įvardija, jog jos artimieji, emociškai reikšmingi asmenys, o taip pat ir kaltinamoji D. P. „norėjo, kad papasakočiau apie sapną“. Šis tiriamosios elgesys teisminio nagrinėjimo metu atitinka jai būdingus individualius psichologinius ypatumus – patiklumą, naivumą, nesugebėjimą kritiškai vertinti savo ir kitų veiksmų, numatyti įvykių tolimųjų pasekmių, prisirišimą prie savo šeimos narių, išreikštą natūralų poreikį priklausyti šeimai ir kt.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes į jam paskirtos bausmės laiką neįskaitė sulaikyme ir suėmime išbūto laiko (Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 1 dalis). Todėl ši nuosprendžio dalis taip pat turi būti pakeista, ir į A. S. paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. liepos 14 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti; nukentėjusiosios Ž. M. atstovė pagal įstatymą J. M. prašė neskirti M. L. 10 metų laisvės atėmimo bausmės; išteisintojo M. L. gynėjas advokatas E. A. Burokas prašė prokurorės apeliacinio skundo dalį dėl M. L. atmesti; nuteistasis A. S. ir jo atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą išnagrinėti teismo nuožiūra; nuteistojo A. S. gynėjas advokatas V. Griežė prašė patenkinti prokurorės apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma į A. S. paskirtos bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką; nuteistoji D. P. ir jos gynėja advokatė V. Gortovanova prašė prokurorės apeliacinio skundo dalį dėl D. P. atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl M. L. veikų

M. L. buvo kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, susijusias su mažametės Ž. M. seksualiniu prievartavimu. Pirmosios instancijos teismas, šioje nuosprendžio dalyje priėmęs dėl M. L. išteisinamąjį nuosprendį, tokį savo sprendimą grindė šiais motyvais: „kaltinamasis M. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino. M. L. neprisipažino kaltu seksualiai prievartavęs Ž. M.. Kaltinamojo M. L. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuoseklūs. Nukentėjusioji Ž. M. nurodė, kad ji sapnavo, o vėliau lyg tai matė per televiziją. Nesant neginčijamų įrodymų, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad M. L. padarė veikas, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotas pagal BK 150 str. 4 d., tai yra kad jis seksualiai prievartavo mažametę Ž. M.“. Tačiau su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

Visų pirma, minėtoje skundžiamo nuosprendžio dalyje aptarta tik M. L. pozicija ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme neigiant savo kaltę bei nukentėjusiosios Ž. M. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kad M. L. neatliko seksualinio prievartavimo veiksmų. Tačiau nuosprendyje visiškai neaptarti nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei priežastys, kodėl pirmosios instancijos teisme pastaroji pakeitė parodymus ir teigė, kad „manęs niekas neišprievartavo. Man pasivaideno, pasirodė irgi toks sapnas. Ką teismui pasakojau, to nieko su M. nebuvo“, taip pat neįvertinti ir kitų liudytojų parodymai, byloje esančios specialistų išvados, nukentėjusiąją charakterizuojantys duomenys, aplinkybės, kurioms esant, M. L. galimai padarė (ar nepadarė) jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Duodama parodymus apie pirmąją M. L. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, susijusią su seksualiniu prievartavimu, ikiteisminio tyrimo metu Ž. M. parodė, kad tiksliai neatsimena, kurią dieną, tačiau tai buvo dienos metu, jai žaidžiant lauke su G. ir E., M. pakvietė ją užeiti į namus. Iš pradžių ji nenorėjo ir apie tai pasakė, bet vėliau sutiko, nes nenorėjo, kad M. L. bartųsi. M. L. tuo metu buvo truputėlį išgėręs. Kambaryje M. L. ramiai paprašė nusiimti sijoną ir kelnaites. Ž. M. tai padarius, M. L. rankomis pastūmę ją per pečius ir ji nugara atsigulė ant lovos. Po to M. L. įkišo savo pirštą jai į lytinius organus. Ištraukęs pirštą, jį laižė. Šiuos savo parodymus Ž. M. pirmosios instancijos teisme pakeitė ir iš tikrųjų parodė, kad M. L. jai nieko nedarė, ji viską, ką pasakojo ankščiau, susapnavo (b. l. 95-97, t. 3). Tačiau teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl M. L. padaryto seksualinio prievartavimo (pirma nusikalstama veika), remiasi ikiteisminio tyrimo metu duotais Ž. M. parodymais dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Aplinkybę, kad Ž. M. patyrė seksualinę prievartą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojos D. C. ir G. P. (L.). D. C. parodė, kad iš nukentėjusiosios pasakojimų jai yra žinoma, kad M. L. pakvietė Ž. M., rankomis paėmė ją už juosmens, pakėlė ir paguldė ant stalo. M. L. nuėmė Ž. M. kelnes ir kelnaites, po ko pradėjo laižyti nukentėjusiosios lytinius organus. Daugiau Ž. M. apie panašius įvykius nieko nepasakojo (b. l. 169-171, t. 1). Kitos apklausos metu D. C. taip pat parodė iš Ž. M. girdėjusi, kad prie jos lindo D. sugyventinis vardu M.. Ž. M. pasakojo, kad M. L. paėmė ją ant rankų, numovė kelnaites, rankomis glostė jos lytinius organus, po to į lytinius organus įkišo pirštus (b. l. 172-173, t. 1). Ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą liudytoja D. C. patvirtino ir 2013-01-04 vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apie prieš Ž. M. panaudotą seksualinę prievartą ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytoja G. P. (L.), teigdama, jog iš Ž. M. jai yra žinoma, kad M. L., pakvietęs Ž. M. į kambarį, paprašė, kad ši nusirengtų. Kai ji nusirengė, M. L. kišo savo pirštus jai į užpakalį (b. l. 174-177, t. 1). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ši liudytoja teigė neprisimenanti, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad Ž. M. fantazavo apie M. L. atliktus veiksmus, tačiau perskaičius ankščiau minėtus jos parodymus, liudytoja G. L. teigė, kad „apie įvykį ji (Ž. M.) man irgi pasakojo“ (b. l. 94, t. 4). Teisėjų kolegija pažymi, kad palyginus nukentėjusiosios Ž. M. ir liudytojų D. C. ir G. P. (L.) parodymus apie M. L. inkriminuojamą pirmą nusikalstamą veiką, matyti, kad atliktų veiksmų pobūdis (įkišo pirštą į lytinius organus; laižė lytinius organus; kišo pirštus į užpakalį) jų parodymuose ne visiškai sutampa. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji Ž. M. ir liudytoja G. P. (L.) ikiteisminio tyrimo metu buvo mažametės, o liudytoja D. C. – nepilnametė, tokie neatitikimai nereiškia, kad parodymai yra prieštaringi ar nenuoseklūs.

Kad minėti ikiteisminio tyrimo metu duoti Ž. M. parodymai yra teisingi iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Parodymų pakeitimas pirmosios instancijos teisme nebuvo savarankiškas nukentėjusiosios veiksmas, ji tai padarė įtakota D. P. veiksmų, kuriais nuteistoji siekė paveikti nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus, už ką ji yra pripažinta kalta. Byloje esančioje ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad Ž. M. parodymų keitimui įtakos turėjo kitų asmenų poveikis bei Ž. M. būsena (baimė dėl bylos baigties, nenoras vykti į globos namus) (b. l. 129-135, t. 3). Be to, atlikus Ž. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes konstatuota ir tai, kad jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, ji galėjo ir gali teisingai suvokti konkrečius faktinius įvykius, juos įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Ž. M. byloje nagrinėjamas aplinkybes ikiteisminio tyrimo laikotarpiu skirtingiems asmenims apibūdino nuosekliai, iš esmės juos pakartodama, taigi neabejotina, jog seksualinio pobūdžio veiksmus ji apibūdina realistiškai, atitinkamai jos žodynui bei gyvenimo patirčiai. 2011 m. rugpjūčio 30 d. ekspertizės akte konstatuota ir tai, kad įvertinus jog 2010 m. balandžio 8 d. atliktos ekspertizės metu Ž. M. nebuvo konstatuota tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji būtų negalėjusi duoti parodymų, bei tai, jog juos nuosekliai, betarpiškai pakartoja, rekomenduojama remtis Ž. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 135-138, t. 1; b. l. 129-135, t. 3).

Įvertinus visumą šių įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. L. yra kaltas seksualiai prievartavęs mažametę Ž. M.. Nusikalstama veika, už kurios padarymą yra nuteistinas M. L. šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, išdėstoma taip: M. L. 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., gim. 1999 m. ir pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią paprašė nusirengti mažametę, o pastarajai nusirengus, paguldė ją lovoje ant nugaros, prieš mažametės valią įkišo savo pirštą mažametei į lytinius organus, kurį ištraukęs laižė, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę Ž. M.. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl minėto kaltinimo M. L. nepagrįstai išteisino, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), taip iš dalies patenkinant prokurorės apeliacinį skundą.

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti M. L. kaltu ir dėl kitos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, t. y. kad jis, 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete Ž. M., nakties metu, pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią, įkalbėjo nukentėjusiąją miegoti kartu su juo lovoje, nurengė mažametę, skirtingomis naktimis, ne mažiau kaip 2 kartus prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, įvesdamas savo lytinį organą mažametei į išeinamąją angą. Toks apeliacinio skundo prašymas nėra pagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji Ž. M. parodė, kad praėjus kažkuriam laikui po to, kai M. L. seksualiai ją prievartavo (pirma nusikalstama veika), vasarą, tėvai leido jai nakvoti pas tetą D. Naktį, visiems miegant, M. L. atėjo į vaikų kambarį ir pakvietė ją (Ž. M.) eiti į savo kambarį. D. tada miegojo irgi vaikų kambaryje. Ž. M. nuėjo į M. L. kambarį ir atsigulė kartu su juo į lovą. M. L. gulėjo arčiau sienos. Ž. M. prisimena, kad M. L. nuėmė jai kelnaites, sakydamas, kad nori ją apžiūrėti. Ji taip pat prisimena, kad atsigulė ant šono, į M. L. nugara, po to pajuto, kaip M. L. savo lytinį organą nori įkišti jai į užpakalį. Ji tai suprato, nes jai skaudėjo sėdmenų srityje. Apie tai ji pasakė M. L., ir jis prie jos daugiau nelindo. Ar kas nors ištekėjo M. L. iš lytinio organo, ji nematė. Ž. M. taip pat parodė, kad galimai kitą dieną ji vėl nakvojo pas tetą D. Visiems užmigus, įvykis pasikartojo: M. L. vėl kvietė miegoti su juo, žadėdamas, kad daugiau nelįs. Ž. M. teigė patikėjusi, todėl nuėjo atsigulti į jo lovą. M. L., gulėdamas prie sienos, norėjo į ją pažiūrėti, po to nuėmė jos kelnaites. Ž. M. atsigulus ant šono, nugara į M. L., jis kišo savo lytinį organą jai į užpakalį. Tai darė trumpai, nes jai pradėjo skaudėti ir apie tai ji pasakė. Ar kas nors ištekėjo iš M. L. lytinio organo ji nematė, nes buvo užsisukusi. Apie šiuos įvykius Ž. M. teigė papasakojusi G. (b. l. 95-97, t. 1). Tačiau liudytoja G. P. (L.), iš Ž. M. žinojusi apie M. L. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus dienos metu (pirma nusikalstama veika) bei apie Ž. M. lytinių organų fotografavimą, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nieko neparodė apie tai, kad M. L. būtų seksualiai prievartavęs Ž. M. šiai miegant jų namuose (b. l. 174-177, t. 1; b. l. 93-94, t. 4). Apie tokias aplinkybes nieko neparodė ir liudytoja D. C., teigdama, kad jai žinoma, jog nukentėjusioji kelis kartus nakvojo M. L. ir D. P. namuose, tačiau jai nežinoma, ar ten vyko kokie nors incidentai (b. l. 169-173, t. 1). Kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, ši liudytoja patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti kiti liudytojai taip pat neparodė žinantys apie Ž. M. seksualinį prievartavimą šiai nakvojant M. L. ir D. P. namuose: apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja K. B. patvirtinusi, kad apie byloje nagrinėjamus įvykius jai yra žinoma ne iš Ž. M., o iš socialinės pedagogės, tik abstrakčiai parodė, kad „Ž. sakė, jog ją lietė, prie jos priekabiavo“, ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat neparodė nieko, kas patvirtintų, jog M. L. seksualiai prievartavo Ž. M. nakties metu, teigdama, kad „Ž. pasakojo, kad 2009 m., vasarą minėtas M. ją lietė, lindo ir jai skaudėjo (b. l. 182-183, t. 1); liudytojas R. M. pirmosios instancijos teisme taip pat tik abstrakčiai parodė, kad „Ž. sakė, kad prie jos bandė lytiškai priekabiauti mano dėdė“ (b. l. 99-100, t. 3); liudytojos A. L. (b. l. 98-100, 103, t. 3) ir H. D. (b. l. 102-103, t. 3) taip pat neparodė nieko, kas patvirtintų M. L. kaltę dėl antros nusikalstamos veikos, susijusios su Ž. M. seksualiniu prievartavimu šiai nakvojant pas tetą D. P.. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir Ž. M. teiginio, kad tuo metu, kai M. L. ją seksualiai prievartavo nakties metu nusivedęs į savo kambarį, D. P. miegojo kitame kambaryje. Priešingai, nuteistoji D. P. patvirtino, kad namuose nėra daug lovų, didžiajame kambaryje miega vaikai, o ji su sugyventiniu miega mažajame kambaryje. Visais atvejais Ž. M. jų namuose viename kambaryje miegojo su G. P. (L.) (b. l. 98, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. P. (L.) taip pat parodė, kad „vasarą Ž. pas mus nakvodavo, miegodama mūsų kambaryje“ (b. l. 176, t. 1). Be to, iš nuteistojo M. L. parodymų yra žinoma ir tai, kad jo namų, kuriuose yra du kambariai ir virtuvė, plotas yra 42 kvadratiniai metrai. Todėl neįtikėtina, kad tokiame mažame plote kelias naktis vykusių veiksmų negirdėjo ir nepastebėjo liudytoja G. P. (L.) ar M. L. sugyventinė nuteistoji D. P..

Įvertinusi visumą šių įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ž. M. parodymų apie tai, kad M. L. ją kelis kartus seksualiai prievartavo jai nakvojant pastarojo ir D. P. namuose, nepatvirtina kitų byloje esančių įrodymų visuma. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ir Ž. M. parodymais, šiuo nuosprendžiu pripažįsta M. L. kaltu seksualiai prievartavus Ž. M. dienos metu (pirma nusikalstama veika), savaime nereiškia, kad kita Ž. M. parodymų dalis duoda pagrindo išvadai, kad M. L. padarė ir kitą jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, susijusią su seksualiniu prievartavimu nakties metu. Ž. M. parodymų apie M. L. atliktus veiksmus nakties metu negalima laikyti pakankamais ir visapusiškai patikimais įrodymais, kuriais gali būti grindžiama M. L. kaltė. Šiuo atveju priešingos išvados negalima padaryti ir atsižvelgiant į aukščiau aptartas specialistų išvadas dėl Ž. M. ar pastarosios parodymų keitimo pirmosios instancijos teisme priežastis. Nesant jokių kitų Ž. M. parodymus patvirtinančių įrodymų, tokie duomenys taip pat nėra pakankami tam, kad M. L. būtų pripažintas kaltu už tai, kad prieš mažametės valią, įkalbėjęs nukentėjusiąją miegoti kartu su juo lovoje, nurengęs mažametę, skirtingomis naktimis, ne mažiau kaip du kartus prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, įvesdamas savo lytinį organą mažametei į išeinamąją angą (Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje).

Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad M. L. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių padarymo jis buvo kaltinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Teismų praktikoje laikomasis nuomonės, kad tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinus organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-725/2007). Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šioje byloje yra duomenų, kad M. L. atliko tokio pobūdžio veiksmus prieš mažametę Ž. M., kokie nurodyti ir kaltinamajame akte t. y. jis įkalbėjo mažametę nusirengti, ją apžiūrinėjo ir mobiliuoju telefonu fotografavo jos lytinius organus.

Iš nukentėjusiosios Ž. M. parodymų yra žinoma, kad vasaros metu ji buvo atėjusi pas G., norėjo eiti maudytis į ežeriuką. Kai visi susiruošė eiti, M. pasakė, kad jis ir Ž. M. ateis. G., E. ir D. išėjus, M. pakvietė ją į savo kambarį ir pasiūlė nusirengti, sakydamas, kad nori apžiūrėti. Nukentėjusioji parodė nenorėjusi sutikti, tačiau M. L. labai prašė ir ji tai padarė. Ji nusimovė iki kelių savo džinsinį sijoną ir baltas kelnaites. M. L. apžiūrinėjo ją nuogą, bet nelietė. Po to jis paėmė savo baltos spalvos mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ ir kelis kartus nufotografavo jos lytinius organus. Apie tai nukentėjusioji teigė papasakojusi G.. M. L. nematant, G. P. (L.) patikrino jo telefoną, jame matė nuogos Ž. M. nuotraukas (b. l. 95-97, t. 1). Pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teigė, kad viską, ką ji pasakojo apie M. L., sapnavo (b. l. 95-97, t. 3). Tačiau teisėjų kolegija remiasi Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie skundžiamo nuosprendžio dalyje „Dėl kaltinamojo M. L. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo“ nebuvo vertinti.

Liudytoja G. P. (L.) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad patėvio mobiliajame telefone ji pamatė apie 3-4 nuotraukas, kuriose buvo nufotografuoti nuogos mergaitės lytiniai organai. Tai pamačiusi liudytoja pasikvietė Ž., kuri pasakė, kad šiose nuotraukose yra ji (Ž. M.). Liudytoja dar kartą paklausė Ž. M., ar nuotraukose yra ji, Ž. M. atsakė „gal“ ir papasakojo, kad M. L., pasikvietęs į namus, liepė nusirengti, po to fotografavo jos lytinius organus. Liudytoja G. P. (L.) parodė, kad matytas nuotraukas ji ištrynė (b. l. 174-177, t. 1). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme ši liudytoja parodymus pakeitė ir parodė neprisimenanti, kad mobiliajame telefone būtų mačiusi nuotraukas ir kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji teigė, kad apie nuotraukas paaiškinti nieko negali (b. l. 93-94, t. 4). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos G. P. (L.) parodymais. Kaip jau buvo minėta, G. P. (L.) parodymai atitinka Ž. M. parodymus. Be to, byloje esantys duomenys paaiškina ir liudytojos G. P. (L.) nenorą apeliacinės instancijos teisme papasakoti tai, ką ji pasakojo ikiteisminio tyrimo metu: nuteistoji D. P. ir išteisintasis M. L. yra jos tėvai, su kuriais ji gyvena; iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje D. P. garsiai trukdė G. P. (L.) atsakyti į klausimus, šaukė, sakė, kad G. P. (L.) meluoja, neigiamai komentavo mažametės atsakymus, trukdė apklausinėti mažametę, mažametė girdėdama motinos komentarus, nutilo ir nenorėjo atsakinėti į klausimus (b. l. 178, t. 1).

Įvertinus šiuos įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. L. yra kaltas ir dėl mažametės Ž. M. tvirkinimo (Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnis), todėl jis pripažintinas kaltu už tai, kad 2009 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas mažametės Ž. M., gimusios 1999 m. vasario 15 d., bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmas aktyviai priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po to apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericsson“ fotografavo jos lytinius organus, taip atliko mažametės tvirkinimo veiksmus.

Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl minėto kaltinimo M. L. nepagrįstai išteisino, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikintina ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), taip iš dalies patenkinant prokurorės apeliacinį skundą.

Nukentėjusiosios Ž. M. ir liudytojos G. P. (L.) ikiteisminio tyrimo metu duoti ir aukščiau aptarti parodymai patvirtina ir tai, kad M. L. išnaudojo Ž. M. pornografinei produkcijai gaminti (Lietuvos Respublikos BK 162 straipsnis) ir disponavo pornografinio tyrinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas (Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju Ž. M. išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti pasireiškė tuo, kad M. L. įkalbėjęs Ž. M. nusirengti ir ją apžiūrėjęs, mobiliuoju telefonu „Sony Ericsson“ fotografavo Ž. M. lytinius organus, t. y. Ž. M. tiesiogiai panaudota pornografinės produkcijos gamyboje. Išvada, kad tokio pobūdžio nuotraukos yra pornografinė produkcija, darytina vadovaujantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos Fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos, paskelbto 2004 m. liepos 13 d. Valstybės žiniose, 2 straipsnio c) punktu, kuriame numatyta, kad vaikų pornografija – tai bet koks ir bet kokia forma vaiko, dalyvaujančio realioje ar imituojamoje akivaizdžiai seksualinėje veikloje, vaizdavimas arba vaiko lyties organų vaizdavimas pirmiausia seksualiniais tikslais. Sprendžiant M. L. kaltės klausimą dėl Ž. M. išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. L. pateiktame mobiliojo ryšio telefone, kuriuo jis galimai fotografavo Ž. M. lytinius organus, nuotraukos nebuvo surastos. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog tokios nuotraukos buvo, patvirtina jau ankščiau aptarti nukentėjusiosios parodymai apie jos lytinių organų fotografavimą bei liudytojos G. P. (L.) parodymai, kad ji pati tiesiogiai matė telefone mergaitės, kaip paaiškėjo – Ž. M., lytinių organų nuotraukas, po to ji šias nuotraukas ištrynė. Šie įrodymai patvirtina, kad M. L. 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas išnaudoti vaiką pornografinei produkcijai gaminti, pasinaudodamas mažametės Ž. M. bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po ko apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericson“ fotografavo jos lytinius organus ir taip išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti. Kadangi pirmosios instancijos teismas dėl minėto kaltinimo M. L. nepagrįstai išteisino, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikintina ir dėl šio kaltinimo priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), taip iš dalies patenkinant prokurorės apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. M. L. buvo kaltinamas atlikęs 3 minėto straipsnio dispozicijoje numatytas alternatyvias veikas – pagamino, įsigijo ir laikė pornografinio turinio dalyką, kuriame vaizduojamas vaikas. Iš nukentėjusiosios Ž. M. ir liudytojos G. P. (L.) parodymų žinoma, kad pornografinio turinio dalyko pagaminimas ir laikymas pasireiškė tuo, kad M. L. mobiliuoju telefonu „Sony Ericsson“ nufotografavo Ž. M. lytinius organus ir šiame telefone nuotrauką su mažametės lytiniais organais laikė. Šiuos atveju dar vienos Lietuvos Respublikos 309 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios veikos – įsigijimo – nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, ši alternatyvi veika yra siejama tik su pornografinio turinio dalyko pagaminimu, todėl ji yra šalintina iš Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aprašymo. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino M. L. dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, ši nuosprendžio dalis yra panaikintina ir dėl šio kaltinimo priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), taip iš dalies patenkinant prokurorės apeliacinį skundą. Nauja nusikalstama veika, už kurios padarymą M. L. nuteistinas šiuo nuosprendžiu, aprašoma taip: M. L. 2009 metų vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name esančiame Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, siekdamas disponuoti pornografinio turinio dalykais, pasinaudodamas mažametės Ž. M. bejėgiška būkle bei tuo, kad mažametė nesuprato su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir dėl to negalėjo tokiems veiksmams aktyviau priešintis, prieš mažametės valią įkalbėjo ją nusirengti, po ko apžiūrinėjo ją bei savo mobiliuoju telefonu „Sony Ericson“ fotografavo jos lytinius organus. Šiais veiksmais M. L. pagamino ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas.

Šiuo nuosprendžiu M. L. pripažįstamas kaltu padaręs 4 nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnyje, 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje.

Už Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 13 metų. M. L. padarė labai sunkų, tyčinį nusikaltimą (seksualiai prievartaudamas mažametę Ž. M. jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti). Kita vertus, įvertintina ir tai, kad jis nevartojo smurto ar kitokios prievartos, nusikalstamos veikos trukmė bei apimtis yra nedidelė. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusioji Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, darydamas šią nusikalstamą veiką, M. L. buvo truputėlį išgėręs. Pačiam M. L. neigiant kaltę, negalima sužinoti, kaip jis pats vertina galimo apsvaigimo nuo alkoholio įtaką nusikaltimo padarymui. Kiti bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad šią veiką M. L. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir kad tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Todėl jam nepripažintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką M. L. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tokia aplinkybė neįtrauktina ir į nusikalstamos veikos aprašymą. Skiriant bausmę už šią nusikalstamą veiką, taip pat atsižvelgiama ir į M. L. charakterizuojančius duomenis, t. y. kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo teistumo, bet turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už vairavimą transporto priemonės, neapdraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir kuriai neatlikta valstybinė techninė apžiūra (b. l. 85-107, t. 2). Įvertinus visumą šių bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių M. L. baustinas artima sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausme.

Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnio redakciją, kaltininkas už šią nusikalstamą veiką galėjo būti baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų; už Lietuvos Respublikos 162 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkas gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų; už Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – gali būti baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už visas šias nusikalstamas veikas prokurorės apeliaciniame skunde prašoma paskirti M. L. laisvės atėmimo bausmes.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip minėta M. L. nusikalstamų veikų padarymo metu neturėjo teistumo ir turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą, jis neigiamai asmenį apibūdinančiose įskaitose neįrašytas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl šių nusikalstamų veikų nenustatyta. Tačiau šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl skirtinų bausmių rūšies, ypatingas dėmesys skiriamas padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui bei jų sukeltiems padariniams: nukentėjusioji yra mažametė, iš ekspertizės akto yra žinoma, kad M. L. atlikti veiksmai sukėlė jai stiprias emocijas, kurios neigiamai įtakoja jos asmenybės, psichoseksualinį vystymąsi (b. l. 135-138, t. 1), dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų, Ž. M. buvo atskirta nuo šeimos, apgyvendinta globos namuose. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis yra mažesnis už atitinkamų straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 4 ir 5 dalies 2 punktu, bausmės bendrintinos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytinas laikas, kurį M. L. praleido laikinajame sulaikyme nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. vasario 28 d. (Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnis).

Dėl nuteistojo A. S.

Skundžiamu nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje ir dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje. Pats nuteistasis, jo atstovė ir gynėjas nuosprendžio neskundė. Prokurorės apeliaciniame skunde sutinkama su šių nusikalstamų veikų kvalifikavimu, už nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis bei paskirta galutine subendrinta bausme. Tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir į paskirtos bausmės laiką neįskaitė laiko, kurį A. S. praleido suėmime. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad A. S. 2010 m. lapkričio 17 d. buvo laikinai sulaikytas (b. l. 21, t. 2). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi A. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d., 2011 m. sausio 14 d., 2011 m. kovo 18 d. ir 2011 m. balandžio 18 d. nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas (b. l. 187-188, t. 2; b. l. 2-3, 18-19, 50-51, t. 3). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi A. S. teismo posėdžių salėje buvo paleistas iš suėmimo (b. l. 125-126, t. 3). Pagal Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 1 dalį, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Todėl ankščiau paminėtas laikas, kurį A. S. praleido laikinajame sulaikyme ir suėmime, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. liepos 14 d. turi būti įskaitytas į jam paskirtos bausmės laiką. Tai padarytina pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteistosios D. P.

Skundžiamu nuosprendžiu D. P. pripažinta kalta padariusi dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje. Ji nuteista už tai, kad siekė paveikti mažametę nukentėjusiąją Ž. M., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotų kitokius parodymus. Prokurorė nesutinka su tokiu nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimu, nurodydama, kad minėtus veiksmus D. P. padarė panaudodama prieš Ž. M. fizinį smurtą ir kitokią prievartos priemonę, todėl jos veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal minėto straipsnio 3 dalį.

Nukentėjusioji Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu, pasakodama apie pirmąją D. P. padarytą nusikalstamą veiką, parodė, kad 2010 m. vasario 28 d., galimai apie 15 val., į jos namus atėjo D. P., ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Atėjusi į virtuvę, ji liepė jai (Ž. M.) atsiklaupti, sakė, kad netikti, jog M. L. lindo ir skriaudė nukentėjusiąją, vadino necenzūriniais žodžiais. Ž. M. atsistojus, D. P. suėmė jai rankomis už gerklės, vadino necenzūriniais žodžiais. Kitą dieną, prie pašto, D. P. sakė jai (Ž. M.), kad ši daugiau nieko niekam nesakytų, nes priešingu atveju, nupjaus liežuvį (b. l. 98-99, t. 1). Ž. M. šiuos parodymus pirmosios instancijos teisme pakeitė, teigdama, kad „niekas manęs neprašė kitaip pasakoti. Neprisimenu, ar teta D. manęs ko nors prašė, ji nieko neprašė papasakoti“ (b. l. 95-97, t. 3). Tačiau teisėjų kolegija vadovaujasi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

Dėl pirmos D. P. nusikalstamos veikos liudytoja J. M. nors ir parodė apie kur kas mažesnį fizinio smurto panaudojimo mastą nei nukentėjusioji, pirmosios instancijos teisme pripažino, kad D. P., liepdama pasakyti tiesą, panaudojo smurtą prieš Ž. M. ir ją „truputį papurtė“ (b. l. 100-101, t. 3). Minėtus nukentėjusiosios ir liudytojos J. M. parodymus iš dalies patvirtina ir pačios nuteistosios D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistoji parodė, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos elgesiui, nes būdama blaiva taip nebūtų pasielgusi, Ž. M. namuose klausinėjo pastarosios, ar ji tikrai sako tiesą, ar M. L. prie jos lindo. Neišgirdusi atsakymo, dešine ranka ji čiupo stovinčiai Ž. M. už kairės rankos rūbų ir patraukė į save. Ž. M. nukrito ant kelių, tačiau greit atsistojo. Tada ji (D. P.), norėdama, kad nukentėjusioji jai viską papasakotų, griebė abiem rankomis už kaklo. D. P. parodė ir tai, kad Ž. M. pasakė, kad jei ši meluoja, daugiau pas ją neateitų, nes ji jai daugiau ne teta (b. l. 113-115, 118-120, t. 2; b. l. 174, t. 3). Pirmosios instancijos teisme nuteistoji neigė vartojusi smurtą ar kitokią prievartą prieš nukentėjusiąją, tačiau pripažino suėmusi šiai už striukės (b. l. 98, t. 3).

Liudytoja D. C., duodama parodymus apie antrąją D. P. padarytą nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji ir Ž. M. prie pašto sutiko D. P.. Liudytojai pasirodė, kad pastaroji buvo apsvaigusi nuo alkoholio. D. P. šaukė, kodėl jos kaltina M. L. nebūtais ir išgalvotais dalykais, liepė „laikyti liežuvį už dantų“, šaukė ant Ž. M., kodėl ši apkalba M. L., grasino kažką padaryti su Ž. plaukais, jei ši šmeiš M. L. (b. l. 172-173, t. 1). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja parodė, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, kad „taip ir buvo, kad D. P. žadėjo išrauti Ž. plaukus“.

Esant šiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepasitvirtino, jog D. P., darydama jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, panaudojo prieš Ž. M. fizinį smurtą ir kitokią prievartą. Priešingai, iš aptartų nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų matyti, kad D. P. panaudojo prieš nukentėjusiąją minėtus poveikio būdus. Todėl, iš dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundą, D. P. nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos iš Lietuvos Respublikos 233 straipsnio 1 dalies į 233 straipsnio 3 dalį. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas ir 369 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą D. P. pripažįstama kalta šiuo nuosprendžiu, išdėstomos taip: D. P. 2010 m. vasario 28 d. apie 15 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, namo, esančio Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, virtuvėje, žinodama, kad jos sugyventinis M. L. buvo sulaikytas policijoje įtariant mažametės Ž. M., gimusios 1999 m. tvirkinimu, panaudodama fizinį smurtą ir kitokią prievartą, liepė mažametei Ž. M. atsiklaupti, po ko pareiškusi, kad netiki, jog jos vyras M. L. atliko nusikalstamus veiksmus prieš mažametę, įžeidinėjo mažametę necenzūriniais žodžiais, paėmė abejomis rankomis mažametę už gerklės ir smaugė, tokiu būdu sukeldama jai fizinį skausmą ir taip, panaudodama fizinį smurtą bei kitokią prievartą, siekė paveikti mažametę nukentėjusiąją Ž. M., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Be to, D. P. po kelių dienų, tiksliai nenustatytu laiku, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, prie pašto, esančio Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, žinodama, kad jos sugyventinis M. L. buvo sulaikytas įtariant mažametės Ž. M. tvirkinimu, liepė mažametei Ž. M. daugiau niekam nieko nesakyti, priešingu atveju grasino nupjauti liežuvį, tokiu būdu panaudodama kitokią prievartą grasinimus, siekė paveikti mažametę nukentėjusiąją Ž. M., kad pastaroji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus. Šiais veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalis numato, kad kaltininkas gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimo bausme iki 4 metų. Prokurorės apeliaciniame skunde prašoma už pirmąją nusikalstamą veiką paskirti D. P. 35 parų arešto bausmę, o už antrąją – 25 parų arešto bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnis numato, kad už nusikaltimą gali būti paskirta nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, tikslus, nuteistąją charakterizuojančius duomenis - neteista, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose (b. l. 124-131, t. 2), į tai, kad iš pačios nuteistosios bei liudytojų parodymų yra žinoma, kad nusikalstamas veikas ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat į apeliacinio skundo ribas, D. P. skirtinas areštas, arešto laiką nustatant artimą vidurkiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį (seksualinis mažametės prievartavimas dienos metu), 153 straipsnį, 162 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

M. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje (seksualinis mažametės prievartavimas dienos metu), 153 straipsnyje, 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje.

Už Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo (seksualinis mažametės prievartavimas dienos metu) padarymą paskirti M. L. trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

už Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą paskirti M. L. šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

už Lietuvos Respublikos BK 162 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti M. L. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę;

už Lietuvos Respublikos BK 309 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti M. L. dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 63 straipsnio 1, 2 4 ir 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į M. L. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo laiką nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. vasario 28 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į A. S. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. liepos 14 d.

Nuteistosios D. P. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos).

Už Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo (poveikis liudytojai 2010 m. vasario 28 d., Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, panaudojant fizinį smurtą ir kitokią prievartą) padarymą paskirti D. P. trisdešimt penkių parų arešto bausmę;

už Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo (poveikis liudytojai prie pašto, esančio Vilniaus rajone, duomenys neskelbtini, panaudojant kitokią prievartą) padarymą paskirti D. P. dvidešimt penkių parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, D. P. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti galutinę subendrintą keturiasdešimt penkių parų arešto bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Kęstutis Jucys Violeta Ražinskaitė