Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-07-17 · Civilinė byla Nr. 2A-551-440/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-01-28Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-07-17Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-17
Bylos Nr.
2A-551-440/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-03928-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Pareiškėjas
A. K.
Suinteresuotas asmuo
Šiaulių miesto savivaldybės administracija
Kategorijos
  • 113.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-551-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03928-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 113.2;114.4.; 121.21.; 128.2.(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑140‑772/2015, iškeltoje pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940-12-07 R. I. nacionalizuoto pastato – gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jos senelis I. R. iki nacionalizacijos, kuri buvo įvykdyta 1940 m. gruodžio 17 d., nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini). 2012 m. sausio 23 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu (bylos Nr. 1-311-289/2012) buvo patenkintas jos prašymas ir atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus į protėvių nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriui įteikė 2012 m. kovo 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikė šiam klausimui išspręsti reikalingus turimus dokumentus. 2012 m. kovo 23 d. suinteresuoto asmens raštu Nr. STR-670 pareiškėja buvo informuota, kad jos prašymui nagrinėti trūksta dokumentų, patvirtinančių I. R. tėvo C. R. gimimo ir santuokos faktus bei I. R. mirties faktą. Taip pat šiuo raštu pareiškėjos buvo paprašyta pateikti I. R. valdytus pastatus identifikuojančius duomenis (nuotraukas, planus, išdėstymo schemą). 2012 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, buvo patenkintas pareiškėjos pareiškimas ir nustatyti juridiniai faktai, patvirtinantys I. R. tėvo C. R. gimimo ir santuokos faktus bei I. R. mirties faktą. Taip pat pareiškėja surinko ir suinteresuotam asmeniui pateikė galimus papildomus duomenis, galinčius padėti identifikuoti pastatą, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybę, nes dėl po nacionalizacijos atliktų pastatų numeracijos pakeitimų iškilo neaiškumų dėl pastato buvimo vietos. Tačiau pareiškėja gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2014 m. vasario 27 d. raštą Nr. STR-481 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. K.“, kuriame konstatuota, kad trūksta dokumentų, įrodančių, jog pastatas (duomenys neskelbtini) 11 (dabartinis adresas), (duomenys neskelbtini), į kurį pretenduoja A. K., pasikeitus pastatų numeracijai, yra buvęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu raštu buvo pasiūlyta per tris mėnesius pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius adreso pasikeitimą. Dėl reikalingų pastato vietos nustatymui dokumentų pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvo Šiaulių apskrities archyvą, Kauno apskrities archyvą bei Šiaulių žydų bendruomenę. Pareiškėjos teigimu, pastatas, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad neišliko dokumentų, patvirtinančių adreso pasikeitimą, siekiant pabaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir esant LR CPK 445 straipsnio sąlygoms pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti reikalingą juridinę reikšmę turintį faktą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad istoriniai šaltiniai teigia, jog 1899 m. rugpjūčio 15 d. C. F. lėšomis ir iniciatyva, (duomenys neskelbtini), buvo pastatyta bei atidaryta didelė dviejų aukštų mūrinė Talmud – Toros mokykla, skirta vargingųjų žydų vaikams, veikusi iki Antrojo pasaulinio karo (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) 11).

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2015-01-28 sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), tai tas pats pastatas, kurio ankstesnis numeris buvo 14. Teismas sprendė, kad nepakanka duomenų, jog šiuo metu išlikęs pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), anksčiau nuosavybės teise priklausė pareiškėjos A. K. seneliui I. R.. Pažymėjo, kad suinteresuoto asmens pateiktuose dokumentuose nurodyta, jog „žinių apie I. R. nuosavybės teise valdytą pastatą adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), o iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), nepakanka, tokių duomenų nėra nei Šiaulių apskrities archyve, nei VĮ ,,Registrų centras“. Nors pareiškėja pareiškime teigė, kad senelio nuosavybės teise valdytas pastatas, buvusioje namų valdoje iš dalies išliko, šiai aplinkybei patvirtinti nepateikė jokių papildomų įrodymų. Be to pareiškėja nors ir nurodė teismui, kad jos senelis valdė anksčiau iš kito savininko C. F. įsigytą turtą, tačiau įrodymų apie šio turtą perėjimą iš vieno savininko nuosavybės kitam savininkui ji nepateikė, o teismas tokių duomenų irgi nenustatė. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių duomenų apie jos senelio I. R. namų valdoje turėtus pastatus, o konkrečiai (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), leidžiančių daryti išvadą apie jo nuosavybės teisės įgijimą į minėtus daiktus. Papildomai pažymėjo, kad dalyvaujančių asmenų pateiktų dokumentų, kaip įrodančių I. R. nuosavybės teisę į pastatą adresu (duomenys neskelbtini) 14 (dabartinis Nr. 11), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisei atstatyti nepakanka, nes minėto savininko valdytas pastatas nėra išlikęs.

Be to, teismas nurodė, kad kreipėsi į Šiaulių ,,Aušros“ muziejų dėl papildomos informacijos suteikimo, o iš gauto atsakymo buvo matyti, jog negalima daryti kategoriškos išvados, kad pakanka duomenų apie I. R. turėtas nuosavybės teises į ,,sudegusio mūrinio namo sienos, esančios prie (duomenys neskelbtini) Nr. 14/ buvusi žydų pradžios mokykla/“ (duomenys neskelbtini). Sprendė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių senelio valdyto žemės sklypo plano ar kitų dokumentų.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, įrodančių, kad jos senelis būtų įgijęs nuosavybės teisę į žemės sklypą, o tuo pačiu ir į jame esančius pastatus, todėl atsisakė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis I. R., nuosavybės teise valdė pastatą, esantį dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pastato numeris (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini)).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantė A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos A. K. pareiškimą bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940 m. gruodžio 7 d. R. I. nacionalizuoto pastato – gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad nuo 1940-12-17 (pastato nacionalizacijos data) iki 1948-06-07 (pastato perdavimo Šiaulių Geležinkelio mazgo rajoniniam profsąjungos komitetui data) keitėsi pastato adresas. Todėl darytina išvada, kad tiek nacionalizacijos metu, tiek ir pastato perdavimo geležinkeliečiams metu pastato adresas buvo (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), o pats pastatas po karo išliko. Teigia, kad civilinės bylos medžiagoje nėra nei vieno dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad buvo kitų namų savininkų, kurie iki nacionalizacijos nuosavybės teise būtų turėję pastatus adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini). Vadinasi, 1948-06-07 galėjo būti perduotas geležinkeliečiams tik iš I. R. nacionalizuotas pastatas.Iš C. F. negalėjo būti nacionalizuotas turtas, kadangi nuo jo mirties dienos buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų. Pareiškėja atkreipia teismo dėmesį, kad siekiant išsiaiškinti C. F. mirties datą (o kartu ir muziejaus pateiktų dokumentų teisingumą) vieną kartą buvo net atidėtas posėdis civilinėje byloje. Todėl pareiškėjai kyla klausimas, kaip muziejus, kuris įsikūręs C. F. statytoje viloje, neturi duomenų apie šio asmens mirties datą, tačiau žino aplinkybes, susijusias su C. F. nepriklausiusio statinio nacionalizacija.Apeliantės teigimu, pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) 14, nuo 1948-06-07, kuomet jis buvo perduotas Šiaulių Geležinkelio mazgo rajoniniam profsąjungos komitetui, iki 1955 m. išliko tose pačiose, t. y. geležinkeliečių, rankose. Vėlesnę jo istoriją kaip keitėsi pastato adresas galima atsekti iš VĮ Registrų centras pateiktų duomenų.Apeliantė nurodo, kad pastato Nacionalizavimo akte nurodomas pastato plotas – 1578 kv. m. beveik sutampa su pastato, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), plotu – 1668,86 kv. m. Ši paklaida galimai atsirado dėl to, kad į gyvenamųjų namų plotą nebuvo įskaičiuojamas „laiptų, koridorių, prieškambarių, virtuvių, sandėliukų, vonių kambarių, išviečių ir ploto, užstatyto vidaus sienų, pagrindinių kaminų ir krosnių“ bei dėl 2005-2006 m. atliktos rekonstrukcijos.Apeliaciniame skunde teigiama, kad I. R. pastatai buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. kampe. Tai istorinės gatvės, kurių pavadinimai išliko iki pat šių dienų, o pastatas, dabar esantis adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), yra pirmasis, kuris sutinkamas einant (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) g., kas, pareiškėjos teigimu, papildomai įrodo, kad tai yra pastatas, nacionalizuotas iš I. R..

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo atmesti apeliacinį skundą ir Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad iš pareiškėjos pateikto dokumento kopijos – Šiaulių miesto vykdomojo komiteto 1948-06-07 posėdžio protokolo Nr. 21 išrašo matyti, kad buvo svarstyta: „Lietuvos TSR geležinkelio Transporto Darbininkų Profsąjungos Šiaulių Apygardos Komiteto pareiškimas dėl perdavimo minėtai organizacijai sudegusio mūrinio namo sienos, esančios prie (duomenys neskelbtini)vės Nr. 14 /buvusi žydų pradžios mokykla/“. Todėl protokole užfiksuota, kad svarstomas klausimas buvo susijęs būtent su žydų pradžios mokyklos pastatu. Suinteresuotas asmuo mano, kad klausimo sprendimo dalyje „Nusprendė: perduoti Šiaulių Geležinio Mazgo Rajoniniam Profsąjungos Komitetui sudegusio dviejų aukštų mūrinio namo dėžę, esančią (duomenys neskelbtini) g-vėje Nr. 14 atstatymui ant minimo organizacijos balanso“ galimai buvo padaryta klaida. Taip pat nurodo, kad remiantis istoriniais šaltiniais, pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) 11 (dabartinis pastato adresas), (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas apie 1899 m. C. F. lėšomis ir iniciatyva. Pastate buvo atidaryta didelė dviejų aukštų mūrinė Talmud–Toros mokykla. Po Pirmojo pasaulinio karo Talmud–Toros pavadinimas buvo pakeistas Žydų pradžios mokyklos vardu. Iš byloje esančio, Šiaulių Aušros muziejaus 2014-08-21 rašto Nr. V.4-340 bei prie rašto pridedamų ikonografijų skaitmeninių kopijų matyti, kad Žydų mokyklos pastato kairėje, t. y. dabartinio skvero (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių kampo vietoje stovėjo stambus pastatų kompleksas, kuris, manytina, galėjo priklausyti I. R.. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu, buvo pasisakyta dėl adresų pasikeitimo bei pateiktas Šiaulių apylinkės teismui adreso (duomenys neskelbtini) 16 pasikeitimą pagrindžiantis dokumentas – Šiaulių miesto darbo Žmonių 1952-02-19 protokolas Nr. 7, kuriuo remiantis adresas (duomenys neskelbtini) 16 pakeistas į (duomenys neskelbtini) 11, o 1990-11-20 LR Šiaulių miesto valdybos potvarkiu Nr. 179 „Dėl gatvių pavadinimo“ buvo nuspręsta grąžinti gatvės buvusį pavadinimą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad 1939 metų dokumento kopijoje iš Šiaulių miesto mokesčių inspekcijos archyvinio fondo apie (duomenys neskelbtini) 16 gyventojų nekilnojamąjį turtą nurodoma pastato paskirtis – Žydų mokykla, be to, pagal 1941 m. Šiaulių miesto butų ūkio valdybai siunčiamo sąrašo išrašą, buvusiais pastato (duomenys neskelbtini) 16 savininkais nurodomi D. ir C. F., o prieš nacionalizaciją namas priklausė D. F..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1940-12-07 R. I. nacionalizuoto pastato – gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, vadovaudamasis LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nusprendė atsisakyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis I. R. nuosavybės teise valdė pastatą, esantį dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš pareiškėjos pareiškimo bei pareiškėjos atstovo advokato pozicijos, baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teismo posėdyje, pareiškėja nereiškė pareiškimo, siekdama nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškimas buvo pareikštas siekiant nustatyti kitokį juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas), t. y. kad pastato – gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), tikslu užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl valdymo nuosavybės teise fakto, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjos senelis I. R. nuosavybės teise valdė pastatą, iki nacionalizacijos buvusį adresu (duomenys neskelbtini) 14 / (duomenys neskelbtini) g. 1, (duomenys neskelbtini), byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar šio pastato adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, rėmėsi valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nuostatomis ir tokiu būdu netinkamai pritaikė ginčui aktualias procesinės teisės normas, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek byloje esančius duomenis, tiek byloje dalyvavusių šalių pozicijas, tiek apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teisėtas.

Pažymėtina, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo įvertinti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus esminius argumentus.

LR CPK 444 straipsnio 1 dalyje teismui suteikta teisė nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 445 straipsnis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (LR CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010). Be kitų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008).

LR CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas įrodinėjimo procese turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (LR CPK 443 straipsnio 8 dalis). Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei spręsdamas įrodymų pakankamumo klausimą, turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog paprastai yra naudojami netiesioginiai įrodymai (esant tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių konkretų faktą, asmenims, tikėtina, nereikėtų kreiptis į teismą dėl to fakto nustatymo). Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti kiekvieno įrodymo sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, be to, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali daryti išvadas apie tai, nustatytas tam tikras faktas ar ne, tik įrodymų tyrimo ir vertinimo procese įsitikinęs, kad byloje esančių įrodymų pakanka tam tikram faktui patvirtinti ar atmesti (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2007).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekė įrodyti, kad pastatas, kurį jos senelis iki nacionalizacijos 1940-12-17 valdė nuosavybės teisėmis ir kurio adresas buvo (duomenys neskelbtini) 14, šiuo metu yra pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 11. Tokį savo reikalavimą pareiškėja motyvavo tuo, kad pasikeitė (duomenys neskelbtini) esančių namų numeracija ir dėl to pareiškėja negali pabaigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Šiaulių apylinkės teismas, vadovaudamasis LR CPK 443 straipsnio 8 dalimi, išsireikalavo papildomus duomenis apie pastatus, jų būklę po antrojo pasaulinio karo. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus buvo gauti žinomi pastato, esančio (duomenys neskelbtini) 11 (dabartinis adresas), istoriniai duomenys bei ikonografijos.

Kaip jau minėta, teismas privalo įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Visų pirma, teismas atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl I. R. pastato 1948-06-07 perdavimo geležinkeliečiams, kadangi iš į bylą pateikto 1948-06-07 Šiaulių miesto vykdomojo komiteto posėdžio protokolo tokio fakto konstatuoti negalima, teismui pateikti tik 2 lapai šio protokolo, iš kurių nei viename nėra nurodyta, kad pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), perduodamas Šiaulių Geležinkelio mazgo rajoniniam profsąjungos komitetui (22–23 b. l.). Iš pareiškėjos pateikto 1940-12-17 Nacionalizavimo akto Nr. 32 matyti, kad buvo nacionalizuotas I. R. priklausantis namas adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvė 1 ir (duomenys neskelbtini) gatvė 14. Iš minėto akto matyti, kad pareiškėjos seneliui priklausė pastatas, kurį sudarė medinis ir mūrinis namai, tame pačiame akte nurodoma, kad iš vakarų pusės stovi R. medinis atskiras namas (14–19 b. l.). Iš VĮ Registrų centras pateikto rašto matyti, kad Šiaulių m. inventorizacijos techninis biuras pirmą kartą atliko pastato, šiuo metu esančio (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), inventorizaciją 1951-10-07, inventorizacijos atlikimo metu šio pastato adresas buvo (duomenys neskelbtini) 16, (duomenys neskelbtini) (25 b. l.). Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus gautų 1944 m. darytų nuotraukų kopijų matyti, kad šalia dabartinio (duomenys neskelbtini) pastato, esančio (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje stovi didelis mūrinis pastatas (53–55 b. l.). Iš byloje esančio I. R. 1938-08-30 pareiškimo apie savo turtą pastatų aprašymo matyti, kad pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) 14, buvo gyvenamieji namai, krautuvėlė su butu, malkų sandėliai, išvietės, prekių sandėlis – dirbtuvė (58–61 b. l.). Iš 1939 m. pareiškimo apie savo turtą, kuris teikiamas „Mokesčių mokėtojo F. J. ir (vardas neįskaitomas)“, nurodoma, kad pastate, adresu (duomenys neskelbtini) 16, buvo žydų mokykla (69–70 b. l.). Iš Pramonės įmonių, esančių Šiaulių I apylinkės Mokesčių inspekcijos ribose 1940 m. sąrašo matyti, kad 1940 m. pastate, adresu (duomenys neskelbtini) 16, buvo įsikūrusi P. I. „vailokų dirbtuvė“ (71 b. l.). 1941-04-08 Šiaulių miesto butų ūkio valdybos Šiaulių mieste nacionalizuotų namų sąrašo matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) 16 nacionalizuota D. ir C. F. mūrinė mokykla ir medinis sandėlis (72 b. l.). Iš 1952 m. pakeistų gatvių numerių sąrašo matyti, kad adresas (duomenys neskelbtini) 16 pakeistas į (duomenys neskelbtini) g. 11 (73–75 b. l.). Iš apeliacinės instancijos teismui suinteresuoto asmens pateikto papildomo rašytinio įrodymo – Nacionalizuotų namų sąrašo, matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) 16 buvo „Ik. pradž. mok.“, priklausiusi F. D. (111 b. l.). Šiame sąraše nurodyti nacionalizuotų namų duomenys iš esmės sutampa su pirmosios instancijos teismui pateiktu anksčiau minėtu Šiaulių miesto nacionalizuotų namų sąrašu. Be to, suinteresuotas asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdybos 1990-11-20 potvarkio Dėl gatvių pavadinimų kopiją, kurioje nurodoma, kad grąžinamas Šiaulių miesto gatvės pavadinimas iš (duomenys neskelbtini) g. į (duomenys neskelbtini) (113 b. l.). Nors apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais ir pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas priima suinteresuoto asmens pateiktus naujus rašytinius įrodymus, kadangi pastaraisiais suinteresuotas asmuo neįrodinėja naujų aplinkybių, naujai pateikti įrodymai tik papildo ir patvirtina anksčiau byloje dalyvaujančių asmenų teiktus rašytinius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių ir aukščiau išvardintų leistinų įrodymų visuma patvirtina labiau tikėtiną aplinkybę, kad pareiškėjos senelio valdytas pastatas, buvęs (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), nėra išlikęs. Nors pareiškėja bando įrodyti, kad jos senelio valdytas pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 14, šiuo metu yra pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 11, ir teigia, kad neišliko dokumentų, patvirtinančių adreso pasikeitimą, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad pastato dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) 11 ankstesnis adresas buvo ne (duomenys neskelbtini) 14, kaip teigia pareiškėja, o (duomenys neskelbtini) 16 (nuo 1952 m. iki 1990 m. – (duomenys neskelbtini) g. 16). Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis 1952 m. pakeistų gatvių numerių sąrašas bei Lietuvos Respublikos Šiaulių miesto valdybos 1990-11-20 potvarkis Dėl gatvių pavadinimų. Be to, bylos medžiaga patvirtina ir tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjos senelio valdytuose pastatuose (duomenys neskelbtini) 14 nebuvo įsikūrusi mokykla, o I. R. valdytuose pastatuose buvo gyvenamosios patalpos, sandėliai, krautuvėlė, dirbtuvės. Bylos duomenys patvirtina, kad pastate, adresu (duomenys neskelbtini) 16, kuris šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini) 11, veikė žydų mokykla, bylos duomenys taip pat patvirtina, kad šis pastatas priklausė F. šeimai, o ne I. R.. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo nesiremti Šiaulių „Aušros“ muziejaus pateiktais istoriniais duomenimis apie ginčo pastatus, kadangi juose nurodomos aplinkybės iš esmės sutampa su visais kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog I. R. priklausę pastatai, adresu (duomenys neskelbtini) 14, iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) gatvių kampe, o, pareiškėjos teigimu, pastatas dabartiniu adresu (duomenys neskelbtini) 11 ir yra kampinis (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) gatvių pastatas, neįrodo pareiškėjos deklaruojamo adresų pasikeitimo ir nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių. Tokią išvadą teismui leidžia daryti tiek byloje esančių 1944 m. fotografijų kopijos, kuriose užfiksuota, jog šalia pastato, iki nacionalizacijos buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 16, dabar esančio adresu (duomenys neskelbtini) 11, stovi kitas didelis pastatas, kuris tuo metu ir buvo (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) gatvių kampinis namas, ir kuris, pagal visiems žinomas aplinkybes (LR CPK 182 straipsnio 1 punktas), neišliko, dėl ko pastatas, iki nacionalizacijos buvęs adresu (duomenys neskelbtini) 16, dabar esantis adresu (duomenys neskelbtini) 11, tikėtina, tapo kampiniu (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) gatvių pastatu. Teismas vertina kaip nepagrįstą ir pareiškėjos argumentą dėl pastato, iki nacionalizacijos buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, ir pastato, dabar esančio adresu (duomenys neskelbtini) 11, dydžių atitikties, kadangi pagal byloje esančius duomenis, šių pastatų dydžiai visiškai nesutampa. Be to, pareiškėjos argumentus, kad jos senelis I. R. valdė anksčiau C. F. priklausiusį pastatą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi šiuos argumentus pareiškėjos atstovas advokatas teismui nurodė tik byloje paaiškėjus, kad pastatas, šiuo metu esantis adresu (duomenys neskelbtini) 11, anksčiau priklausė F. šeimai, o byloje duomenų, kad I. R. bet kokiu nuosavybės įgijimo būdu būtų įgijęs jo nuosavybe valdytus pastatus iš C. F., nėra. Priešingai, byloje esantys leistini įrodymai patvirtina, kad iki pat nacionalizacijos pastatą, šiuo metu esantį adresu (duomenys neskelbtini) 11, seniau buvusį adresu (duomenys neskelbtini) 16, valdė F. šeima. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad C. F. nebegalėjo valdyti ginčo pastato nacionalizacijos metu, nes 1920 m. mirė, yra visiškai nepagrįsta, nes iš 1939 m. pareiškimo apie savo turtą, adresu (duomenys neskelbtini) 16, kuriame veikė žydų mokykla, matyti, kad šį turtą valdė F. J., kuris pagal viešoje erdvėje esančius duomenis buvo C. F. sūnus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai neturint duomenų apie jos senelio I. R. valdymą nuosavybės teise pastato, šiuo metu esančio (duomenys neskelbtini) 11, ir teigiant, kad I. R. šį pastatą buvo nupirkęs iš C. F., įstatymas nedraudžia pareiškėjai kreiptis į teismą CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir įrodinėti šį pareiškėjos deklaruojamą faktą. Atsižvelgus į visas šias išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad 1940-12-07 R. I. nacionalizuoto pastato – gyvenamojo namo, nacionalizacijos metu buvusio adresu (duomenys neskelbtini) 14, (duomenys neskelbtini), dabartinis adresas yra (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Įvertinus aplinkybių visumą, daroma išvada, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini) 11, (duomenys neskelbtini), nėra tas pats pastatas, kurio ankstesnis numeris buvo (duomenys neskelbtini) 14, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

TeisėjaVilija Valantienė