- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-19
- Bylos Nr.
- I-2316-406/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01315-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-9) bei prašyme-paaiškinime (b. l. 17) nurodė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 24 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, jog jam teko gyventi su rūkančiais nuteistaisiais, nors pats niekada gyvenime nerūkė ir dar buvo trečios grupės invalidas. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, pasivaikščiojimo laikas per trumpas. Kamerose buvo tik šaltas vanduo, o dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę ir tik apie 20 minučių. Taip pat kameroje Nr. 344 žiemą buvo labai šalta, vasarą karšta, kadangi langas neatsidarė. Nurodė, kad kai kurių pareigūnų elgesys buvo netinkamas, kadangi jam buvo daromas psichologinis spaudimas. Pareiškėjo nuomone, minėtais veiksmais atsakovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė žalą sveikatai, nuolatinį stresą, nepatogumus. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 22-26) teigė, kad teisės aktai nustatė ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje. Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kameros visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus ir jose yra užtikrinama temperatūra bei apšvietimas. Pažymėjo, jog asmuo, atvykęs į tardymo izoliatorių ir deklaravęs esąs nerūkantis, talpinamas į kamerą su kitais nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nėra kreipęsis į šios kalinimo įstaigos administraciją dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Akcentavo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normos. Tardymo izoliatoriuje įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Atsakovo nuomone, pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pažymėjo, jog pareiškėjui, būnant šioje kalinimo įstaigoje, buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu 10 minučių, reikalui esant ši galimybė galėjo būti pratęsta dar 10 minučių. Mano, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti. Prašymu (b. l. 58) prašė pareiškėjo skundui taikyti senaties terminą ir nagrinėti skundą nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. liepos 24 d.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) veiksmų, atlyginimo.
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 58). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2014 m. liepos 24 d. (b. l. 17). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 14 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. birželio 19 d. (b. l. 13).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Nors pareiškėjas teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, tačiau teismo nuomone, tai negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams, kadangi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino. Pažymėtina, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareigūnai pareiškėjui būtų grasinę susidorojimu tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į teismą. Pats pareiškėjas konkrečiau nedetalizavo aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, yra nepagrįsta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Kauno TI prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 14 d. iki 2014 m. birželio 18 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. liepos 24 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo mažai vietos, t. y. trūko ploto.
Atsakovo parengtos 2017 m. lapkričio 20 d. Nr. 11-4820 (b. l. 55-57) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI nuo 2014 m. birželio 19 d. iki 2014 m. liepos 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 344.
Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Kad pareiškėjas kalinimo įstaigoje nuo 2014 m. birželio 19 d. visada buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, patvirtina byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu buvo laikomas aukščiau įvardintoje kameroje ir jam teko 4,41 kv. m ir 5,88 kv. m, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo kameroje gyvenamojo ploto yra nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir taip buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos Kauno TI buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Sprendžiant ginčą, akcentuotina, kad pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamos patalpos plotą nebuvo pažeistos. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, vertinamu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, todėl konstatuotina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atliekant bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kameroje Nr. 344 žiemos metu buvo šalta, vasarą karšta, su juo gyvenantys kalinamieji rūkė, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, pasivaikščiojimo laikas per trumpas, kameroje buvo tik šaltas vanduo, o dušu pasinaudoti galėjo tik vieną kartą per savaitę ir tik 20 minučių, todėl pareiškėjo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - Higienos norma HN 76:2010) 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nors pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 344 vasarą buvo karšta, kadangi langas neatsidarė, tačiau kaip nurodė skunde pats pareiškėjas (b. l. 6), šioje trečio aukšto kameroje veikė mechaninė ventiliavimo sistema: šviežias oras į kamerą buvo įpučiamas, netinkamas ištraukiamas, ką taip pat patvirtina ir byloje esanti foto lentelė (b. l. 32). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kameroje Nr. 344 žiemos metu buvo šalta, ko pasėkoje teko būti daug ir šiltai apsirengus, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Atsakovo atstovas patvirtino, kad Kauno TI kamerose šaltuoju metų laiku šilumos tiekimas užtikrinamas radiatoriais, todėl tinkamai juos naudojant (neuždangstant daiktais) toks šildymo būdas užtikrina tinkamos temperatūros kameroje palaikymą (b. l. 24). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamos kameros Nr. 344 temperatūros. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kameroje Nr. 344 temperatūros negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
Anot pareiškėjo, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, laikas pasivaikščioti per trumpas. Pažymėtina, jog nei Vidaus tvarkos taisyklės, nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016). Be to, atsakovas atsiliepime patvirtino, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m, iš jų du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, tai matyti ir iš į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 33). Higienos normos HN 76:2010 1 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į byloje aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio dydžio atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat Kauno TI direktorius 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 36-38) suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatė 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmę. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau nei 1 valandą per dieną, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nenustatyti. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar pasivaikščiojimo laiko būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pasisakydamas dėl tokių pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra nurodęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kauno TI geranoriškai stengiasi atskirti nerūkančius asmenis nuo rūkančiųjų tuo atveju, jei jie pateikia Kauno TI administracijai prašymą laikyti jį kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis (b. l. 25). Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pateikęs Kauno TI administracijai prašymą dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl, įvertinus esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl teisių pažeidimo, laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis, yra atmestini.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, nuolatinį psichologinį spaudimą, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Kauno TI kamerose buvo tik šaltas vanduo.
Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose buvo tik šaltas vanduo, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl galimybės nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę ir tam skirto per trumpo laiko pažymėtina, jog Higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte taip pat numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas neneigia, kad tardymo izoliatoriaus administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepažeidė Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pridurtina, jog HN 76:2010 68 punktas konkrečios prausimosi duše trukmės nenustato. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu patvirtintas „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas“ nustato, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu (13 p.), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui ne duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsiama 10 min. (14 p.) (b. l. 34-35). Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir tardymo izoliatoriaus patvirtintame dokumente nustatytą laiką. Atsižvelgus į tai, teismas daro išvadą, kad Kauno TI veikė teisėtai ir tinkamai užtikrino teisės aktais numatytą pareiškėjo teisę naudotis dušu, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.