Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjos advokatė Agatos Aganauskienės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 5 d. iki 2020 m. birželio 16 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Procesas dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. P. civilinio ieškinio D. K. nutrauktas, nes patvirtinta tarp jų 2020 m. spalio 8 d. pasirašyta taikos sutartis, kuria D. K. įsipareigojo per 48 mėnesius atlyginti likusią 10 000 Eur neturtinės žalos dalį, nukentėjusiajam mokant kas mėnesį po 208,33 Eur į nukentėjusiojo nurodytą banko sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 20 d., pradedant mokėjimus kitą mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš D. K. nukentėjusiajam A. P. priteista 400 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas I. Č., tačiau nuosprendis dėl jo nuteisimo neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

D. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad jis dėl chuliganiškų paskatų sunkai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. 2019 m. gruodžio 27 d., nuo 04.48 val. iki 04.51 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie naktinio klubo „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), rodydamas aiškią nepagarbą visuomenei ir aplinkiniams, nepaisydamas elementarių elgesio normų, be jokios priežasties į lauką iš naktinio klubo išėjusiam A. P. tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau keturių smūgių: vieną smūgį nukentėjusiajam koja į sėdmenis; vieną – ranka į galvą, o nukentėjusiajam nuo suduotų smūgių nukritus ant žemės – vieną smūgį koja į nugarą bei vieną smūgį koja į galvą, tokiais veiksmais padarydamas jam galvos sužalojimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu su poodine kraujosruvą kairės akies vokuose, minkštųjų audinių patinimu nosies nugarėlėje ir veido kairėje pusėje, odos nubrozdinimu viršugalvyje, galvos smegenų sumušimu kairėje kaktinėje skiltyje ir dešinėje smilkininėje skiltyje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairėje smilkininėje srityje, abiejų žandinių sinusų priekinių, šoninių ir užpakalinių sienelių lūžiais, kraujo susikaupimu abiejų žandinių sinusų ertmėse, pakauškaulio linijiniu lūžių, pereinančiu į kaukolės pamato užpakalinę daubą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo D. K. gynėjos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo A. P. apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliantai skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis nustatė D. K. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei jo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl BK 59 straipsnyje 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo

Gynėja skunde nurodo, kad A. P. baudžiamojo proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis, būdamas neblaivus ir rodydamas iniciatyvą susipažinti su nuteistuoju, galėjo išprovokuoti D. K. nusikalsti, todėl bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas turėjo pripažinti, kad konkrečiu atveju veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis arba rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-210-697/2020 ir kt.). Be to, teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Iš tiesų, A. P. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, tvirtino, kad jis, apliedamas gėrimu D. K. draugą R. V.-T. ir rodydamas iniciatyvą susipažinti su D. K., galėjo inicijuoti konfliktą, tačiau byloje surinktų objektyvių duomenų nepakanka konstatuoti, jog tokiais veiksmais jis sąmoningai ar neatsargiai skatino D. K. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Dėl BK 60 straipsnyje 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės taikymo

BK 60 straipsnyje 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Taigi, nors tiriamu atveju D. K. apsvaigimas nuo alkoholio nebuvo tikrintas alkoholio kiekio matuokliu, o nuteistasis teisme tvirtino, kad jis nesijautė neblaivus, tačiau šie faktiniai duomenys nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais įrodymais nustatytų aplinkybių, jog įvykio dieną nuteistasis naktiniame klube „M.“ su draugais R. V.-T. ir A. V.-T. vartojo alkoholinius gėrimus. Pažymėtina, kad pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, todėl neadekvačiai sureagavo į nukentėjusiojo elgesį naktiniame klube. Tokie nuteistojo parodymai sutampa ir su liudytoju apklausto M. L., kuris tą vakarą buvo visiškai blaivus ir tiesiogiai matė nuteistojo su nukentėjusiuoju konfliktą išėjus iš naktinio klubo, parodymais, kad D. K. atrodė apsvaigęs ir elgėsi neadekvačiai: vaikščiojo pirmyn–atgal, t. y. iki Rotušės aikštės ir atgal. Byloje duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra. Kita vertus, ir pati gynėja skunde sutinka, jog D. K. smurtiniai veiksmai tarp jo ir nukentėjusiojo konflikto metu nebuvo adekvatūs tiek naktinio klubo viduje, tiek išėjus iš klubo. Todėl, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog konkrečiu atveju yra nuteistojo D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnyje 1 dalies 9 punkte, šio Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl teisingumo principo įgyvendinimo ir bausmės paskyrimo

Apeliantai skunduose prašo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, argumentuodami tuo, kad D. K. asmenybė nėra tiek pavojinga visuomenei, jog jį reikėtų nuo jos izoliuoti. Tokie gynėjos ir nukentėjusiojo teiginiai pagrįsti, todėl prašymas tenkintinas.

Iš apskųstojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, D. K. individualizuodamas bausmę, įvertino, jog jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną labai sunkų, baigtą nusikaltimą. Nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo ir visiškai atlygino už nukentėjusiojo gydymą patirtą žalą. Pasirašė taikos sutartį dėl nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo ir taikos sutarties pasirašymo dieną jam atlygino 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą. D. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis), o sunkina – kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei jo socialinius ryšius: D. K. yra jauno amžiaus, nevedęs, dirba, nėra registruotas psichinių ir priklausomybės ligų įskaitoje, anksčiau neteistas. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad yra ir neigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų: baustas administracine tvarka, po įvykio išvyko dirbti į užsienį ir grįžo tik pradėjus jo paiešką. Įvertinęs bausmei individualizuoti ir jai skirti reikšmingas bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai ir jos paskirtis bus realizuoti D. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrus minimalią šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta nusikalstama veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas nuo 2 iki 12 metų.

Kaip nurodyta pirmiau, apskųstuoju nuosprendžiu D. K. 2 metų laisvės atėmimas paskirtas už sunkų nukentėjusiojo A. P. sveikatos sutrikdymą. Byloje nekyla abejonių, kad D. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas A. P. yra labai pavojinga nusikalstama veika, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apygardos teismo išvada, kad konkrečiu atveju tik izoliavus D. K. nuo visuomenės, bus įgyvendinta bausmės paskirtis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo tikslingumo šioje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pernelyg formalizuota, padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą.

BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-348/2013).

Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas. Taigi ši nuostata nėra pagrindinė ir vienintelė taisyklė, kuria pirmiausia turi vadovautis teismas, skirdamas bausmę. Priešingai, pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-334-699/2017).

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Be to, turi būti atkreiptas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo nuomonė dėl kaltininkui skirtinos bausmės taip pat yra vienas iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-115-648/2016).

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis A. P. pateikė apeliacinį skundą ir prašo paskirti jo skriaudikui (D. K.) bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Jo nuomone, nuteistasis yra jauno amžiaus, neteistas, todėl buvimas įkalinimo įstaigoje su linkusiais nusikalsti asmenimis, padarys nepataisomą žalą nesubrendusiai D. K. asmenybei ir nukentėjusiajam, nes bus apsunkintas jam padarytos žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija nukentėjusįjį apklausė apeliacinės instancijos teisme ir įsitikino jo pozicijos, kad D. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebus įgyvendintas teisingumo principas, tvirtumu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad retas atvejis, jog byloje nukentėjusysis, kuris buvo sužalotas kaltininko, prašytų skirti kaltininkui bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o dar retesni atvejai yra, kai nukentėjusysis teikia ir apeliacinį skundą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės šiuo konkrečiu atveju pripažintinos išskirtinėmis. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, 2 metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. valstybės intervencija (ne tik pačia ryškiausia forma – įkalinimu, bet ir tikra ar tariama socialine pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauno amžiaus D. K. gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju po nusikalstamos veikos padarymo D. K. atsiprašė nukentėjusiojo ir visiškai atlygino už nukentėjusiojo gydymą patirtą žalą, sumokėjo dalį, t. y. 5 000 Eur, neturtinės žalos, o kitą dalį, pasirašydamas taikos sutartį su nukentėjusiuoju, įsipareigojo sumokėti per 48 mėnesius. Kita vertus, be abejonės, aptartos aplinkybės nepašalina nuteistojo D. K. padarytos veikos pavojingumo, nemažina jo kaltės, tačiau kartu su teismo nustatytomis aplinkybėmis, nukentėjusiojo A. P. pozicija (tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės), nebuvimu duomenų, kad po tiriamos nusikalstamos veikos nuteistasis būtų vėl veikęs priešingai teisei, o nukentėjusiajam bus atliekamos intervencijos ar daromas kitoks poveikis jo kūnui, siekiant pašalinti neigiamus nusikaltimo padarinius, sudaro pagrindą teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas konkrečiu atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tai, kad siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, kurios pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, nes netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą, pripažįstama ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-64-303/2018).

Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. paskyrus maksimaliai įstatymo leistiną 2 metų laisvės apribojimo bausmę ir griežtus, tarpusavyje derančius apribojimus, bausmės tikslai bus pasiekti ir neizoliuojant jo nuo visuomenės, suteikiant jam galimybę pasitaisyti, atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Todėl nuteistajam taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, o apskųstojo nuosprendžio dalis, kurioje jam netaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, vadovaujantis BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, panaikintina.

Nuteistajam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtina maksimali baudžiamojo įstatymo numatyta laisvės apribojimo bausmė su nusikalstamą veiką atitinkančiais įpareigojimais: uždraudžiant vartoti alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas, nes veika padaryta būnant neblaiviam ir klube paryčiais (04.48 val. iki 04.51 val.); uždraudžiant išeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi; įpareigojant nuteistąjį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis; atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą; per pirmus laisvės apribojimo metus neatlygintinai išdirbti 200 val. globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje D. K. (D. K.) pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė bei į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 5 d. iki 2020 m. birželio 16 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

D. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, 6 dalimi, D. K. įpareigoti per visą laisvės apribojimo laikotarpį:

– nevartoti alkoholinių gėrimų ir psichiką veikiančių medžiagų;

– būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi;

– tęsti darbą ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ar mokytis;

– atlyginti nukentėjusiajam A. P. (A. P.) nusikaltimu padarytą žalą;

– per pirmus 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. birželio 5 d. iki 2020 m. birželio 16 d., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.