Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11235-1151/2025 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei A. K. dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku nenustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl 2025 m. gruodžio 14 d. A. K. papildomo prašymo prie atskirojo skundo (DOK-6657)

9. Apeliantė A. K. 2025 m. gruodžio 16 d. pateikė papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo apeliacinės instancijos teismo prašė nustatyti laikinąją bendravimo tvarką tarp dukros, ieškovo bei atsakovės. Nurodė, kad ieškovas kategoriškai draudžia atsakovei matytis ir bendrauti su dukra. Dukros mokymosi rezultatai ir pažangumas labai suprastėjo. Be to, ieškovas pakeitė tiek savo, tiek nepilnametės dukros telefono numerius, todėl atsakovė neturi galimybių susisiekti su dukra. Dukrai gyvenant su ieškovu įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu dukrai lūžo du stuburo slanksteliai, o ieškovas apie tai jai nepranešė.

10. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsisakoma priimti.

11. Teismų informacinės sisyemos Liteko duomenys rodo, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme tebenagrinėjama civilinė byla Nr. e2-11235-1151/2025 pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl tėvystęs nustatymo, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jai priteisimo iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) ir galutinis procesinis sprendimas šioje byloje nepriimtas. Vadinasi, bylos nagrinėjimo stadija pirmosios instancijos teisme nėra pasibaigusi. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas spręs ne dėl galutinio teismo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės, o dėl tarpinės teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. CPK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, turi teisę paduoti spręsti apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo esmės, o tik dėl tarpinės teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliantės prašymas yra neteismingas Panevėžio apygardos teismui, nagrinėjančiam tarpinės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 147 straipsnis, 301, 302 straipsniai).

13. Be to, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, papildyti atskirąjį skundą draudžiama (CPK 323 straipsnis) ir apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė teismui įrodymus: pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, foto įrodymų archyvą, ekrano atvaizdavimą dokumentuose su D. K. vertinimais, video įrašus su susirašinėjimu tarp šalių. Ieškovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą.

15. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujai teikiami įrodymi (tarp šalių vykęs susirašinėjimas, D. K. mokymosi rezultatai, Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada) byloje yra pateikti siekiant pagrįsti atskirąjį skundą bei atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomas aplinkybes dėl skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų aplinkybių vertinimo, kurios turi būti žinomos proceso šalims, į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį, į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą, aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, į tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka nepranešus atsakovei (CPK 147 straipsnis), šiuos įrodymus priima juos ir vertina visų byloje esančių įrodymų visumoje.

Dėl atskirojo skundo argumentų

17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiem šioms sąlygoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014; 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017).

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

19. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas iš esmės.

20. Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad teismas neturėjo realių galimybių objektyviai įvertinti situaciją, kadangi atsakovė nebuvo išklausyta, nebuvo įvertinta bent dalis įrodymų.

21. Teismas pažymi, kad CPK 147 straipsnio 1 dalis nenustato imperatyvaus reikalavimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešti atsakovei, tai spręsti paliekama teismo diskrecijai. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, šiuo atveju teismas vertino, kad pateikti duomenys sudaro pakankamą pagrindą preliminariai spręsti apie šalių dukters D. K. ryšius su ieškovu, atsakove ir apie laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindus. Todėl vien tai, kad skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išspręstas rašytinio proceso tvarka nepranešus atsakovei, nereiškia atsakovės teisės būti išklausytai ir rungimosi principo pažeidimo.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo (apimties) konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tik preliminariai vertino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, teismas nesprendė šalių ginčo iš esmės ir nenustatė nuolatinės nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, o, atsižvelgdamas į nepilnametės prioritetinius interesus, preliminariai sureguliavo kilusį ginčą tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti tiek nepilnametės, tiek vienos iš šalių interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, nurodė, o ir bylos duomenys rodo, kad D. K. paskutiniu metu iki ginčo teisme kilimo gyvena su ieškovu. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantė bei nepateikia įrodymų, kad nepilnamečiam vaikui nustatytoje gyvenamojoje vietoje nesudaromos tinkamos ir saugios gyvenimo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs su šio klausimo sprendimu susijusių duomenų visumą, sutinka su šia išvada ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs situaciją, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

24. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad atsakovas niekada nepripažino dukros, nesuteikė jai savo pavardės, atsisakė būti įrašytas į gimimo liudijimą, niekada neleido savo būste deklaruoti gyvenamosios vietos.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, kad D. K. deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Visgi tai nepaneigia, jog šiuo metu nepilnametė D. K. faktiškai gyvena su A. G. jo gyvenamosios vietos adresu ir kad jai sudarytos tinkamos ir saugios gyvenimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju teismas netaikė jokių laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su vaiko pavardės keitimu, su vaiko duomenų įrašais dokumentuose, todėl šiuo aspektu atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

26. Apeliantė taip pat teigia, jog ieškovas neturi pakankamai socialinių įgūdžių rūpintis dukra ir ją prižiūrėti, nes jis nemoka gaminti maisto, atsainiai žiūri į dukros mokslus ir pareigingumą lankant pamokas, leidžia bendrauti su neigiamą įtaką darančiais asmenimis, pakeitė „Tamo“ slaptažodį, draudžia jai atvykti į tėvų susirinkimus.

27. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nutarties 26 punkte nurodytų argumentų, nurodo, kad įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, susipažinus su Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, matyti, kad nėra duomenų, jog ieškovas netinkamai prižiūrėtų vaiką, kad nemokėtų gaminti maisto ir kokybiškai vaiko nemaitintų. Apeliantė konkrečiai neįvardijo, kokie tie neigiami asmenys, su kuriais D. K. bendrauja. Iš pateiktos vaiko nuomonės išvadoje matyti, jog vaikas bendrauja su draugėmis. Iš pateiktų susirašinėjimų tarp šalių matyti tarp šalių kilęs konfliktas dėl atsakovės dalyvavimo tėvų susirinkime. Taigi šis atskirojo skundo argumentas nuneigiamas nustatytomis pateiktuose įrodymuose esančiomis aplinkybėmis. Taip pat teismas neturi duomenų apie pakeistą elektroninio dienyno slaptažodį.

28. Atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad ji yra vienintelė D. K. įstatyminė atstovė, todėl prireikus vykti į gydymo įstaigą ar pan. tik ji galėtų atstovauti nepilnametę dukrą. Abu nepilnamečio vaiko tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje gyvena vaikas, atsakovė turi pareigą rūpintis savo nepilnamete dukra. Šiuo metu, bent jau laikinai, D. K. pageidauja gyventi pas A. G., tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu eliminuojama atsakovės pareiga rūpintis dukra. Remiantis tuo, ši atskirojo skundo pozicija laikoma kaip nesudaranti pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui. Nors šiuo atveju nutarties priėmimo metu nebuvo nustatyta, kad ieškovas yra vaiko tėvas, apeliacinės instancijos teismas iš pateiktų įrodymų preliminariai sprendžia, jog tarp D. K. ir A. G. yra susiformavusi socialinė tėvystė, t. y. mergaitė nori gyventi kartu su ieškovu, jį įvardija kaip savo tėtį.

29. Apeliantė nurodė, kad ji sugebės tinkamai ir pilnavertiškai užtikrinti nepilnametės dukros poreikius maistui, mokslui, aprangai, būstui, laisvalaikiui bei poilsiui, išskirtiniams dukros gabumams ugdyti ir aprūpinti dukrą kitais poreikiais. Teismas šiais argumentais neturi pagrindo netikėti, atsakovė turi gyvenamąją vietą, rūpinasi dukra, nori su ja bendrauti. Šiuo atveju, sprendžiant dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo esminę reikšmė turėjo ne minėtos aplinkybės, bet D. K. nuomonė, kuri šiuo atveju, atsižvelgiant į jos amžių, vertintina kaip turinti didelės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, kai tik preliminariai įvertinama tarp ginčo šalių susiklosčiusi situacija.

30. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl laikino išlaikymo nepilnametei D. K. priteisimo, nurodė, kad atsakovė turi nepertraukiamai užtikrinti bent minimalius (bazinius) nepilnamečio vaiko poreikius: poreikį į maistą, aprangą, būstą bei kitas (bazines) priemones (išlaidos vaistams, nenumatytos išlaidos ir pan.). Teismas vertino, kad 300 Eur laikino išlaikymo suma pakankamai racionali, atitinkanti bent jau minimalius (bazinius) nepilnamečio vaiko poreikius.

31. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrindami būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vadovaujantis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

32. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y., ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

33. Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

34. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariamu atveju spręstas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šių priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios liudytų apie tėvų galimybes sudaryti tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis, taip pat apie vaiko poreikius ir interesus bei kitas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes, priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Klausimai dėl išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai bei dėl vaikų būtiniems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų bus vertinami sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios vaikų tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai ir pan.

35. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymo dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo netenkino nustatęs, kad ieškovas gyvena kartu su vaiku ir atskirai nuo atsakovės jau ilgą laiką, o atsakovė kartais atvyksta pas vaiką, todėl nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones dėl skyrium gyvenančios motinos bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas su išvada nesutinka.

36. Nors apeliantė nenurodė konkretesnių skundo argumentų, dėl kurių ji nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria netenkintas prašymas dėl laikinosios bendravimo tvarkos nenustatymo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šeimos kategorijos byloje egzistuoja viešasis interesas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. K. laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu A. G. ir esant duomenims, kad tarp šalių santykiai visais byloje iškeltais apsektais įtempti, pagal šalių prašymus ar savo iniciatyva turėjo nuspręsti dėl skyrium gyvenančios vaiko motinos laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra nustatymo.

37. Kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, teismas nenustatė laikinos vaiko motinos ir vaiko bendravimo tvarkos, nes vaiko motina kartais atvyksta pas vaiką, dėl to nėra grėsmės vaiko interesams. Išvada stokoja pagrįstumo ir neatitinka šį klausimą reguliuojančio teisinio reglamentavimo, kuris nustato, kad teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina klausimą: CK 3.170 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; CK 3.175 straipsnyje numatyta, kad gyvenančiam skyrium tėvui (motinai) turi būti sudaryta galimybė maksimaliai dalyvauti auklėjant vaikus (1 dalis). Tėvui (motinai) negyvenančiam kartu su vaiku neturi būti daroma apribojimų bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti (2 dalis).

38. Atskirajame skunde apeliantė nurodė, jog ieškovas draudžia susitikti su dukra, ją nuteikinėja prieš apeliantę, užblokavo socialinėse platformose, telefone. Preliminariai įvertinus institucijos išvadoje esančias aplinkybes ir išdėstytą vaiko nuomonę, matyti, kad nepilnametė D. K. tuo metu nereiškė noro dažniau bendrauti su atsakove, neatsiliepinėjo telefonu. Kita vertus, institucijos išvadoje nurodytoje vaiko nuomonėje nėra nei vieno neigiamo teiginio apie apeliantę. Bylos duomenys rodo, kad šalių tarpusavio santykiai yra ypatingai įtempti ir jos nedėjo reikiamų ir pakankamų pastangų tinkamai bendrauti dėl nepilnamečio vaiko auklėjimo, jo gerovės ir kt. klausimais ir nesielgė taip, kad kuo mažiau emociškai paveiktų vaiką (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Esant tokiai situacijai, nenustačius laikinos skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos negalima spręsti, kad bus užtikrintas skyrium gyvenančios motinos laikinas nuolatinis, tiesioginis ir maksimalus bendravimas su vaiku, jo auklėjimas, taip užtikrinant vaiko interesą išlaikyti ryšų su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinosios bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir nenustatydamas jokios laikinos skyrium gyvenančios motinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, ir dėl to sprendžiamas klausimas nebuvo išspręstas tinkamai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl aukščiau paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas priėjo išvados, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti nutarties dalį, kuria nuspręsta nenustatyti laikinos skyrium gyvenančios atsakovės bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos, perduodant šį klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. nutarties dalį, kuria nutarta netaikyti laikinosios apsaugos priemonės - nenustatyti skyrium gyvenančio tėvo laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantės A. K. 2025 m. gruodžio 14 d. papildomą prašymą prie atskirojo skundo (DOK-6657) atsisakyti priimti.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.