Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei D. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 351,08 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės D. R., t. y. 161,22 Eur už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 189,86 Eur už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės tesiės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatęs, kad atsakovė D. R. nuo 1998 m. balandžio 9 d. (pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) iki 2014 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini), ir nuo 2000 m. balandžio 10 d. (dovanojimo sutarties sudarymo) iki 2014 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini), bei todėl turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovės viso 323,56 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, t. y. už butą (duomenys neskelbtini), – už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o už butą (duomenys neskelbtini), – už visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė penkerių metų senaties terminą ir atmetė prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo už butą (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas nepriteisė pareiškėjui iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimo už butą (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. nepagrįstai taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuspręsdamas, kad atsižvelgiant į tai, jog KRATC į teismą dėl 2008–2014 metais nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimo kreipėsi 2015 m. rugsėjo 10 d., nesumokėta vietinė rinkliava už 2008–2009 metus nepriteisina.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantas, materialinės teisės normas taikė teisingai.

Rinkliavų įstatyme nėra normų, kurios nustatytų vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senatį. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis nustatė, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Valstybės rinkliava bei vietinė rinkliava yra įstatymu nustatytos privalomosios įmokos. Mokesčių administravimo įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad šiame įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Šio įstatymo 13 straipsnyje valstybės rinkliava priskirta prie pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016, atkreipdama dėmesį į LVAT formuojamą praktiką administracinėse bylose dėl teisės normų taikymo nustatant laikotarpį, už kurį gali būti priteista vietinės rinkliavos nepriemoka (žr. LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015 ir kt.), pritardama šiai praktikai ir ją plėtodama, be kita ko, pažymėjo, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta, todėl reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatoje numatyta taisyklė ir vietinė rinkliava priteisiama už ne ilgesnį laikotarpį nei einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo prašymo priteisti rinkliavą teismui padavimo dienos.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 ir šioje nutartyje išvardytose bylose suformuota praktika (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl MAI 68 straipsnio 1 dalies taikymo nuosekliai plėtojama vėlesnėje LVAT praktikoje analogiškose nagrinėjamai bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015; LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015, 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-765-556/2016, 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-2236-575/2016, 2016 m. gegužės 10 d. Nr. A-1186-662/2016, 2016 m. liepos 11 d. Nr. A-2242-520/2016, 2016 m. liepos 12 d. Nr. A-2142-520/2016, 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A-2102-502/2016, 2016 m. rugpjūčio 29 d. Nr. A-1320-146/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose ne kartą yra ne tik konstatavęs tai, kad, atsižvelgiant į Rinkliavų įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nėra teisės normų, nustatančių senaties terminus vietinių rinkliavų nepriemokoms išieškoti, šiuo aspektu tokio pobūdžio bylose taikytinos panašius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.) reglamentuojančios MAĮ normos, t. y. MAI 68 straipsnio 1 dalis, bet yra pabrėžęs ir tai, kad analogiškai mokestiniams ginčams, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. kovo 12 d. Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 2 d. Nr. A-1498-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. Nr. A-807-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A-2102-502/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra pagrindo.

Dėl apelianto nurodyto LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas nelaikytinas turinčiu precedento galią nagrinėjamai bylai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Šių Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste pabrėžtina, kad apelianto nurodytame LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime LVAT nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (žr. LVAT 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų LVAT procesinių sprendimų ir kuriame nepasisakyta Mokesčių įstatymo 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas.

Aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų, inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo, reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011). Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Byloje duomenų, kad atsakovė būtų įgijusi teisę į tokią lengvatą, nėra. Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcijos) patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 15.1. punktą, mokėtina vietinės rinkliavos suma turintiems nekilnojamojo turto už kalendorinius metus apskaičiuojama metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto. Byloje nustatyta, kad atsakovei nuo 1998 m. balandžio 9 d. (pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) nuosavybės teise priklauso 28,50 kv. m bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini), ir nuo 2000 m. balandžio 10 d. (dovanojimo sutarties sudarymo) – 76,10 kv. m bendrojo ploto butas (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės ir minėtas teisinis reguliavimas lemia, kad atsakovei tenka pareiga mokėti aptariamą vietinę rinkliavą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas laikytinas teisėtas ir pagrįstas bei paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.