Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-10-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-337/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-30
Bylos Nr.
1A-205-337/2017
Teisminio proceso Nr.
01-1-62800-15
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Donatas Jatužis
Nuteistasis
T. K.
Nukentėjusysis
E. K.
Civilinis ieškovas
E. K.
Advokatai
Rolandas Vaitekūnas, Rolandas Vaitiekūnas, Rolandas Vait
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-337/2017Teisminio proceso Nr. 01-1-62800-15Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 30 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant:prokurorei Gražinai Petrulytei,nuteistajam T. K.,nuteistojo gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,nukentėjusiajai E. K.,nukentėjusiųjų atstovams advokatams D. V., R. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. K., nuteistojo T. K. gynėjo advokato Rolando Vaitekūno bei nuteistojo T. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu ir 67 str. 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant T. K. tęsti darbą, mokslą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams.

Teismas civiliniam ieškovui E. K. pripažino teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Iš T. K. teismas priteisė 34 Eur proceso (pašto) išlaidų, 970,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 3,95 Eur liudytojos J. G. ir 30,33 Eur eksperto V. Š. turėtas kelionės išlaidas valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad jis 2015 metų lapkričio 13 dieną apie 13 val. 15 min. Panevėžio rajone, kelio Panevėžys – Pasvalys - Ryga 16 km 921 m, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – Kelių eismo taisyklės) 131.1 ir 136.3 punktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. spalio 11 d.) ir sukėlė eismo įvykį - važiuodamas apie 95 km/h greičiu kelyje, kur leistinas maksimalus važiavimo greitis 90 km/h, prieš pradėdamas lenkti ta pačia važiavimo kryptimi važiuojančių automobilių koloną, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kad lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, pradėjo lenkimo manevrą, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu krovininiu automobiliu „Volvo FL6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , vairuojamu N. L.. Po susidūrimo krovininis automobilis „Volvo FL 6“ dėl priekinio kairės pusės kontakto su automobilio „Mercedes Benz“ kairio šono dalimis metu pažeisto krovininio automobilio priekinio kairės pusės rato ir jo pakabos, dėl ko tiek šis ratas, tiek priekinis dešinės pusės ratas buvo pasukti į kairę pusę ir dėl to krovininio automobilio „Volvo FL 6" vairuotojas N. L. prarado transporto priemonės valdymo galimybę, pradėjo slysti kelio paviršiumi, slysdamas toliau išslydo į kelio Panevėžys - Pasvalys - Ryga kairę pusę, taip priverstinai ir ne dėl savo kaltų veiksmų sukeldamas grėsmę eismo saugumui, dėl ko automobilio „Mercedes Benz“, vairuojamo T. K., lenkiamoje automobilių kolonoje važiavusių automobilių vairuotojai – automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. K., automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. K., automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. R., automobilio „Toyota Corolla Verso“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. T., siekdami išvengti susidūrimo su krovininiu automobiliu „Volvo FL6“, nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę, taip apgadindami jiems priklausančius automobilius, o krovininis automobilis „Volvo FL 6“, slysdamas toliau, susidūrė su jam priešpriešiais minėtoje kolonoje paskutiniu važiavusiu automobiliu „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu T. K., ir šio eismo įvykio metu nuo daugybinio viso kūno sumušimo mirė automobilio „VW Transporter“ vairuotojas T. K., taip pat buvo nesunkiai sutrikdyta krovininio automobilio „Volvo FL6“ vairuotojo N. L. ir šio automobilio keleivio J. P. sveikata: N. L. nustatyta dešinio stipinkaulio ylinės ataugos lūžis, kairės girnelės lūžis; J. P. nustatyta žaizda kairiame kelyje, kairės girnelės skeveldrinis lūžis, kairio blauzdikaulio viršutinio galo atviras lūžis.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė E. K. teismo prašo pakeisti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-09 nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo T. K. ir dėl civilinio ieškinio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Skunde prašoma iš nuteistojo E. K. priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą, S. K. ir U. K. neturtinę žalą po 10 000 Eur, taip pat priteisti turtinę žalą 740 Eur už velionio kapavietės įrengimą. Skunde teigiama, kad teismo T. K. skirta bausmė yra per švelni. Nurodoma, kad nuteistasis nedarė ir nepadarys teigiamų išvadų dėl savo veiksmų, sukėlusių skaudžių pasekmių, kadangi jis jau ir prieš tai buvo baustas administracine tvarka bei teistas. Apeliantė mano, kad T. K. vairavimas buvo chuliganiškas ir ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo padėtį sunkinančia aplinkybe. Nurodo, kad civilinį ieškinį pareiškė laiku, šalims jis buvo įteiktas, o teismo posėdžio metu atsakė į visus jai užduotus klausimus, dėl to teismas turėjo visas galimybes išspręsti civilinio ieškinio reikalavimus. Pažymi, kad tarp jos ir civilinio atsakovo – draudimo bendrovės vyko susirašinėjimas, dokumentus, įrodančius susirašinėjimą, pateikė prie apeliacinio skundo.

Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-09 nuosprendį pakeisti ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį sumažinti iki vienerių metų, taip pat prašo paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą sumažinti iki vienerių metų ar kitam artimesniam minimumui laikotarpiui. Be visa to, nuteistasis skundu prašo panaikinti jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones. Teigia, jog teismas neteisingai įvertino su nuteistojo veika bei pačiu eismo įvykiu susijusias aplinkybes ir dėl to T. K. asmenybės pavojingumą bei jam taikytinos prievartos pobūdį bei galimybę teisinga bausme jam padaryti baudžiamojo įstatymo nustatytą poveikį. Skunde cituojamos BK 41 str. 2 d. nuostatos, taip pat aptariamas BK 75 str. taikymas. Apeliantas pažymi, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, ši aplinkybė pripažinta kaip jo padėtį lengvinanti. Pažymima, kad jo padėtį sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Akcentuojama, kad nuteistasis dirba ūkininko ūkyje vairuotoju, yra charakterizuojamas teigiamai. Teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbo funkcijoms įgyvendinti. Nurodoma, kad byloje nagrinėjamas eismo įvykis, kuris įvyko tik dėl neteisingai nuteistojo įvertintos eismo situacijos, kas leidžia teigti, jog ir švelnesne bausme bei mažesniu bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu galima paveikti apeliantą, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tikinama, kad nuteistasis labai išgyvena dėl eismo įvykio ir atsiradusių negrįžtančių padarinių, teigiama, kad iki gyvenimo pabaigos jį lydės dvasiniai bei moraliniai išgyvenimai dėl jo veiksmais nulemtų pasekmių kilimo. Dėl šių priežasčių T. K. mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti švelninama. Be visa to, skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai jam paskyrė bausmės vykdymo atidėjimą ilgam 3 metų laikotarpiui. Skunde teigiama, kad nustatydamas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį teismas turėjo remtis BK 61 str. įtvirtintomis taisyklėmis, nustatančiomis reikalingumą įvertinti jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į faktinę aplinkybę, jog nuteistasis dirba vairuotoju, o kitų sugebėjimų neturi, taip pat į tai, kad jam pajamos reikalingos ne tik jo poreikių patenkinimui, tačiau ir priteistos žalos atlyginimui, specialiosios teisės atėmimas jam neturėtų būti taikomas.

Byloje taip pat buvo gautas ir nuteistojo T. K. advokato apeliacinis skundas, kuriuo prašoma skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-09 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis dėl T. K. pripažinimo kaltu pagal BK 281 str. 5 d., dėl įvykio bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo yra priimtas netinkamai aiškinant ir dėl to neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą - BK 1 str., 281 str. 5 d., bei pažeidžiant teisingumo principo įgyvendinimą, neatsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų T. K. kaltę paneigiančių aplinkybių, o įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik nuteistojo kaltės nustatymui reikalingais įrodymais, o jo nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei teisingai neįvertino jų reikšmės įrodymų visete. Toliau nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl T. K. kaltumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos tik nuteistajam nepalankiomis prielaidomis bei spėjimais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra įtikinamas, jame nurodytos išvados nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, nuosprendyje liko neaptarti ir visos bylos kontekste tinkamai neįvertinti bei nepašalinti prieštaravimai. Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nurodytos aplinkybės sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Skunde teigiama, kad yra būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Nurodoma, kad šioje byloje teismas turi įvertinti visų eismo dalyvių (ypatingai T. K. ir nukentėjusiojo N. L.) padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Pažymima, kad nors nukentėjusysis N. L. šioje byloje nėra kaltinamas KET pažeidimų padarymu, tačiau teismas šioje byloje privalo nustatyti, ar kiti kelių eismo dalyviai pažeidė kokius nors KET ar saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimus ir jeigu taip, tai kurio eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Pažymima, kad KET taisykles pažeidė abu eismo dalyviai - T. K. ir nukentėjusysis N. L., kuris pažeidė KET 128 ir 127 punktų reikalavimus. Teigiama, kad byloje yra nustatyta, jog T. K. važiavimo kryptimi važiavo lenkiami automobiliai sekančia seka - žuvusiojo vairuotas mikroautobusas VW Transporter, po to V. K. vairuojamas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po to J. G. vairuojamas automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) E. K. vairuojamas automobilis VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A. T. vairuojamas automobilis TOYOTA COROLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o priekyje šio dideliu atstumu kitų automobilių nebuvo. Skunde pažymima, kad T. K. nurodytų automobilių koloną lenkė ir lenkimo metu pradžioje buvo išvažiavęs visiškai į priešingą, t. y. N. L. užimtą, eismo juostą viso automobilio korpusu (visais 4 ratais), o prieš susidūrimą manevravo į dešinę, tuo metu dviem dešiniais ratais įvažiavęs į savo eismo juostą, o dviem kairiais ratais - N. L. vairuojamo automobilio užimta eismo juosta. Skunde pažymima, kad nuo pat T. K. lenkimo pradžios momento iki susidūrimo momento T. K. vairuojamas automobilis nebuvo sugrįžęs į savo eismo juostą ir netgi techniškai tai negalėjo būti padaryta, nes ši eismo juosta buvo viso lenkimo atkarpoje užimta ja važiavusių lenkiamų automobilių, kurie važiavo savo juostoje tokiu atstumu, kad nuo jų abiejų šonų iki šios eismo juostos kairio ir dešinio krašto buvo likę panašūs atstumai (eismo juostos plotis yra apie 3,7 m.). Atkreipiamas dėmesys, kad tuo metu, kai T. K. vairuojamas automobilis išvažiavo lenkimui į priešingą eismo juostą, t. y. priešais N. L. vairuojamą automobilį, ir pradėjo lenkti T. K. važiavimo kryptimi važiavusių ne mažiau nei 6 automobilių koloną, negrįždamas į savo eismo juostą, tuo N. L. vairuoto automobilio kelyje sudarant akivaizdžią kliūtį, kilo pavojinga eismo saugumui situacija (t. y., šis momentas laikytinas pavojingos eismo saugumui situacijos susidarymo momentu, kas yra pažymėta ir LTEC 2016-04-18 Specialisto išvados 6 punkte) ir nuo šio momento N. L. privalėjo vykdyti KET 128 punkto reikalavimą lėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (šiuo atveju pasukti dešiniau, kur jam buvo daugiau nei 2 metrai laisvos vietos, įskaitant apie metrą laisvą vietą N. L. važiuojamojoje eismo juostoje ir dar papildomai 1,8 metro pločio asfaltuotame kelkraštyje), tačiau, kaip nurodoma skunde, N. L. to nepadarė, nors tokias abi technines galimybes tai padaryti (sustoti ar pasukti dešiniau) jis turėjo (tai esą nustatyta ir (duomenys neskelbtini) Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini)), tame tarpe šios išvados 7 punkte, 10punkto 3 ir 4 dalyse). Teigiama, jog jeigu N. L., kuris nurodytą techninę galimybę išvengti eismo įvykio turėjo, būtų tai padaręs, tai akivaizdu, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs ir T. K. vairuotos automobilis būtų pravažiavęs pro N. L. vairuotą automobilį ir šie nebūtų susidūrę. Pažymima, kad T. K. po pavojingos eismo saugumui situacijos sudarymo išvengti įvykusio susidūrimo techninės galimybės nebeturėjo, nes jam nebuvo vietos pasukti į dešinę pusę labiau, nei jis prieš įvykį pasuko, kadangi šioje dešinėje eismo juostoje važiavo laikydamiesi nedidelių tarpų kiti automobiliai, tarp kurių sugrįžti į savo eismo juostą T. K. neturėjo galimybės (netilpo), o jo galimybę labiau pasukti dešiniau apribojo šioje eismo juostoje važiavęs A. T. vairuojamas automobilis TOYOTA COROLA valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurio kairį šoną T. K. ir atsitrenkė, o jo automobilio kairė pusė betarpiškai po to susidūrė su N. L. vairuojamo automobilio kaire puse. Advokatas skunde kaip svarbią aplinkybę nurodo ir tai, kad būtų užtekę ir keliolikos ar keliasdešimt centimetrų N. L. vairuojamo automobilio pasukimo dešiniau ir susidūrimas nebūtų įvykęs. Teigiama, kad T. K. nurodyti veiksmai sukėlė pavojingą eismo saugumui situaciją, tačiau tikrai ne avarinę situaciją. Nurodoma, kad po pavojingos situacijos susidarymo momento N. L. privalėjo vykdyti KET 128 p. reikalavimą lėtinti greitį ar net visiškai sustoti arba pasukti nors keliasdešimt centimetrų į dešinę ir tokiu būdu saugiai apvažiuoti T. K. automobilį. Toliau pabrėžiama, kad N. L. tai padarius, t. y. laikantis nurodytų KET reikalavimų, net ir esant prieš tai aptartiems T. K. KET pažeidimams eismo įvykis įvykęs nebūtų. Pažymima, kad N. L. KET pažeidimas buvo būtinoji BK 281 str. numatytu padarinių atsiradimo sąlyga. Toliau skunde aptariama Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-04-18 Specialisto išvada. Nurodoma, kad T. K. turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog N. L. pasitrauks dešiniau ir tokiu būdu jų automobiliai prasilenks. Pabrėžiama, kad N. L. aptarti netinkami ir nurodytas KET taisykles pažeidę veiksmai ir buvo pagrindine eismo įvykį sąlygojusia priežastimi bei būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taip pat skunde pažymima, kad priežastinis ryšys nustatomas ne tarp vairavimo kaip veiksmo, o tarp tokių eismo dalyvių veikų, kurios įvertintos kaip Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nurodant konkretų taisyklių punktą ir vertinant kiekvieno eismo dalyvio padaryto atitinkamo KET pažeidimo seką. Toliau skunde teigiama, kad pats T. K. pareikštas kaltinimas yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad jame nurodyta, jog VW Passat vairavęs E. K. nuvažiavo nuo kelio ir dėl to apgadino automobilį. Pažymima, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog E. K. minėtas automobilis nenuvažiavo nuo kelio, o jis buvo apgadintas dėl to, kad atsitrenkė į priešais jo važiavusį A. T. vairuotą automobilį ,,Toyota Corola“, kai tuo tarpu A. T. vairuotas automobilis ,,Toyota Corola“ į nieką neatsitrenkė, o šį automobilį sugebėjo tinkamai natūraliai sustabdyti pats A. T.. Nurodoma, kad vadovaujantis KET 128 p. taisykle, E. K. privalėjo pradėti lėtinti greitį (stabdyti) jau tuo metu, kai pamatė lenkimo eigoje. Teigiama, kad būtent nurodytos aplinkybės patvirtina, jog teismo išvada dėl T. K. arba vien tik T. K. kaltės nėra logiška, teismo nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame nurodytų išvadų pagrįstumo, todėl nuosprendis yra nepagrįstas, neteisingas ir naikintinas.

Atsiliepimas

Byloje taip pat buvo gautas nukentusiųjų N. L. bei J. P. atstovo atsiliepimas į apeliacinius skundus. Atsiliepimu prašoma T. K. bei jo advokato apeliacinius skundus atmesti. Teigiama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Atsiliepime nurodoma, kad priežastinis ryšys tarp nuteistojo padarytų KET pažeidimų ir žuvusiojo mirties yra akivaizdus. Pažymima, kad visi liudytojai baudžiamojoje byloje davė nuoseklius parodymus, esą konkrečioje situacijoje lenkimo manevro buvo neįmanoma įgyvendinti, o nuteistasis pro automobilių koloną, važiavusią leistinu 90 km/h greičiu, „pralėkė kaip pro stovinčią", kas sudaro pagrindą manyti, kad jo važiavimo greitis buvo didesnis nei 95 km/h. Toliau atsiliepime cituojami nukentėjusiųjų duoti parodymai apie eismo įvykį, kurie patvirtina, kad nuteistojo automobilį jie pamatė staiga. Teigiama, jog nuteistasis yra vienintelis dėl eismo įvykio bei žuvusiojo mirties kaltas asmuo. Pažymima, jog nei vienas iš eismo dalyvių, išskyrus nuteistąjį, nepažeidė E. N., jog baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad nuteistajam į savo eismo juostą sugrįžti būtų kaip nors kliudoma. Pabrėžiama, kad vienintelis nuteistasis manevravo kelyje, todėl vienintelis nuteistasis turėjo nedelsdamas nustoti daryti KET pažeidimą, to pagrįstai galėjo tikėtis visi eismo dalyviai, kurie KET nepažeidė. Tikinama, jog nuteistasis neturėjo jokios teisės atlikti manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius pakeisti judėjimo kryptį. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nuteistojo atstovas neturi jokio teisinio pagrindo operuoti iš ekspertizės konteksto ištrauktais teiginiais kaip neginčijamu, teismo nustatytu faktu, pačiam Panevėžio miesto apylinkės teismui tokiais teiginiais net nesivadovavus. Tikinama, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad E. K. kokiu nors būdu bandė kliudyti nuteistajam grįžti į savo eismo juostą. Pažymima, kad eismo įvykis, kurio metu mirė žuvusysis, tik dar kartą įrodo nuteistojo pavojingumą visuomenei ir nesugebėjimą mokytis iš praeities klaidų, todėl nėra pagrindo mažinti jam paskirtos bausmės. Priešingai, jam paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo bausmė galėtų būti nebent didinama, ko apeliaciniu skundu ir reikalauja nukentėjusioji.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji E. K. ir jos atstovė D. V. prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo skundus atmesti. Nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios skundo dalį dėl bausmės atmesti. Gynėjo advokato ir nukentėjusiosios skundo dalį dėl civilinio ieškinio tenkinimo ar netenkinimo palieka spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo T. K. gynėjas advokatas kelią klausimą dėl jo ginamojo kaltės. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo pripažinta jai teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, taip pat ginčija nuteistajam paskirtos bausmės dydį. Nuteistasis nesutinka su jam skirtu bausmės vykdymo atidėjimo terminu, bei skirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Dėl T. K. gynėjo skundo argumentų.

Visų pirma, nuteistojo T. K. gynėjas, ginčydamas savo ginamojo kaltę ir veiksmų kvalifikavimą pagal BK 281 str. 5 d., teigia, jog žemesnės instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas šį skundo argumentą atmeta. Pagal BPK 20 str. 5 d. nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 str. 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 str. 1–4 d. nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė, t. y. išvados dėl T. K. kaltės padarius BK 281 str. 5 d. numatytą nusikalstamą veiką padarytos tiek įvertinus įrodymus atskirai, tiek palyginus juos tarpusavyje. Pažymėtina, jog paprastai bylose, susijusiose su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, pagrindinis ir patikimiausias įrodymų šaltinis yra specialistų ir ekspertų išvados, nes jomis įvertinami visi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gauti objektyvios ir subjektyvios kilmės duomenys. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę vienos rūšies įrodymų šaltiniams ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti duomenys, kuriais remiantis buvo priimtas skundžiamas nuosprendis. Be to, tai, kad specialisto išvadoje ir ekspertizės akte padarytos išvados yra tikėtinos, savaime nepaneigia ekspertų (specialisto) išvadų pagrįstumo ir nereiškia, kad teismas, remdamasis šiais įrodymais, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo dokumentuose, surašytuose atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, išdėstytas išvadas, palygino jas su byloje esančių liudytojų parodymais ir nenustatė esminių jų prieštaravimų, kurie keltų abejonių dėl T. K. veiksmų kaltės. Skunde nuteistojo gynėjas teigia, jog įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes KET pažeidė tiek T. K., tiek ir N. L.. Nurodo, jog pastarais pažeidė KET 127 ir 128 p. reikalavimus, t. y. N. L., kuomet kelyje atsirado kliūtis (T. K. vairuojamas automobilis), privalėjo lėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pažymima, kad jei N. L. būtų tai padaręs eismo įvykis nebūtų įvykęs. Aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, jog nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-895/2016). Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos KET 9 punktas įtvirtino bendrąją eismo dalyvių pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, o KET 136.3 p., kurį pažeidė T. K., numatė vairuotojam pareigą prieš pradedant lenkti įsitikinti, kad lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms. Šioje byloje apylinkės teismas, analizuodamas ir vertindamas byloje esančius parodymus, galimas minimo tragiško įvykio versijas, su kuo sutinka ir skundus nagrinėjantis teismas, nustatė, kad būtent T. K., o ne N. L. veiksmai buvo būtinojo T. K. mirties ir N. L. bei J. P. nesunkaus sutrikdymo kilimo sąlyga. Šiuo atveju sutiktina su skundo argumentu, kad vairuodamas automobilį N. L. turėjo laikytis KET 127, 128 p. esančių reikalavimų, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad N. L. neatliko ir nebandė atlikti minimuose punktuose nurodytų veiksmų, t. y. stabdyti ir siekti išvengti jo kelyje pasirodžiusios kliūties – T. K. vairuojamo automobilio, esant pakankamai intensyviam automobilių srautui ir nesukeliant didesnės grėsmės savo ir aplinkinių saugumui. Pažymėtina, kad matydamas T. K. atliekamą lenkimą N. L. pagrįstai galėjo tikėtis, jog jis saugiai grįš į savo eismo juostą, o kuomet iškilo reali pavojaus grėsmė atstumas tarp transporto priemonių buvo per mažas, jog būtų galima išvengti susidūrimo ar tarpusavio kontakto. Skunde taip pat teigiama, jog kaltinimas T. K. pareikštas nepagrįstai, kadangi teismo nuosprendyje yra nurodyta, jog VW Passat automobilį vairavęs E. K. nuvažiavo nuo kelio ir dėl to apgadino savo automobilį, nors iš tikro minėtas automobilis buvo apgadintas dėl to, kad atsitrenkė į priešais važiavusį A. T. vairuojamą automobilį Toyota Corola. Teismas sutinka, kad skundžiamame nuosprendyje yra klaidingai nurodyta minima aplinkybė, tačiau pažymi, jog ji yra neesminė ir jokios įtakos T. K. kaltės nustatymui, veiksmų kvalifikavimui ar bausmės skyrimui neturi. Skunde taip pat teigiama, kad E. K., padidindamas vairuojamo automobilio greitį, neleido T. K. vairuojamam automobiliui saugiai pabaigti atlikti manevrą ir grįžti į važiuojamą eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą ir pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų aukščiau įvardintą aplinkybę, o tokie T. K. ikiteisminio tyrimo metu išsakyti samprotavimai laikytini tik subjektyvia nuomone.

Dėl nuteistojo T. K. skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su T. K. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, trukme. Apeliantas teigia, jog neturėdamas specialios teisės vairuoti kelių transporto priemonę negalės atlikti tiesioginių savo funkcijų darbe, dėl to praras darbą, o neturėdamas darbo bus apsunkintas iš jo nukentėjusiesiems priteistos žalos atlyginimas. Šie nuteistojo teiginiai atmetami. BK 67 str. 2 d. nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos išvardytos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o būtent sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamoje byloje baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones T. K. paskirta už BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, tai yra nusikalstama veika padaryta naudojantis nurodoma specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Be to, kaip matyti, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo - skyrimo T. K. klausimą teismas įvertino tiek nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jos išdavoje kilusias pasekmes ir paskyrė vidutinės trukmės draudimą vairuoti transporto priemones. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad paskirtasis draudimas 24 mėnesių terminui vairuoti transporto priemones yra neteisingas ir perteklinis, nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pirmosios instancijos teismas svarstė šį klausimą, įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir visiškai pagrįstai uždraudė T. K. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Kolegija pažymi, kad jokios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas reikštų ne tik asmens nenubaudimą dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir netaikymą jokių prevencinio pobūdžio poveikio priemonių, nustatytų BK 67 str. 1 d. Be to, pažymėtina ir tai, kad paskirta poveikio priemonė sankcijos griežtumu prilygsta nuobaudai, skiriamai už administracinius teisės pažeidimus kelių eismo srityje. LAT yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012).

T. K. pateiktu apeliacinius skundu ginčija jam paskirtos laisvės atėmimo dienos laikotarpį ir prašo jį sumažinti iki vienerių metų. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. K. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į T. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ( nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo), nusikalstamos veikos pasekmes ( žmogaus žūtis, šeimai maitintojo netekimas, dviejų asmenų nesunkus sveikatos sutrikdymas, kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimas), T. K. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pažymėtina, kad T. K. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jau buvo teistas. Nusikalstama veika, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo leidėjas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 5 d., yra numatęs tik išimtinai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad paskirtąją bausmę, kuri savo trukme nesiekia sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

Skunde nuteistasis taip pat ginčija bausmės vykdymo atidėjimo 3 metų terminą, teigia, kad minimas terminas jam turėtų būti sumažintas iki vienerių metų. Šis nuteistojo skundo argumentas taip pat yra atmetamas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas ir konkretus bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė bausmės vykdymo atidėjimą, nors nuteistąjį T. K. charakterizuojanti medžiaga nėra jam itin palanki – praeityje teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka. Kolegijos vertinimu, nustatytas 3 metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas nelaikytinas per ilgu.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. K. skundo argumentų.

Skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė E. K. nesutinka su T. K. paskirtos bausmės dydžiu, teigia, kad bausmė nuteistajam yra paskirta per švelni. Nurodo, kad T. K. vairavimas buvo chuliganiškas, kas turėjo būti pripažinta nuteistojo padėtį sunkinanti aplinkybė. Pažymi, kad T. K. buvo teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat nurodo, kad neatlygino padarytos žalos bei nelankė nukentėjusiosios vaikų, nesuteikė jiems jokios paramos. Šie apeliacinio skundo argumentai yra atmetami. Teismas pažymi, kad dėl T. K. paskirtos bausmės yra pasisakyta atsakant į paties nuteistojo skundo argumentus, todėl pakartotinai bausmės, kurią skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija pripažįsta teisinga ir pagrįsta, skyrimo pagrįstumas nebevertinamas. Papildomai teismas pažymi, kad eksperto pastebėjimas, jog T. K. atliktas kolonoje važiuojančių automobilių lenkimas buvo chuliganiškas, nereiškia, kad nuteistojo nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to ši aplinkybė turėtų būti pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip pat pabrėžtina, kad teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad T. K. nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nuteistasis pervertino savo gebėjimus, neįvertino susidariusios situacijos kelyje, nors turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė skundu taip pat nesutinka su teismo sprendimu pateiktą civilinį ieškinį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. E. K. teigia, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turėjo visas galimybes išspręsti civilinio ieškinio reikalavimus. Teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teismas, atsižvelgęs į tai, kad civilinis atsakovas ( draudimo bendrovė) neturi galimybės ir pagrindo apskaičiuoti ir priimti spendimą dėl galimos išmokos nukentėjusiajai, kadangi pastaroji nepateikė prašomų paaiškinimų bei papildomų dokumentų, vadovaudamasis BPK 115 str. 2 d. pripažino E. K. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl jo dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, tarp nukentėjusiosios ir draudimo bendrovės vyko tarpusavio susirašinėjimas dėl aplinkybių, kurios svarbios nustatant turtinės ir neturtinės žalos apmokėjimo klausimus. Nukentėjusioji skunde teigia, kad vykusio susirašinėjimo metu ji pateikė visus paaiškinimus, kuriais remiantis teismas galėjo apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio klausimą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad civilinio ieškinio dydžio klausimas negali būti išspręstas remiantis vien paaiškinimais, jų pačių nepagrindus. Pažymėtina, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė nepateikė jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių jos 2016-10-25 rašte nurodytas faktines aplinkybes, dėl to teismas, neturėdamas galimybės neatidėjus teismo posėdžio objektyviai išspręsti civilinio ieškinio dydžio klausimą, pagrįstai E. K. pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Dėl antrinės teisinės pagalbos atstovavimo išlaidų

Byloje buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vedėjos L. P. pažyma, kurioje nurodyta, kad D. V. teikė antrinę teisinę pagalbą E. K. pagal 2017-06-27 teismo sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl iš nuteistojo T. K. valstybės naudai yra priteistina 283, 20 Eur dydžio suma. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-153-696/2015 ir kt.). Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo, jo gynėjo advokato ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus. Nukentėjusiosios apeliacinis skundas paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais. Šis apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Minėta, kad, priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015). Kadangi nukentėjusiosios apeliacinis skundas, kaip ir kiti byloje pateikti skundai, yra netenkinamas, prašymas priteisti proceso išlaidas iš nuteistojo laikomas nepagrįstu ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo T. K., jo gynėjo advokato Rolando Vaitiekūno bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. K. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasPranas ŠimkusDonatas Jatužis