Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-10-19 · Administracinė byla Nr. I1-3544-983/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-10-19Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-11-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-10-19
Bylos Nr.
I1-3544-983/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01654-2021-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių pataisos namams
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3544-983/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01654-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. su skundu (b. l. 1–13), kurį vėliau patikslino (b. l. 28-30), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir PN), neturtinę 5 000 Eur žalą, už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. sausio 14 d.

Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. sausio 1 d. su skundu kreipėsi į Departamentą dėl PN 2020 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 2-2194 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš Antrojo į Trečiąjį sektorių“. Tačiau Departamentas 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 2S-1613 konstatavo, kad dėl perkėlimo pakitusios sąlygos nebuvo pablogintos ir skundžiamas PN įsakymas panaikintas nebuvo.

Pareiškėjo įsitikinimu, PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti pareiškėją.

Nurodė, kad buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, nebuvo įrengtos pertvaros, neveikė vandens maišytuvas, PN gyvenamose patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.

Dėl PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neapsakomas nežmoniškas fizinės bei vidines kančias, nepakenčiamus skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo jo savivertė. Pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38-42).

Departamento nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų leidžiančių kilti Departamento viešajai atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų kuo grindė prašomos sumos apskaičiavimą, skunde pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie neturi būti laikomi kaip pagrindžiantys turtinį reikalavimą.

Atsiliepimas

Atsakovas PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 55-60).

Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato PN prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos „Pataisos įstaigų ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės) nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Reikalavimai dėl dušo kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Dušo patalpoje karštas ir šaltas vanduo yra nuolat. PN paaiškino, kad maudymosi metu vanduo reguliuojamas karšto ir šalto vandens čiaupais. Į bendrąją dušinę tiekiamas vanduo šildomas centralizuotame pastato šilumos punkte, vandens temperatūros pokyčiai neturi jaustis, srovės tėkmės slėgis yra tinkamas.

Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato taisyklių būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. PN rūkančių asmenų apskaitos neveda. Atskirų patalpų nerūkantiems nuteistiesiems įrengimo teisės aktai nenumato. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia vartoti tabako gaminius bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, todėl nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti. Tai reiškia, kad gyvenamoje patalpoje nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir už rūkymą gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems yra skiriamos nuobaudos.

Paaiškino, kad iškvietimo mygtukai yra įrengti, tačiau pasitaiko gedimų, kadangi nuteistieji nuolatos juos sugadina. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimo pareiškėjo atžvilgiu buvo sukelti nepatogumai, todėl nesant tokių duomenų, PN atsakomybė šiame kontekste negalima.

Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į PN Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti tai, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nesikreipė. Todėl, pareiškėjo argumentai, jog jis jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįsti.

Šalies argumentai

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, parenti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento ir PN, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjo įsitikinimu, PN nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti pareiškėją. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į PN administraciją su prašymu reabilitacijos programose ar kitose PN administracijos organizuojamose užsiėmimuose ar būtų kreipęsis su prašymais/skundais dėl trūkstamo užimtumo, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti ar nagrinėti. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu buvo suteikta galimybė kiekvieną dieną pasivaikščioti lauke, mokytis nuotoliniu būdu pareiškėjui suteikus mokomąja medžiagą taip užtikrinant sąlygas tęsti pradėtus mokslus, socialinei reabilitacijai, mokymuisi ir laisvalaikiui skirtos daugiau nei 9 valandos dienotvarkėje (b. l. 65). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo laikytini bendro pobūdžio, pareiškėjas nepagrindė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, PN gyvenamose patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. PN teigimu, iškvietimo mygtukai yra įrengti, tačiau pasitaiko gedimų, kadangi nuteistieji nuolatos juos sugadina. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvimo pareiškėjui kilo nepatogumų, todėl pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįsti.

Vertindama pareiškėjo argumentą, jog jis laikotarpiu nuo 2020-12-15 iki 2021-01-14 buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis pažeidimo, teismas pažymi, jog sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o kalinimo įstaigos veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017).

Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis būtų pareiškėjo skundai kalinimo įstaigos administracijai ginčui aktualiu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl jo laikymo nuo 2020-12-15 iki 2021-01-14 su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas skunde tokios aplinkybės nenurodė. Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas skundėsi dėl jo laikymo ginčui aktualiu laikotarpiu su rūkančiais asmenimis, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus PN veiksmus, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad PN neužtikrino jam dušo ir persirengimo patalpose privatumo.

Taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, <...> įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, Patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 13 punktas reglamentuoja minimalius reikalavimus laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimui baldais ir kitu inventoriumi. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d įsakymu Nr. V- 908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 28 punktas nustato reikalavimus prausimosi patalpoms.

Pažymėtina, kad aukščiau aptarti nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Atsižvelgiant į tai, pertvarų dušo patalpose ir persirengimo kambarių neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija), 258 punktu ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas to nenurodė, kad šios tvarkos PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo laikytasi.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką pertvarų duše neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu visgi buvo pažeista.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kaip pabrėžė skunde, buvo žeminamas jo orumas. Įvertinus pažeidimo trukmę – 4 kartai laikotarpyje nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. sausio 14 d., ir tai, kad jis nenurodė jokių išskirtinių neigiamų pasekmių, t. y. neigiamų fizinių ar dvasinių išgyvenimų, o tik abstrakčiai skunde nurodė patirtus nepatogumus, teismas pripažįsta, jog jo teisė naudotis dušu (nesant jokių sienelių, pertvarų) užtikrinant privatumą PN buvo pažeista.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinus, kad pažeidimas truko tik 4 kartus po 15 min pareiškėjui naudojantis dušu laikotarpyje nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. sausio 14 d., atsižvelgus į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Pareiškėjas skunde atsakovu taip pat nurodė ir Departamentą, nes galutinius sprendimus dėl nuteistųjų perkėlimo priima Departamentas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 1 d. su skundu kreipėsi į Departamentą dėl PN 2020 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 2-2194 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš Antrojo į Trečiąjį sektorių“. Tačiau Departamentas 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 2S-1613 konstatavo, kad dėl perkėlimo pakitusios sąlygos nebuvo pablogintos ir skundžiamas PN įsakymas panaikintas nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje nereiškia reikalavimo panaikinti Departamento 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą, t. y. neginčija jo teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde kelia reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl, teismo vertinimu, Departamentas nėra susijęs su pareiškėjo reiškiamu reikalavimu atlyginti neturtinę žalą.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsniu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė į privatumą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje naudojantis dušu.

Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė