- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-26
- Bylos Nr.
- e2-1800-994/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32955-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Ieškovas
- UAB „Eliborto“
- Atsakovas
- M. K.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Eliborto“ ieškinį atsakovui M. K. dėl žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. l. 1-2) ir prašė priteisti iš atsakovo M. K. 1 448,11 Eur žalą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-11-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5993-803/2015 iškėlė UAB „Ouredus“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Eliborto“. Įmonės vadovo pareigas nuo 2013-10-04 iki 2014-12-17 ėjo atsakovas, kuris nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą pateikė VSDFV Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismo 2015-03-30 nutartimi buvo patvirtintos administravimo išlaidos 1 448,11 Eur sumai. Dėl atsakovo pareigos nevykdymo laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovui kilo žala.
Atsiliepimas
Atsakovas M. K. atsiliepime į ieškinį (el. b. l. 32-33) nurodė, kad ieškovas realiai nevykdė bankroto bylos. Ieškovas turėjo kreiptis į įmonės akcininkus dėl patirtos žalos kompensavimo. Ieškovas negavo atlyginimo iš įmonės, todėl ir nesutinka su ieškiniu.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai papildomai paaiškino, kad atsakovas, vadovavęs įmonei laikotarpiu nuo 2013-10-04 iki bankroto bylos iškėlimo (2014-11-20), matydamas įmonės prastą finansinę situaciją, dar 2014 m. sausio mėnesį turėjo vykdyti jam skirtą įstatymo pareigą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu nedidinant įmonės įsipareigojimų. Iš dokumentų matyti, kad įmonės darbuotojai L. Š. dar 2012 m. lapkričio mėnesį buvo vėluojama mokėti darbo užmokestį. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu atsirado įsiskolinimų darbuotojams, įmonės skolos didėjo, prastėjo įmonės finansinė situacija, ką patvirtina įmonės 2013 m. bei 2014 m. balansai.
Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad jis vadovavo įmonei laikotarpiu nuo 2013-10-04 iki bankroto bylos iškėlimo. Pradėjus jam vadovauti įmonei buvo žinoma sunki jos finansinė padėtis, įmonė nekilnojamojo turto neturėjo, turtas buvo tik portalo vardas, tačiau buvo tikimasi įmonės veiklos – žurnalo „Mama ir tėtis“ leidyba – produktyvumo. Pripažino, kad vėluodavo atsiskaitymai su darbuotojais, bet su jais būdavo stengiamasi pirmiausia atsiskaityti, skolą paliekant valstybės biudžetams. Žurnalo leidybos pajamos būdavo gaunamos iš reklamos. Kilus sunkumams konkuruoti su kitomis panašaus pobūdžio leidybos įmonėmis, 2014 m. vasario mėnesį nebebuvo perspektyvi įmonės veikla, todėl keitė įmonės veiklos sritį – ėmėsi apsaugos sistemų montavimo veiklos. Vykdant šią veiklą įmonės darbuotojai keitėsi. Už atliktus darbus įmonei vėlavo mokėti įmonės debitoriai. Įmonės akcininkas L. P. žadėjo suteikti įmonei kreditą tolimesnei įmonės veiklai, nes vieną buvo suteikęs, tačiau išvyko į užsienį ir jokių sprendimų nebepriiminėjo. VSDFV įsiskolinimą didino tai, kad įmonės akcininkas L. P., kuris įmonėje dirbo vyriausiuoju redaktoriumi, pasididino atlyginimą, kas lėmė didesnių mokesčių skaičiavimą ir įsiskolinimo didėjimą. Atsakovas paaiškino, kad ėmėsi vadovauti įmonei tikėdamasis įmonės atgaivinimo, netgi atlyginimas buvo mokamas minimalus, tam, kad išvengti didelių mokesčių mokėjimo. Bankroto administratoriui žala kilo dėl to, kad neveikė rūpestingai, realizuojant įmonės turtą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Ouredus“ buvo įsteigta 2009-12-03. Laikotarpiu nuo įmonės įsteigimo iki 2013-10-03 vadovavo L. P., o nuo 2013-10-03 iki bankroto bylos iškėlimo ir nutarties įsiteisėjimo – atsakovas M. K. (Juridinių asmenų registro duomenys, el. b. l. 9-12). Vilniaus apygardos teismo 2014-11-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5993-803/2014 pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta UAB „Ouredus“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Eliborto“. Bankroto bylos iškėlimo dieną, t. y. 2014-11-20, įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių, o skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 26 629,05 Lt (2014-11-20 Vilniaus apygardos teismo nutartis, el. b .l. 5-8). Kadangi turto, iš kurio būtų dengiamos teismo ir administravimo išlaidos, įmonė neturėjo, Vilniaus apygardos teismas 2015-03-10 nutartimi nutarė taikyti atsakovui supaprastintą bankroto procesą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Vilniaus apygardos teismo 2015-03-30 nutartimi buvo patvirtina 1 448,11 Eur suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (el. b. l. 13-15). Vilniaus apygardos teismas 2015-09-03 sprendimu bankrutavusią UAB „Ouredus“ pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Įmonės administratorius negavo 1 448,10 Eur administravimo atlyginimo bei prašo šią sumą priteisti iš įmonės vadovo M. K..
Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-228/2011).
Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013 ir kt.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.
Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.
Ieškovo teigimu, pareiga vadovui kreiptis į teismą kilo dar 2014 m. pradžioje, kai ėmė aiškėti, kad įmonės finansinė padėtis nuo jo vadovavimo pradžios (2013 m. spalio mėnesio) ne gerėja, bet prastėja, įsipareigojimai tik auga, nėra tinkamai atsiskaitoma su darbuotojais, didėja įsiskolinimas Sodros biudžetui.
Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjusia nutartimi iškelti bankroto bylą buvo konstatuota, kad iš įmonės balanso už 2012 metus nustatyta, jog įmonės turtą sudarė 42 587 Lt, o įsipareigojimus – 111 020 Lt. Kaip nurodė atsakovas teismo posėdžio metu jam pradėjus vadovauti buvo žinoma įmonės sunki materialinė padėtis, tačiau buvo tikimasi įmonę atgaivinti. Balanso už 2013 metus duomenimis, turto vertė buvo 49 708 Lt (iš jų materialusis turtas – 919 Lt, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 48 789 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 140 414 Lt - el. b. l. 127). Įmonės veikla 2013 metais buvo nuostolinga – 22 273 Lt nuostolio (el. b. l. 126). Balanso už 2014 metus duomenimis, įmonės turtą sudarė 8 969 Lt trumpalaikis turtas bei 219 028 Lt mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai (el. b. l. 128). Lyginant 2012 ir 2013 metų balansus matyti, kad įmonės buvusi finansinė padėtis iki atsakovo vadovavimo ir pradėjus jam vadovauti tik blogėjo, ieškovo skoliniai įsipareigojimai per tuos metus tik didėjo. Pelno (nuostolio) ataskaita už 2013 metus patvirtino, kad įmonė dirba nuostolingai.
Šių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad teigti, jog vien šie įmonės finansiniai rodikliai neabejotinai sąlygojo vadovo pareigą atitinkamai reaguoti į įmonės nemokumo atsiradimą ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo, nes teismų praktikoje vyrauja ir tokia nuostata, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne vien pagal formalų jos atitikimą ĮBĮ nustatytiems nemokumo kriterijams, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Kita vertus, atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad 2014 m. vasario mėnesį jis kaip vadovas nebematė perspektyvų tolimesnei žurnalo leidybos veiklai, o bandė pradėti kitą veiklą – apsaugos sistemų montavimą, kai įmonės įsipareigojimai beveik tris kartus viršijo įmonės balanse nurodytą turtą, o veikla buvo nuostolinga, suponuoja vertinimą, kad įmonės vadovas neveikė atidžiai, rūpestingai ir išimtinai bendrovės interesais. Byloje esantys įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai neginčytinai patvirtina faktą, kad atsakovo, kaip jis pats paaiškino teismo posėdžio metu, siekis toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos. Tai, jog ieškovas, kaip jis nurodė teismo posėdžio metu, faktiškai vykdė kito pobūdžio ūkinę komercinę veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku. Sutiktina su ieškovo pozicija, kad sudarius įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2013 metus ir pamačius realią įmonės finansinę situaciją, atsakovui kilo pareiga dar 2014 m. pradžioje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, matant, kad įmonės veikla yra nekonkurencinga, įmonės įsipareigojimai tiek darbuotojams, tiek valstybės biudžetui tik didėja (el. b. l. 61, 112-113). Šio vertinimo taip pat nekeičia atsakovo nurodoma aplinkybė, jog buvo tikimasi paramos įmonei iš akcininko, suteikiant jai kreditą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui ir turi veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Teismas pažymi, kad įmonės vadovas laiku, t. y. 2014 m. pradžioje, kai paaiškėjo, kad įmonės įsipareigojimai tiek darbuotojams, tiek VSDFV tik didėja, vykdoma veikla tampa nekonkurencinga, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Akivaizdu, jog atsakovas savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, o tai suponuoja išvadą dėl neteisėto vadovo neveikimo.
Dėl kaltės
Kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip buvusio bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Apeliantas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o apeliantui to nepadarius, konstatuotina, kad apeliantas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Atsakovo argumentai, kad jis, būdamas įmonės direktoriumi, tikėjosi atgaivinti įmonės veiklą, todėl nustojus vykdyti žurnalo leidybos veiklą 2014 m. pradžioje ėmėsi naujos įmonei veiklos – apsaugos sistemų montavimo, kuri nebuvo pelninga, nes debitoriai neatsiskaitinėjo su įmonei, vertintini kritiškai, kadangi į bylą nebuvo pateikti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys nurodytas aplinkybes, kad įmonė teikė apsaugos sistemos montavimo darbus ir pagrįstai tikėjosi įmonės veiklos perspektyvumo. Kita vertus, net jei įmonė ir keitė veiklos sritį, tačiau veiklos nuostoliai didėjo, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Kaip matyti vadovo sprendimas tęsti ūkinę - komercinę veiklą nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo subalansuoti esamos situacijos. Atkreiptinas dėmesys ir į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nors įmonės vadovas ir vykdė komercinę-ūkinę veiklą (kuri šioje byloje objektyviais įrodymais nepagrįsta) iki pat bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos nuostolingumas negali pašalinti atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013).
Be to, apelianto atsakomybės eliminuoti negali ir ta aplinkybė, kad jis tikėjosi paramos įmonei iš akcininko, kuris savo pažado netesėjo. Kiekvienas vadovas, veikdamas apdairiai, rūpestingai ir atidžiai turi įvertinti įmonėje susidariusią finansinę situaciją ir veikti maksimaliai rūpestingai ir atidžiai. Bendrovės vadovas yra specialus subjektus, kuriam įstatyme nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei, veikti jos vardu ir jam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai negu juridinio asmens dalyviui ar eiliniam darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-528/2009).
Dėl žalos dydžio
Šioje byloje ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, t. y. 1 448,11 Eur.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2015-03-30 nutartimi buvo patvirtina 1 448,11 Eur suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (el. b. l. 13-15). Kadangi taikant supaprastintą bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia bankroto administratorius ir teismas, laikytina, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūrų atlikimui reikalingų lėšų dydį. Teismas pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis c. b. Nr. 2A-2332-577/2015). Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Tad konstatuotina ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – žala, sudaranti 1 448,11 Eur sumą.
Dėl priežastinio ryšio
Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pabrėžtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo. Atsakovo teiginiai, kad paties bankroto administratoriaus veiksmai sąlygojo, jog įmonės turtas nebuvo realizuotas tinkamai, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Kaip matyti iš 2015-03-17 sudaryto balanso duomenų, įmonės turtą pagal gautus įmonės buhalterinius duomenis sudarė 19 004 Lt trumpalaikis turtas. Tokios rūšies turtas nelaikytinas vertingu, juolab kad jam būdingas nuvertėjimas ir susidėvėjimas. Dar daugiau, grafoje „per vienerius metus gautinos sumos“ nurodyta suma (4 274 Lt) nebuvo išieškota, kadangi dalis debitorių skolų nepripažino, VšĮ „Pikti kiškiai“ 1 181,03 Lt skolą įmonei vykdė antstolės, tačiau nesėkmingai, todėl 3 412,74 Lt (988,40 Eur) skolos buvo nurašytos (2015-08-24 Turto nurašymo aktas).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia vertinti, kad atsakovo savalaikis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas sąlygojo bankroto administratoriui kilusią žalą – gauti atlyginimą už bankroto procesą.
CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1 448,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-09-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas sumokėjo 33 Eur žyminį mokestį (el. b. l. 3), todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – 3 Eur, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 150, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui bankroto administratoriui UAB „Eliborto“, įm. kodas 302895586, iš atsakovo M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 448,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 10 ct) žalą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 448,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-09-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 33,00 Eur (trisdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.