Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ir atsakovės G. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-178-262/2011 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams G. P., J. E. P., uždarajai akcinei bendrovei koncernas „SBA“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, bendrai Lietuvos – Danijos įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Danbalt International“, uždarajai akcinei bendrovei „Armitana Property“, G. R., A. M., trečiasis asmuo V. I., dėl bendraturčio padidintos bendro daikto dalies atskyrimo ir nuosavybės teisės į ją pripažinimo bei atsakovės G. P. priešieškinį ieškovui A. P. dėl nuosavybės teisių pažeidimo nutraukimo, iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė G. P. pareiškė priešieškinį ir patikslintą priešieškinį ieškovui A. P., kuriuo prašo priverstine tvarka iškeldinti A. P. iš neteisėtai užimtų ir valdomų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų indeksais 6-34; 6-35; 6-36; 6-37; 6-44; 6-45; 6-46; 6-47 ir a-1, turinčių bendrą 175,62 (169,87 ir 5,75) m² plotą; priteisti iš ieškovo 14 262,83 Lt turtinę žalą; 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b.l. 52-56; 255). Nurodo, kad ieškovas savavališkai užėmė, įsirengė ir naudojasi 169,87 kv.m. dydžio pastogės ir 5,75 kv.m. laiptinės patalpomis. Ieškovas nevaržomai naudojosi ir namo komunaliniais tinklais bei nemoka nei už sunaudotą šilumos energiją, vandenį, nei kitas komunalines paslaugas, už kurias sumoka visi likę namo gyventojai, tarp jų ir atsakovė. 2002 m. rugpjūčio 8 d. vykdant Vilniaus m. 3 apylinkės teismo vykdomąjį raštą ieškovas jau buvo iškeldintas iš neteisėtai užimtų patalpų, tačiau vėl į jas įsikraustė. Į valstybės institucijų įspėjimus ir raginimus ieškovas nereaguoja, neįsileidžia į neteisėtai užimtas patalpas nei policijos pareigūnų, nei UAB „Senamiesčio ūkis“ darbuotojų ir toliau daro žalą turtiniams namo gyventojų interesams, nes jie yra priversti mokėti už ieškovą komunalinius mokesčius bei negali naudotis bendro naudojimosi patalpomis. Dėl suvaržytos namo bendraturčių nuosavybės teisės, pastarieji negalėjo naudotis bendro naudojimo patalpomis, negalėjo jų atidalinti, įrengti, perleisti ar išnuomoti, todėl negavo galimų pajamų, todėl iš ieškovo turi būti priteista turtinė žala. Pagal atsakovės atliktus skaičiavimus nuomos mokestis už tris metus sudarytų 66 000 Lt ir 15 856,89 Lt turtinė žala už komunalines paslaugas: už 3 metų laikotarpiu sunaudotą šilumos energiją 11 501,04 Lt; namo gyventojų sąskaita tvarkytas ieškovo šiukšles 2655,36 Lt; už sunaudotą šaltą vandenį 1700,49 Lt. Iš ieškovo priteistina turtinė žala turėtų būti dalijama kiekvienam 1A3p korpuse esančių patalpų bendraturčiui, proporcingai kiekvieno iš jų turimos nuosavybės daliai. Atsakovei 1 A3p korpuse nuosavybės teise priklauso 190 kv. m ploto butas ir 159,57 kv. m bibliotekos patalpos, viso 350,2 kv. m, todėl atsakovei priteistina 12 963,97 Lt nuomos suma ir 1299,16 Lt žala už nesumokėtas komunalines paslaugas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl apelianto (ieškovo) ieškinio reikalavimų

antra, aplinkybė, kad bendraturtis, kurio turtas bendrame turte buvo apgadintas, vėliau tą turtą atkūrė, nereiškia bendro daikto ar jo vertės padidinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2006). Tokiu atveju bendraturtis, atkūręs bendrą daiktą, gali reikalauti iš kitų bendraturčių proporcingai jų dalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėje atlyginti išlaidas, patirtas dėl bendro daikto atkūrimo (CK 4.76 str.);

ketvirta, dar viena būtina sąlyga dalies bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimui bendraturčiui padidinus bendrą daiktą ar jo vertę – šių padidinimų atlikimas laikantis įstatymų nustatytų taisyklių. Sprendžiant dėl bendro turto padidinimo statybos būdu padarinių, CK 4.77 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su CK 4.103 straipsniu, nustatančiu normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimų pažeidimo civilinius teisinius padarinius, bei atitinkamomis Statybos įstatymo normomis. Aiškindamas Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių daikto padidinimą jį rekonstruojant, ir Statybos įstatyme esančių nuostatų santykį, Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad iš administracinių teisinių santykių, susijusių su statybos veikla, atsiradę faktai reikšmingi nuosavybės teisės subjektų santykiams tiek, kiek šie subjektai nuosavybės teisę įgyvendina pagal administracinius santykius nustatančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2004).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas visų bendraturčių sutikimo neturėjo. Atvejį, kai bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, reglamentuoja CK 4.77 straipsnio 2 dalis – tokiu atveju jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto, o jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

Taigi, bendraturčiams CK 4.77 straipsnyje numatyta galimybė padidinti savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Todėl asmuo, siekdamas įgyti nuosavybės teises CK 4.77 straipsnio pagrindu, privalo būti tam tikro daikto, nagrinėjamu atveju butų (patalpų), esančių (duomenys neskelbtini), savininku ir bendrojo naudojimo ginčo patalpų bendraturčiu. Pagal CK 4.80 straipsnį reikalauti atidalinti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės turi teisę taip pat tik bendraturtis. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). Apeliantas nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) esančius butus Nr. 5 ir Nr. 6, kuriuos dar 2005 m. balandžio 28 d. (t.y. jau ir po ginčo patalpų rekonstrukcijos) pardavė atsakovui UAB koncernui „SBA“. Šią aplinkybę nurodė pats apeliantas, ją patvirtina byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai, dėl to ir ginčo nėra. Apeliantas jau yra atsidalinęs dalį - 184,57 kv.m., (duomenys neskelbtini) esančių palėpės patalpų, t.y. įsirengė administracines patalpas ir įregistravo į jas nuosavybės teisę. Tai patvirtina Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės centrinio registratoriaus Ginčių nagrinėjimo komisijos 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 209 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (t. 1, b.l. 139-140), taip pat ši aplinkybė konstatuota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-1967-04/04 (t. 1, b.l. 170). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas, būdamas (duomenys neskelbtini) butų Nr. 5 ir Nr. 6 savininku, atsidalino savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir įregistravo į šią dalį nuosavybės teises, vėliau ją perleido, darytina išvada, kad apeliantas CK 4.80 straipsnio pagrindu savo teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės jau yra realizavęs, t.y. likusioje palėpės dalyje bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos dalies nebeturi, jis, perduodamas nuosavybės teises į jam priklausiusius butus, neteko ir bendrosios dalinės nuosavybės teises į bendrojo naudojimo objektus inter alia į ginčo patalpas. Taigi, nagrinėjamo ieškinio pateikimo metu apeliantas jau nebuvo jam priklausiusių pastato patalpų savininkas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo būti ir bendrosios dalinės nuosavybės bendraturtis pastato bendro naudojimo patalpoms, konstrukcijoms ir įrangai (CK 4.82 str. 1, 2 d. d.) bei, pažeidžiant kitų bendraturčių teises, pretenduoti į dar didesnę dalį dalinėje nuosavybėje nei jam priklausė ir buvo realizuota ją atidalijant.

Be to, minėta, kad CK 4.77 straipsnio 2 dalies pagrindu bendraturtis gali reikšti reikalavimą į padidintos bendrojo daikto dalies nuosavybės teisės pripažinimą. Teisėjų kolegija laiko apskritai nepagrįstais apelianto argumentus, kad jis, nusipirkęs butus Nr. 5 ir Nr. 6, esančius (duomenys neskelbtini), būdamas bendraturčiu atlikęs šių butų lubų – perdengimo bei stogo remontus, tokiu būdu padidino bendrąjį daiktą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto atlikti remonto (pertvarkymo) darbai nesuponuoja išvados apie bendro daikto kiekybinį ar vertinį padidinimą. Šiuo aspektu apeliantas jokių įrodymų ir nebuvo pateikęs. Minėta, kad aplinkybė, jog bendraturtis, kurio turtas bendrame turte buvo apgadintas, vėliau tą turtą atkūrė, taip pat nereikštų bendrojo daikto ar jo vertės padidinimo. Beje, šiuo atveju nėra įrodymų, jog apeliantui buvo kokia nors būtinybė daikto atkūrimui ir darbai buvo atliekami tuo tikslu. Apeliantas atlikto bendro naudojimo patalpų padidinimą įrodinėja antstolės P. K. 2006 m. vasario 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (t. 1, b.l. 33-35). Tačiau, kaip matyti iš šio protokolo, jame tik konstatuojama ir aprašoma laiptinės, laiptų palėpės bei palėpės patalpų būklė, tačiau šis rašytinis įrodymas savaime neįrodo nei kokios priežastys sąlygojo darbų atlikimo būtinumą, nei bendrojo daikto padidinimo.

Dėl atliktų statybos darbų teisėtumo pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas atliko statybos darbus, kuriems turėjo būti išduotas statybos leidimas (Statybos įstatymo 3 str.). Byloje nesant įrodymų, jog apelianto atliktiems statybos darbams teisės aktų nustatyta tvarka buvo išduotas leidimas, darytina išvada, kad apeliantas ginčo patalpų įrengimo/rekonstrukcijos darbus atliko be statybos darbus (rekonstrukciją) leidžiančių dokumentų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimu už akių yra konstatuotas faktas, kad ginčo patalpų dalis palėpėje yra apelianto įrengta savavališkai (t. 1, b.l. 170). Atsižvelgiant į tai, kad įgyti nuosavybę į statinį ir tuo pačiu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas yra galima ne bet kokio statybos proceso išdavoje, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t.y. jei statybos procesas buvo teisėtas, darytina išvada, kad apeliantas įgyti nuosavybės teisių į savavališkai rekonstruotas ginčo patalpas neturi teisės bet kuriuo atveju. Priešinga išvada reikštų principo, kad iš ne teisės negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur), paneigimą. Pastebėtina, kad nors apeliantas teigia, jog jis, būdamas trečiojo aukšto butų savininku, turėjo pirmenybinę pareigą imtis palėpės darbų ir DNSBĮ 8 straipsnio pagrindu, juo labiau, esant grėsmingai bendro daikto būklei, tačiau, kaip minėta, tokios pastato būklės apeliantas neįrodė, o jo pirmenybinė teisė įsirengti patalpas palėpėje negalėjo būti realizuojama nesilaikant, be kita ko, dar ir DNSBĮ 8 straipsnyje numatytos tvarkos, ką pagrįstai konstatavo skundžiamame sprendime ir pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai savo reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo grindžia 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Apeliantas nurodo, kad jis remonto darbų ėmėsi ne įprastinėmis sąlygomis, o siekiant išvengti žalos, pašalinant grėsmę bendro naudojimo objektams (CK 4.83 str. 2 d. 1 p.), todėl bendraturtis turi teisę imtis šių priemonių ir be kitų bendraturčių sutikimo. Ši norma numato buto savininko (naudotojo) teisę imtis būtinų priemonių be kitų savininkų (naudotojų) sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams, ir reikalauti iš kitų buto ir kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Taigi, net jei galima būtų konstatuoti visas reikšmingas jos taikymui aplinkybes (atitinkamų priemonių taikymo būtinumą žalos išvengimui ir egzistuojančios grėsmės bendrojo naudojimo objektams šalinimą, kas, minėta, net ir nėra patvirtinama objektyviais bylos duomenimis ir tėra apelianto deklaratyvūs teiginiai), apeliantas turėtų teisę į proporcingą turėtų išlaidų atlyginimą, bet ne į dėl jo taikytų priemonių atsiradusio rezultato nuosavybės teisę. Taigi, ši teisės norma nelaikytina nuosavybės teisės įgijimo pagrindu (CK 4.47 str.), todėl apeliantas nepagrįstai vadovaujasi CK 4.83 straipsnio 2 dalies 1 punktu, siekdamas pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavimus dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas pripažinimo ir padidintos bendro daikto dalies atskyrimo laikė nepagrįstais. Todėl apelianto apeliacinis skundas dalyje dėl ieškinio atmetimo laikytinas nepagrįstu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl apeliantės (atsakovės) priešieškinio

Apeliantė priešieškiniu prašė priverstine tvarka iškeldinti apeliantą iš neteisėtai užimtų ir valdomų ginčo patalpų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl apelianto iškeldinimo iš ginčo patalpų, bylą šioje dalyje nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas civilinę bylą dalyje dėl priverstinio iškeldinimo iš ginčo patalpų nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2653-06/01 nuspręsta iškeldinti A. P. iš savavališkai užimtų palėpės patalpų virš dalies buto Nr. 5, kurios plane pažymėtos indeksais 5-1, 5-2, 5-3, taip pat iš palėpės patalpų virš VĮ Energetikos agentūrai priklausančių patalpų, plane pažymėtų indeksais 28-13, 28-14, 28-15, 28-18, 28-19, 28-20, kurios kaip patalpos palėpėje yra pažymėtos indeksais 6-34, 6-35, 6-36, 6-37, 6-38, 6-39, esančių (duomenys neskelbtini) (t. 3, b.l. 28-29). Iš byloje esančio iškeldinimo akto matyti, kad minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas ir apeliantas iš ginčo patalpų 2002 m. rugpjūčio 8 d. iškeldintas (t. 3, b.l. 33-35).

Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tapataus ieškinio kvalifikavimo, yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2011). Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiek nagrinėjamos bylos priešieškinio dalykas, tiek civilinės bylos Nr. 2-2653-06/01 dalykas, t.y. apelianto iškeldinimas iš ginčo patalpų yra tas pats. Tačiau apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo, teigia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2653-06/01 priimtas ne tarp tų pačių šalių bei ne tuo pačiu pagrindu. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio ieškinio tam pačiam atsakovui. Sutiktina su apeliante, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2653-06/01 priimtas ne tarp tų pačių šalių, nes apeliantė, pareiškusi ieškininius reikalavimus ieškovui, išnagrinėtoje civilinėje byloje nedalyvavo.

Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Jei ieškinio reikalavimas grindžiamas kitomis aplinkybėmis nei tos, kurios buvo ieškinio pagrindas anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje, darytina išvada, kad ieškiniai nurodytose bylose netapatūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, būtent, kad po iškeldinimo iš ginčo patalpų, t.y. jau įvykdžius anksčiau priimtą sprendimą, apeliantas vėl jose apsigyveno be teisėto pagrindo. Nors apeliantas ir teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad jis ir jo šeimos nariai faktiškai gyvena ginčo patalpose, tačiau šio fakto nepaneigia, o byloje esantys šalių paaiškinimai, liudytojų S. P., P. V. parodymai bei paties apelianto veiksmai reiškiant ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo patvirtina, kad apeliantas naudojasi ginčo patalpomis. Kadangi byloje nustatyta, kad apeliantas po 2002 m. rugpjūčio 8 d. iškeldinimo vis tiek faktiškai įsikėlė į ginčo patalpas, pirmosios instancijos teismas iškeldinimo klausimą turėjo spręsti iš esmės pagal aktualias bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Juo labiau, kad 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2653-06/01 yra įvykdytas, o neturint galiojančio vykdomojo rašto antstolis neturi teisinio pagrindo vykdyti priverstinio iškeldinimo (CPK 586 str. 1 d., 587 str. 1 p.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama byla ir civilinė byla Nr. 2-2653-06/2001 nėra tapačios, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Tai, kad apeliantas neteisėtai naudojasi ginčo patalpomis bei yra savavališkai jas įsirengęs, patvirtina aukščiau apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina apelianto naudojimosi ginčo patalpomis faktą be teisinio tam pagrindo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto veiksmų neteisėtumas naudojantis ginčo patalpomis yra įrodytas (CK 4.23 str. 3 d.). Taigi, esant įrodytam naudojimosi neteisėtumo faktui, apeliantas iš neteisėtai užimtų ir naudojamų ginčo patalpų iškeldintinas priverstine tvarka (CK 4.95 str.).

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turtinės žalos apeliantei priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priešieškinis dėl turtinės žalos priteisimo yra pagrįstas ir iš ieškovo A. P. atsakovei G. P. priteisė 12 963,97 Lt negautų pajamų (nuomos) ir 1 299,16 Lt žalą už nesumokėtas komunalines paslaugas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantas savo veiksmais daro žalą turtiniams namo gyventojų interesams, tačiau teismas nepagrįstai tenkino priešieškinį dalyje dėl 12 963,97 Lt negautų pajamų (nuomos) priteisimo.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008). Dėl neteisėtų kito asmens veiksmų žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginami tiesioginiai nuostoliai, taip pat netiesioginiai nuostoliai - pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (negauta nauda) (CK 6.249 str.). Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos, todėl žala yra pripažįstamos asmens negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų kito asmens veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos atlyginamos tik nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti sąlygas (CK 6.246 – 6.249 str.) ir atsižvelgiant į negautų pajamų dydžio buvimo realumą. Apeliantė 12 963,97 Lt žalos dydį grindė tuo, kad apeliantas varžo (duomenys neskelbtini) butų savininkų kaip bendraturčių teises naudotis namo bendro naudojimo patalpomis, nes bendraturčiai negali į jas patekti, negali jų atidalinti, įsirengti, perleisti ar išnuomoti, dėl ko negavo pajamų (nuomos). Kaip jau minėta, negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl apelianto neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių apeliantės veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės nėra jokių patikimų įrodymų, jog ginčo patalpas apskritai visų bendraturčių buvo planuojama nuomoti kitiems asmenims, pati apeliantė nėra atidalinusi savo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės ir bet kuriuo atveju neįrodo savo asmeninio ketinimo būtent nuomoti patalpas ir gauti pajamų, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo išvadai, kad jos nurodomos negautos pajamos buvo realiai tikėtinos (CPK 178 str., 185 str.).

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad apeliantas ginčo patalpose naudojasi šiluma, vandeniu bei kitomis komunalinėmis paslaugomis, už kurias sumoka visi namo gyventojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad už šildymą ir karštą vandenį, gyvatuko mokestį, šilumos ir kitų tinklų eksploataciją (duomenys neskelbtini), mokama ne pagal skaitiklių parodymus, o pagal faktinį vandens ir šilumos sunaudojimą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: atsakovų G. R. ir A. M. paaiškinimai, UAB „Senamiesčio ūkis“ raštas bei pateikti rašytiniai įrodymai (t. 4, b.l. 13-134), UAB „Vilniaus energija“ raštai (t. 3, b.l. 133, t. 4, b.l. 137-143), UAB „Vilniaus vandenys“ raštas (t. 4, b.l. 177-183). Taigi, apeliantui naudojantis komunalinėmis paslaugomis ir už jas nemokant, spręstina, kad (duomenys neskelbtini), savininkai patiria turtinę žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad byloje nepateikti įrodymai, pagrindžiantys reikalavimą dėl 1 299,16 Lt žalos už nesumokėtas komunalines paslaugas padarymo. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, priešieškinyje pateikti išsamūs paskaičiavimai dėl patirtos žalos apeliantui nemokant už komunalines paslaugas yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais (t. 3, b.l. 139-151; t. 4, b.l. 84-134, 137-143, 177-183). Be to, apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad jis mokesčių nemokėjo, ar su priešieškiniu pateiktų apskaičiavimų teisingumą (CPK 175 str., 185 str.).

Apelianto argumentai dėl to, kad byloje nedalyvavo jo šeimos nariai, o teismo sprendimas galimai yra susijęs su nedalyvavusių byloje asmenų teisėmis ir pareigomis, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, laikytinas nepagrįstu. Apeliantė patikslintu priešieškiniu reikalavimus pareiškė tik apeliantui, prašydama teismo jį priverstine tvarka iškeldinti iš neteisėtai užimtų ir valdomų ginčo patalpų bei priteisti padarytą turtinę žalą (t. 4, b.l. 52-56). Nors paskutinio - 2011 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio metu apeliantės atstovas advokatas M. T. žodžiu ir nurodė papildąs priešieškinį, prašydamas iš ginčo patalpų iškeldinti apeliantą, S. P., dukrą, anūkę (t. 4, b.l 255) (apeliantės apeliaciniu skundu taip pat prašoma iškeldinti apeliantą su šeima), tačiau faktiškai apelianto šeimos atžvilgiu ieškininiai reikalavimai pirmosios instancijos teisme įstatymų nustatyta tvarka nepareikšti, šeimos nariai, besinaudojantys ginčo patalpomis, į bylą atsakovais nebuvo įtraukti. Byloje nesant rašytinio pareiškimo, atitinkančio bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 str., 135 str., 141 str.), t.y. patikslinto priešieškinio, kuriuo atsakovais būtų patraukti ir apelianto šeimos nariai, byla nagrinėtina pagal 2010 m. birželio 29 d. pareikštą patikslinto priešieškinio ribose (CPK 266 str.) Taigi, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas, nei apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra susiję su nedalyvavusių byloje asmenų teisėmis ir pareigomis.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl civilinės bylos nutraukimo panaikinti ir priverstinai iškeldinti A. P. iš neteisėtai užimtų ir valdomų ginčo patalpų bei sumažinti priteistos apeliantei turtinės žalos dydį iki 1 299,16 Lt; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis patenkintas iš dalies, t.y. patenkinta 9 proc. pareikštų turtinių reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina, iš ieškovo A. P. atsakovės G. P. naudai priteisiant 195 Lt sumokėto žyminio mokesčio (130 Lt + 65 Lt) (t. 3, b.l. 119, 178). Kitos pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos paliktinos nepakeistos.

Apeliacinėje instancijoje patenkinus apeliantės G. P. apeliacinį skundą, iš ieškovo A. P. atsakovei G. P. priteistina 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio (t. 4, b.l. 282).

Apeliantas yra sumokėjęs 50 Lt už apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi apeliantui 4 855 Lt žyminio mokesčio suma atidėta iki sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo (t. 5, b.l. 46-48). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas dalyje dėl 12 963,97 Lt (389 Lt mokėtinas žyminis mokestis) žalos už nesumokėtą nuomą priteisimo tenkintas, iš apeliantės (atsakovės) 50 Lt priteistina apeliantui (ieškovui), o 339 Lt į valstybės biudžetą. Iš apelianto į valstybės biudžetą priteistinas nesumokėtas (atidėtas) žyminis mokestis už likusią nepatenkintą jo apeliacinio skundo dalį - 4 516 Lt.

Atsakovai A. M. ir G. R. nurodo patyrę 1 800 Lt už atsiliepimų į pareikštus apeliacinius skundus surašymą (t. 5, b.l. 78). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skundas patenkintas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteistina išlaidų suma mažintina iki 1 500 Lt. Iš mokėjimo nurodymo matyti, kad advokatui mokėjo G. R., todėl ši suma priteistina jam.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priverstinai iškeldinti A. P. (duomenys neskelbtini) iš neteisėtai užimtų ir valdomų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), plane pažymėtų indeksais 6-34; 6-35; 6-36; 6-37; 6-44; 6-45; 6-46; 6-47 ir a-1, turinčių bendrą 175,62 (169,87 ir 5,75) kv. m plotą.

Priteisti iš ieškovo A. P. (duomenys neskelbtini) atsakovei G. P. (duomenys neskelbtini) 1 299,16 (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt devynis litus 16 cnt) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 299,16 Lt) nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos (2010 m. vasario 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo A. P. atsakovei G. P. 195 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt penkis litus) žyminį mokestį.

Priteisti iš ieškovo A. P. atsakovo G. R. (duomenys neskelbtini) naudai 1350 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt litų), atsakovo UAB „Armitana Property“ (duomenys neskelbtini) naudai 1976,70 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt šešis litus 70 ct) išlaidų už advokato pagalbą.

Priteisti iš ieškovo A. P. į valstybės pajamas 398,10 Lt (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 10 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“

Priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme:

- iš atsakovės G. P. ieškovui A. P. 50 Lt bei į valstybės biudžetą 339 Lt žyminį mokestį, iš ieškovo A. P. į valstybės biudžetą 4 516 Lt žyminį mokestį,

- iš ieškovo A. P. atsakovui G. R. 1 500 Lt už advokato pagalbą.