- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- A-525-2274-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01835-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- E. A. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. M.–B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. M.–B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. A. M.–B. skundu (b.l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 30-1148 „Dėl nuosavybės teisių pilietei O. P. atkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2 punktą, kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises O. P. po mirties (a. k. (duomenys neskelbtini)) į gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį – patalpas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), 1/2 patalpų a-2 ir a-1 dalis, kurių bendras plotas – 32,36 kv. m (toliau – ir Patalpos), ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises į Patalpas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.
Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro 2009 m. kovo 18 d. išduotą liudijimą ji yra vienintelė mirusios O. P. įpėdinė. Įsakymo 1 punktu buvo atkurtos nuosavybės O. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po mirties į gyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)dalį - patalpas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), 1/2 patalpų a-2 ir a-1 dalis, kurių bendrasis plotas yra 23,06 kv. m, o Įsakymo 2 punktu, Administracijos direktorius atsisakė atkurti nuosavybės teises O. P. po mirties į Patalpas. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 2 straipsniu, pažymėjo, jog Įsakymo 2 punktas yra nepagrįstas, nes prieštarauja teisės normoms, be kita ko, nustatančioms, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (b.l. 13–17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjos nurodytas teisinis pagrindas netaikytinas, nagrinėjant kilusį ginčą, nes nuosavybės teises į pastato dalį, nurodomą Įsakymo 2 punkte, atsisakyta atkurti vadovaujantis kitais teisiniais pagrindais. Įsakymu nuosavybės teisės O. P. buvo atkurtos, laikantis Atkūrimo įstatyme nustatytos tvarkos ir pagrindų ir į tą nekilnojamojo turto dalį, į kurią atkurti nuosavybės teises buvo teisinis pagrindas. Ginčo pastatas (visas pastatas) nėra išlikęs, t. y. nuosavybės teisės O. P. atkurtos į neišlikusio pastato dalį, tačiau tik į tą dalį, į kurią buvo teisinis pagrindas nuosavybės teisėms atkurti. Namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nacionalizuoti 1941 m. sausio 9 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 1375 (buvę adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Pagal Nacionalizuojamojo namo žinias ir 1991 m. spalio 15 d. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą Nr. 239, namai nuosavybės teise priklausė K. P. 1942 m. kovo 25 d. notaro patvirtintu testamentu tokius nacionalizuotus namus K. P. užrašė pilnon ir išimtinon nuosavybėn savo brolvaikiui J. P. (P., P.). Tuo tarpu 1954 m. vasario 7 d. sutuoktuvių liudijimas patvirtina, kad J. P. (P.) sutuoktinė yra O. P. 1991 m. rugsėjo 25 d. O. P. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į du pastatus: gyvenamąjį namą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinant juos natūra. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 16 d. potvarkiu Nr. 1990V pagal tuo metu galiojusius įstatymus nustatyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, O. P. negrąžinamas natūra, bet leidžiama šio namo nuomininkams (ir O. P.) privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. 1995 m. balandžio 28 d. sutartimi ji įsigijo nuosavybėn (privatizavo) minėto gyvenamojo dalį – vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis (32,36 kv. m ploto), (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vėliau šį butą O. P. testamentu paliko trečiajam asmeniui – N. T. Pažymėjo, jog 2008 m. gruodžio 22 d. mirusios O. P. įpėdinė E. A. M.– B. Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą atkurti O. P. vardu nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jos įpėdiniui. Nurodė, jog pagal Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro 2009 m. kovo 15 d. išduotą liudijimą, mirusios O. P. ir jos brolio S. M. vienintelė įpėdinė yra E. A. M.–B.. Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu O. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės jos įpėdiniui į negyvenamąjį pastatą (sandėlį) (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu Įsakymu buvo siekiama užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo du butai su bendrojo naudojimo patalpomis, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atkreipė dėmesį į tai, kad į namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1- ąjį butą atkurti nuosavybės teises O. P. nėra teisinio pagrindo, nes ji buvo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomininkė, o 1995 m. balandžio 28 d. sutartimi ji įsigijo nuosavybėn (privatizavo) minėto gyvenamojo dalį – vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis (32,36 kv. m ploto), (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pabrėžė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 86 punkto 1 dalimi, O. P., kaip gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkei ir kartu nuomininkei, ginčo patalpos būtų buvusios perduotos nuosavybėn (jei ji būtų pageidavusi atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą natūra), taip įgyvendinant jos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau nagrinėjamu atveju O. P. jau 1995 m. balandžio 28 d. įsigijo ginčo gyvenamąsias patalpas nuosavybėn, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, t. y. lengvatine tvarka. O. P. sumokėjo valstybei už ginčo patalpas 185,40 Lt. Todėl vienintelė kompensacija, į kurią galėtų pretenduoti pareiškėja, būtų kompensavimas lėšų (atitinkamai perskaičiavus sumokėtų lėšų dydį šiai dienai), kurias O. P. sumokėjo valstybei, įsigydama dalį pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal Butų privatizavimo įstatymą, 1995 m. balandžio 28 d. privatizavimo sutartimi. Pažymėjo, jog Butų privatizavimo įstatymo paskirtis – suteikti galimybę gyvenamųjų patalpų nuomininkams lengvatine tvarka, t. y. už lengvatinę kainą ir supaprastinta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn viešojoje nuosavybėje tuo metu buvusį objektą. Tuo tarpu teismui patenkinus pareiškėjos skunde išdėstytus prašymus, susidarytų situacija, kada tas pats asmuo gautų iš valstybės dvigubą kompensaciją. Jeigu O. P. norėjo gauti kompensaciją pagal Atkūrimo įstatymą (įgyjant ekvivalentinį turtą arba kitokiu būdu-vertybiniais popieriais ar kt.), tai neturėjo naudotis teise lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn ginčo butą. Tuo tarpu kitą gyvenamojo pastato dalį – 23,06 kv. m ploto vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1994 m. gruodžio 19 d. sutartimi nuosavybėn įsigijo (privatizavo) G. K., todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalies 7 punktu ir atsižvelgiant į 2010 m. gegužės 13 d. O. P. paveldėtojos prašymą, gyvenamoji patalpa – vieno kambario butas su bendro naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (23,06 kv. m ploto), buvo priskirta prie valstybės išperkamo ir už jį atlyginama vertybiniais popieriais (akcijomis). Nurodė, jog remiantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. gegužės 12 d. turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta gyvenamojo pastato lAl/m (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis-patalpos plane pažymėtos (duomenys neskelbtini), 1/2 patalpų a-2 ir a-1 dalis, kurių bendrasis plotas – 23,06 kv. m, nustatyta rinkos vertė yra 46 000 Lt, pareiškėjai už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą buvo kompensuota vertybiniais popieriais. Pažymėjo, jog pareiškėja jau 2010 m. gegužės 13 d. buvo informuota apie tai, kad jai nuosavybės teisės bus atkuriamos ne į visą nekilnojamąjį turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau tik į jo dalį (23,6 kv. m ploto patalpas). Apie tokias aplinkybes pareiškėja buvo informuota Administracijos 2010 m. gegužės 12 d. raštu, po kurio atsakovas gavo pareiškėjos prašymą, kuriame buvo nurodyta, kokios rūšies kompensaciją ji pageidauja gauti už nekilnojamąjį turtą, t. y. kad pageidauja kompensacijos vertybiniais popieriais. Padarė išvadą, kad pareiškėja sutiko su faktu, kad kompensacija jai būtų mokama už dalį nekilnojamojo turto, buvusio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. už 23,6 kv. m ploto pastato dalį. Pareiškėja, gavusi minėtą Administracijos raštą, nesikreipė į teismą per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą ir jo neskundė, todėl pareiškėja praleido įstatymų nustatytą terminą skundui pateikti. Pažymėjo ir tai, kad teismui patenkinus pareiškėjos skundą ir įpareigojus atsakovą atkurti nuosavybės teises į neišlikusio pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų pažeistas viešasis interesas, nes asmuo jau vieną kartą pasinaudojęs valstybės suteikta galimybe lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn gyvenamojo pastato dalį, siekia antrą kartą už tą patį turtą gauti kompensaciją iš valstybės. Tokios galimybės nenumato joks Lietuvos Respublikoje galiojantis teisės aktas, taip pat tokio skundo patenkinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir kitiems teisėje veikiantiems principams. Patenkinus pareiškėjos skundą būtų sukurtas ydingas precedentas, kurio pagrindu atsirastų daugiau piliečių, kurie siektų teismo keliu gauti kompensacijas už turtą, kurį jau anksčiau buvo įsigiję nuosavybėn, tik kitu pagrindu. Pabrėžė, jog Įsakymo dalies naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, nes nėra nei vieno iš teisės akto naikinimo pagrindų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b.l. 53–56) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, kad E. A. M.–B. yra vienintelė O. P. turėto turto pavedėtoja. Namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nacionalizuoti 1941 m. sausio 9 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 1375 (buvę adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje). Remiantis Nacionalizuojamojo namo žiniomis ir 1991 m. spalio 15 d. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimu Nr. 239, namai nuosavybės teise priklausė K. P. 1942 m. kovo 25 d. notaro patvirtintu testamentu minėtus nacionalizuotus namus K. P. (P.) užrašė pilnon ir išimtinon nuosavybėn savo brolvaikiui J. P. (P., P.). Vadovaujantis 1954 m. vasario 7 d. sutuoktuvių liudijimu, J. P. (P.) sutuoktine buvo O. P. , kuri 1991 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į du pastatus: gyvenamąjį namą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, grąžinant juos natūra. Vilniaus miesto valdyba 1994 m. spalio 16 d. potvarkiu Nr. 1990V nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, O. P. negrąžinamas, bet nuomininkams leidžiama privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad O. P. būtų ginčijusi tokį potvarkį ir/arba jis būtų teismine tvarka pripažintas neteisėtu. Tuo tarpu pareiškėjos atstovas teismo posėdyje taip pat negalėjo atsakyti, ar O. P. potvarkio teisėtumą bei pagrįstumą įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo ginčijusi. Nurodė, jog kaip matyti iš 1995 m. balandžio 28 d. sutarties, O. P. įsigijo nuosavybėn (privatizavo) minėto gyvenamojo dalį – vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis (32,36 kv. m ploto), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurį testamentu paliko N. T. . Nustatė, kad 2008 m. gruodžio 22 d. mirusios O. P. įpėdinė E. A. M.–B. su prašymu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kuriame prašė atsakyti, kada mirusios O. P. vardu bus atkurtos nuosavybės teisės į pastatus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Administracija 2010 m. gegužės 12 d. raštu Nr. A51-10558 (2.13.1.3-TD6) „Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje atkūrimo“ E. L. (pareiškėjos atstovą) informavo, kad nuosavybės teisės pilietei O. P. gali būti atkurtos tik į gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, kuri nuo 1994 m. gruodžio 19 d. priklausė G. K. Tokiam asmeniui priklausė patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje (23,6 kv. m). Kitą namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (32, 36 kv. m) 1995 m. balandžio 28 d. sutartimi nuosavybėn įsigijo O. P. Taip pat paaiškino, kad O. P. 1991 m. rugsėjo 25 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nurodė, kad ji pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra. Todėl nėra teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises natūra į nekilnojamąjį turtą. Taip pat prašyta kuo skubiau pranešti atsakovui, išreiškiant valią raštu, kokiu Atkūrimo įstatyme nustatytu būdu pageidauja, kad valstybė kompensuotų už išperkamą gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėja Administracijai 2010 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškė, kad ji pageidauja gauti kompensaciją vertybiniais popieriais už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausiusį pilietei O. P. Administracijos direktorius 2010 m. gegužės 18 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo atkūrė nuosavybės teises O. P. po mirties (a. k. (duomenys neskelbtini)) į gyvenamojo pastato lAl/m (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį – patalpas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), 1/2 patalpų a-2 ir a-1 dalis, kurių bendrasis plotas – 23, 06 kv. m. (1 p.) ir atsisakė atkurti nuosavybės teises O. P. po mirties (a. k. (duomenys neskelbtini)) į gyvenamojo pastato lAl/m (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, patalpas plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), 1/2 patalpų a-1 ir a-2 dalis, kurių bendrasis plotas 32,36 kv. m. (2 p.), bei nustatė, kad nuosavybės teisės į šio Įsakymo 1 punkte nurodytą gyvenamųjų patalpų dalį atkuriamos, valstybei išperkant šį nekilnojamąjį turtą ir kompensuojant už jį vertybiniais popieriais (akcijomis); išperkamojo nekilnojamojo turto rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2010 m. gegužės 12 d. Turto vertės nustatymo pažymą Nr. VZ-114(2010/05) yra 46 000 Lt.
Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Atkūrimo tvarkos 2.2, 3, 76, 81 punktais, pabrėžė, jog šių teisės normų sisteminė analizė ir ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai bei padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai, O. P. įpėdinei, nėra jokio teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes O. P. buvo gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomininkė, o 1995 m. balandžio 28 d. sutartimi ji jas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų normas įsigijo nuosavybėn (privatizavo), t. y. ji įsigijo vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis (32,36 kv. m ploto), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad gyvenamojo pastato dalį, t. y. 23,06 kv. m ploto vieno kambario butą su bendro naudojimo patalpomis, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1994 m. gruodžio 19 d. sutartimi nuosavybėn įsigijo (privatizavo) G. K. Pabrėžė, jog pati pareiškėja 2010 m. gegužės 13 d. atsakovui pateiktame prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. kad už patalpas būtų atlyginta vertybiniais popieriais (akcijomis). Konstatavo, jog atsakovas, priimdamas Įsakymą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, jo priimtas aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendė, kad Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jo, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, naikinti ir įpareigoti Administraciją atkurti nuosavybės teises į Patalpas per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos, nurodytais motyvais bei kitais motyvais nėra nei jokio faktinio, nei teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b.l. 58–59), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymo 2 punktą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Vilniaus miesto valdyba 1994 m. spalio 16 d. potvarkiu Nr. 1990V nustatė, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, O. P. negrąžinamas, bet nuomininkams leidžiama privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o byloje nėra duomenų, kad O. P. būtų ginčijusi tokį potvarkį ir/arba jis būtų teismine tvarka pripažintas neteisėtu, nepagrįstas. Pažymi, jog jame kalbama tik apie negalimumą grąžinti (atkurti nuosavybės teises) patalpas natūra, tačiau tai neužkerta kelio atkurti nuosavybės teises kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, įskaitant, bet neapsiribojant nuosavybės teisių atkūrimu vertybiniais popieriais (akcijomis).
2. Nurodo, jog O. P. atitiko tiek Butų privatizavimo įstatyme, tiek ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus (ginčo patalpų privatizavimui ir atitinkamai nuosavybės teisių atkūrimui), todėl teisėtai galėjo pasinaudoti abiejų tokių įstatymų suteikiamomis galimybėmis. Be to, nei viename iš tokių teisės aktų nėra numatyta, jog pasinaudojus viena galimybe (privatizavus butą), negalima pasinaudoti kita galimybe (atkurti nuosavybės teises į turtą).
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 63–66) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nurodo, jog pareiškėja, kaip mirusios O. P. įpėdinė (paveldėtoja), negali perimti daugiau teisių, negu palikėja galėjo perduoti. Kadangi O. P. dar iki savo mirties, būdama buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininke, nebeturėjo teisės prašyti atkurti nuosavybės teises į tokį butą, tokios teisės negalėjo įgyti ir pareiškėja.
2. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises į ginčo butą, būtų iš esmės pakeista mirusios O. P. testamentu išreikšta valia, nes testamentu ji nustatė, kad buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininke po jos mirties turi tapti N. T., o ne jos įpėdinė E. A. M. – B., tuo tarpu testamentas pareiškėjos nebuvo nuginčytas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo atsisakymo atkurti nuosavybės teises O. P. po mirties į gyvenamojo pastato 1A1/m (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį – patalpas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), ½ patalpų a-1 ir a-2 dalis, kurių bendras plotas – 32,36 kv. m.
Byloje nustatyta, kad mirusioji pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini) Vilniuje pateikė 1991m. rugsėjo 25d. (b.l. 34). Byloje taip pat nustatyta, kad pretendentės prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą (duomenys neskelbtini) Vilniuje buvo išspręstas Vilniaus miesto valdybos 1994m. spalio 6 d. potvarkiu Nr. 1990v, kuriuo nuspręsta pretendentei O. P. šio pastato negrąžinti (b.l. 35). Šis potvarkis iki šios dienos nėra pakeistas ar panaikintas, todėl jis yra galiojantis ir juo privalu vadovautis. O tai reiškia, kad mirusios pretendentės O. P. 1991m. rugsėjo 25d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą (duomenys neskelbtini) Vilniuje yra išspręstas iš esmės, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal šį prašymą yra baigtas.
Sprendžiant klausimą ar O. P. 1991m. rugsėjo 25d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą (duomenys neskelbtini) Vilniuje galėjo būti nagrinėjamas pakartotinai, būtina pažymėti, kad Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, galiojęs iki 1997 metų, numatė žymiai siauresnį asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ratą, nei nuo 1997m. įsigaliojęs ir šiuo metu galiojantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Dėl nurodyto įstatymų pasikeitimo tapo galimos situacijos, kai pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą prašymai, išspręsti pagal Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatas, buvo atmetami, tačiau tų pačių pretendentų prašymai, išspręsti pagal nuo 1997m. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, buvo tenkinami.
Tokiose teisinėse situacijose sprendžiant klausimus susijusius su piliečių teise į nuosavybės teisių atkūrimą, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, pagrįstos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto 2 dalies nuostatomis (administracinė byla A11-831/2003). Remiantis minėtomis normomis sprendžiama, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas sprendžiami tik tie Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais pateikti piliečių prašymai, kurie nebuvo išnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės pakartotinai svarstyti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei toks prašymas jau yra išspręstas iš esmės. Todėl tais atvejais, kai piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduotas Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais, yra išspręstas iš esmės, o pilietis siekia pasinaudoti platesnėmis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo numatytomis galimybėmis atkurti nuosavybės teises, toks pilietis privalo pateikti naują prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pretendentės O. P. 1991m. rugsėjo 25d. prašymas buvo išspręstas Vilniaus miesto valdybos 1994m. spalio 6d. potvarkiu Nr. 1990v, t.y. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, todėl pagrindo nagrinėti šį prašymą pakartotinai nėra. Pretendentė ar jos teisių paveldėtojai, siekdami kad nuosavybės teisių grąžinimo klausimas būtų išspręstas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, privalėjo pateikti naują prašymą.
Byloje nustatyta, kad naują prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje mirusiosios O. P. vardu pateikė pareiškėja 2008m. gruodžio 22d. (b.l. 39).
Tačiau Piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.. Taigi, prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti paduotas tik iki 2001m.greuodžio 31d.
Nagrinėjamoje byloje kaip jau konstatuota, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 2008m. gruodžio 22d., t.y. praleidusi įstatymu nustatytą prašymo padavimo terminą. Duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų buvęs atnaujintas prašymo padavimo terminas, byloje nėra, todėl pareiškėjos 2008m. gruodžio 22d. prašymas negali būti patenkintas, nes paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas bei atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises, nors ir pagrįsti kitais motyvais, tačiau ir esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti pagrindo nėra. Byloje nebuvo keliamas ginčas dėl atsakovo sprendimo dalies, kuria O. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl kolegija dėl šios atsakovo sprendimo dalies nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjos E. A. M. –B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.