Kauno apygardos teismo sprendimas

apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. D. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarimo V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. D. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 126 straipsnio 4 dalį - 579 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį – 5 Eur bauda, pritaikius ATPK 33 straipsnio 2 dalies nuostatas paskirta galutinė nuobauda - 579 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams V. D. nubaustas už tai, kad 2016 m. liepos 30 d., apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę Renault Megane Scenic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 3,64 promilių girtumas, taip pat tikrinančiam policijos pareigūnui nepateikė vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktų reikalavimus. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. D. skundžia šį Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra formalus, priimtas neįsigilinus į bylose esmę, prieštaraujantis faktinėms byloms aplinkybėms, šališkas, pagrįstas tik prielaidomis.Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą iš esmės vadovavosi tik liudytojų V. M., M. M. ir A. G. parodymais, kai, tuo tarpu, kitų liudytojų parodymus be jokių motyvų atmetė. Be to, teismas nepatikrino jo nurodytos aplinkybės, kad tarp jo ir V. M. yra įsisenėjęs konfliktas, todėl jis gali būti suinteresuotas jam pakenkti. Priimant skundžiamą nutarimą nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad M. M. yra V. M. dukra, o A. G., savo ruožtu, yra artima M. M. draugė. Dėl to, pastarųjų liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.Taip pat apeliantas pažymi, kad liudytojų V. M., M. M. ir A. G. parodymai nėra nuoseklūs, o vietomis netgi yra nelogiški ir prieštaraujantys vieni kitiems. Visi trys liudytojai savo parodymuose nurodė, kad iš po jo automobilio variklio dangčio sklido dūmai, tačiau vėliau parodymuose apie tai neužsiminė. Be to, liudytojai V. M., M. M. ir A. G. skirtingai nurodė momentą kada į lauką išėjo V. M., kada jis iškvietė policiją, kada M. M. tariamai ištraukė automobilio raktelius bei ar jis tuo momentu sėdėjo automobilyje. Liudytojas M. Z. parodė, kad raktelius jam perdavė būtent V. M., o ne M. M., kas, savo ruožtu, patvirtina jo parodymus ir paneigia V. M., M. M. ir A. G..Skundo autoriaus teigimu, prieštarauja įprastai logikai ir šių liudytojų parodymų dalis, kad jis į kiemą įvažiavo neva tokiu greičiu, kad M. M. ir A. G. vos spėjo atšokti prieš jam atsitrenkiant į V. M. automobilį. Tačiau tiek V. M., M. M. ir A. G., tiek ir į vietą atvykę policijos pareigūnai M. Z. ir K. L. parodė, jog ant automobilio nebuvo kontakto žymių bei, kad automobilis yra neapgadintas. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų G. D., S. A. ir R. S. parodymus kaip nepatikimus, kadangi šie, skirtingai nuo anksčiau minėtų liudytojų duotų parodymų, buvo nuoseklūs ir logiški bei patvirtinti administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Apeliantas pažymi, kad į vietą atvykę policijos pareigūnai, apklausti liudytojais parodė, kad nematė jo vairuojančio ir netikrino jo automobilio variklio ar jis buvo šaltas. Skunde nurodoma ir tai, kad priimdamas skundžiamą nutarimą teismas šiurkščiai pažeidė in dubio pro reo principą, kadangi neįvykdė pareigos visus neaiškumus byloje vertinti pažeidėjo naudai, bet priešingai desperatiškai ieškojo būdų įrodyti jo kaltę. Taip pat skunde nesutinkama ir su teismo išvadomis, kad jis pažeidė KET 16 punkte numatytus reikalavimus, nes jis transporto priemonės nevairavo, todėl jam nekilo pareiga pateikti KET 16 punkte nurodytus dokumentus. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininkas atsiliepimuose nurodo, kad V. D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. D. apeliacinis skundas netenkinamas.

V. D. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, t. y. už tai, jog būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę bei pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį. Apeliantas neigia, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 124¹ straipsnio 8 dalyje numatytus pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nors apeliantas neigia būdamas neblaivus vairavęs transporto priemonę, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad liudytojų V. M., M. M. ir A. G. parodymai yra nepatiki ir prieštaraujantys, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Liudytojos A. G. parodymais duotais teismo posėdyje nustatyta, kad jai su drauge M. M., einat iš pastarosios kiemo, į kiemą įvažiavo automobilis, kurį vairavo V. D.. V. D. vairuojamas automobilis atsirėmė į V. M. automobilį, o jos vos spėjo atšokti. Vairuotojas atrodė neblaivus. V. M. iškvietė policijos pareigūnus. M. M. ištraukė automobilio raktelius. Analogiškas aplinkybes liudytoja parodė, ir iš karto po įvykio rašytame paaiškinime ( b. l. 8). Teismo posėdyje apklausta liudytoja M. M. parodė, kad 2016 m. liepos 30 d. apie 21.20 val. jei su drauge išėjus iš namų, į kiemą įvažiavo automobilis, kurį vairavo buvęs kaimynas V. D., kuris jų vos nepartrenkė. Kadangi V. D. atrodė neblaivus, tai ji atėmė raktelius, o tėtis iškvietė policiją. Analogiškas aplinkybes liudytoja parodė ir 2016 m. liepos 30 d. paaiškinime (b. l. 6). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoju V. M. iš esmės neigė turintis kokį nors priešiškumą V. D. atžvilgiu. Liudytojas parodė, kad 2016 m. liepos 30 d. jam būnant namuose apie 21.30 val. išgirdo dukros M. M. riksmą kieme. Išėjęs pažiūrėti pamatė į kiemą atvažiavusį buvusį kaimyną V. D.. Tuo metu, kai jis išėjo į kiemą, dukra Monika bandė išimti raktelius iš automobilio užvedimo spynelės, jis jai padėjo ištraukti raktelius. Po to iškvietė policiją. Apeliantas skunde pažymi, kad jo parodymus, jog automobilio jis nevairavo patvirtina teisme apklausti liudytojai R. S., G. D., S. A.. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausiama liudytoja R. S. parodė, kad įvykio dieną V. D. buvo išvykęs pas buvusią sutuoktinę paminėti sūnaus mirties. Ji jam skambino po 18 val., tačiau jis neatsakė. Atsiminusi, jog turi V. M. telefono numerį paskambino jam pasiteirauti ar matė V. D.. V. M. sakė, jog V. D. nematė, tačiau jo automobilis stovi kieme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios liudytojos parodymai iš dalies paneigia V. D. versiją apie jo ir V. M. priešiškus santykius, nes minėta liudytoja parodė ir tai, kad V. M. pažįsta, nes teko pas jį būti svečiuose ir turi jo mobiliojo telefono numerį. Teisme apklausti liudytojais G. D. ir S. A. parodė, kad 2016 m. liepos 30 d. buvo kartu su V. D., tik pastarasis apie 21 val. išėjo pasiimti telefono ir negrįžo. Iš pastarųjų liudytojų parodymų matyti, kad jie po to, kai V. D. iš jų išėjo, jo veiksmų nestebėjo ir nematė. Nesidomėjo kodėl jis negrįžo atgal, nors buvo žadėjęs likti nakvoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog minėtų liudytojų parodymai patvirtintų V. D. versiją, jog jis transporto priemonės nevairavo. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojais policijos pareigūnai M. Z. ir K. L., kurie buvo iškvieti į įvykio vietą. Liudytojai parodė, kad atvykus į įvykio vietą buvo rastas automobilis, kuris stovėjo tiesiai į kitą automobilį, tarpo tarp jų beveik nebuvo. Automobilis buvo užstatęs įvažiavimą į kiemą. Buvo apklausti asmenys matę įvykį, o V. D. pristatytas į policijos įstaigą. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų V. M., M. M. ir A. G., nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių patikimų duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto teiginiai, kad jis transporto priemonės nevairavo, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl V. D. kaltės padaryti, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsiaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (pvz. administracinės bylos Nr. N575-485/2012, Nr. N575-323/2012), kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų nuspręsti dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimo ar nebuvimo. Kadangi nustatyta, jog V. D. vairavo transporto priemonę, todėl jis pagal Kelių eismo taisyklių 16 punkto reikalavimus privalėjo pateikti vairuotojo pažymėjimą ir transporto priemonės registracijos liudijimą.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.