Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ atskirąjį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Minibank“ pareiškimą skolininkui P. V. dėl skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Minibank“ kreipėsi į teismą su pareiškimu CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka dėl 360,64 Eur skolos, 58,43 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko P. V.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Prienų rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti.Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Kreditorė be pagrindinės skolos ir palūkanų prašo iš skolininko priteisti 58,43 Eur nuostolių sumą už 146 dienas, tačiau nenurodė nuostolių (netesybų) normos, kas neatitinka CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto reikalavimo. Teismas nustatė, kad pagal kreditorės pateiktą netesybų skaičiavimo metodiką laikotarpiu nuo 2016-12-16 – 2017-01-15 netesybų norma sudaro 0,14 proc. (55,04 Eur (skola, nuo kurios skaičiuojami nuostoliai), 0,08 Eur (nuostoliai už 1 dieną)); laikotarpiu 2017-01-16 – 2017-01-30 netesybų norma sudaro 0,15 proc. (222,64 Eur (skola, nuo kurios skaičiuojasi nuostoliai), 0,33 Eur (nuostoliai už 1 dieną)); laikotarpiu 2017-01-31 – 2017-05-10 netesybų norma sudaro 0,15 proc. (337,68 Eur (skola, nuo kurios skaičiuojasi nuostoliai), 0,51 Eur (nuostoliai už 1 dieną)).

Teismo vertinimu, prašoma priteisti 58,43 Eur nuostolių suma yra nepagrįsta, nes apskaičiuota pagal netesybų normą, kuri neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytai 0,05 procentų dydžio netesybų normai, taikomai vartojimo kredito gavėjui, t. y. šiuo atveju skolininkui, esant finansinių įsipareigojimų nevykdymui. Kadangi kreditorės reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, nes tokios galimybės nenumato CPK XXIII skyriaus nuostatos, todėl teismas sprendė, kad kreditorės pareiškimas atsisakytinas priimti CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip aiškiai nepagrįstas.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskirajame skunde kreditorė UAB „Minibank“ prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 435 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri numato, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Be to, CPK 439 straipsnyje suformuluoti minimalūs reikalavimai skolininkui pateikti prieštaravimus, idant apsaugoti skolininką nuo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo.Kreditorės pareiškime išdėstytas reikalavimas priteisti 58,43 Eur nuostolius, paskaičiuotus už netinkamai vykdomą sutartinę prievolę (grąžinti paimtą kreditą) nesudaro pagrindo pripažinti pareiškimo akivaizdžiai nepagrįstu. Šalys raštu susitarė dėl nuostolių dydžio bei jų apskaičiavimo metodikos. Tai įtvirtinta tarp šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte. Kreditorė nuostolių forma reikalauja iš laiku kredito negrąžinusio skolininko atlyginimo už tolesnį naudojimąsi pinigas, o ne kompensacinių palūkanų ar netesybų. Kadangi kreditoriaus reikalaujamas atlyginimas neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje numatytos maksimalios bendros vartojimo kredito kainos, jis yra expressis verbis leidžiamas pagal minėtą įstatymą ir negali būti netaikomas.Kreditorės paskaičiuotas 58,43 Eur nuostolių dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad kreditorės pagrindinis veiklos objektas yra piniginių lėšų skolinimas ir už tokių lėšų suteikimą mokamos nustatyto dydžio palūkanos. Vartojimo kredito sutartis tarp šalių sudaryta 2016 m. gruodžio 3 d., pagal kurią kreditorė skolininkui suteikė 337,68 Eur kreditą, kurio jis iki šiol negrąžino ir toliau juo naudojasi. Šiuo laikotarpiu kreditorė, vykdydama savo veiklą, negalėjo toliau skolinti šių pinigų kitiems klientams už to paties dydžio palūkanas, dėl ko akivaizdu, kad patyrė nuostolius. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos, kreditorė turi teisę be atlyginimo už tolesnį naudojimąsi pinigais papildomai reikalauti nuostolių atlyginimo. Teismas nepagrįstai ėmėsi iniciatyvos nustatyti kreditorės delspinigių dydį pritaikant LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, ir dėl to, kad toks teismo vertinimas prieštarauja Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicijai dėl LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo, kurioje nurodoma, kad „tais atvejais, kai netesybos ar kompensacinės palūkanos nepadengia kreditoriaus nuostolių dėl vartojimo kredito gavėjo vėlavimo atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, kreditoriui išlieka teisė iš tokio skolininko reikalauti neatlygintinų nuostolių dalies“.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai, bei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų (CPK 329, 338 straipsniai).Byloje keliamas klausimas dėl atsisakymo išduoti teismo įsakymą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorė UAB „Minibank“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko P. V. 360,64 Eur skolą (337,68 Eur kredito suma ir 22,96 Eur palūkanos), 58,43 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavęs, jog kreditorės reikalavimas priteisti 58,43 Eur nuostolių sumą yra aiškiai nepagrįstas, nes nuostolių suma apskaičiuota pagal netesybų normą, kuri neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytai 0,05 procentų dydžio netesybų normai, taikomai vartojimo kredito gavėjui. Kreditorė UAB „Minibank“ nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog teismas pažeidė CPK 435 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo.Pažymėtina, kad CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Visgi pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Kaip patvirtina bylos duomenys, tarp šalių 2016 m. gruodžio 3 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, ji atitinka vartojimo kredito sutarties požymius, todėl šiai paskolos sutarčiai taikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau - VKĮ), įsigaliojęs 2016 m. vasario 1 d. (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymas Nr. XII-1989). Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama šiuo specialiuoju įstatymu, nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį - VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma.Kaip patvirtino pati apeliantė, nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutarties 9.1. punkte numatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui, kredito gavėjas negrąžina kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies <...>, jis įsipareigoja atlyginti Kredito davėjui nuostolius, kurie patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Nuostoliai patiriami ir pradedami skaičiuoti kitą kalendorinę dieną po kredito ar jo dalies ir/ar palūkanų ar jų dalies, periodinės įmokos ir/ar jos dalies sumokėjimo pabaigos. Atsižvelgiant į šios nutarties 12 punkte minėtą įstatymo nuostatą, kuria iš esmės draudžiama bloginti vartotojo padėtį t. y. nustatyti vartotojui didesnes netesybas negu nustatyta įstatymo, sutarties punktas, kuriuo nustatytas vartotojui įpareigojimas atlyginti Kredito davėjui nuostolius, kurie patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, neatitinka įstatymo reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pagal apeliantės pateiktą netesybų skaičiavimo metodiką laikotarpiu nuo 2016-12-16 iki 2017-01-15 netesybų norma sudaro 0,14 proc., laikotarpiu nuo 2017-01-16 iki 2017-05-10 – 0,15 proc., pagrįstai sprendė, jog kreditorės prašoma priteisti nuostolių suma yra nepagrįsta, nes apskaičiuota pagal netesybų normą, kuri neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatytai 0,05 proc. dydžio netesybų normai.Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją (bet ne mokėjimo) funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatavo, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos. Nagrinėjamu atveju šalys sutarties 9.1. punkte iš esmės aptarė būtent tokią situaciją, kuri susiklosto esant sutarties pažeidimui. Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26, kurioje nurodoma, kad nors VKĮ 11 straipsnio 8 dalies normoje tiesiogiai kompensacinės palūkanos nėra minimos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos taip pat yra atsakomybės už prievolių nevykdymą forma, įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Taigi kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Todėl paminėtų aplinkybių kontekste apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo prašomus priteisti nuostolius kaip netesybas, yra atmestini. Apeliantė teisingai nurodo, jog Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicijoje nurodoma, jog tais atvejais, kai netesybos ar kompensacinės palūkanos nepadengia kreditoriaus nuostolių dėl vartojimo kredito gavėjo vėlavimo atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, kreditoriui išlieka teisė iš tokio skolininko reikalauti neatlygintinų nuostolių dalies. Tačiau tokiu atveju nuostolius, kiek jų nepadengia netesybos ar kompensacinės palūkanos, siekiantis išsiieškoti kreditorius gali kreiptis į teismą, pareikšdamas atskirą reikalavimą atlyginti nuostolius ir juos įrodyti. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų apie prašomus priteisti nuostolius (CPK 178 straipsnis), neįrodė žalos dydžio ir priežastinio ryšio, tik nurodė, kad kreditorė, vykdydama savo veiklą, negalėjo skolininkui paskolintų pinigų skolinti kitiems asmenims.Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo apskundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnis 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452).Kaip minėta, teismo įsakymas išduodamas dėl visų reiškiamų reikalavimų (CPK 436 straipsnio 2 dalies 6–8 punktai), todėl jei bent vieno iš jų tenkinimas pažeidžia teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, teisėtai vertino reikalavimo priteisti nuostolius pagrįstumą ir, nustatęs, jog šis kreditorės reikalavimas yra nepagrįstas, atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Apeliantės argumentas, kad skolininko teisių apsauga nuo nepagrįsto ir ginčytino reikalavimo yra užtikrinama suteikiant jam teisę pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų, nepaneigia teismo pareigos pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.