Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 700 Lt skolos, 32,76 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2010-05-03 sudarė mokymo sutartį Nr. 2326, pagal kurią ieškovas atsakovui teikė vairavimo mokymo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo per du kartus sumokėti ieškovui 1300 Lt. Pirmoji įmokos dalis, t. y. 600 Lt buvo sumokėta sutarties pasirašymo dieną. Antrąją dalį, t. y. 700 Lt, atsakovas turėjo sumokėti ne vėliau kaip iki 2010-06-03, tačiau nustatytu laiku nesumokėjo ir iki šiol ieškovui yra skolingas ieškiniu reikalaujamą sumą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apie sutarties nutraukimo faktą pirmosios instancijos teismas sprendė remdamasis vien atsakovo procesiniuose dokumentuose dėstoma pozicija ir atsakovo atstovo žodiniais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Apie mokymo sutarties nutraukimą atsakovas pradėjo kalbėti ir šiuo argumentu grįsti savo poziciją tik tuomet, kai mokymo sutartis buvo pasibaigusi ir apeliantas su reikalavimu dėl atsiskaitymo už paslaugas kreipėsi į teismą. Apeliantas nuosekliai nesutiko su atsakovo dėstoma pozicija ir lygiai taip pat procesiniuose dokumentuose ir žodiniuose paaiškinimuose nurodė, jog atsakovas niekuomet mokymo sutarties galiojimo metu nekalbėjo apie jos nutraukimą – tik apie mokymo užsiėmimų atidėjimą (nukėlimą) vėlesniam laikui, nurodydamas su liga susijusias priežastis. Pažymi, jog civilinėje byloje šalys žodžiu skirtingai aiškino faktines aplinkybes, tačiau byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, išreiškiančio atsakovo valią dėl sutarties vykdymo atidėjimo ar jos nutraukimo. Atsakovas tokios valios niekada neišreiškė iki teismo proceso. Pažymėtina, jog mokymo sutartis yra sudaryta raštu, joje numatyta, jog atsakovas apie mokymo atidėjimą privalo apeliantą informuoti raštu (2.4 p.), apeliantas apie sutarties nutraukimą turi įspėti atsakovą raštu (3.2 p.), todėl, vadovaujantis 6.193 str., 6.192 str. 1, 4 d., Mokymo aprašo 32, 32.1, 33 p., pripažintina, jog atsakovas apie savo valią nutraukti mokymo sutartį apeliantą taip pat turėjo informuoti raštu. Atsakovas savo atsikirtimus grindė tuo, jog nutraukė su apeliantu sudarytą mokymo sutartį, tačiau savo žodiniams paaiškinimams pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Esant atsakovo pareigai įrodinėti ir nesant atsakovo atsikirtimus pagrindžiančių rašytinių įrodymų, tuo pačiu, kai šalių, paaiškinimai byloje yra prieštaringi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog yra nustatyta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė mokymo sutartį. Kadangi mokymo sutartis nebuvo nutraukta, ji baigė galioti suėjus jos terminui, t. y. 2010-09-03, kaip nustatyta mokymo sutarties 3.1 punkte. Pažymi, kad atsakovas, siekdamas pagrįsti savo atsikirtimus, pirmosios instancijos teismui pateikė vienintelį dokumentą pavadintą „Medicininės paslaugos: gydymas stacionare“. Neatsižvelgiant į tai, jog šis dokumentas kaip rašytinis įrodymas vertintinas kritiškai (byloje nėra išrašų iš atsakovo medicininių dokumentų, tik minėtas išrašas iš kompiuterinės duomenų bazės), iš jo galima spręsti, kad atsakovas 2010-05-25 ir 2010-05-28 dienomis, t. y. 4 dienas, buvo gydomas VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“. Byloje nėra jokios informacijos, jog atsakovas dėl su liga susijusių priežasčių laikotarpiu nuo 2010-05-29 iki 2010-09-03, t. y. 3 mėnesius, negalėjo užbaigti vairavimo mokymo kurso. Šios aplinkybės liudija, jog atsakovas likusio mokymo kurso, t. y. mažiau nei 10 proc. mokymo sutartyje numatytų užsiėmimų, neišklausė ne dėl su nurodomu gydymu susijusių priežasčių, todėl priežastys, susijusios su atsakovo liga 2010-05-25 – 2010-05-28, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintinos pagrindu atleisti atsakovą nuo mokymo sutartimi prisiimtų prievolių tinkamo vykdymo. Juo labiau, jog mokymo paslaugos atsakovui faktiškai buvo suteiktos. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas privalo atlyginti faktiškai ieškovo turėtas išlaidas, susijusias su mokymo paslaugų teikimu. Tokia teismo išvada grindžiama CK 6.720 str. 5 dalies nuostata, jog klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, kai sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako. Apeliantas pažymi, jog atsakovui teikė reikalavimą ne atlyginti faktiškai turėtas išlaidas, bet reikalavimą tinkamai įvykdyti mokymo sutarties pagrindu atsiradusias pinigines prievoles atsiskaityti už vairavimo mokymo paslaugas. Faktinių išlaidų atlyginimą nustatanti CK 6.720 str. 5 d. taikytina, kai nė viena iš šalių nėra atsakinga už tai, jog neįmanoma įvykdyti sutarties ir paslaugos pagal sutartį nėra suteiktos. Nagrinėjamu atveju, apelianto įsitikinimu, 6.720 str. 5 d. buvo taikyta visiškai nepagrįstai, nes didžioji dalis paslaugų (daugiau nei 90 proc.) atsakovui faktiškai buvo suteiktos, o likusioje dalyje mokymo sutartis negalėjo būti įvykdyta dėl paties atsakovo kaltės. Atsakovas dėl su sveikata susijusių priežasčių negalėjo lankyti pamokų 2010-05-25 – 2010-05-28 dienomis, tačiau gydymui pasibaigus per daugiau nei tris mėnesius, t. y. iki 2010-09-03, taip ir neatvyko į likusius 6 iš 65 užsiėmimų, numatytų pagal mokymo sutartį, todėl atsakovas nagrinėjamu atveju nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Taip pat nurodo, kad atsakovui faktiškai suteiktas paslaugas apeliantas įrodinėjo šiais rašytiniais įrodymais: atsakovo faktiškai lankytas vairavimo mokymo teorijos pamokas – pamokų apskaitos žurnalu; atsakovo lankytus praktinio vairavimo mokymo užsiėmimus – vairavimo mokymo lapu. Būtent šie vairavimo mokymo dokumentai yra privalomi, jų forma ir pildymo instrukcija yra nustatyta Valstybinės kelių transporto inspekcijos (VKTI), vėliau Susisiekimo ministro įsakymu patvirtinto Mokymo aprašu. Būtent apelianto pirmosios instancijos teismui pateikti Pamokų apskaitos žurnalas ir vairavimo mokymo lapas, užpildyti pagal teisės aktuose nustatytą formą ir reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.), patvirtina, jog atsakovui faktiškai buvo suteiktos šios paslaugos: 50 pamokų vairavimo teorijos mokymo ir 9 pamokos praktinio vairavimo mokymo, iš viso 59 iš 65 numatytų mokymo sutartyje. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė apelianto pateiktą rašytinį įrodymą – Pamokų apskaitos žurnalą ir neteisingai nurodė, jog atsakovas dalyvavo 6-8 praktinio vairavimo mokymo užsiėmimuose.