Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. M. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. P. nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d. (2015 m. spalio 21 d. veika)) laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal BK 284 straipsnį (2015 m. birželio 25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d. (2016 m. birželio 3 d. veika) laisvės atėmimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir A. M. P. skirta subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta 1/3 ir skirta sumažinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirta subendrinta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir A. M. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo A. M. Paukštytės sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. spalio 23 d. (dvi paros), ir nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 5 d. (dvi paros), taip pat ekspertizės įstaigoje išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. liepos 7 d. bei nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., taip pat bausmės laikas, atliktas pagal 2017 m. kovo 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. P. nuteista už tai, kad 2015 m. spalio 21 d., 14.30 val. viešojoje vietoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu svetimo turto sugadinimu ir fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia be jokios priežasties spardė kabineto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, dėl ko jas sulaužė, padarydama (duomenys neskelbtini) 170 eurų turtinę žalą, o slaugytojoms J. B. ir J. V. bandant ją sudrausminti, išplūdo jas necenzūriniais žodžiais, sudavė nukentėjusiajai J. B. vieną smūgį ranka į dešinį skruostą, spyrė vieną kartą jai į galvą, apdraskė rankas, o nukentėjusiajai J. V. sudavė kumščiu po vieną smūgį į kairį skruostą ir dešinę ranką, spyrė vieną kartą jai į dešinį kelį, tokiu būdu padarydama J. B. kaktos ir nosies minkštųjų audinių sumušimus, poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, o J. V. – apatinio žandikaulio srities minkštųjų audinių sumušimą, poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir dešiniame kelyje, sukeldama nukentėjusiosioms J. B. ir J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat ji nuteista už tai, kad 2016 m. birželio 3 d., 17.50 val. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia be jokios priežasties sugriebė abiem rankomis nukentėjusiajai I. G. už plaukų ir juos rovė, tuo sukeldama nukentėjusiajai I. G. fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistoji A. M. P. prašo dar kartą peržiūrėti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kadangi, kaip galima suprasti iš jos skundo turinio, abejoja tinkamu jos atliktų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį. Taip pat prašo skirti pakartotinę psichologinę – psichiatrinę ekspertizę. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad tyčia durų nespardė, nes jei tai būtų dariusi tyčia – nebūtų prisipažinusi. Slaugytojų tyčia taip pat nepuolė, kita vertus nemano, kad dėl jos neteisėtų veiksmų ant slaugytojų kūnų galėjo likti kokios tai žymės. Atvirkščiai, teigia, kad minėtos žymės galėjo būti ir iš anksčiau, o tvirtindamos, kad jos atsirado būtent dėl nuteistosios atliktų veiksmų, slaugytojos tiesiog siekia ją „pasodinti“. Nurodo, kad būtent ji, kai pasirodo (duomenys neskelbtini) neblaivi, būna sumušta, tačiau prašomo vaizdo įrašo niekas neduoda, tačiau jei (duomenys neskelbtini) personalas nukenčia, tada yra kviečiama ir policija, ir vaizdo įrašas atsiranda. Teigia, kad ji yra ligonė, todėl nusikaltimus padarė būdama „ne savo prote“, teigia, kad šiuo metu jos būklė yra pablogėjusi, todėl prašo skirti pakartotinę psichologinę – psichiatrinę ekspertizę. Dėl padarytų nusikaltimų visiškai prisipažįsta, nuoširdžiai gailisi.Teismo posėdyje nuteistosios gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė - nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistosios esminis skundo argumentas yra tas, kad nusikaltimą (2015 m. spalio 21 d. veika) padarė ne tyčia, o dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kaip galima suprasti - nesuprasdama savo neteisėtų veiksmų esmės, todėl prašo skirti pakartotinę psichologinę – psichiatrinę ekspertizę. Be to, mano, kad slaugytojų sveikatą nežymiai galėjo sužaloti apskritai kiti asmenys. Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2016 m. birželio 3 d., nenurodo jokių skundo argumentų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį nuteistosios atžvilgiu, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (2015 m. birželio 25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistoji, būdama neblaivi, BK 284 straipsnyje numatytus padarinius sukėlė savo įžūliu elgesiu – viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose, (duomenys neskelbtini) personalo akivaizdoje, ne tik spardydama kabineto duris Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ir vartodama necenzūrinius žodžius slaugytojų (J. B. ir J. V.) atžvilgiu bei suduodama joms ne mažiau kaip po tris smūgius į įvairias kūno vietas, tokiu būdu ne tik sugadino ligoninei priklausantį turtą, tačiau ir padarė slaugytojoms nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis nuteistosios padaryta veika išties atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, dėl to jokių abejonių nekyla.Nuteistoji iš esmės pripažįsta padariusi šį jai inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau tvirtina, jog taip pasielgė ne tyčia, o dėl pablogėjusios, kaip galima suprasti, psichinės sveikatos būklės. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad asmuo suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant apibrėžtai tyčiai, kaltininkas tiksliai numato galimus neigiamus aplinkiniams ar aplinkai padarinius bei siekia juos padaryti, neapibrėžtai tyčiai - viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistosios tyčios klausimo išsamiau nenagrinėjo, tačiau pažymėjo, kad nuteistoji viešosios tvarkos pažeidimą padarė be jokios priežasties, su kuo, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kita vertus, priežasties neturėjimas taip pat nesudaro teigti, jog nuteistoji nesuprato savo neteisėto elgesio esmės. Tokią išvadą sustiprina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad nors nuteistajai nusikaltimo padarymo metu (2015 m. spalio 21 d. veika), nustatyti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas - priklausomybės sindromas, tačiau jie nesutrukdė nuteistajai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas jai nereikalingas (2 t., b. l. 81-90). Reiškia, teigti, jog nuteistoji veikos 2015 m. spalio 21 d. metu nesuprato savo neteisėtų veiksmų esmės, negalėjo jų valdyti, nėra teisinio pagrindo, todėl skundo argumentas, jog ji ne tik netyčia spardė kabineto duris, tačiau ir nežymiai sutrikdė dviejų slaugytojų sveikatą, atmetami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad byloje esantis kitas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 134 – 144), atliktas po 6 mėnesių, taip pat patvirtina, kad nusikalstamos veikos 2016 m. birželio 3 d. metu, dėl kurios padarymo nuteistoji taip pat pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnį, nuteistoji suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, todėl atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad net dvi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės paneigė aplinkybę, jog nuteistoji nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, atmetamas nuteistosios prašymas dar kartą pakartotinai skirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.Nuteistoji, be kita ko, taip pat abejoja ar savo neteisėtais veiksmais galėjo slaugytojoms palikti kokių tai žymių ant kūno, teigia, kad jos galėjo būti padarytos ir iš anksčiau, o slaugytojos, tokiu būdu, siekia tiesiog ją „pasodinti“. Šie nuteistosios skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikytini apskritai deklaratyviais. Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino ir išanalizavo visus bylos išsprendimui reikšmingus duomenis: nukentėjusiųjų (J. V., J. B., liudytojų R. K., T. B., policijos pareigūnų E. M., A. K.) parodymus, specialisto išvadas (Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus byloje dokumentus, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl visuma šių duomenų išties sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nuteistoji įvykdė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y., kad būtent ji savo neteisėtais veiksmais nežymiai sutrikdė slaugytojų sveikatą. Nors nuteistoji mano, kad jos suduoti smūgiai negalėjo palikti žymių ant nukentėjusiųjų kūno, tačiau tai yra tik subjektyvi nuteistosios nuomonė, kurią paneigia specialisto išvados, t. y.: specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. V. nustatytas apatinio žandikaulio srities minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir dešiniame kelyje padaryti kieto buko daikto poveikyje; specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) J. B. nustatytas kaktos ir nosies minkštųjų audinių sumušimas, kraujosruva dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimas kairėje plaštakoje padaryti kieto buko daikto poveikyje, abejais atvejais nustatyta, kad sužalojimai padaryti galimai aplinkybėse nurodytu laiku – 2015 m. spalio 21 d., todėl šiuo aspektu minėti nuteistosios skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Kita vertus, specialistų išvadose nustatytų sužalojimų pobūdį, jų lokalizaciją patvirtina (duomenys neskelbtini) darbuotojo liudytojo T. B. parodymais, kad jis matė, kaip nuteistoji spyrė slaugytojai J. B. pataikydama jai į ranką ar kliudydama šoną, po to, taip pat suduodama jai ranka į skruostą, kaip ji agresyviai elgėsi slaugytojos J. V. ir kitų darbuotojų atžvilgiu. Nors nuteistoji su šio liudytojo parodymais nesutinka, tačiau nėra aiškios jos nesutikimo priežastys. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo abejoti nei liudytojo T. B. parodymais, nei nukentėjusiųjų slaugytojų parodymais, kad būtent nuteistoji smurtavo jų atžvilgiu, todėl skundo argumentas, kad slaugytojos, duodamos tokius parodymus, tiesiog siekia ją „pasodinti“, laikytinas nepagrįstu, todėl atmetamas.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajai, tinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nurodė pakankamai išsamius motyvus dėl terminuoto laisvės atėmimo bausmių skyrimo, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, bausmės nėra aiškiai per griežtos ir pakankamos pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.Taigi, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, dar kartą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl A. M. P. kaltės, todėl naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti A. M. .P. apeliacinį skundą.