- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-28
- Bylos Nr.
- 2-140-772/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03928-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Pareiškėjas
- A. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjos A. K. atstovui adv. O. Silevičiui, suinteresuoto asmens Šiaulių m. savivaldybės administracijos atstovei M. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. K. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nurodydama, kad jos senelis I. R. iki nacionalizacijos, kuri buvo įvykdyta 1940 m. gruodžio 17 d. nuosavybės teisėmis Šiauliuose valdė namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). 2012 m. sausio 23 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu (bylos Nr. 1-311-289/2012) buvo patenkintas jos prašymas ir atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus į protėvių nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą.
Pareiškėja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriui (toliau - Suinteresuotas asmuo) įteikė 2012 m. kovo 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikė šiam klausimui išspręsti reikalingus turimus dokumentus.
m. kovo 23 d. Suinteresuoto asmens raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymui nagrinėti trūksta dokumentų, patvirtinančių I. R. tėvo C. R. gimimo ir santuokos faktus bei I. R. mirties faktą. Taip pat šiuo raštu pareiškėjos buvo paprašyta pateikti I. R. valdytus pastatus identifikuojančius duomenis (nuotraukas, planus, išdėstymo schemą).m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, buvo patenkintas pareiškėjos pareiškimas ir nustatyti juridiniai laktai, patvirtinantys I. R. tėvo C. R. gimimo ir santuokos faktus bei I. R. mirties faktą. Taip pat pareiškėja surinko ir Suinteresuotam asmeniui pateikė galimus papildomus duomenis galinčius padėti identifikuoti pastatą, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybę, nes dėl po nacionalizacijos atliktų pastatų numeracijos pakeitimų, iškilo neaiškumų dėl pastato buvimo vietos. Nors Stoties gatvės pavadinimas išliko nepakitęs, tačiau joje esančių pastatų numeracija keitėsi.
Pareiškėjos atstovas elektroniniu paštu gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2014 m. vasario mėn. 27 d. raštą Nr. STR - 481 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“. Šiame raštą konstatuojama, kad ,,Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisija 2014 m. vasario mėn. 20 d. svarstė nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus Stoties g. 14 / P. V. g. 1 ir priklausiusius I. R.. Komisija pagal byloje turimus dokumentus nusprendė, kad trūksta dokumentų, įrodančių, kad pastatas (duomenys neskelbtini), į kurį pretenduoja A. K., pasikeitus pastatų numeracijai, yra buvęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini)“. Tuo pačiu raštu buvo pasiūlyta per tris mėnesius pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius adreso pasikeitimą.
Dėl reikalingų pastato vietos nustatymui dokumentų pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą Šiaulių apskrities archyvą, Kauno apskrities archyvą bei Šiaulių žydų bendruomenę. Iš nuosavybės teisių byloje surinktų dokumentų matyti, kad pastatas, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau, atsižvelgiant, į tai, kad neišliko dokumentų, patvirtinančių adreso pasikeitimą, siekiant pabaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir esant CPK 445 str. sąlygoms pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti reikalingą juridinę reikšmę turintį faktą.
Anot pareiškėjos faktą, kad pastatas, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina šie įrodymai:
Pirma. Šiaulių apskrities archyvas 2013 m. liepos 16 d. raštu Nr. PŽl-903(8.3) pateikė informaciją apie turimus duomenis apie nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Prie rašto pateiktas 1948-06-07 Šiaulių miesto vykdomojo komiteto protokolas Nr. 21 patvirtina, kad buvo nuspręsta „perduoti Šiaulių Geležinkelio Mazgo Rajoniniam Profsąjungos Komitetui dviejų aukštų mūrinio namo dėžę, esančią (duomenys neskelbtini) atstatymui ant minimo organizacijos balanso“. Šis dokumentas patvirtina, kad I. R. priklausęs pastatas po karo išliko.
Antra. 2013-08-01 Valstybės įmonė registrų centras rašte Nr. (8.6.5.) INF-5645 nurodė, kad pastato, kurio naudotoja buvo Geležinkelio valdyba pirmoji inventorizacija buvo atlikta 1951 m. spalio 7 d., tačiau pastato adresas tuo metu buvo - (duomenys neskelbtini), taip pat rašte teigiama, kad dabartinis šio pastato adresas yra (duomenys neskelbtini), o koks šio statinio adresas buvo nacionalizacijos metu 1940 duomenų nėra. Taigi, pastatas 1948 m. buvo perduotas geležinkeliečiams atstatyti, o po trejų metų - 1951 m. tie patys geležinkeliečiai atlieka pirminę pastato inventorizaciją ir teisinę registraciją. Vėliau šiame pastate iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo Geležinkeliečių kultūros rūmai.
Trečia. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad statinio, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), duomenys faktiškai atitinka iš I. R. nacionalizuoto statinio duomenis.
Pagal pareiškėją pateikti duomenys patvirtina, kad I. R. nuosavybės teise priklausęs pastatas, kurio adresas nacionalizacijos metu buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini).
CPK 447 str. 1 d. 1 p. nuostata suponuoja pareiškėjui pareigą nurodyti kuriam tikslui jis siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Šiuo atveju, pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą nekilnojamąjį turtą, tačiau atsižvelgdama į šiandieninę statinio visuomeninę reikšmę (jo patalpose įsikūręs Universitetas), taip pat į tai, kad jam buvo padaryti pagerinimai, pareiškėja prašys, kad jai nuosavybė būtų atkurta ne natūra, o išmokėta protinga kompensacija.
Todėl, vadovaudamasi išdėstytu ir remdamasi LR CPK 190 str., 444 str. 3 p., pareiškėja teismo prašė:
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktų, kad 1940 gruodžio 7 d. R. I. nacionalizuoto pastato - gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėja savo prašymą grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pakartojo pareiškimo motyvus ir prašė teismo tenkinti pareiškėjos prašymą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą nurodydama savo nuomonė dėl pareiškėjos prašymo.
Suinteresuotas asmuo nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos pareiškimu dėl žemiau išdėstytų argumentų.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinį faktą, kad I. R. iki nacionalizacijos, kuri buvo įvykdyta 1940 m. gruodžio 17 d. nuosavybės teisėmis Šiauliuose valdė namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas) Šiauliuose.
Teismui teiktame 2014 m. gegužės 9 d. pareiškime, pareiškėja teigia, jog: „Faktą, kad pastatas, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra adresas (duomenys neskelbtini), patvirtina nurodyti įrodymai.
Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad 2013-08-01 Valstybės įmonė registrų centras rašte Nr. (8.6.5.) pateikta informacija: jog „Valstybės įmonės registrų centro Šiaulių filialas neturi dokumentų kokiu pagrindu (t. p. kieno kreipimosi pagrindu) Šiaulių m. Inventorizacijos Techninis Biuras 1951 m. spalio 7 d. pirmą kartą atliko pastato (duomenys neskelbtini), inventorizaciją (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, jog suinteresuotajam asmeniui nėra žinomas pareiškėjos kreipimosi į Valstybės įmonės registrų centro Šiaulių filialą, tekstas bei kuo remiantis buvo teiktas paklausimas dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo nurodė, kad istoriniai šaltiniai teigia, jog 1899 m. rugpjūčio 15 d. Ch. Frenkelio lėšomis ir iniciatyva, Šiauliuose, buvo pastatyta bei atidaryta didelė dviejų aukštų mūrinė Talmud - Toros mokykla, skirta vargingųjų žydų vaikams, veikusi iki Antrojo pasaulinio karo (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini).
Sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti nustatyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė atitinkamą nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo teisinį reglamentavimą institucijoms, priimančioms sprendimus, privalo pateikti pretendentas atkurti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo komisija 2014 m. vasario 20 d. svarstė nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus (duomenys neskelbtini) ir priklausiusius I. R.. Tačiau, įvertinus pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus bei kilus neaiškumui dėl žemės sklypo ribų, nebuvo aišku, ar pastatas (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas), į kurį pretenduoja A. K., yra buvęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini). Todėl, komisijos buvo nuspręsta pasiūlyti pareiškėjai papildomai pateikti dokumentus, įrodančius, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) yra buvęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini). Iki 2014-06-09 d. dokumentai nebuvo pateikti.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti, todėl teismo prašė:
Pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad 1940 gruodžio 7 d. R. I. nacionalizuoto pastato - gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini), atmesti kaip nepagrįsta.
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdžio metu pakartojo atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą nurodytus argumentus ir prašė teismo pateikto prašymo netenkinti.
Pareiškėjos pareiškimas netenkintinas.
Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 str. 2d. 5p.) gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą gali būti nustatytas valdymo nuosavybės teise faktas bet kokiam pastatui (jo daliai) – gyvenamajam namui, butui, ūkinės komercinės paskirties ar pagalbiniam. Juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas tik išlikus pastatui, kurio valdymo nuosavybės teise faktą prašoma nustatyti.
Pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas yra ne tik išlikęs, bet ir dėl jo ankstesnės priklausomybės konkrečiam savininkui teismui nekyla jokių abejonių. Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas šią bylą negali įteisinti neteisėto turto įgijimo fakto. Šioje byloje nekilo ginčas tarp pretendentų dėl teisės į pastatą, todėl byla nagrinėtina ypatingąja teisena, remiantis jai keliamais reikalavimais. Teismų praktika pripažįsta, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktus galima įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėja pateiktame teismui pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo remiasi dviem aplinkybėmis, tai yra Šiaulių m. vykdomojo komiteto 1948-06-07 protokolu Nr. 21 ir VĮ ,,Registrų centras“ duomenimis, jog pastato, kurio naudoja buvo Geležinkelio valdyba pirmoji inventorizacija buvo atlikta 1951-10-07 (22-25 b.l.). Neginčijamu faktu teismas laiko tą aplinkybę, jog pareiškėjos senelis I. R. iki nacionalizacijos įvykdytos 1940-12-17, nuosavybės teise valdė kelis pastatus (medinį ir mūrinį), buvusius adresu (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad buvęs namų savininkas savo turtą pagal hipoteką buvo įkeitęs Lietuvos bankui (15-19 b.l.). Kadangi prašoma nustatyti prieš daugelį metų įvykusį faktą, dėl to teismas laiko būtinu pirmiausia, išsiaiškinti ar pakanka pareiškėjos pateiktų įrodymų šiam faktui nustatyti.
Iš pareiškėjos pateikto duomenų – Šiaulių m. Vykdomojo komiteto 1948-06-07 protokolo Nr. 21 seka, jog po savininko turto nacionalizacijos ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Šiaulių Geležinkelio mazgo rajoniniam profsąjungos komitetui valdyti buvo perduota dviejų aukštų mūrinio namo dėžė, esanti (duomenys neskelbtini), atstatymui. Vien ta aplinkybė, kad naujam pastato valdytojui yra perduota namo dėže nurodytu adresu neleidžia teismui daryti išvados, jog tai ta pati buvusio namo savininko I. R. valdyta nuosavybė. Teismas tokia išvada daro įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Pirma, vien tik adreso sutapimas nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog tai būtent vienas iš tų pastatų, kurie buvo nacionalizuoti 1940-12-17. Antra, nėra duomenų kokios apimties namo dalis išliko, kadangi vartojamas terminas ,,dėžė“ gali būti suprantamas labai įvairiai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Šiaulių m. buvo vienas iš tų, kurie nukentėjo labiausiai, o ypač miesto dalis esanti prie geležinkelio. Trečia, nurodytu adresu pastatus (namų valdas) turėjo ir kiti namų savininkai, todėl negali teigti, kad būtent dabartinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra tas pats pastatas, tik pasikeitusi jo numeracija (51 b.l.). Todėl teismas konstatuoja, kad visos aukščiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini), tai tas pats pastatas, kurios ankstesnis numeris buvo 14. Visuma paminėtų faktų įrodo, jog nepakanka duomenų, kad šiuo metu išlikęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini), anksčiau nuosavybės teise priklausė pareiškėjos A. K. seneliui I. R.. Atskirai pažymėtina, kad suinteresuoto asmens pateiktuose dokumentuose nurodyta, jog žinių apie I. R. nuosavybės teise valdytą pastatą adresu (duomenys neskelbtini), o iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), nepakanka (10, 20 b.l.). Tokių duomenų nėra nei Šiaulių apskrities archyve, nei VĮ ,,Registrų centras“ (21, 24-25 b.l.). Nors pareiškėja pareiškime teigia, kad senelio nuosavybės teise valdytas pastatas, buvusioje namų valdoje iš dalies išliko, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti nepateikia jokių papildomų įrodymu. Be to pareiškėja nors ir nurodė teismui, kad jos senelis valdė anksčiau iš kito savininko Ch. Frenkelio įsigytą turtą, tačiau įrodymų apie šio turtą perėjimą iš vieno savininko nuosavybės kitam savininkui ji nepateikė, o teismas tokių duomenų irgi nenustatė (69-75 b.l.).
Teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių duomenų apie jos senelio I. R. namų valdoje turėtus pastatus, o konkrečiai į Stoties g. 11, Šiauliai, leidžiančių daryti išvadą apie jo nuosavybės teisės įgijimą į minėtus daiktus. Papildomai pažymėtina, jog įvertinus byloje jos dalyvių pateiktus dokumentus, kaip įrodančius I. R. nuosavybės teisę į pastatą adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis Nr. 11), pagal esamus dokumentus, nuosavybės teisei atstatyti nepakanka, darant išvadą, kad minėto savininko valdytas pastatas nėra išlikęs.
CPK 442 str. 1 p. numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra - ypatingąja (ne ginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo Šiaulių m. savivaldybės administracija negali ginčyti įrodinėjimo fakto egzistavimą. Vienok suinteresuoto asmens, nepretenduojančių į tą pačią civilinę teisę, pareikšti prieštaravimai dėl juridinio fakto nustatymo reiškia tai, jog byloje kilo ginčas tik dėl paties fakto, bet ne dėl civilinės teisės. Suinteresuoto asmens dalyvavimo ne ginčo teisenoje tikslas padėti teismui tinkamai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išspręsti bylą. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo nėra pretendentas į nuosavybės teisės atkūrimą. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos įrodinėti materialinį teisinį reikalavimą ir ji pasinaudojo visomis CPK 37, 42 str. numatytomis procesinėmis teisėmis, o taip pat CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismas savo ruožtu remiantis suteiktais įgaliojimais kreipėsi į Šiaulių ,,Aušros“ muziejų dėl papildomos informacijos suteikimo (49 b.l.). Iš gauto atsakymo irgi matyti, jog negalima daryti kategoriškos išvados, kad pakanka duomenų apie I. R. turėtas nuosavybės teises į ,,sudegusio mūrinio namo sienos, esančios prie (duomenys neskelbtini) buvusi žydų pradžios mokykla/“ (39 b.l.). Tokia pat išvadą padarė ir suinteresuotas asmuo pasiūlydamas, jog siekiant įrodyti nuosavybės teisę į turėtą pareiškėjos senelio I. R. nuosavybę reikia pateikti papildomus įrodymus (10, 20 b.l.). Pareiškėja nepateikė ir teismui jokių senelio valdyto žemės sklypo plano ar kitų dokumentų. Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, o taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1977 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) tikslai ir paskirtis yra bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko teises ir interesus. Laikoma, kad savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nusavinimo momentu. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką, nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta G. L. ir L. D. G. byloje Nr. 3K-7-4/1999 m.).
Vienas iš pagrindinių civilinės teisės institutų LR iki 1940-06-15 buvo nuosavybės teisė. LR teritorijoje iki SSSR okupacijos, galiojęs Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnis nuosavybės teisę nusakė kaip savininko teisę „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai“. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas ir paveldimumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį; išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu, o nepriklausomumas - visišką savininko laisvę įgyvendinti savo teisę.
Remiantis minėtu įstatymu nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tik įstatymų nustatytais būdais (699 str.), iš kurių labiausiai paplitę buvo: dovanojimas (tiesiogine prasme, taip pat testamentas, atidalijimas, kraitis), paveldėjimas, pirkimas ir pardavimas, mainai, valdymo senatis. Pagal Rusijos įstatymus, bendras terminas, per kurį „ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas nuosavybe“ galėjo virsti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nuosavybės teise dėl senaties, buvo dešimt metų (533 str., 565 str.); Užnemunėje terminas, per kurį turtas įgyjamas įsisenėjusiu valdymu, buvo nustatytas gerokai ilgesnis - trisdešimt metų. Tvarką, kurios laikantis buvo pripažįstama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įsisenėjusiu valdymu, nustatė ir specialus 1930 m. įstatymas. Tačiau pareiškėja nepateikė teismui įrodymų įrodančių, kad jos senelis būtų įgijęs nuosavybės teisę į žemės sklypą vienu iš aukščiau nurodytų būdų, o tuo pačiu ir į jame esančius pastatus.
Esant šioms aplinkybėms atsisakytina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis I. R., nuosavybės teise valdė pastatą, esantį dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pastato numeris (duomenys neskelbtini).
Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto – LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju pareiškėjai nereikėtų kreiptis į teismą (LR CPK 445 str.).
Remiantis šalių paaiškinimais ir jų pateiktomis žiniomis, faktiniais duomenimis apie konkrečias bylos aplinkybes, bei gautais duomenimis nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą.
Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.
Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios procesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.
Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.
Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.
Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra faktinio pagrindo pareiškėjos prašymui tenkinti. Remiantis aukščiau nurodytu atmestini ir pareiškėjos motyvai, kad duomenys gauti iš Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus nelaikytini įrodymais (49 b.l.).
Atsižvelgiant ir į tą aplinkybę, jog įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais bei įvertinus surinktų įrodymų visumą, su tikslu, jog pareiškėjos senelio I. R. nuosavybės teise valdytas pastatas, buvęs adresu (duomenys neskelbtini), yra išlikęs ir dabartinis pastato adresas yra (duomenys neskelbtini), teismas daro išvadą, kad pareiškėjos A. K. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra nepagrįstas įrodymais todėl netenkintinas (LR CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CPK 444 str. 2 d. 5 p., 448 str.
nusprendžia:
Pareiškėjos pareiškimo netenkinti.
Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.