- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- Iv-1798-505/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- G. S.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. S., dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2199,06 Lt turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 4-8).
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012-09-01, A. S., vairuodama automobilį VW „Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu UAB DK „PZU Lietuva“. Šį įvykį UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino G. S. žalą 2199,06 Lt, susijusią su automobilio remontu ir CK 6.1015 str., 6.266 str. ir 6.271 str. pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovo – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Atsakovės argumentai dėl draudimo rizikos prisiėmimo, kad ji nėra atsakinga dėl jos neteistų veiksmų padarytos žalos, jei šios žalos suma neviršija draudimo įmokų sumos paneigia subrogacijos instituto taikymą. Šiuo atveju atsakovė painioja du skirtingus teisinius santykius – draudimo sutarties pagrindu atsirandantį santykį tarp draudėjo ir draudiko, kuris už tam tikrą mokestį prisiima nuostolių atsiradimo riziką, ir žalos, atsiradusios deliktinės atsakomybės pagrindu, t.y. santykį, kuris sieja nukentėjusįjį asmenį ir žalą padariusį asmenį. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t.y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo iš mokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai absurdiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės. Pareiškėjo nuomone nei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo, nei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477 nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, todėl pagrindo kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl jų atitikimo LR Konstitucijai byloje nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 24-29). Atsiliepime ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą, t.y. neaišku kada, kur, nuo ko ir per kiek laiko atsirado nurodomo automobilio apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę vertis transporto priemonių vertinimo veikla, taip pat turi būti pateikta pagal galiojančius teisės aktus atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Vadovaujantis Draudimo įstatymo nuostatomis, draudimo įmoka yra paskaičiuojama įvertinus draudimo riziką, ši įmoka yra panaudojama draudimo rizikos dengimui. Transporto priemonei padaryta žala 100 procentų negali būti išmokėta, nes tai prieštarautų Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. dėl draudimo rizikos prisiėmimo, nes tokiu atveju draudimo rizikos nebelieka. Šiuo atveju iš draudimo santykių pareiškėjas yra gavęs 820 Lt draudiminę įmoką, vadinasi pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos įmokos, todėl pareiškėjo nuostoliai šioje byloje iš esmės yra mažesni, nei reikalaujama. Pagal eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normų. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes, t.y. ji yra priklausoma nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos skiriamų lėšų, todėl ne tik atsakovas, bet ir ši institucija yra atsakinga už Kauno gatvių priežiūrą, atitinkamai už kilusios žalos atsiradimą. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d. ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3 p., 5.3. p. (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21,29,94 str. nuostatoms.
Tretysis suinteresuotas asmuo G. S. nurodė, jog 2012-09-01 lijo, važiavo automobiliai prieš jų automobilį, ženklų, įspėjančių apie esamą duobę (duobės kraštai iškapoti), nebuvo. Dėl gamtinių sąlygų negalėjo pastebėti duobės, nors ir dažnai važiuoja ginčo keliu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2012-09-01, (duomenys neskelbtini), A. S., vairuodama trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę VW „Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį, t.y. dešinės pusės priekinį ir galinį ratus. Į įvykio vietą atvykę Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliai nubraižė Eismo įvykio vietos schemą bei patrulis surašė tarnybinį pranešimą (b.l. 10, prijungta eismo įvykio medžiaga). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012-09-02 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties (prijungta eismo įvykio medžiaga). Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (draudimo liudijimas PZULT (duomenys neskelbtini) (b.l. 9)), 2012-09-03 buvo pranešta draudimo įmonei apie eismo įvykį bei 2012-09-21 buvo patvirtinta vyr. eksperto S. S. draudimo išmokos mokėjimo pažyma Nr. 2012/207353 (b.l. 44, 17). UAB DK „PZU Lietuva“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 2199,06 Lt draudimo išmoką UAB „Autojuta“ (b.l. 18). UAB DK „PZU Lietuva“ 2013-03-21 pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją Nr. 23/10-26199 dėl 2199,06 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino (b.l. 19).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.
Byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012-09-02 nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė (duomenys neskelbtini), Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Policijos pareigūnas T. Š. tarnybiniame pranešime nurodė, jog vairuotoja, važiuodama (duomenys neskelbtini) pl. nepastebėjusi kelyje esančios duobės į ją įvažiavo ir apgadino automobilio dešinės pusės ratus. Šias aplinkybes posėdžio metu patvirtino ir liudytoja A. S.. Ji taip pat nurodė, jog tuo metu lijo, duobė nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, nors galimai buvo atliekami ruošimosi kelio remontui darbai, o važiavo apie 50 km/h greičiu. Eismo įvykio schemoje taip pat buvo užfiksuotos su įvykiu susijusios aplinkybės – jo vieta, nepažymėta gatvėje esanti duobė, dislokacija automobilio atžvilgiu, kiti reikšmingi atstumai. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad vairuotoja nebuvo atsargi, atidi ir pasirinkusi saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad vairuotoja nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo. Taigi, pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus yra paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio.
Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27). Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 049 (galioja nuo 2010-05-03) (toliau tekste - Taisyklės) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas neišskaitant nusidėvėjimo), pasirinktą draudėjo G. S. (b.l. 9, 36-43). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog žalos dydis buvo tinkamai apskaičiuotas bei pagrįstas. Atsakovas nurodo, jog turi būti išskaičiuotas ir PVM. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju draudikas draudėjui (konkrečiai remontą atlikusiai įmonei) PVM pagrįstai išmokėjo, nes bylos duomenys patvirtina, jog transporto priemonė buvo realiai suremontuota (mokėjimo nurodymas (b.l. 18)).
Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą. Nors atsakovas nurodo, jog Kauno miesto savivaldybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė jai įstatymais numatytą pareigą ir negali atsakyti už padarytą žalą, tačiau darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybė, minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuotina, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Raudondvario gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti (b.l.30,31). Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, pareiškėjui – UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ iš atsakovo priteistinas turtinės žalos atlyginimas.
CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000- 04 17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000- 04- 14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).
Atsakovo argumentas, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, nes jos nebelieka, atmestinas. Kaip ir teisingai nurodė pareiškėjas savo rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas paneigia subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t.y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalos padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo, taip sudarant sąlygas šiam išvengti atsakomybės.
Byloje esantys minėti įrodymai patvirtina, jog bendras žalos dydis – 2199,06 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t.y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2199,06 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 4-8).
Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 str. 4 d., Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005-04-21 nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 str., yra atmestinas, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo regresinį reikalavimą, kylantį iš draudimo teisinių santykių, todėl kreiptis į Konstitucinį teismą nėra pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d., 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., teisėja
nusprendžia:
Skundą tenkinti.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 111106319) 2199,06 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2199,06 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-09-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ (kodas 110057869).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.