Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-25 · Administracinė byla Nr. I-1895-386/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-25
Bylos Nr.
I-1895-386/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00672-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
Manto Aleknos
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1895-386/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00672-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 25 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016-07-13 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Manto Aleknos skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Mantas Alekna (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-8) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 7 000 € neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad 2011-2014 metų laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodo, jog: areštinės kamerose nebuvo suteiktas minimalus teisės aktais numatytas gyvenamasis plotas; kamerose buvo netinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas; nebuvo sudarytos galimybės skalbti ir džiovinti rūbus; kamerose buvo per didelė drėgmė; kamerose nebuvo įrengtas unitazas, tvyrojo išmatų tvaikas; kamerose buvo per šalta žiemą ir per karšta vasarą; kamerose neveikė jokia ventiliacijos sistema; kamerų sienos, lubos ir grindys buvo nelygios, nubyrėjusiu tinku, avarinės būklės, pasidengusios pelėsiu; kamerose būdavo prirūkyta; kamerose kriauklės buvo surūdijusios ir nebuvo karšto ar šilto vandens; buvo suteikiama tik 1 valanda pasivaikščioti lauke; areštinės pareigūnai nebuvo tikrinami ir gydomi nuo sadizmo ir sadistinio asmenybės sutrikimo; areštinės pastato konstrukcijose, t. y. stogas, sienos ir kanalizacija buvo iš asbesto. Nurodo, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma psichologinė žala, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias ir nepatogumus, sveikatos suluošinimą dvasinius ir emocinius sveikatos sutrikimus – emocinę depresiją, klaustrofobijos paranoją, tamsos baimę, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą ir kt. Teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam buvo sudaromos tyčia. Prašo netaikyti senaties termino.

Atsiliepimas

Klaipėdos AVPK, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 15-20) nurodė, kad prašo daliai pareiškėjo reikalavimų, t. y. laikotarpiui iki 2013-04-26, taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012-01-09 iki 2013-12-23. Teigia, jog neturi duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, apie tai įrodymų nepateikia. Nurodo, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas neįrodė kuo yra grindžiama reikalaujama suma (žala) ir kaip ji apskaičiuota. Teigia, kad pareiškėjas yra sveikas, jauno amžiaus bei buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ir orumas, nėra. Be to, tai tiesiogiai nėra susiję su pareigūnų dirbančių areštinėje veiksmais.

Teigia, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui galėjo būti nežymiai pažeistas trumpais laikotarpiais, tačiau yra siekiama, jog areštinėje laikomi asmenys, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą. Mano, kad teismui nustačius tai, kad atsakovo atstovas galėjo nežymiai ir ne intensyviai pažeisti nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimus, atsižvelgtina į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas taikytinas teisės pažeidimo pripažinimas.?

Paaiškina, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinė atitinko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei buvo pripažinta tinkama eksploatacijai. Nurodo, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimais Klaipėdos AVPK areštinės kamerose pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas ar jo atstovas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, šalys prašė bylą nagrinėti joms ar jų atstovams nedalyvaujant, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (bylai aktuali redakcija galiojusi iki 2016-07-01) (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo Manto Aleknos teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje įvairiais laikotarpiais, atlyginimo priteisimo.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris vyko nuo 2012-01-09 iki 2013-12-23, o skundą teismui dėl nurodyto laikotarpio pareiškėjas pateikė(išsiuntė) tik 2016-04-21 (b. l. 9), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2013-04-21. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, kad jis buvo galimai kalinamas perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose ir kt. Pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas, ar būtent dabar pasireiškė sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas – Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Byloje surinktų įrodymų ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, laikotarpiu nuo 2012-01-09 iki 2013-04-21 dėl netinkamų kardomojo kalinimo sąlygų patirtą neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013-12-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).

Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Kaip jau paminėta šioje byloje, pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš kalinimo sąlygų, dėl kiurių akivaizdumo (kameros ploto nepakankamumas, pelėsiai kameroje, oro temperatūra ir kt.) pareiškėjas iš karto galėjo spręsti ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos netenkinti pareiškėjo skundo už laikotarpį nuo 2012-01-09 iki 2013-04-21.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2016-05-24 tarnybiniame pranešime „Dėl Manto Aleknos skundo“ Nr. 30-PR2-9995 (b. l. 25-26) pateiktais duomenimis, įvertinus laikotarpiui nuo 2012-01-09 iki 2013-04-21 taikytina senatį, nustatyta, kad pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (vienam asmeniui plotas būdavo mažesnis nei 5 kv. m.) buvo laikomas 13 parų, t. y. 2013-08-13 (3,01 kv. m), nuo 2013-08-14 iki 2013-08-20 (2,64 kv. m), 2013-11-12 (4,56 kv. m), nuo 2013-11-13 iki 2013-11-14 (3,42 kv. m), nuo 2013-12-19 iki 2013-12-20 (3,53 kv. m).

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Nuo 2009-10-09 iki 2015-11-01 policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820. HN 37:2009 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37: 2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, ar kitu laiku kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovo atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių. Pareiškėjas apie jo nurodomus pažeidimus ir sukeltas pasekmes įrodymų nepateikia. Todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atstovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu (b. l. 21-24; 27-29).

Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015-03-30 ir 2015-10-02 atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus (2015-04-13 ir 2015-10-08 patikrinimo aktai). Patikrinimo aktais konstatuota, kad: nuo lubų tinkas nebyra, pelėsio nėra; natūrali, dirbtinė ir naktinė apšvieta neatitiko HN 37:2009 reikalavimų, tačiau natūralios apšvietos bei dirbtinio apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos darbus, todėl šios neatitiktys nevertintinos kaip pažeidimai; kamerose yra skaidraus stiklo langai, langai atidaromi, taip užtikrinama papildoma ventiliacija; kamerų grindų, sienų vidaus apdailai panaudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos; kamerose ir kitose areštinės patalpose yra įrengtas centrinis šildymas, oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka galiojančių higienos normų reikalavimus; kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara kaip ir reglamentuoja HN 37: 2009 20 punkto nuostata, tikrinimo metu buitiniu parazitu kamerose nepastebėta. Tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo nurodyti kiti sveikatos saugos reikalavimų pažeidimai nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, darytina išvada, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-04-22 iki 2013-12-23 Klaipėdos AVPK areštinėje 13 parų buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimas).

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). EŽTT 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 65 € dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, (bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016-07-01), 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu (bylai aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),

nusprendžia:

Pareiškėjo Manto Aleknos skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Mantui Aleknai, a. k. 39105281407, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 65 € (šešiasdešimt penkis Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė