Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio, įvykusio 2015-07-27, metu pareiškėjas palaikė skundą, paaiškino, kad nėra teisės akto, suteikiančio teisę Kalėjimų departamentui ar pataisos namams nustatyti draudimą naudotis „CCleaner 64“ programa. Neteisėtai paėmus jo nuosavybę, jam buvo padaryta turtinė žala, pažeista konstitucinė teisė į nuosavybės neliečiamumą, jis buvo persekiotas už kritiką. Pataisos namai, ignoruodami pareiškėjo skundus ir prašymus, pažeidė jo teisę į efektyvią gynybą. Kalėjimų departamentas, neargumentuotai atmesdamas 2014-09-04 pareiškėjo skundą, pažeidė jo teises. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas teigia patyręs didelius išgyvenimus, beteisiškumo jausmą, jautėsi ignoruojamas, manė, kad jo teisės ir toliau bus pažeidinėjamos. Pareiškėjas paaiškino, kad paėmus kompiuterį, negalėjo mokytis, rašyti skundų.

Teismo posėdžio, įvykusio 2016-05-05, metu pareiškėjas palaikė skundą, paaiškino, kad buvo bandoma riboti jo nuosavybės teisę poįstatyminiu aktu, kuris nustatė instrukcijas pareigūnams, o ne nuteistiesiems. Draudimai negali būti taikomi, nes neįtvirtinti įstatyme, o jo nuosavybės atėmimas buvo neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN direktorius 2014-09-10 nutarimu Nr. 61-33 (b. l. 17) neteisėtai iš jo paėmė nešiojamąjį kompiuterį ir dėl to jis patyrė turtinę bei neturtinę žalą.

Nustatyta, kad iš pareiškėjo nešiojamas kompiuteris buvo paimtas dėl to, kad jame buvo aptikta kompiuterio darbo istoriją naikinanti programa „CCleaner 64“ (b. l. 35, 36). Iš Vilniaus PN 2014-09-17 rašto Nr. 42-888(1) (b. l. 18) matyti, kad nutarimas paimti iš pareiškėjo kompiuterį grindžiamas tuo, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Aprašo 16 punkto nuostatą, nustatančią, kad įrenginiai ir duomenų laikymas su jose esančia programine įranga, skirta ištrinti ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama.

BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 1 dalis numatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 4 dalies 1 punktas suteikė įgaliojimus pataisos įstaigos direktoriui motyvuotu nutarimu paimti iš nuteistųjų šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus (tarp jų kompiuterius), jeigu nuteistieji pažeidžia BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką. BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 2 dalis numatė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK 64 straipsnyje numatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 173 – 177 punktai (2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) reglamentavo nuteistųjų televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų bei kitų daiktų parametrus ir naudojimosi jais tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173¹ punktas (2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) nustatė, kad nuteistieji šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais (t.y. kompiuteriais) naudojasi tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto (2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) pirmoji pastraipa reglamentavo, kad Kalėjimų departamento direktorius patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi nuteistiesiems perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat šių Taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų į BVK 1 priede (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) pateiktą sąrašą.

Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punktu, patvirtino Aprašą, kurio 16 punkte įtvirtino nuostatą, kad kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti be prisijungimo prie interneto programinės įrangos, programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kurios pagalba galima bendrauti internetu, be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų. Įrenginiai ir duomenų laikmenos su jose esančia programine įranga, skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama.

2015-08-06 nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į LVAT su prašymu ištirti, ar Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173¹ punktas (2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 redakcija), ta apimtimi, kuria suteikiami įgaliojimai Kalėjimų departamento direktoriui nustatyti nuteistųjų naudojimosi kompiuteriais tvarką, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą ir BVK 64 straipsnį bei BVK 96 straipsnio 2 dalį (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija); ar Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtinto Aprašo 16 punktas atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą ir BVK 64 straipsnį bei BVK 96 straipsnio 2 dalį (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi minėtą prašymą (norminė administracinė byla Nr. I-9-261/2016), 2016-03-10 priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto 1 pastraipa (2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 redakcija) ta apimtimi, kuria suteikiami įgaliojimai Kalėjimų departamentui nustatyti kompiuterių tikrinimo tvarką, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija); pripažino, kad Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtinto Aprašo 16 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta, kad kompiuteriai turi būti be programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija).

Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį pareiškėjo nuosavybės neteisėtą atėmimą (priverstinę nuomą), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimą. Pareiškėjas kildina jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą iš Vilniaus PN direktoriaus 2014-09-10 nutarimo Nr. 61-33 (b. l. 17) neteisėtai iš jo paėmus nešiojamąjį kompiuterį (duomenys neskelbtini).

VAĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Kaip minėta, BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) suteikė įgaliojimus pataisos įstaigos direktoriui motyvuotu nutarimu paimti iš nuteistųjų šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus (tarp jų kompiuterius) šešiems mėnesiams, jeigu nuteistieji pažeidžia BVK 96 straipsnio (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką. Byloje nustatyta, kad iš pareiškėjo paimtame nešiojamame kompiuteryje (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įdiegta programa ,,CCleaner64“, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją (b. l. 46), pareiškėjas šios aplinkybės neginčija. Vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktais tokios programos savo asmeniniame kompiuteryje pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus PN, neturėjo teisės įdiegti ir laikyti. Esant kompiuteryje įdiegtai programai ,,CCleaner64“, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis aukščiau minėtais teisės aktais, turėjo įgaliojimus priimti 2014-09-10 nutarimą Nr. 61-33 ,,Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“ (b. l. 17) bei paimti iš pareiškėjo jo kompiuterį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) šešiems mėnesiams ir šį nutarimą priėmė pagrįstai. Pažymėtina, kad ši priemonė nėra nuobauda, kurių sąrašas nustatytas BVK 142 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016-04-01), ir yra proporcinga siekiant BVK nustatytos bausmių vykdymo įstatymų paskirties – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 1 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. X-636 redakcija)), nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslų – nustatyti mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką (BVK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir Apraše nustatytą daiktų tikrinimo tikslą – užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją (Aprašo 2 punktas). Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų priimtų aktų (veiksmų) paimant iš pareiškėjo kompiuterį (duomenys neskelbtini) su jame įdiegta neleistina programa ir pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009). Pažymėtina, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur turtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį pareiškėjo nuosavybės neteisėtą atėmimą (priverstinę nuomą), nurodo, kad turtinės žalos dydis grindžiamas privačios nuosavybės savininko prerogatyva nustatyti savo nuosavybės priverstinės nuomos kainą, kad kompiuteris turi jam asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, todėl priverstinę nuomą įkainojo 100 Eur sumą už parą. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau minėtas CK nuostatas ir teismų praktiką, pažymi, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto. Akivaizdu, kad pareiškėjas kompiuteriu naudojosi savo poreikiams tenkinti, jis neturėjo realių galimybių gauti nuomos pajamų, taigi, nurodomos negautos pajamos vertintinos kaip hipotetinės. Pareiškėjas jam padarytos žalos negrindžia tuo, kad jis būtų netekęs jam priklausančio kompiuterio ar jis būtų buvęs sugadintas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti turtinės žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 23 straipsnio ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimą. Konstitucijos 23 straipsnis numato, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis numato, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą, atsižvelgdama į bendrąjį interesą. Pareiškėjo kompiuterio su draudžiama programine įranga laikinas paėmimas saugoti šiuo atveju negali būti vertinamas kaip nuosavybės atėmimas, tai yra laikino pobūdžio priemonė, įgyvendinama BVK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka siekiant aukščiau minėtų bausmių vykdymo įstatymų paskirties, nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir Apraše nustatytų daiktų tikrinimo tikslų. Taigi, Konstitucijos 23 straipsnis ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeisti, todėl pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinto draudimo persekioti už kritiką pažeidimą, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio bei VAĮ 1 straipsnio pažeidimus (2014-09-02 skundo ignoravimas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014-09-05 prašymo ignoravimo) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už Konvencijos 13 straipsnio, VAĮ 1 straipsnio pažeidimą (dėl 2014-09-04 skundo atmetimo).

BVK 183 straipsnis numato bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos; 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Pagal minėto straipsnio 3 dalį Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas 2014-09-02 kreipėsi į Vilniaus PN direktorių skundu (b. l. 37), kuriuo prašė grąžinti jam tą pačią dieną paimtą jo asmeninį kompiuterį (duomenys neskelbtini), o 2014-09-05 pateikė prašymą Vilniaus PN direktoriui, prašydamas padaryti dokumentų, susijusių su kompiuterio paėmimu, kopijas (b. l. 38). Vilniaus PN 2014-09-17 raštu Nr. 42-888(1) (b. l. 34) pareiškėjui buvo atsakyta į minėtus skundą ir prašymą, paaiškinta, kokiu pagrindu iš jo buvo paimtas kompiuteris, paaiškintos Aprašo nuostatos bei nurodyta, kur saugomas iš jo paimtas kompiuteris, iš pareiškėjo parašo ant šio rašto matyti, kad jis jo kopiją gavo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo 2014-09-02 skundas ir 2014-09-05 prašymas buvo ignoruoti, kaip teigia pareiškėjas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad šis Vilniaus PN atsakymas, išnagrinėjus jo 2014-09-02 skundą ir 2014-09-05 prašymą būtų apskųstas BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka.

Pareiškėjas taip pat kreipėsi 2014-09-04 skundu į Kalėjimų departamentą, nurodydamas, kad Vilniaus PN direktorius nepagrįstai uždraudė naudotis kompiuteriu 6 mėnesiams (b. l. 32-33). Kalėjimų departamentas šį pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir 2014-09-30 raštu Nr. 2S-5090 (b. l. 40) pareiškėjui atsakė, kad Vilniaus PN direktoriaus sprendimas uždrausti kompiuteriu 6 mėnesiams yra pagrįstas ir teisėtas. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais dėl Vilniaus PN direktoriaus teisės paimti iš pareiškėjo kompiuterį 6 mėnesiams ir jo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, Kalėjimų departamento 2014-09-30 raštas Nr. 2S-5090 (b. l. 40) vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad šis Kalėjimų departamento raštas BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka buvo apskųstas teismui, kaip ir Vilniaus PN direktoriaus 2014-09-10 nutarimas Nr. 61-33 ,,Dėl televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų paėmimo iš nuteistojo“ (b. l. 17). Nesant neteisėtų ir BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka pripažintų negaliojančiais Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų ir veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo 2014-09-02 skundą, 2014-09-04 skundą ir 2014-09-05 prašymą, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš to kilusią neturtinę žalą atmestinas, o pareiškėjo teiginiai dėl persekiojimo už kritiką vertintini kaip neįrodyti.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nuoroda į LVAT 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1732/2013 šioje byloje nėra aktuali, nes toje byloje buvo vadovaujamasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 174 punkto nebeaktualia šiai administracinei bylai redakcija, todėl minėtu LVAT sprendimu vadovautis šioje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytos žalos), pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.